Kur „Mėta“ žaliuoja
Centrinis pastatas, papuoštas lietuviška trispalve
Apie įsikūrusios visai šalia Vilniaus miesto, Vaidotų gyvenvietėje, UAB „Mėta“ veiklą daug kas žino, kad tai: eteringųjų augalų auginimas bei perdirbimas, eterinių aliejų ir ekstraktų gamyba, pardavimas, vaistinių ir prieskoninių augalų auginimas bei perdirbimas, taip pat ekologiški maisto produktai, kosmetika. Gerai žinoma ir tai, kad bendrovei vadovauja biologas Mindaugas Vyskupaitis, o žmona Gražina, įgijusi chemikės specialybę, yra geriausia jo pagalbininkė.
Tačiau turbūt nedaug kas žino, kaip tie ekologiški produktai, profilaktinę ir gydomąją vertę turintys eteriniai aliejai bei ekstraktai, vaistingieji mišiniai, natūralios kosmetikos priemonės atsiranda, kaip vyksta gamybos procesas. Tai galima realiai įsivaizduoti tik aplankius pačią įmonę. Nors Vaidotuose veikia gana nemažai įvairių įmonių, bet, kur yra „Mėta“, iš tolo rodo vienintelis toks čionykštis orientyras – aukštas, tarsi koks bokštas, kaminas. Ir pastatai švyti ryškiai žaliai. Naujoji įmonė įsikūrė senosios katilinės vietoje, iš dalies naudodamasi buvusiais pastatais, kurie yra pertvarkyti, taip pat atsirado ir kai kas nauja. Dabar visa įmonės teritorija atrodo labai šiuolaikiškai.
Sėkmės receptas – entuziazmas ir veiklumas
„Katilinė buvo apleista, – pasakojo M. Vyskupaitis, – bet kai atsirado galimybių ją privatizuoti, tai nupirkome. Dabar Vaidotų gyvenvietę, kurioje įsikūrę apie pusantro tūkstančio žmonių, šiluma aprūpiname. Tiesa, čia veikiančios didesnės įmonės naudojasi kitais šilumos šaltiniais, bet gyvenamiesiems namams šiluma atiteka iš mūsų atnaujintos katilinės, naudojančios biokurą ir dujas… Pradžia buvo tokia: 1988 metais prie Pagirių šiltnamių kombinato, kuriame dirbau cecho viršininku, įkūrėme kooperatyvą, ėmėme išgauti iš augalų eterinius aliejus. Mat esu biologas, 1980 metais baigęs Vilniaus universiteto Gamtos fakulteto ichtiologijos specialybę. Įgijęs aukštąjį išsimokslinimą, atėjau dirbti į šiltnamių kombinatą ir jame triūsiau iki 1993-iųjų. O „Mėta“ gyvuoja nuo 1989-ųjų, taigi kitais metais jau bus trisdešimtmetis. Dabar eterinius aliejus išgauname ir iš laukinių augalų, iš pušų, kadagių, beržų, karklų, iš mėtų, dilgėlių… Surenkame tas mums reikalingų medžių dalis, kurių per miškininkystėje vykdomus darbus susidaro nemažai – kaip atliekos. Bet jose esama nepaprastai vertingų, žmogaus organizmui svarbių medžiagų. Turime gerą technologiją – ir dirbame. Visa, ką gaminame, yra iš natūralių žaliavų.
Sukūrėme produktų, kokių, manyčiau, daugiau Lietuvoje nėra, – tokių, kurie pagaminti vien iš čionykščių augalų, visiškai nenaudojant jokių priedų, jokių pašalinių medžiagų. Ir jie – sertifikuoti. Visa mūsų produkcija kaip tik tokia. Augalas ekstrahuojamas, vandenyje tirpstanti masė koncentruojama ir pateikiama vartotojui. Dėl augalų perdirbimo įrangos teko nemažai pavargti, anaiptol ne viską buvo galima gauti Lietuvoje. Štai Kryme, Simferopolyje, dar Sovietų sąjungos gyvavimo laikais veikė eterinių aliejų gamybos priemonių kūrimo institutas. Ten pagaliau pavyko susitarti, kad būtų suprojektuota mums reikalinga įranga. Tuo metu buvęs šiltnamių kombinato direktorius nepanoro imtis naujovės, girdi, ir šiaip gerai gyvename, kam mums tas papildomas vargas, tad teko savais – šeimos sutaupytais – pinigais už projektavimą mokėti. Bet tada ir atsivėrė galimybės pačiam, drauge su žmona Gražina (ji dabar dirba „Mėtos“ laboratorijoje) imtis verslo. Pasigaminome įrangą iš juodojo metalo, pirmaisiais savarankiškos veiklos metais pamėginome ją naudoti. Bet ši įranga tokiai ekologiškai gamybai nelabai tiko. Reikėjo ieškoti kitos išeities. Atkūrus Nepriklausomybę, atsirado ir naujų galimybių. Didelėmis pastangomis pavyko pasiekti, kad būtų pagaminta nauja, kokybiška įranga. Pirmiausia ją sumontavome šiltnamių kombinato patalpose, bet tie šiltnamiai gana greitai „sugriuvo“. Iš štai pavyko įsigyti apleistą katilinę Vaidotuose. Nuo to meto prasidėjo naujas etapas „Mėtos“ istorijoje.“
Kai rinką užplūdo pseudoproduktai…
Tačiau, atsivėrus mūsų valstybės sienoms, iš viso pasaulio į Lietuvą pradėta įvežti visokiausių neaiškios kilmės ir kokybės eterinių aliejų, kosmetikos produktų, kurie dažnai buvo ne tik beverčiai, bet net žalingi žmogaus sveikatai, todėl atsirado problemų dėl savos, tikrai ekologiškos produkcijos realizavimo.
