Laimutė SALICKAITĖ-BUNIKIENĖ

Iš Labanoro girios nykštukų gyvenimo (1)

Konkursas "Gamtos pasaka - 2018". Žiemos džiaugsmai ir pavojai

Aiseto sala ir jos meldynai

Praėjo Kalėdos, nuskambėjo Naujųjų metų varpeliai, bet šventinė nuotaika vis dar gyveno girioje. Kaip ir kiekvienais metais, pasipuošę savo kepurėles lyg putino uogos raudonais bumbuliukais, įsisupę į baltus, šiltus apsiaustėlius, nykštukai ir jų vaikai nykštukėliai būreliais lankė vieni kitus. Vaišinosi prie gausiai girios gėrybėmis nukrautų stalų. Ragavo įvairius iš gėrybių pagamintus valgius, gyrė šeimininkes ir jaukiai leido vakarus prie židinio. Šnekėjosi apie viską, kas jiems labiausiai rūpi. Juokėsi iš praėjusiais metais patirtų nuotykių, savo vaikų nykštukėlių išdaigų, džiaugėsi padarytais darbais, planavo būsimus, kuriuos reikės atlikti, kai tik nušvis pavasaris. Svajojo, kad negandos aplenktų jų mylimą girią.

Rūpėjo nykštukams koks bus pavasaris, kokia vasara laukia. Svarstė, spėliojo ir tikėjosi, kad sulauks gerų, derlingų, jiems, girios gyventojams, sėkmingų metų. Darbų girioje ir žiemą nestinga, bet šventės yra šventės. Tiek daug per vasarą ir rudenį plušėję kartu su savo nykštukėliais, dabar buvo laimingi, galintys kartu džiaugtis savo darbų vaisiais, bičiulyste, ramiu poilsiu ir maloniais pašnekesiais.

Tik jų vaikai nykštukėliai ne ilgai išbūdavo vienoje vietoje.

„Žiemos atostogos! Koks puikumėlis!“, – džiūgavo jie, nes tuoj pat po Naujųjų spustelėjęs šaltukas sukaustė ežerą. Girią užklojo baltutėlaičiai sniego patalai. Nykštukėliai, su savo baltais apsiaustėliais panašūs į sniego sūkurėlius, skriejo pačiūžomis lygut lygutėliu ežero ledu arba rogutėmis leidosi nuo kalnelių. Nykštukai, iš namų išleisdami savo nykštukėlius, kiekvieną kartą primindavo: „Būkite atsargūs. Šią žiemą sniego girioje nėra daug, be to jis dar ir purus. O girioje visur daug naujų kelmų, kurie pasislėpę po sniego kepurėmis tik ir tyko, kad neatsargūs nykštukėliai su rogutėmis į juos atsitrenktų. Ir nepamirškite, kad ledas ant ežerų vietomis dar gali būti labai plonas, o šaltiniuotose pakrantėse ir visai silpnas.“

„Nesijaudinkite! – vienas per kitą nubėgdami atsakydavo nykštukėliai savo tėvams. – Mums ir mokytojas Mokas aiškino, kad pirmiausia reikia įsitikinti ledo tvirtumu ir tik tada čiužinėti. Be to, nykštukėlis Gudrutis jaunesnysis visur ledo tvirtumą tikrina su savo kirveliu. Kirvelį jis dėkle nešiojasi prisisegęs prie diržo. Tad visada turi po ranka. Nesirūpinkite. Viskas gerai“.

„Nykštukėliai, nykštukėliai! Ar girdite? – šaukdavo tolstantiems vaikams tėvai. – Nelandžiokite po meldynus. Juose ledas tikrai dar nebus tvirtas!“.

Nykštukėliai, raminančiai rankelėmis pamojavę tėvams, dūmė ežero link paskui Labutės jaunesniosios rastinuką šunelį Lobį, jau spėję pamiršti ir perspėjimus, ir galimus pavojus. Visi troško nuotykių ir smagių pasivažinėjimų. Šunelis Lobis  – taip pat. Jis žinojo, kad ežero pakrantėje bus labai smagu. Lobis linksminosi gainiodamas čia vieną, čia kitą nykštukėlį, traukdavo ir keldavo viršun į gilesnį sniegą įgriuvusius ir jame panirusius nykštukėlius, suieškodavo nukritusias jų kepuraites, pirštinėles ir pats vartėsi pusnyse, ritosi nuo kalvelių kartu su visais, tik iš akių nepaleisdamas Labutės jaunesniosios, kuri jį visų šitų išdaigų išmokė ir kuri buvo Lobiui pati svarbiausia…

