Vytautas LEŠČINSKAS

Laiko žingsniai šešiamyliai…

Jais irgi nenusakomi miškininko Zeniaus Želionio takai į girią, vieškeliai iš jos

Zenius Želionis
Zenius Želionis

Pažvelgęs į praeitin tolstančius veiklos metus, ypač į prabėgusius vadovaujant Veisiejų miškų urėdijai, žinomas miškininkas Zenius Želionis galėtų daug kuo pasidžiaugti. Pirmiausia tuo, kad dabar ši urėdija yra pasiekusi tikrai įspūdingų rezultatų saugant, prižiūrint miškus ir racionaliai plėtojant ūkinę veiklą. Tad visai suprantama, kad praėjusiais metais Generalinės miškų urėdijos prie Aplinkos ministerijos urėdui įteiktu garbingu apdovanojimu – Pasižymėjimo ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą“ džiaugėsi visas urėdijos darbuotojų būrys. Juk tai iš tiesų – ir kiekvienos girininkijos, kiekvieno joje dirbančio miškininko triūso įvertinimas.

 

„Galima pažymėti baltu akmenėliu“

 

Taip atsiliepdamas apie urėdo Zeniaus Želionio pastarųjų metų veiklą sakė daugelį metų Kapčiamiesčio girininkijai vadovavęs visų gerbiamas miškininkystės veteranas Vytautas Stacevičius.

„Be šio apdovanojimo už svarų indėlį stiprinant Lietuvos valstybinių miškų sistemą, pernai, Vasario 16-ąją, minint Lietuvos valstybingumo 96-ąsias metines, Zenius Želionis nusipelnė ir Lazdijų rajono savivaldybės įsteigtos nominacijos – „Laisvės angelo“ statulėlės, – kalbėjo V. Stacevičius. – Taip pat jam, kaip Lazdijų kraštui ir Lietuvos nepriklausomybei nusipelniusiam kraštiečiui, įteiktas padėkos raštas bei piniginė premija, O štai dar gerokai prieš tai, užpernai, mūsų urėdas Miškininko dienos proga taip pat buvo pagerbtas svarbiu apdovanojimu – Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) garbės ženklu „Už nuopelnus valstybės sienos apsaugai“.

Pasak V. Stacevičiaus, urėdas yra įsitikinęs, kad ir jo paties darbo sėkmę lemia darbštus bei susitelkęs bendrai veiklai darbuotojų kolektyvas, kurio kiekvienas narys triūsia atsakingai ir sąžiningai.

Įžengus į „Vaikystės sodą“

Palankių atsiliepimų apie urėdą Z. Želionį yra tekę girdėti ir iš kitų pašnekovų. Beje, ne tik iš urėdijos miškininkų, bet ir iš kitų jį gerai pažįstančių žmonių.

Štai ir rašytojui Romui Sadauskui, vasarą gyvenančiam šalia Avižienių išsidėsčiusiame Demeniškių kaime, taigi vietoje, kur toli aplinkui plyti Veisiejų urėdijos miškai, patinka, kad Z. Želionis yra visuomeniškas, noriai bendraujantis su aplinkiniais žmogus, kuris taip pat mielai dalyvauja meninėje saviveikloje, groja akordeonu. Be to, pasak rašytojo, labai gerai, kad urėdo pastangomis buvo vykusiai sutvarkyta Veisiejų miškų urėdijos buveinės aplinka, sukurtas „Vaikystės sodu“ pavadintas ištisas medžio skulptūrų parkas, kuris juosia gerai prižiūrimą tvenkinį. Todėl ta vieta dabar yra tikra dvasios atgaiva ir patiems miškininkams, ir kiekvienam čia užsukančiam žmogui iš šalies. Urėdijos miškininkai taip pat pačiam rašytojui padėjo papuošti jo sodybą naujai pasodintais medeliais, tarp kurių stiepiasi aukštyn ir dailus ąžuoliukas.

O V. Stacevičius gerai atsimena ir kaip prasidėjo Z. Želionio, miškininko uniformą vilkinčio jau trisdešimt šešerius metus, veiklos kelias, kuriuo nenukrypstamai žengdamas pagaliau tapo urėdijos vadovu.