„Vietos rinka buvo užversta šiokiais tokiais kvepiančiais produktais, – prisiminė to meto sunkumus įmonės vadovas. – O reikėjo iš banko paimtą paskolą grąžinti. Teko tikrai iš peties padirbėti. Pagaliau pavyko ir su banku atsiskaityti. Tada jau nuslūgo nerimas dėl įmonės ateities. Be to, ėmė atsigauti Lietuvos sanatorijos, joms prireikė mūsų gaminamų eterinių aliejų – gydomosioms vonioms, kitoms procedūroms. Na, ir judėjome toliau… Nepasakyčiau, kad dabar jau tikrai gerai gyvename, bet svarbiausią savo tikslą esame pasiekę. O tas tikslas – gaminti tikrai gerą produkciją. Pirmiausia, – kad mūsų produktai negadintų žmogui sveikatos, o prisidėtų prie jos gerinimo ir neterštų aplinkos. Todėl nenaudojame jokių konservantų. Radome kitų būdų jiems ilgiau išsaugoti. Visi tyrimai patvirtina, kad mūsų gaminiai yra tikrai gamtiški, taigi ekologiški. Jie gaminami vadovaujantis vadinamuoju trumposios grandinės principu. Natūralus veikliųjų medžiagų išsidėstymas žaliavoje, nebūna suskaidytas ir iš jos pagamintuose produktuose, tik virsta naudoti patogia konsistencija. Anksčiau sanatorijos štai kaip elgdavosi: sakysim, pušų spyglius dėdavo į puodą, virindavo ir nuovirą pildavo į vonią. Taigi ėmėme sanatorijoms tiekti ekstraktą, kurio vienai vonios procedūrai užtenka aštuoniasdešimt gramų. Personalui nereikia galvos sukti: supylė stiklinaitę į vonią ir joje esantis pacientas pajunta tokį veikliųjų medžiagų poveikį, kokio ir reikia. Na, tai vėl atsirado tam tikra rinka. Be to, šį bazinį produktą galima pritaikyti, kad tiktų ir vaikams, ir suaugusiesiems įvairiomis formomis, naudojant įvairiuose produktuose. Dabar mūsų gaminių įvairovė – daugiau kaip šimtas rūšių. Naudojami ir sanatorijose, ir galima rasti parduotuvėse, įskaitant ekologiškus skanėstus bei kitus maisto produktus.
Žmogaus organizmas – ne sąvartynas
Lietuvos gyventojai pripratę prie savų – gerų, kokybiškų produktų. Taigi ir visokie atvežtiniai iš svetur, naudojami kosmetikai, kūno priežiūrai, kurie gausiai užplūdo parduotuves, turgus, kioskus, dažnai mums visai netinkami. Juose natūralios augalinės medžiagos būna išskaidytos, atskirtos, o tada ir poveikis yra kitoks, mažai naudingas ar, pridėjus įvairių pašalinių medžiagų, – net žalingas. Dabar ir Lietuvoje gaminamuose kosmetikos produktuose gausu visokiausių atvežtinių priedų, bet jei tik viena iš jo sudedamųjų dalių yra vietinės kilmės, toks produktas reklamuojamas kaip grynai lietuviškas.