Kiekvienais metais, ežero pakrantėje, dar prieš užsningant, nykštuko mokytojo Moko pamokyti, nykštukėliai statydavo palapines-kūgelius. Panašios į viksvų kupstelius jos nekrito į akis atsitiktiniams praeiviams, o nykštukėliams buvo puiki užuovėja. Jose malonu buvo pailsėti, gerti medumi kvepiančią liepų žiedų arbatą, atsineštą iš namų šiltai įsuktuose molinukuose. Jose nykštukėliai valgydavo mamų paruoštus ir į lauknešėlius sudėtus užkandžius, džiovintus vaisius ir kitus skanėstus. Mokytojas Mokas sakė, kad tokios palapinės-kūgeliai yra tikras išsigelbėjimas, jei užsižaidusius nykštukėlius staigiai užkluptų smarki pūga, lietus ar kita kokia neganda.

Taip buvo ir tą dieną. Iki soties prisivažinėję, prisidūkę sniege, nykštukėliai susirinko į pakrantėje pastatytas palapines – kūgelius. Ypač nykštukėliai mėgo susirinkti į didžiąją palapinę, kurios viduryje pūpsojo žemas, lygus kelmas. Jis nykštukėliams atstojo stalą. Ant jo sustatydavo savo molinukus su arbata, gražiai išdėliodavo viską, ką turėdavo savo lauknešėliuose. Ir šį kartą gardūs kvapai ir vaišių įvairovė žadino nykštukėliams apetitą ir kėlė nuotaiką. Buvo tikra puota. Visiems užteko iki soties skanių užkandžių, pyragų, mažyčių uoginių pyragėlių. Sotūs ir laimingi ramiai šnekučiavosi, minėjo namus, mokyklą, skaičiavo, kiek atostogų dienų jiems dar yra likę.

„Jau nebe daug liko, – sakė Sukutis. – Tik dvi dienos.“

„Negali būti!“ – šaukė vienas per kitą.

„Taigi… – atsiduso Sukutis. – Gali. Atostogos prabėga greičiau, nei mes norėtume. Čia galėsime ateiti tik vakarais. Ir tik labai trumpai galėsime pasivažinėti ir žaisti.“

Nykštukėliai nuliūdę nutilo. Nors jie mėgo savo mokyklą ir mokytoją Moką, bet laisvė yra laisvė. Jos skonį jauti net ir viduryje girios, ant ežero kranto, gurkšnodamas kvapniąją liepų žiedų arbatą.

„Paklausykite! – nutraukė tylą Gudrutis jaunesnysis. – Jei jau atostogos eina į pabaigą, tai pažaiskime kaip reikiant. Slėpynės tarp medžių jau nusibodusios. O slėpynių meldyne šiemet dar nei vieną kartą nežaidėme. Atsimenate, kaip pernai buvo smagu. Baigiam gerti arbatą ir čiuožkime į meldyną, esantį čia pat, prie kairiojo salos šono. Iš tolo matyti, kad salos užuovėjoje meldai vakarinių vėjų dar neišvartyti. Bus kur gerai pasislėpti. Be to, šalia esančioje ežero sąsmaukoje pilna viksvų ir kitų augalų kupstų. Žinote, kaip puikiai jie tinka slėpynėms.“

„O kaip ledas? Mes jo tvirtumo šiandien ten netikrinome“, – paklausė Labutė jaunesnioji.

„Aš patikrinau ledo storį visai šalia salos prieš mūsų čiuožimo lenktynes. Jis daug storesnis nei buvo praeitą savaitę. Jei ledas storas čia ir prie salos, tai bus geras ir aplink visą salą. Jei meldyne bus ir perpus plonesnis, tai vis tiek mus išlaikys. Tik nesubėkime į vieną vietą visi iš karto.“

„Ar tikrai? – vis dar abejojo Labutė jaunesnioji. – Užvakar mano tėtis nykštukas Labas lankė dėdulę Alksniauoksį ir jo gyventojus. Voveraičių šeimynai nunešė riešutų, džiovintų grybų ir vaisių. Grįžti namo iš ano kranto norėjo trumpiausiu keliu, per meldyną. Bet negalėjo. Vos tik pradėjo eiti, iš karto pajuto, kad ledas netvirtas, traškantis. Prie meldų stiebelių jis poškėdamas trūkinėjo ir lūžo. Tėtis nusprendė nerizikuoti. Nuėjo iki plikojo kranto ir tik nuo ten perėjo skersai ežerą. Užtruko, bet laimingai grįžo namo.“

Labutė jaunesnioji dar norėjo kažką sakyti, bet nykštukėliai tik rankomis sumojavo.

