Dažnai, žiemai persiritus į antrąją pusę, meškeriotojai viliodavo žuvis nuo patikimo ledo. Visi žinojo, jog atviro vandens sezonas ateis, tačiau tai nutiks pavasariui įveikus žiemą. Šiemet viskas kitaip. Žiema dar neišprašyta, o tvirtas ledas, trumpam uždengęs mažesnius vandens telkinius, išskydo ir nesuprasi, ko tikėtis iš gamtos permainų. Viena aišku, kad šį sezoną ledo nemačiusios mūsų upės buvo ir liko dosnios meškeriotojams. Gerai kibo įvirios žuvys, tačiau labiausiai buvo geidžiamos neršti grįžtančios lašišos („Žaliasis pasaulis“ 2019 m. Nr.31).
Viena vertingiausių žuvų
Atlantinė lašiša (Salmo salar L.) paplitusi šiaurinėje Atlanto ir vakarinėje Arkties vandenyno dalyje: Europoje – nuo Portugalijos pietuose iki Karos upės šiaurėje, Islandijoje, vakarinėje Grenlandijos pakrantėje ir Šiaurės Amerikos Atlanto pakrantėje – nuo Hadsono sąsiaurio iki Niujorko. Lietuvoje lašiša sutinkama Baltijos jūroje, Kuršių mariose, Nemune iki Kauno hidroelektrinės, Nemuno ir Neries intakuose – Minijoje, Veivirže, Jūroje, Šešuvyje, Dubysoje, Žeimenoje, Šventojoje (pajūrio). Lašišų nerštavietės ir jauniklių augimo vietos yra saugomos Bartuvos, Minijos, Šventosios ir Žeimenos ichtiologiniuose draustiniuose. Užtvankų statyba labai pakenkė lašišos populiacijoms Baltijos jūros baseine, o taip pat ir Lietuvoje, nes taip buvo atkirsti keliai žuvims iki jų gimtųjų vietų. Dėl šios priežasties daugelyje šalių prie užtvankų įrengiami lašišų ir kitų praeivių žuvų praėjimo takai. Lietuvoje praėjimo takai yra įrengti Jūros, Šventosios, Minijos, Vilnios ir kitose upėse.
Lašiša priklauso vienam seniausių žuvų būriui – lašišažuvių būriui.
„Žinoma, jog Baltijos lašiša, kuriai priklauso ir Lietuvos upėse gyvenanti lašiša, atsiskyrė nuo Atlanto lašišos vėlyvajame Anciliaus periode (6000 metų per. m. e.) ir dabar yra atskira Šiaurės Atlanto lašišos geografiškai izoliuota subpopuliacija. Kai kuriuose Karelijos ežeruose gyvena gėlavandenės lašišos, augančios lėčiau nei jūrinės, tačiau neršti jos taip pat kaip ir ežerinis upėtakis plaukia į upes. Lašiša visais metų laikais aptinkama jūroje ties Lietuvos pakrante, kur ji maitinasi čia besikaupiančiais tobiais, šprotais, dyglėmis ar stambesniais vėžiagyviais, arba migruoja nerštui į Nemuną ir jo intakus bei grįžta atgal“, – teigia Klaipėdos universiteto (KU) jaunesnysis mokslo darbuotojas, šalies Mėgėjų žvejybos tarybos pirmininkas Antanas Kontautas.
Lietuvoje lašišos neršia vėlai rudenį gimtosios upės rėvose ir sraunumose ant žvirgždėto ir gargždėto dugno, kai vandens temperatūra nukrenta iki 6-8 °C. Jos subręsta nevienodu laiku, todėl jūroje gali praleisti nuo 1 iki 3 ar 4 metų, todėl į nerštavietes migruojančių žuvų amžius ir dydis gali labai skirtis.
„Prieš 1959 m. pastatant Kauno HE, apie 50 proc. lašišų neršto būrio migruodavo į Nemuno vidupio bei aukštupio intakus (Merkį ir kt.), pasiekdavo Baltarusijos upes. Lašišų prisirišimas prie tų upių, kuriose jos gimė ir augo pirmuosius savo gyvenimo metus, yra gana didelis. Skandinavų mokslininkų duomenys rodo, kad Atlanto lašišos savo gimtąsias upes randa 97 – 99 proc. tikslumu ir tai yra vienas iš įdomiausių dalykų lašišos gyvenime. Todėl kiekviena upė turi savo lašišų populiaciją, o kai kuriais atvejais didesniuose upių baseinuose gali susidaryti ir atskirų intakų lokalios populiacijos“, – pasakoja KU mokslininkas ir teigia, jog
įdomu yra tai, kad neršte dalyvauja dviejų tipų patinai: vieni yra užaugę ir subrendę jūroje ir išaugę iki įspūdingų dydžių ir kiti – daug kartų mažesni nykštukiniai patinai, niekada nemigravę į jūrą. Nykštukiniai patinai kai kuriose upėse gali sudaryti gana didelę neršto populiacijos dalį, net iki 100 proc. Tokias dvi subrendusių patinų formas, besiskiriančias dydžiu, galima laikyti vienu iš prisitaikymų populiacijai išlikti. Pasak jo, neršto procesas nuo lizdo kasimo pradžios iki ikrelių apvaisinimo gali trukti nuo 1 valandos iki 2 parų ir atrodo gana įspūdingai. Lietuvoje lašišos ikrai lizduose išbūna 4,0 – 4,5 mėnesių. Lietuvos geografinėje platumoje upėse lašišaitės praleidžia dažniausiai 1 – 2 metus, o paskui migruoja į jūrą. Dėl to 20 – 40 cm ilgio lašišų, išskyrus nykštukinius patinus, upėse nėra. 10 – 15 cm lašišaitės migruoja į jūrą, kur maitinasi bestuburiais, vėžiagyviais, o vėliau ir žuvimis. Pagal FishBase, didžiausias matuotas lašišos ilgis yra 150 cm, didžiausias publikuotas svoris – 46,8 kg, o maksimalus amžius – 13 metų. Yra kalbama, kad Žeimenoje ir Merkyje buvo pagauta lašišų, sveriančių iki 30 kg. Po neršto, skirtingai nei Tolimųjų Rytų lašišos, kurios po neršto žūva, Baltijos lašišos grįžta į jūrą, jos per gyvenimą gali išneršti 2 – 3, labai retai keturis kartus.
