Augustas UKTVERIS

Kur ošia Didžioji tuja

prie senojo Kintų girininkijos pastato

Didžioji tuja

2021-ųjų vasarai sutvaskėjus prisišliejau prie gamtai draugiškų žygeivių grupės, kurią iškylai po Lietuvą pakvietė draugija „Žaliuojanti Vilnija“ (vadovas – Antanas Stackevičius). Mat vienas iš iškylos tikslų – ir aplankyti Kintuose esančią unikaliąją Didžiąją tują, kartu pasidairant ir po Kintus.

Beje, Nemuno deltos regioniniame parke yra įrengtas Kintų girininkijos pažintinis rekreacijos takas, nuo kurio smagu dairytis ir į Kuršių marias, į tolumoje boluojančius Kuršių neriją smėlynus. Giedrą dieną lengvai galima atpažinti Kuršių nerijos aukštesnius kopagūbrius, ragus, įlankas, gyvenvietes.

Teigiama, jog minėto tako pakrantės ruožas ėmė formuotis dar prieš 13 tūkstančių metų, kuomet atsitraukė paskutinis ledynas. Tada pietinėje Kuršių marių dalyje telkšojo ežeras, o šiaurinėje dabartinių marių dalyje plytėjo įlanka, kurioje ilgainiui susiformavo išties savito kraštovaizdžio pamario žemuma-terasa.
Pažintinio tako teritorijoje, juodalksnynuose įsiterpusiose pievelėse, galima pamatyti net 120 rūšių pakrantėms būdingų augalų bei šernų, stirnų, bebrų ar ūdrų buvimo pėdsakų. Žinoma, esant netoli Ventės rago, t. y. netoli skrajūnų „magistralės“, jau galima taipogi konstatuoti, jog paukščių gausa – užburianti.

Kintų vėtrungės tarsi įprasmina ir tują

Kintuose, miestelyje prie Kuršių marių, daugelyje vietų galima išvysti vėtrunges. Netoli Kintų gyveno žvejybos inspektorius, olandų kilmės pirklys Vilhelmas Berbomas, 1844 m. įvedęs Kuršių marių žvejų laivų žymėjimą. Iš jų vėliau vietos žvejai išaugino Kuršių marių laivų puošmeną – medines vėtrunges. Sakoma, jog tokių puošnių ir savitų vėtrungių nebuvo niekur kitur Europoje (galima sakyti net pasaulyje, nes 1965 m. vokiečių kraštotyrininkas ir mažosios architektūros tyrinėtojas Hansas Vodė (Hans Woede) savo knygoje vokiečių kalba „Kuršmarių vėtrungės“, tai patvirtino).

1888 – 1892 m. Kintuose gyveno ir dirbo žymus lietuvių rašytojas ir filosofas Vilhelmas Storostas – Vydūnas. Čia įkurtas Vydūno memorialinis muziejus, kuriame galima pagilinti žinias apie Mažosios Lietuvos praeitį ir apžiūrėti unikalų eksponatą – Vydūno arfą. Kintai garsūs ir žvejų tradicijomis. Nuo seno kintiškiai „rungtyniauja“ su Rusnės žvejais dėl išskirtinių rūkytos žuvies receptų. Ar tie receptai nenuvilia – pirk gardžiai kvepiančią žuvį Kintuose, kad įsitikintum…

… Iškylautojų autobusui įriedėjus į Kintus iš karto sukome į Uosto gatvelę. Netrunki pamatyti senąjį Kintų girininkijos pastatą, greta jo – Didžiąją tują.

Išvykos gidai netrunka žerti faktus apie šį unikalų medį.

Didžiosios tujos (Thuja plicata) tėvynė – Šiaurės Amerika. Ten užauga 45-60 m aukščio ir 1,2-2,4 m skersmens medžiai. Gyvena apie 1000 metų. Derėti pradeda 25-30 metų. Auga įvairaus derlingumo ir drėgnumo dirvožemiuose, pakenčia unksmę. Jautri sausroms ir užterštam orui, šalčiui vidutiniškai atspari.

Šie medžiai Europoje auginami nuo 1863 metų. 1973-ais išleistame dendrologijos vadovėlyje rašoma, jog Kintų girininkijos (26 kvartale) pasodoje auga labai įspūdinga dviliemenė Didžioji tuja. 1973 m. duomenimis Didžioji tuja buvo apie 16 m aukščio, kamieno skersmuo 1 m aukštyje nuo žemės – 85 cm, o šakos sudarė 9 m skersmens ratą ir siekė žemę. Nuo 1986-ųjų Didžioji tuja – gamtos paminklas. 2004-ais Kintų girininkijos darbuotojų iniciatyva tuja vėl buvo išmatuota. Medžio aukštis buvo 18,2 m, kamieno skersmuo 1,3 m aukštyje – 1,02 m, lajos skersmuo – apie 10,5 m, o vešlios šakos siekė žemę.

Tikslių duomenų kas ir kada pasodino Kintuose šią įspūdingą tują nėra. Visus lankytojus domina šios galiūnės amžius, todėl turistinių firmų gidai, norėdami labiau sudominti atvykėlius, skaičius ima ir padidina. Vietiniai gyventojai šį medį atsimena jau kaip „didelį“. Miškininkų nuomone, tuja buvo pasodinta pastačius girininkijos pastatą. O šiam dabar yra apie 100 – 110 metų.

Didžiosios tujos prieaugis pastebimas kiekvienais metais. 2021-ais atlikus matavimus šio medžio aukštis siekia 19,5 metro.

Kai kas, apsilankęs prie Didžiosios tujos, ima ir šitaip eiliuoja: „Ar kaukia vėjai, / Ar balta žiema, / Prie rausvo namo / Vis žalia tuja / Ramybę saugo / Jos liepsna… / Man šitaip gera, / Kai šalia TUJA!“

Girininkijos pastatas, tarsi tradicijas liudijantis

Stovėdamas greta Didžiosios tujos negali neatkreipti dėmesį į senovinį vietos girininkijos pastatą. Juk jame buvo puoselėjamos ir pamario miškininkų šimtametės tradicijos. Teigiama, jog tikslių archyvinių dokumentų kada Kintuose buvo įsteigta pirmoji girininkija nėra išlikę, tačiau iš istorinių šaltinių galima suprasti, kad 1820 metais, įsteigus valstybinį miškų ūkį Kintuose, pradėjo veikti girininkija. Dabartinis Kintų girininkijos pastatas pastatytas XX a. pradžioje, ant nedidelės miško apsuptos kalvelės Kintų miestelio pakraštyje, netoli Kuršių marių. Statybos laiką liudija amžiaus pradžiai šiam kraštui būdinga architektūra.

Gidų teigimu, XX a. pradžioje šiame pastate buvo įsikūrusi eiguva ir Kintai priklausė Priekulės girininkijai. Kintuose girininkija vėl buvo atkurta ir joje 1925 – 1944 metais girininkavo K. W. Max Lindenau. Karo metu girininkas su šeima pasitraukė į Vokietiją. Kas vėliau vadovavo šiai girininkijai – nėra žinoma. Šilutės miškų urėdijos (ak, tokios urėdijos šiandien nebėra – tradicijos nūnai pikliavojamos, išsijojant tik padalinius) istorijoje pažymėta, kad 1945 m. balandžio 10 d. Šilutės apskrityje buvo įsteigta Šilutės miškų urėdija, kuri turėjo 5 girininkijas. Tačiau tokia tvarka netenkino vietinės valdžios. Tad po keleto mėnesių urėdija buvo reorganizuota ir pervadinta Šilutės miškų ūkiu, kuriame liko 3 girininkijos (viena jų – Kintų).

Tačiau reorganizacijos nesibaigė.1947-ais Šilutės miškų ūkis panaikinamas, viskas perduodama tuo metu įsteigtam Klaipėdos miškų ūkiui. 1950-ais Klaipėdos miškų ūkis buvo padalintas į du savarankiškus miškų ūkius – Kretingos ir Šilutės. Kintų girininkijos septynių girininkijų sąraše nebuvo. Tačiau Kintų girininkija vėl buvo atkurta 1959 metais.

Nuo 1962-ųjų girininkijos vadovu tapo Steponas Bairašauskas, kuris Kintų girininkijos miškais ir –žmonėmis nuoširdžiai rūpinosi aštuoniolika metų. Po to Stepas (taip jį vadino miškininkai) Bairašauskas ilgai ir sumaniai vadovavo Šilutės miškų urėdijai. Menu tuomečio Šilutės urėdo Stepo Bairašausko ir tuometinio aplinkos viceministro (šviesuolio, nūnai žvelgiančio iš Anapus) Zdislovo Truskausko pokalbį (šilutiškis urėdas skambino viceministrui man būnant Zdislavo Truskausko kabinete ir rengiant interviu apie Lietuvos miškus) telefonu, kai urėdas tiesiog išrėkė: kol vadovauju Šilutės girininkijai, naftininkai nesudarkys Kintų savo gręžiniais! Taip ir buvo pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje, taip ir dabar yra – naftininkams dabartinė Aplinkos ministerija neleido artintis prie Kintų.

Beje, Stepo Bairašausko iniciatyva buvo atkurti didžiuliai plotai iškirsto miško, sutvarkytas kelias girininkijos pastato (pasodo) link, prie pagrindinio pastato pristatyti priestatai, suremontuoti miškininkams priklausę gyvenamieji pastatai. Miško apsaugoje ilgai ir sąžiningai dirbo eiguliai J. Liudžius, V. Šerlinskas ir A. Bučinskas.

Šiandien girininkija – gamybinė ir rekreacinė. Bendras plotas – 4413 ha. Plotas pagal nuosavybės formas: valstybinės reikšmės miškai – 99,5 proc., privatūs ir nuosavybės teisių atkūrimui skirti miškai – 0,5 proc.

Girininkijos teritorija suskirstyta į 3 eiguvas: Kintų, Sakučių ir Ventės. Miškuose vyrauja minkštųjų lapuočių medynai (58 proc.). Saugomos teritorijos (įskaitant ir apsaugos zonas) girininkijos valstybiniuose miškuose užima 3332 ha (75,9 proc.) bendro miško ploto. Draustiniai (11) ir Nemuno deltos regioninis parkas – 93 proc.

Nuo 1987-ųjų Kintų girininkas – Romualdas Barkauskas. Gaila, jog tądien, kai lankėmės Kintuose, buvo savaitgalis, tad girininko neteko sutikti.

… Kintiškiai viliasi, jog čia, dar labiau sutvarkius Kuršių marių pakrantę, atsiversi dar ženklesnis kelias kurortinio statuso link. Juk čia – ne vien gamtinės nuostabiosios vietos, o ir istorijos, kultūros paveldo ženklai. Atlikti didžiosios Kintų evangelikų – liuteronų bažnyčios išorės restauravimo darbai, sutvarkytas Kintų Vydūno kultūros centro pastatų ansamblis.

Augusto Uktverio nuotraukos