„Ką tu čia kalbi. Juk nuo to laiko praėjo beveik trys dienos, o naktimis stipriai šąla, tai ledas jau visur bus sutvirtėjęs. Čiuožkime. Iki vakaro dar yra laiko, smagiai pažaisime“, – ragino vienas kitą. Nieko nelaukdami nėrė lauk iš didžiosios palapinė-kūgelio. Vienas po kito užšoko ant ežero ledo ir nučiuožė tolyn.

Netrukus pasiekė salą ir lenktyniaudami greitai ją apčiuožė. Sukutis ir kiti smarkesnieji jau buvo dingę meldyne. Kiti taip pat skubėjo pasislėpti. Ieškotojui surasti pasislėpusius draugus būdavo ne taip lengva. Laimėtojais tapdavo tik tie, kurie per visą žaidimo laiką nei vieno karto nebuvo buvę ieškotojais. Visi stengdavosi kuo greičiau, kuo geriau pasislėpti melduose, viksvų kupstuose, už į ežerą nuvirtusių medžių kamienų ar jų šakų. Vienas iš tų medžių jau metų metais buvo atžymos postas. Ir vos tik burtų būdu išrinktas nykštukėlis-ieškotojas atsitraukdavo nuo šio medžio, tuoj pasislėpusieji staigiai iššokdavo iš savo slaptaviečių, pribėgdavo prie medžio-atžymos posto, suplodavo delniukais ir sušukdavo: „Tuk, tuk! Čia aš!“ Nauju ieškotoju tapdavo tas, kuris iššokęs iš savo slėptuvės nespėdavo pribėgti prie posto ir būdavo ieškotojo pastebėtas. Atsiradus naujam ieškotojui žaidimas prasidėdavo iš naujo.

Šunelį Lobį taip pat reikėdavo surasti. Dažniausiai jis slėpdavosi kartu su Labute jaunesniąja, bet mokėjo ir vienas pasislėpti, tyliai, kantriai laukti kol bus surastas. Nors ieškotojas jį šaukdavo vardu, prašydavo pasirodyti, bet Lobis neklausydavo. Labutė jaunesnioji jį buvo išmokiusi atsiliepti tik į jos balsą, tik tada, kai ji jį šaukia ir kviečia ateiti. Už kantrybę ir sugebėjimą neišsiduoti Lobis visada būdavo apdovanojamas gardžiais kąsneliais, kuriuos labai mėgo. Ir kuo toliau, tuo labiau Lobis sugebėdavo surasti geriausią slaptavietę sau ir Labutei jaunesniajai. Dėl to dažnai Labutė jaunesnioji tapdavo laimėtoja. Atrodė, kad ir šitose slėpynėse laimėtoja vėl bus ji. Jau praėjo keli žaidimo ratai. Nei jos, nei šunelio Lobio nepavykdavo surasti. Labutė jaunesnioji slėpdavosi tose meldyno vietose, į kurias nuvesdavo ją šunelis Lobis, pirmas nulėkdamas į nusižiūrėtą vietą. Užsiglaudę meldų tankynėje ar įšokę ir įsirausę į viksvų kupstą, likdavo nepastebimi. Pasislėpę greta atsargiai stebėdavo ieškotoją. Kai tik tas pasitraukdavo toliau nuo posto, Lobis duodavo ženklą Labutei jaunesniajai bėgti, o pats bėgdavo kartu arba pasilikdavo kur buvęs. Atbėgdavo tik tada, kai jį pašaukdavo Labutė jaunesnioji.

Tokios slėpynės Lobiui buvo ir žaidimas, ir pamoka. Nykštukėliai labai saugojo Lobį nuo svetimųjų. Bijojo, kad šunelio nepagrobtų kokie nors girios blogiečiai, todėl labai džiaugėsi, kad Lobis klauso vien tik Labutės jaunesniosios ir neatsiliepia į svetimųjų šaukinius, kad moka būti kantrus, moka gerai pasislėpti, bet visada išlieka budrus, o į pagalbą atbėga visada, kai tik jo prireikia.

Vis smarkiau pūtė šaltas vėjas, kaukdamas nešė ežero ledu sniego sūkurius. Įsižaidę nykštukėliai, kaip mažyčiai sniego sūkurėliai, tik lakstė, tik čiuožė, tik slėpėsi, tik džiaugsmingai šūkčiojo, sugebėję laiku pasiekti atžymos postą ir netapę ieškotoju. Todėl oro pokyčių nei matė, nei jautė. Jautė tik vieną dalyką, kad vakaras jau visai čia pat, kad greitai teks baigti žaidimus ir čiuožti namo.

Pasibaigė eilinis slėpynių ratas. Nykštukėliai susirinko prie atžymos posto, kažkada į ežerą nuvirtusio medžio, kurio dalis kamieno ir negyvos šakos styrojo virš ledo paviršiaus. Susėdę nykštukėliai ant jų suposi, ilsėjosi, linksmai plepėjo ir dalijosi slėpynių įspūdžiais, laukdami paskutinių besislapstančiųjų draugų.

„Lyg ir visi… – pasakė kažkuris nykštukėlis. – Čiuožkim namo!“

„Palaukite! – staiga apsidairęs suriko nykštukėlis Sukutis. – Nėra Gudručio jaunesniojo! Kur gi jis taip pasislėpė, kad lig šiol dar nepasirodė? Gal matėte kas nors į kurią pusę jis nubėgo?..“

„Ne, nematėme… – choru atsiliepė nykštukėliai ir visiems pasidarė labai neramu.

„Gal kas turite kokį nors Gudručio jaunesniojo daiktą? – paklausė Labutė jaunesnioji. – Duotume Lobiui pauostyti. Gal Lobis greičiau jį surastų, nes jau visai temsta…“

„Aš turiu!.. – atsiliepė Sukutis. – Jis paskolino man šaliką, nes savąjį aš pamiršau namie.“

„Lobi, žiūrėk! Čia Gudručio jaunesniojo šalikas. Pauostyk ir ieškok!“ – paliepė šuneliui Lobiui Labutė jaunesnioji.

Šunelis Lobis apuostė šaliką. Jautė Gudručio jaunesniojo ir Sukučio kvapą, tačiau Sukutis buvo čia pat. Vadinasi, reikia ieškoti Gudručio jaunesniojo. Tą šunelis suprato iš karto, apsidairė, pauostė orą, pašniukštinėjo ant ledo ir pasileido per pačią meldų tirštynę. Paskui Lobį bėgo Labutė jaunesnioji ir visi kiti nykštukėliai. Bėgo ne vorele, vienas paskui kitą, bet išsisklaidę taip, kad pro nešamus sniego sūkurius vis dar matytų bėgimo kryptį ir vienas kitą. Taip darė todėl, kad žinojo, kaip pavojinga bėgti per nestiprų ledą vorele. Ledas gali nuo daugelio kojų trepsenimo įtrūkti, o po paskutinių bėgikų kojomis ir įlūžti.

Lobis stabtelėjo ir sulojo. Pribėgusi prie jo Labutė jaunesnioji pamatė Gudrutį jaunesnįjį vandenyje ir savo kirveliu bandantį įsikirsti į eketės kraštą. Tačiau nesėkmingai. Tvirčiau įsikirsti ir prisitraukti prie tvirtesnio ledo vis nepavykdavo. Kirvelis tik atkirsdavo naują ledo gabalėlį. Eketė didėjo. Ji buvo pilna plūduriuojančių ledo gabalėlių, tarp kurių matėsi tik Gudručio jaunesniojo galva ir su kirveliu iškelta ranka. Kita ranka jis bandė išsilaikyti vandens paviršiuje.

„Kodėl tu mūsų nešaukei?.. – vos neverkdama sušuko Labutė jaunesnioji. – Ką dabar daryti, jei kirveliu negali įsikirsti į ledą?..“

„Gal dar galėsiu… – atsakė Gudrutis jaunesnysis. – Matote kiek jau iškapojau, bet esu labai sušalęs ir kirvelis jau krenta iš rankų…“

Sukutis, pamatęs kaip yra, iš visų jėgų čiuožė kranto link. Greitai surado vėjo nulaužtą ilgą pušies šaką, apsisuko ir kiek tik galėdamas lėkė su ja atgal.