Svarbiausi urėdo Zeniaus Želionio biografijos faktai:

Gimė 1955 m. vasario 2 d. Lazdijų mieste. 1972 metais baigė Lazdijų vidurinę mokyklą, 1978 m. Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultete įgijo miškų ūkio inžinieriaus specialybę. 1978 m. vasario 10 d. pradėjo dirbti Veisiejų miškų ūkio Leipalingio girininkijoje girininku. 1982 m. balandžio 15 d. perkeltas dirbti Veisiejų miškų ūkio inžinieriumi. 1992 m. sausio 16 d. paskirtas Veisiejų miškų urėdijos urėdo pavaduotoju. Veisiejų miškų urėdijai vadovauja nuo 1999 m. gegužės 20 d.

Dabar urėdija yra viena iš didžiausių ir pelningiausių įmonių Lazdijų rajone. Tačiau per tą penkiolikos metų laiko tarpą šiai miškininkystės įmonei teko patirti ir nemažų sunkumų. Vienu metu buvo kilusi grėsmė, jog bus net panaikinta. Bet didelėmis urėdo ir viso darbo kolektyvo pastangomis ją pavyko išsaugoti kaip savarankišką valstybės įmonę. O kad dėl to vertėjo pakovoti, rodo sėkminga dabartinė urėdijos veikla.

Savas tarp savų

,,Esu jautrus žmogus, todėl išties buvo nelengva visa tai ištverti“, – per vieną pokalbį su V. Stacevičiumi apie anas didžiausių sunkumų dienas sakė Z. Želionis. O jei žmogus jautrios sielos, tai ir kitą užjaučia, bendrauti su aplinkiniais linkęs, prireikus kiekvienam pagelbėti pasirengęs.

Nors ir nėra lengvos vadovo tiesioginės pareigos, bet Z. Želionis randa laiko ir visuomeninei veiklai. Ilgai grojo ir dainavo dalyvaudamas vokaliniame instrumentiniame ansamblyje ,,Du lašai“, buvo vienas iš aktyviausių atlikėjų. Šios veiklos neatsisako ir mūsų dienomis: dalyvauja Veisiejų kultūros namų liaudiškos muzikos kapelos ,,Veisieja“ koncertinėje veikloje.

Pasak V. Stacevičiaus, galbūt kitas atsakingą vadovavimo darbą atliekantis žmogus nė nesiimtų tokios „pašalinės“, jam tiesiogiai nepriklausančios veiklos, gal ir apskritai numotų ranka į bet kokią meno saviveiklą, ja nesirūpintų. Tačiau Z. Želionis yra ne toks vadovas. Jis mielai ima į rankas akordeoną, kai reikia atstovauti urėdijai viename ar kitame renginyje. Mat yra geras muzikantas, visiems jo grojimas patinka. Kadangi pats dzūkas, tai praėjusiais metais su kapela koncertavo ir Vilniaus mokytojų namuose surengtoje tradicinėje vilniečių dzūkų vakaronėje.

Taigi Z. Želionį trumpai būtų galima apibūdinti tiesiai ir paprastai: tai yra ne tik geras specialistas, o ir dėmesingas, suprantantis žmogų, užjaučiantis jį skausmo valandą ar ištikus nesėkmei, vadovas. Pasak V. Stacevičiaus, urėdas labai taktiškas, niekada nėra pakėlęs balso kalbėdamasis su savo valdiniais, todėl visų gerbiamas – ir urėdijos darbo kolektyve, ir apskritai rajono bendruomenėje.

Ką dar prie šios bendros V. Želionį pažįstančių žmonių nuomonės, kitaip sakant, charakteristikos, reikėtų, pridurti? Belieka netrukus, – vasario 2 d. – neeilinį savo amžiaus jubiliejų švęsiančiam Veisiejų miškų urėdijos vadovui nuo „Žaliojo pasaulio“ uždėti ant galvos virtualųjį (laikraštyje tikrojo ir nesukursi!), iš gražiausių Dzūkijos žolynų nupintą sveikinimo vainiką su šešiais jurginų žiedais, – po vieną kiekvienam išgyventų metų dešimtukui…

Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos