Matas JONAITIS
„Lašišos dienoraščio“ atstovas

Lašiša: privalome saugoti!

Belmonto užtvankai – ne!

Unikali, tačiau nebeišlikusi užtvanka

Kiekvienais metais, įveikusios ne vieną šimtą kilometrų, iš Baltijos jūros į Lietuvą atplaukia neršti lašišos. 1981 m. ši gražuolė žuvis buvo įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Vėliau žuvinimo ir apsaugos programos sugrąžino lašišą į mūsų upes. Dėl vieno iš ilgiausių kelių gimtųjų upių link mūsų lašišos yra pačios didžiausios. Vidutinė reproduktorių masė yra apie 10 kg, kai Skandinavijos šalyse ar ūkanotame Albione ji tesiekia 6 kg. Žeimenos populiacija yra dar unikalesnė. Išlikusi nesutrikdyta ir nežuvinta, ji yra viena iš išskirtinių lašišų nerštaviečių ne tik Europoje, bet ir pasaulyje.

Deja, kliūčių patekti į gimtąsias upes šioms žuvims yra daug. Prie jūros vartų lašišoms kelią pastoja begalė verslinės žūklės tinklų. Oficialiai žvejai verslininkai lašišų žvejoti negali, tačiau jos į tinklus patenka. Vėliau sunkiai įveikiamomis arba visai neįveikiamomis tampa daugelis užtvankų, o galiausiai prie upių ir upelių jų tyko brakonierių kabliai ir žeberklai. Ne be nuodėmės ir žvejai mėgėjai. Neatsakingai gaudydami šias nuostabias žuvis, jie taip pat neprisideda prie ramaus, netrikdomo jų neršto.

Nors nuo 2002 m. kasmet rengiama akcija „Lašiša“, kurios metu stengiamasi apsaugoti neršiančias žuvis, tačiau gamtosaugos valstybiniai ištekliai yra riboti, o piktavalių brakonierių nemažėja, todėl saugoti šias įspūdingas žuvis darosi sunku…

Ar visi, kurie esame neabejingi gamtai, galime kaip nors padėti šioms žuvims sėkmingai pratęsti giminę? Manome – taip. Prieš keletą metų pilietinė iniciatyva, dabar jau ir visuomeninė gamtosaugos organizacija – asociacija „Lašišos dienoraštis“, pradėjo saugoti lašišų nerštavietes naktimis, filmuoti jas naktinio stebėjimo kameromis, intensyviai bendradarbiauti su gamtos apsauga. Ir tai jau davė apčiuopiamų rezultatų: brakonieriai pradėjo ne taip akiplėšiškai dirbti savo juodą darbą, nerštaviečių skaičius (ypač Vilnios upėje) ženkliai padidėjo. Teikdama pasiūlymus ir informuodama apie gamtai daromą žalą bei šviesdama visuomenę, organizacija „Lašišos dienoraštis“ stengiasi nelaukti, ką padarys kiti, o saugodama lašišas mūsų upėse imasi veiksmų pati.

Gaila, šiuo metu lašišoms kelia pastoja ir verslo interesai. Išgriuvusią Belmonto užtvanką, esančią Vilniuje, ir žiemą padariusią nemenką žalą lašišų nerštavietėms, siekiama bet kokia kaina atstatyti. Iš tiesų, tikrosios užtvankos jau seniai nebėra nė kvapo, ji buvo sugriauta per Antrąjį pasaulinį karą, liko tik sovietmečiu sutvirtinti betono luitai ir patvanka. Nors tiek Aplinkos, tiek Žemės ūkio ministerijos nutarimą griauti užtvanką priėmė, verslas, prisidengdamas paveldu, stengiasi tam priešintis.

Ar du betono luitai, permesti per Vilnios upę, tikrai primena autentišką paveldo vardo vertą objektą? Ar besiverčiantis upės vanduo per betoninius monstrus yra „žavusis Niagaros krioklys“? Gal verčiau upė smagiai tekėtų per rėvas ir akmenis? Visas paveldas matomas plika akimi yra malūno likučiai ir tilto poliai, kuriuos galima sutvirtinti ir atstatyti, bet ar reikalinga tam patvanka, tik ardanti natūralią upės biofauną ir bioflorą? Žuvitakis? Jau seniai jis nefunkcionuojantis ir praradęs savo paskirtį. Taigi  ar verta sunkinti žuviai kelią gimtųjų nerštaviečių link, kai galima jį palengvinti?

Todėl kviečiame visus neabejingus piliečius, žvejus, gamtosaugininkus, kuriems rūpi išsaugoti unikalią Lietuvos fauną, nebūti klaidinamiems siaurų verslo interesų. O kam dar argumentų maža, patariame jau šį rudenį pasivaikštinėti, kad ir tos pačios Vilnios pakrantėmis. Jus tikrai užburs besibūriuojančių įspūdingų žuvų reginys.

Branginkime viską, ką dovanoja mūsų unikali gamta. Saugokime lašišas, šalinkime kliūtis šių vertingų žuvų nerštui.

Belmonto užtvankai – ne, sakome mes, visuomeninė gamtos apsaugos asociacija „Lašišos dienoraštis“.

Autoriaus archyvo iliustracijos