Tačiau šunelis Lobis nelaukė, kol Sukutis atčiuoš su šaka. Tik dar kartą sulojo ir puolė į eketę. Suspėjo pačiu laiku, nes sustingusi Gudručio jaunesniojo ranka paleido kirvelį. Nykštukėlis jautė, kad jėgos baigiasi, kad nyra gilyn tarp ledo gabalų. Tą akimirką Lobis ir sugriebė dantimis Gudručio jaunesniojo apsiaustėlio apykaklę ir kilstelėjo jo galvą į viršų. Bandė iš visų jėgų tempti Gudrutį jaunesnįjį prie eketės krašto, stengėsi ir pats išsilaikyti vandens paviršiuje. Bet ledo gabalai trukdė, o įmirkę Gudručio jaunesniojo rūbeliai ir prie diržo pririštas kirvelis traukė gilyn. Iš toliau apstoję eketę nykštukėliai verkė ir aimanavo, nežinodami ko griebtis. Keletas nubėgo pasitikti Sukučio. Visi bendromis jėgomis atitempė šaką ir jos galą stūmė eketės link.

„Stumkit šaką tik už antrojo jos galo, o patys neikit artyn prie eketės, įlūšite! Lobi, Lobi, nepasiduok! Gudruti jaunesnysis laikykis!..“ – verkdama šaukė Labutė jaunesnioji.

Draugai jau buvo šakos viršūnę įstūmę į eketę, ir Gudrutis jaunesnysis viena ranka apkabinęs Lobį, kita stengėsi kuo tvirčiau įsikibti į šaką, prisitraukti ir užsigulti ant jos. Sekėsi sunkiai, rankelės buvo sustingusios, neklausė, bet noras gyventi, noras išsigelbėti padėjo sukaupti paskutines jėgas. Dar kartą pabandė įsikibti į šaką ir šį kartą pavyko. Lobis taip pat priekinėmis kojytėmis stengėsi užsiropšti ant pušies šakos, vis dar nepaleisdamas iš dantų Gudručio jaunesniojo apsiaustėlio apykaklės. Taip juos abu. įsikibusius į šaką, draugai ištraukė iš eketės ir su visa šaka nutempė ant tvirtesnio ledo.

„Greičiau nešame Lobį ir Gudrutį jaunesnįjį į didžiąją palapinę!.. – sukomandavo Sukutis. – Nešime ant sunertų rankų. Taip, kaip jūs mane nešėte anų mokslo metų pabaigos žygyje, kai persirėžiau koją stiklo šuke. Esam su pačiūžomis, tai greitai atsidursime savo krante. Va, imkite mano apsiaustėlį ir ant jo neškite Lobį. Aš nesušalsiu. Esu net sukaitęs nuo tos šakos tempimo…“

Nykštukėliai, pasisodinę ant sunertų rankų šlaput šlaputėlį Gudrutį jaunesnįjį, kiek įkerta lėkė savojo kranto link. Jiems iš paskos neatsilikdami čiuožė šunelio Lobio nešėjai. Įsikibę vieni į apsiaustėlio rankoves, kiti į skvernus, čiuožė per sniego sūkurius savojo kranto link. Padėtas ant šilto Sukučio apsiaustėlio ir apkamšytas Labutės jaunesniosios šaliku Lobis jautėsi visai gerai. Džiaugėsi tokia kelione nepaisydamas, kad kailiukas šlapias, kad purto drebulys, nes žinojo, kad juo bus pasirūpinta, kad netrukus gaus šilto lakalo, maisto, kad galės greitai sušilti ir išdžiūti Labutės jaunesniosios glėbyje.

Taip ir buvo. Nykštukėliai Didžiojoje palapinėje pasirūpino ir šuneliu Lobiu, ir Gudručiu jaunesniuoju. Palapinėje nuo būrio jau pralinksmėjusių nykštukėlių buvo šilta ir jauku. Labutė jaunesnioji įsuko Lobį į sausą, šiltą savo apsiaustėlį, o Gudručiui jaunesniajam kiekvienas nykštukėlis davė persirengti rūbelių iš savo kuprinėlių. Pasirodė, kad beveik visi kuprinėlėse turėjo įsidėję kokį nors rūbelį tam atvejui, jeigu pasidarytų šalta ar sušlapus reikėtų persirengti. Iš anksto pasirūpinti atsargomis juos mokė nykštukas mokytojas Mokas. O pamokęs visada pridurdavo, kad atsarga gėdos nedaro, o reikalui esant labai praverčia. Kaip tik šį kartą atsargos ir pravertė.