Apie šią pseudoprodukciją „Mėtos“ vadovas atsiliepia, kaip sakoma, nevyniodamas žodžių į vatą: „Tai tiesiog vartotojo apgaudinėjimas.“
Ir pateikia alternatyvą:
„Štai mūsų produkcija – vien iš lietuviškų žaliavų. Ir tikrai ekologiška. Juk kuo organizmui pasiūlysi natūralesnį, nepakeistą gamtinį produktą, tuo geriau, nes per daugelį amžių, per kartų kaitą, tokį vartoti yra įpratęs, tą produktą geba išskaidyti ir paversti jam reikalingomis dalimis. O jei į kokį produktą, pavyzdžiui, į girą, pridedama nenatūralių medžiagų, – kad daugiau nerūgtų, ilgai išliktų nesugedęs, tai organizmas atpažįsta tik tai, kas jame yra natūralu ir tik tai panaudoja savo reikmėms. Visa kita, ko neatpažįsta, tiesiog atstumia. Taip atsiranda teršalai – šlakai, kurie trukdo organizmui normaliai funkcionuoti ir, geriausiu atveju, nepanaudoti, pašalinami. Bet dažnai jie dar sunkiai šalinami, kaupiasi organizme, jį nuodija. Štai dėl ko žmogus per anksti suserga įvairiomis vadinamosiomis senatvės ligomis, kai, atrodo, nei iš šio, nei iš to, įvairiose kūno vietose atsiranda skausmų, dieglių, ima braškėti sąnariai, kyla visokiausių alergijų ir t.t. Pakenkti gali ne vien netinkamas maistas, bet ir iš nenatūralių, ar kad ir iš natūralių, bet svetimos kilmės žaliavų, iš tolimų pasaulio kraštų atvežtų ar iš jų išgautų komponentų pagaminti kosmetikos, kūno priežiūros, įvairių ligų profilaktikos produktai.“
Be pirties – kaip po pirties
Kadangi mūsų pokalbis nebuvo trumpas, šeimininkas pasiūlė išgerti po puodelį arbatos. Ji atrodė labai skani net be cukraus. Po antro puodelio pajutau, kad imu kaisti, pažvalėjau. Klausiu, kokia tai rūšis.
Pašnekovas tik šyptelėjo:
„Tai „Pirties“ arbata – mūsiškė, pačių sukurta rūšis. Sudėtis – beržų, pipirmėčių ir dilgėlių mišinys. Mes turime ir maisto gamybos cechą, malūną, patys grūdus malame, iš jų kepame ekologišką duoną, įvairius sausainiukus, lazdeles, darome girą, spaudžiame sultis. Gaminame nedideliais kiekiais, bet įvairių produktų. Mūsų įmonėje nėra jokių kenksmingų atliekų. Mėginome gamybos atliekas panaudoti biologiniam kurui, bet pasirodė, kad neverta. Mat būna per daug drėgnos, reikia išdžiovinti. Tai irgi papildomos sąnaudos. Gaminame kompostą, jį naudojame laukams, kuriuose auginame gamybai reikalingus augalus, tręšti. Per metus perdirbame nemažai žaliavų, tad ir komposto iš gamybos atliekų pasigaminame pakankamai.
Mūsų įmonėje nėra jokios personalo kaitos, darbuotojai išeina tik į pensiją. Mokame gerus atlyginimus, žmonės atidirba aštuonias valandas ir eina namo, jokių viršvalandžių nėra. Tokioje įmonėje, kaip mūsų, negalima leisti, kad žmonių santykiuose būtų kokių komplikaciją. Ir vadovas žmonėms girdint negali nei nusikeikti, kaip kad pasitaiko kai kuriose kitose įstaigose ar įmonėse, nei kitaip darbuotojus trikdyti, turi elgtis su visais pagarbiai. Pas mus taip ir yra. Juk ne tik tvarka, švara, bet ir palanki emocinė aplinka, kurioje žmogus dirba, yra labai svarbus veiksnys.“
Lydimas malonaus šeimininko, lankiausi gamybos cechuose, stebėjausi, kad visur – erdvu, tvarka, švara – kaip prestižinėje ligoninėje, jei dar ne geresnė, nes niekur – nė jokios šiukšlelės, nei matyti, kad būtų kas netvarkingai išmėtyta. Ir įrenginiai tiesiog švyti. Iš visko matyti, kad įmonėje itin daug dėmesio skiriama ir aplinkos ekologijai.
Beje, prieš trejus metus įmonės teritorijoje pasodintas šimto obelų sodas, – Lietuvos nepriklausomybės šimtmečio garbei, – jau brandina vaisius, nes medeliai atsivežti kiek paūgėję. Ir namas, kuriame Vyskupaičiai gyvena, statytas naudojant aplinkai draugiškas medžiagas. O ant pagrindinio gamybos pastato švyti bene didžiausia Lietuvoje nuolatinė lietuviška trispalvė vėliava – teisingiau, vėliavos spalvomis padabintas pastato galas. Gražu ir prasminga. Kaip ir visa, kas daroma šioje įmonėje.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos