Laimė – tarp šiaudinių sienų
Laimės namų šeimininkai – Aušra ir Rolandas AUGUČIAI
Pasak Kazlų Rūdos turizmo informacijos centro direktoriaus Udriaus Armalio, jų kraštas nuo seno garsėja savo amatininkais ir verslininkais, sugebėjusiais ir geležies rūdą išgauti, ir medienos apdirbimu verstis, ir pramonės dirbinių gamybą organizuoti. „Darbštūs ir nagingi žmonės čia gyvena, patys pamatysite“, – sakė šis patyręs turizmo organizatorius, pirmiausia pakvietęs apsilankyti jų savivaldybės teritorijoje esančiame Kardokų kaime ir susipažinti su viena iš čia tvirtai šaknis įleidusių šeimų – Aušra ir Rolandu Augučiais.
Iš pagrindų pasikeitęs gyvenimas
Turbūt šitaip reiktų pavadinti skyrių straipsnio, pasakojančio apie šios poros gyvenimą. Ėję vienokiu keliu, dirbę visai kitus darbus, Aušra ir Rolandas vieną gražią dieną viską esmingai pakeitė – ir atsidūrė ten, kur dabar gyvena – Kardokuose. Bet apie viską – iš eilės…
Rolandas seniau dirbo Kauno kriminalinėje policijoje. Išdirbo tenai aštuonerius metus ir gana aukštose pareigose, bet policijoje prasidėjus reformoms, nusprendė – užteks. Ir įstojo studijuoti… menotyrą. Gal kam toks staigus gyvenimo posūkis nuostabą kėlė, bet tie, kurie šį vyrą geriau pažinojo ir suprato jo menišką prigimtį, nesistebėjo.
Aušra, turėjusi renginių organizatorės diplomą, darbavosi Kybartų kultūros namuose ir mokyklose. Ją taip pat traukė menotyros studijos Kauno Vytauto Didžiojo universitete.
Šioje aukštojoje ir susitiko dvi giminingos sielos. Užsimezgusi draugystė perėjo į meilę, abu pradėjo svajoti apie šeimą ir bendrus namus. Tiesa, savam būstui įsigyti reikėjo nemažų pinigų, o perspektyva skolintis iš bankų jaunų žmonių visai neviliojo. Abu nusprendė – verčiau jau padirbėti užsienyje ir pasitaupyti.
Keliai nuvingiavo į Airiją. Ši šalis nepasitiko su rožėmis – abu atsidūrė nelegalių migrantų pozicijose, mat tuo metu Lietuva dar nepriklausė Europos Sąjungai. Dirbo įvairiausius darbus, kokių tik pasitaikydavo rasti. Tik gerokai vėliau Aušra įsidarbino šeimoje, kur prižiūrėjo tris berniukus, o po to ir į vaikų darželį dirbti buvo priimta. Su vyru įsitraukė į lietuvių bendruomenės Airijoje veiklą, kartu su bendraminčiais leido tautiečiams skirtą laikraštį „Saloje“.
Tačiau svajoti apie sugrįžimą į tėvynę Aušra ir Rolandas nesiliovė. Nenustojo mąstyti ir apie savus namus Lietuvoje. Tiesa, kur įsikurs grįžę, tikrai nežinojo. Apsigyventi kokiame didmiestyje abu sutuoktinius nelabai traukė – norėjosi ramesnės vietos, arčiau gamtos.
Rolandą tąsyk vis dažniau aplankydavo mintys apie ekologišką būstą. Iš pradžių tos mintys sukosi apie rąstinį namą, tokį, kokius tradiciškai statydindavosi mūsų seneliai ir proseneliai. Mediena – natūrali medžiaga, mediniai trobesiai visiems atrodo šilti ir jaukūs. Tačiau vėliau širdin ėmė skverbtis abejonės: medis, žinoma, ne dirbtinė medžiaga, natūrali, tačiau kiek jų reikia iškirsti, norint pasigaminti statybai reikalingos žaliavos! O kiek dešimtmečių medis auga, kol pasiekia kirtimui reikiamą storį? Pusšimtį, o gal ir daugiau metų. Pati medinė statyba nėra gamtą branginanti, negi jai nėra pakaitalo?
