Kur pinavijos – iki horizonto
Susitikimas su gamtininku ir rašytoju Vytautu Almaniu jo naujai knygai „Už ribos“ išėjus
Vytautas ALMANIS
Kai 2018 m. gruodžio 3 d. Lietuvos geologijos tarnybos konferencijų salėje pamačiau nemažą pulkelį susirinkusių žmonių (beje, daugiausia geologų), kurie atėjo į susitikimą su rašytoju Vytautu Almaniu, man tai buvo malonu regėti. Mat ir pats didžiai susidomėjęs kadaise skaičiau jo knygas „Baltųjų vandenų šalyje“ ir „Per Ulkero žvaigždyną“, kuriose aprašyti nuotykiai keliaujant po paslaptinguosius Altajaus kalnus. Aišku, ten iš tiesų ir geologams yra ką veikti – šis kraštas slepia gausybę įvairių žemės turtų, be to, ir gamta – ypatinga.
Netikėta paskata tapti geologu
Susitikimo renginiui vadovavęs dr. Jonas Satkūnas sakė, kad, pats jaunystėje perskaitęs knygą „Per Ulkero žvaigždyną“, nusprendė tapti geologu – taip įtaigiai joje aprašyta Altajaus krašto gamta, įvairiomis dar neatskleistomis paslaptimis masinantys kalnai. Ir iš tiesų, turėdamas tokį siekį, įstojo į Vilniaus universitetą, kurį baigė, įgijęs hidrogeologo ir inžinieriaus geologo specialybę.
O kai, virtine išdėstęs ant stalo iki šiol išleistas knygas, ėmė kalbėti V. Almanis, tai jau tik klausyk neatsiklausydamas. Įspėjęs iš anksto, kad apie savo naujausią knygą „Už ribos“ daug nešnekėsiąs, mat ją verčiau reikėtų tiesiog perskaityti, autorius pažėrė iš tiesų didelių įdomybių apie girininko darbą, kurį sovietmečiu jam teko dirbti Altajaus krašte, nes tas darbas susijęs ir su nuotykiais, tarp kurių pasitaikydavo normaliomis sąlygomis sunkiai įsivaizduojamų kuriozų.
Bet Altajus – Sibiro platybės, o ne koks Europos, kad ir mažiausiai mums pažįstamas užkampis, ten gyvenimas teka visai kitaip, negu esame įpratę patirti. Galima būtų pasakyti, kad labai atsilikęs? Ne tas žodis, ten tiesiog viskas kitaip. O kodėl ir kaip viskas vyksta, nors mums apskritai sunku suprasti, bet tenykščiams gyventojams, sibiriečiams, tai ne tik suprantama, bet nė neįsivaizduojama, kad gali būti kitaip. Jie netgi nenorėtų, jog kas nors buityje ar aplinkoje iš esmės pasikeistų. Ir V. Almanis, Altajuje ištisą dešimtmetį gyvenęs, dirbęs, kasdien bendravęs su vietos žmonėmis, tenykštę „nesuprantamą“ realybę yra išsiaiškinęs, teisingiau, pats patyręs ir toje aplinkoje pritapęs, buvo vietos žmonių gerbiamas, nes gerai pažino jų gyvenimo būdą, tenykščius papročius bei įpročius. Be to, ir to krašto gamtą – kalnus ir lygumas, miškus ir brūzgynus – išmaišęs, iššniukštinėjęs. Todėl ne vieną mokslininką, pasišovusį tirti Altajaus kraštą biologiniu, geologiniu ir netgi etniniu požiūriu, gali apšviesti, nukreipti reikiama linkme, kad tam tyrėjui būtų aišku, nuo ko reikia numatytą darbą pradėti, kokių klaidų vengti ir t.t.
Įsakė mišką sodinti mechanizuotai
Kuriozai prasidėjo vos pradėjus dirbti girininku. Kai kurie iš jų buvo tiesiog ypatingi, npamirštami. Pavyzdžiui, gauna girininkas žinią, kad vienai moteriai po patirtos traumos turbūt greičiau, negu įprastai, atėjo metas gimdyti, tad ją būtinai reikėjo vežti į ligoninę, kuri, aišku, buvo toli. Iš tinkamų žiemos metui transporto priemonių turėta tik traktorinės rogės – tiesiog du medžių kamienai, sujungti skersiniais. Reikėjo skubiai rasti traktorininką. Žinoma, tokiose platybėse, kaip Altajaus kraštas, kur iš esmės tada nebuvo (o gal ir dabar nėra) jokių tikrų kelių, traktorių valdyti didelių gebėjimų nereikia – gali dažnas. Bet…
„Užeinam į vieną trobą, – porina V. Almanis, – visi guli „negyvi“ – pasigėrę. Vis dėlto vieną pavyko rasti dar tik „įdrėkusį“, t.y. ne visai girtą. Bet vėl bėda: traktoriaus variklio paleisti neišeina – dyzelinas vos neįšalęs. Kai pagaliau kažkaip pavyko traktorių prakalbinti, paaiškėjo, kad rogės įšalusios. Jas šiaip taip traktorius išjudino, na, ir per kelias valandas atlikome tą ekspediciją. Dvi statines dyzelino – kelionei, kad nepritūktų, moteriškę vietos moterys apsupo, apkrovė vatinukais, užklotais. O pūga, sniegas… Žiūriu traktorius tolsta, tolsta, pagaliau ir jo galiinis žiburėlis pranyksta. Viskas tą kartą gerai baigėsi.“
Kitas įsimintinas nutikimas pasitaikė, kai iš „viršaus“ buvo nuleistas įsakymas mišką sodinti ne rankomis, o mechanizuotai. Girininkija tą mechanizmą – miško sodinimo mašiną LMD-1 (lesoposadočnaja mašina Davydova – lietuviškai būtų: Davydovo miško sodinimo mašina) – gavo. Bet konstruktorius, tas Davydovas, tikriausiai taigos niekada nematė ir sukūrė mašiną, kuri galėjo normaliai riedėti tik asfaltu, o per taigą – kabina taip vartosi, kad penkioliką minučių joje pasėdėjęs jautiesi atlikęs žygdarbį… Bet tai dar ne visa bėda. Mašina, aišku, greitai sugedo, prireikė pakeisti vieną detalę. Teko girininkui balnotis arklį. Pasiekia bazę, kurioje buvo laikomos įvairios mašinų, mechanizmų dalys, klausia sandėlininką, ar turi tą detalę. „Ne, ne – atrėžia tas, – neturiu, neturiu!“ „Aš turiu butelį“, – sako klientas. „O, tai yra, yra – tau seną, ar naują?“ „Na, tai jau naują, kaipgi…“
Nors derybos baigėsi sėkmingai, bet, besigabendamas detalę, vos nenuskendo – ledas ežere buvo dar nestiprus, su arkliu įlūžo, panėrė – arklys išplaukė į priešingą krantą, nei raitelis, tad teko, kiaurai permirkusiam, per ledą kiton pusėn pačiam peršliaužti. Detalė buvo pririšta prie balno, nepražuvo.
Nesikėsink į meškos vaikus
„Kartą priėjau kanapyną, – toliau pasakojo rašytojas, – visą dieną per tą laukinių kanapių lauką bridau, jau ir vakaras, reikia statytis palapinę. Įlendu į palapinę – ir ištisą naktį man rodosi visokie regėjimai. Pamaniau, gal dėl to taip, kad buvau nevalgęs, privargęs. Tik po kiek metų sužinojau, kad kaltos kanapės: visas buvau aplipęs drėgnomis geltonomis dulkelėmis. Kanapynai – kaip viskas Altajuje: iki horizonto. Jei pinavijų laukas, tai irgi kiek užmatai, iki horizonto.“
Arkliai laukinių pinavijų žiedus skabo, šlemščia. Ir kitokių laukinių bekraščių gėlynų ten esama. Tai, žinoma, kur miško nėra. Kitaip viskas atrodo taigoje, ten ne vien medžiai, bet ir kitokie augalai, uogynai. Gali mešką sutikti. Reikia saugotis, ypač pamačius patelę su jaunikliais, nes jei meškutei atrodys, kad į jos vaikus kėsiniesi, puls taip staigiai, kad nespėsi šautuvu pasinaudoti. Verčiau prasimanyti didelį peilį. Ši priemonė Altajuje – įprastinė. Ir V. Almanis, ten girininkaudamas, tokį daiktą, padirbtą iš kažkokios traktoriaus detalės, po skvernu pasikabinęs nešiojosi.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos