Pagramančio regioninio parko direkcija 2015 01 31 surengė pažintinį žygį į Plynosios aukštapelkę. Renginys buvo skirtas Pasaulinei pelkių dienai paminėti, kuri yra švenčiama vasario 2 dieną. Šią dieną jau 44 metus kasmet mini 168 prie tarptautinės Ramsaro konvencijos prisijungusios valstybės, tarp jų – ir Lietuva.
Pagal Ramsaro konvenciją, pasirašytą 1971 m. vasario 2 d. Irano mieste Ramsare, saugomos ne tik planetos išlikimui svarbios pelkės, bet ir kitos vietos, kuriose gausu vandens. Visos jos vadinamos šlapžemėmis. Tai žemapelkės, aukštapelkės, nendrynai, dirbtiniai ir natūralūs vandens telkiniai, nuolat ar laikinai užmirkusios teritorijos, kuriose visą laiką telkšo ar teka vanduo. Joms priskiriamos ir jūrų dalys, kurių gylis atoslūgio metu neviršija šešių metrų.
Lietuvoje tarptautinės reikšmės saugomomis šlapžemėmis yra paskelbtos septynios vietovės: Čepkelių, Kamanų, Viešvilės ir Žuvinto gamtiniai rezervatai, Nemuno deltos regioninis parkas, Girutiškio pelkė Labanoro regioniniame parke ir Adutiškio-Svylos-Birvėtos pelkių kompleksas.
Pelkė Plynoja – Tyrelių miško širdis, apie 360 ha ploto. Smarkiai išsigaubusią Plynosios aukštapelkę dengia 3-4 m storio durpių klodas. Klodo sandara rodo, kad seklioje įlomėje iš pradžių būta raisto, kuris ilgainiui užleido vietą fuskuminei plynei.
… Anot padavimų, Plynoja atsiradusi nuskendus dvarui. Žmonės dar matydavę karalaitę stikliniame karste. Naktimis ji po dvarą vaikščiodavusi. Be to, kalbėta, kad Plynosios vietoje senovėj buvęs didelis ežeras. Tačiau vieną kartą didžiulė kiaulė išknisusi gilų griovį nuo jo iki Draudenių (Tauragės rajone telkšantis ežeras). Naktį juo ežeras ištekėjęs į kitą vietą ir dabar ten telkšo.
2015 01 31 rytą prie poilsiavietės „Dvarelis“ susirinkusiems smalsuoliams apie aukštapelkės paslaptingumą, bioįvairovę, pelkių svarbą žmogui ir gamtai papasakojo Pagramančio regioninio parko ekologas Tomas Kalašinskas. Po to, ekologo vedami, žygeiviai tris valandas klajojo po aukštapelkę, žiemojantį mišką. Per pelkę žygeiviai ėjo vorele, stengdamiesi nenuklysti į šoną, nes pelkėje gausu įvairiausių akivarų, kurių gylis gali siekti daugiau nei 3 metrus. Tačiau ir parengtame maršrute pasitaikė vietų, kur pelkės gylis siekė aukščiau kelių, buvo tokių, kurie sušlapo iki pusės. Tai buvo tikra atrakcija!
… Grįžtančius žygeivius pasitiko pelkių laumės su parengtomis užduotimis ir klausimais. Norint patekti į „laumių dvarą ir puotą“ reikėjo: išvardinti būdingiausius aukštapelkės augalus, gyvūnus, pasakyti kas drėkina pelkę, kokia jos sandara, kaip kitaip dar vadinama pelkė.
Pelkė, bala, raistas, plynė, tyrulis, liūnas – tai tikrai dar ne visi sinonimai, kuriais lietuviai įvardina pelkėtas vietoves. Galima ginčytis dėl skirtingų jos pavadinimų, tačiau kad ir kaip pelkę pavadinsi, jos reikšmė gamtai ir žmogui yra neginčytina.
Renginio pabaigoje visi susirinkome prie laužo. Čia ragavome žolelių arbatą, kepėme dešreles, dalijomės mintimis apie pelkę, kokia ji – tyli, paslaptinga neįprasta… Visi kartu pasidžiaugėme, kad Pasaulinę pelkių dieną paminėjome šurmulingai ir linksmai, dėliojome planus ir ateičiai – kaip Pelkių dieną minėsime kitąmet.
Autorės nuotraukos