Ekologiško namo idėja
Pradėjęs šia tema domėtis giliau, vyriškis prisiminė Airijoje matęs šiaudinių namų. Tąsyk jie atrodė tikrai neįprasti, dvelkė naujove, tačiau dabar pažadino dar didesnį smalsumą. O ką – šiaudai juk tikrai ekologiška medžiaga, jų galima užsiauginti kasmet, tai tau ne medis. Be to, tai – pakankamai šilta statybinė žaliava…
Ieškodamas konkrečios informacijos šia tema, Rolandas Augutis puolė tyrinėti interneto gelmių, ieškoti specialios literatūros. Taip likimas jį suvedė su įdomiu žmogumi – architektu Petru Devižiu, kuris, pasirodo, laikomas šiaudinių namų statybos pradininku. Išsikalbėjus paaiškėjo, jog šis specialistas pirmąjį šiaudinį namą pasistatė dar 1994 metais.
Iš Petro Devižio Rolandas sužinojo daugybę su tokių namų statyba susijusios informacijos. Ir pasiryžo – statydinsis būtent šiaudinį namą!
Pranašumų ir privalumų daug
Nors ir buvo girdėjęs, kad šiaudinį namą, sutelkus padėjėjų būrį, galima pasistatydinti per trejus vasaros mėnesius, Augučiai per tokį trumpą laiką apsisukti su statybomis neįstengė. Namas kilo pamažu: nuo gegužės mėnesio pabaigos iki šalčių užklupimo, o vėliau – jau nuo kitų metų pavasario iki rudens. Taigi žiemojo jau savo šiltame būste. Taip – šiaudai – šilta medžiaga, tačiau ne vieni, o derinyje su kitų statybinių priemonių mišiniu. Kad vėjas kiaurai neperpūstų, juos reikia derinti su molio tinku. Į tą tinką, be molio, dar beriamas žvyras, smulkinti šiaudai ir… karvės mėšlas. Pasirodo, pastarasis labai sušvelnina tinko košę, ji tampa plastiška, nešiurkšti. Mėšlą tekdavo rinkti, vaikštant po laukus, kuriuose ganydavosi galvijai. Taigi šitokiu būdu pagamintas tinkas būdavo keliais sluoksniais tepamas ant šiaudų ryšulių, atlikusių plytų vaidmenį. Kiekviena tokia šiaudinė „plyta“ siekdavo 35 сm aukštį, 15 cm plotį, o jos ilgis svyruodavo nuo 70 iki 120 cm.
Paklausėme, ar šiaudiniame name vėliau nesijautė karvių mėšlo kvapo. „Ne, jis pranyko, vos sienoms pradžiūvus, – atsakė Rolandas Augutis“. Šeimininkas noriai vardijo šio ekologiško namo pranašumus, lyginant su kitais. Pirma, šiaudiniame name niekada neišsausėja oras, jame lengva kvėpuoti, nedžiūsta nei nosies gleivinė, nei vazoniniai augalai. Antra, jame tikrai šilta, net žiemą gali vaikščioti basas. Šilumą išlaiko molis, kuriuo aptinkuotos visos sienos. Trečia, išlaikyti šiaudinį namą nėra brangu: šeimininkai jį apkūrena malkomis. Namo viduryje stovi didžiulė krosnis, ir jos skleidžiamos šilumos pakanka abiem namo aukštams. Aišku, už elektrą ir dujas mokėti tenka, bet tikrai ne tiek, kiek suploja jais savo namus apšildantys gyventojai.
„Tai – ne tik namas. Tai – mūsų gyvenimiškosios filosofijos dalis“
Taip sutartinai teigė abu Augučiai. Ir tą pajaučia kiekvienas, besisvečiuojantis pas juos. Į akis tikrai krinta savitas būsto išplanavimas. Interjeras čia nesuskaidytas jokiomis durimis, yra tiesiog viena didelė patalpa. Pasak ponios Aušros, tai atitinka šeimos narių vidinę nuostatą – būti bendroje erdvėje. O ir kur jų bus, juk šis namas – apvalus.
Tokią formą Augučiai pasirinko neatsitiktinai: mat apvalūs pastatai visuomet esti šiltesni. Juose nuolat cirkuliuoja oras, o iš lauko pučiantys vėjai neatsimuša į plokščias sienas. Apvalūs namai itin populiarūs tose vietovėse, kuriose, kaip sakoma, vėjas tiesiog košte košia.
Augučių šiaudinukas – nedidelis, vos 90 kv. metrų pločio, užtat turi du aukštus. Jį puošia spalvingi vitražai, įvairūs simboliai. Jaukūs baldai daugiausia sumeistrauti paties namo šeimininko rankomis.
Gamtai artima, pilnatvės jausmo kupina gyvenimo filosofija, tvirta pasaulėžiūra – štai kas būdinga šiems jauniems žmonėms. Jie niekad nenorėjo, kad jų atžalos augtų daugiabučiame name, neturėdami savojo kiemo, asmeninės erdvės žaidimams. Ir patys troško rytais pabusti ne nuo mašinų gausmo už lango, o nuo rytinių paukščių giesmių.