Abu skenduoliai jau buvo atsigavę ir taip pat pralinksmėję. Gardžiuodamiesi visi nykštukėliai kartu su Lobiu valgė nuo pietų likusius sumuštinius, gėrė šiltą arbatą ir džiaugėsi, kad viskas laimingai baigėsi.

Kai nykštukėlių tėvai nykštukai sužinojo, kas įvyko ant ežero, tik galvelėmis lingavo:

„Nykštukėliai, jūs nykštukėliai. Kada gi į protą ateisite?..“

Bet pagalvoję patys sau sakydavo, jog „… ir mes ne geresni buvome, visko pasitaikydavo“. Prisiminė net tokį patį nuotykį, tame pačiame meldyne, kuris nutiko nykštukui Gudručiui vyresniajam, nykštukėlio Gudručio jaunesniojo tėčiui, kai jis dar buvo mažas. Nykštukas Gudrutis kirvelio tada neturėjo. Nebuvo ir tokio šunelio kaip Lobis, kuris būtų puolęs jo gelbėti. Gudručio jaunesniojo tėtį draugai ištraukė iš eketės su kartimi. Bet kol pavyko rastą kartį atitempti, kol pavyko ją nustumti į eketę ir ištraukti skęstantįjį, gana ilgai jam teko mirkti lediniame vandenyje. Po tos maudynės nykštukas Gudrutis ilgai sirgo. Todėl dabar jis labai baiminosi ir jaudinosi dėl sūnelio nykštukėlio Gudručio jaunesniojo sveikatos.

Gudrutis jaunesnysis nesusirgo. Buvo dėkingas draugams ir šuneliui Lobiui už greitą išgelbėjimą, sausus drabužius.ir rūpestingą globą. Tik jo tėtis nykštukas Gudrutis vyresnysis, nors vaikystėje ir patyręs panašų nuotykį, vis dar niekaip negalėjo atsistebėti, kad jo toks apdairus ir gudrus sūnus, šį kartą taip neišmintingai pasielgė. Turėjo kirvelį ir galėjo patikrinti ledo tvirtumą, įsitikinti, ar saugu nykštukėliams žaisti meldyne, bet to nepadarė.

„Nebarkite jo… – prašė nykštukėliai, atėję į nykštuko Gudručio namus. – Mes visi kalti, kad taip įvyko, nes labai skubėjome, nes labai norėjome žaisti. Gudrutis jaunesnysis keliose atvirose ežero vietose ir prie salos tikrino ledo storumą. Viskas buvo gerai, mes visi čiuožėme, lenktyniavome kuo saugiausiai. Bet po to labai norėjome žaisti slėpynes, kad beveik ir pamiršome apie ledo storį pačiame meldyne. Manėme, kad ledas ten irgi bus pakankamai storas…“

Nors ir kaip draugai gynė Gudrutį jaunesnįjį, nors ir kaip norėjo pasidalinti bendra kalte, vis tiek teko jiems išklausyti daug tėvų ir mokytojo Moko priekaištų, pamokymų. Jie turėjo pažadėti, kad niekada daugiau, jokiomis aplinkybėmis nepamirš būti atsargūs ir budrūs. O už tai, kad buvo drąsūs, kad išgelbėjo draugą, visi nykštukėliai ir šunelis Lobis buvo pavaišinti gausia, karšta vakariene nykštuko Gudručio namuose.

Židinyje traškėjo ugnis, o namelis skambėjo nuo daugybės šios dienos įspūdžių, žiemos nuotykių prisiminimų, kurie buvo ir baisūs, ir juokingi, bet visi pamokantys.

Tai tokia buvo nykštukėlių, Labanoro girios nykštukų vaikų, žiemos atostogų pabaiga. Mokslo metai tęsėsi toliau. Naujų nuotykių irgi netrūko. Bet apie juos papasakosime kitą kartą..

Autorės nuotraukos