Gal šią jų filosofiją dar sustiprino visame pasaulyje tapęs populiariu anastazijiečių judėjimas, raginęs žmones būti kuo arčiau gamtos ir kuo toliau nuo triukšmingos civilizacijos? Šio judėjimo iniciatoriai idėjų semiasi iš Vladimiro Megre knygų, o tos idėjos – elementarios, nusakančios, kad žmogaus laimei nedaug tereikia. Tik – šiek tiek žemės, savo namelio su sodu ir tvenkinuku, kuriuos galėtų palikti savo vaikams. Pasak anastazijiečių, pasiseka, kai giminei brangioje vietoje gimsta vis naujos palikuonių kartos, neieškančios laimės svetur…
Išskirtinis kaimas
Aušra ir Rolandas priklausė Kaune esančiam anastazijiečių klubui, kurio nariai troško surasti švarios gamtos kampelį netoli nuo šio miesto. Kažkuriam iš bendruomenės narių patiko Kardokai, kaimas Kazlų Rūdos seniūnijoje. Įsigijo čia sklypą, vėliau pasivadindamas įsikurti ir Augučius. Po jų atsikėlė kiti, ir taip pamažu susiformavo Kardokų ekobendruomenė.
Šį kaimą žmonės vadina unikaliu: jame pristatyta daugybė šiaudinių namų, o kiti dar tebeauga. „Ir žmonės tikrai tokius stato ne iš taupumo, – sako Rolandas Augutis. – Ekologinė statyba nėra jau tokia pigi, kaip gali kai kam pasirodyti. Ypač dabar, kai visos žaliavos brangsta, ir darbo jėga taip pat. Tiesiog žmonės nori gyventi švarioje, ekologiškoje aplinkoje, o neretas – ir savo pačių rankomis pasistatytuose trobesiuose. Tokiems patarimų aš jau pats galiu duoti, manau, patirties šio pobūdžio statyboje jau esu pakankamai sukaupęs“.
Dabar Augučių sodyboje jau auga antras gyvenamasis namas. Asmeninės erdvės nori abi šeimos dukros, jau įžengusios į paauglystės amžių, o ir šeimininkų sumanymams organizuoti edukacines veiklas taip pat reikia papildomo ploto.
Tarp šiaudinių sienų – laimės paieška
Į Kardokų kaime esančią Augučių sodybą nuolat atvyksta žmonių, norinčių „laimės pasisemti“, mat savuosius namus Augučiai taip ir vadina – „Laimės namai“. Kokias gi „laimės formules“ sužino čia atvykstantieji, kad jų srautai vis auga?
Pasak šeimininkų, jie neorganizuoja jokių specialių „laimės sėmimosi pamokų“, tiesiog paprasčiausiai leidžia žmonėms atsipalaiduoti, mėgautis supančia gamta ir ramybe, klausytis medžių ošimo ir paukščių čiulbesio, vaikštinėti basiems po švelnią žolę, kvėpuoti tyru oru… Leidžia pasijusti savimi, negalvoti apie rūpesčius, neskubėti. Žinoma, šeimininkė pasiūlo įvairių smagių edukacinių užsiėmimų, tarkim, kurti indėniškas mandalas, gilintis į aromaterapijos paslaptis arba… šokti. Taip, būtent mokytis šokti įvairių pasaulio tautų šokių – čia pat kieme, pievelėje. Didelio dėmesio sulaukia vegetarinio maisto gaminimo pamokos (beje, šeimininkų iškeptų pyragėlių su daržovėmis ragavome ir mes – tikras skanėstas!). Vaikai su malonumu įsitraukia į medinių amuletų gamybą arba į laimės aptvarėlių pynimą, mokosi atpažinti žoleles, piešia. Svečiai būtinai apžiūri neįprastą namą ir jo interjero ypatumus. Ir, žinoma, daug bendrauja su giedrą nuotaiką spinduliuojančiais šeimininkais.
„Laimę mes suvokiame nevienodai. Vienam tai – išsipildęs poreikis surasti artimą sielą, su kuria galėtum dalintis visais savo džiaugsmais ir rūpesčiais, kitam – galimybė pajusti artimųjų šilumą, trečiam – proga kartu semtis naujų įspūdžių, pasidžiaugti gražiais vaizdais… Savo namus mes vadiname laimės namais – mat juose kiekvienas atranda tai, ko labiausiai trokšta, o pajutę tą gerąją atmosferą, tiesiog nenori iš čia išvykti“, – sako šeimininkai.
Autoriaus archyvo nuotraukos