Sėkmingai meškeriojama
Dėl mažėjančių nerštaviečių plotų, užterštumo ir žvejybos, 1981 m. lašiša buvo įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą (LRK). 1997 m. Lietuvoje buvo parengta ir iki šiol vykdoma lašišos išteklių atkūrimo programa. Todėl lašiša vėl grįžo į mūsų upes. 2018 m. ši rūšis pripažinta atkurta, iš LRK išbraukta ir tapo mėgstamu meškeriojimo objektu. Tausojant lašišų ir šlakių išteklius, šių žuvų žvejyba yra limituota ir jos tvarka dažnai keičiama. Naujovių neišvengta ir pastarojo sezono metu. Svarbu buvo žinoti, kad 2022 m. nuo rugsėjo 1d. iki spalio 15 d. buvo privaloma paleisti visas sugautas lašišas ir šlakius. Dauguma meškeriotojų šią naujovę, užtikrinančią dar geresnę lašišų ir šlakių populiacijų būklę, sveikino, tačiau Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės vyr. specialistas Povilas Paukštė pastebi, jog ši nuostata lėmė šiek tiek mažesnį išduotų žvejo mėgėjo kortelių skaičių. 2021 m. jų išduota apie 25 tūkst., o 2022 m. – 20 tūkst. (Žvejo mėgėjo kortelė suteikia teisę žvejoti joje nurodytame valstybiniame vandens telkinyje, kuriame organizuojama limituota žvejyba.) Dabar žvejui mėgėjui per vieną meškeriojimo dieną galima sugauti ir pasiimti vieną lašišą ar šlakį tik nuo sausio 1 d. iki balandžio 30 d. Šias Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėse pakeistas limituotos žvejybos sąlygas, propaguojant principą „pagavai-paleisk“, teigiamai vertina gamtosaugininkai ir lašišinių žuvų ištekliams neabejingi meškeriotojai, o A. Kontautas primena, jog su metine žvejo mėgėjo kortele galima meškerioti ir jūroje, paimant tiktai dirbtinio veisimo, t. y. su nukirptu riebaliniu peleku, 1 lašišą per 1 meškeriojimo dieną. Pagautos lašišos, kurių riebalinis pelekas nenukirptas, turi būti nedelsiant paleistos atgal į jūrą.
Pasikeitė žvejybos tvarka ir Vilnelėje. „Anksčiau galioję reikalavimai Vilnios upėje iki Rokantiškių užtvankos žvejoti tik dirbtiniais masalais, naudojant ne daugiau kaip vieną vienšakį kabliuką ir paleidžiant visas lašišines žuvis, dabar taikomi ilgesniam Vilnos ruožui – nuo žiočių iki Kenos žiočių. Rokantiškių užtvankoje žuvų migracijai skirtas žuvitakis veikia netobulai ir dalis lašišų bei šlakių po neršto negali grįžti, užsilieka tvenkinyje. Tuo pasinaudoja brakonieriai – kabliauja užstrigusias tvenkinyje žuvis. Bent tol, kol žuvų migracijos problema neišspręsta, Rokantiškių tvenkinyje priimta sugriežtinti žvejybos reikalavimus – nuo spalio 1 d. iki balandžio 30 d. draudžiama naudoti daugiau kaip vieną vienšakį kabliuką“, – primena P. Paukštė.
Pritardami lašišinių žuvų apsaugai, kai kurie meškeriotojai mano, jog reikalavimas nuo rugsėjo 15 d. iki spalio 15 d. turėti žvejo mėgėjo kortelę lašišų ir šlakių žvejybai (Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklių 3 priede nurodytose upėse), yra nelogiškas, nes jau nuo 2022-ųjų visas rudenį sugautas lašišas ir šlakius privaloma paleisti, net ir turint žvejo mėgėjo kortelę. Be to, Neryje, Šventojoje ir kitose upėse, kur išduodama daugiausiai žvejo mėgėjo kortelių, žvejai gaudo ne tik lašišas. Neaišku, kodėl kortelę lašišų žvejybai turi įsigyti žvejai, pvz., gaudantys kuojas. Jei rudenį būtų leidžiama žvejoti turint žvejo mėgėjo bilietą, paleidžiant visas neršti plaukiančias lašišas ir šlakius, taisyklės gerokai supaprastėtų, nebeliktų baimės suklysti, bandant išsiaiškinti, kuriame upės ruože galioja bilietas, o kuriame kortelė. Taip pat netikslinga išduoti žvejo mėgėjo korteles lašišų žvejybai nuo rugsėjo 1 dienos, nes jos žvejams nesuteikia papildomų teisių, o iki rugsėjo 15 d. jų turėti apskritai neprivaloma, pirmas dvi rugsėjo savaites kortelę žvejai įsigyja nebent iš nežinojimo. (Žvejo mėgėjo bilietas – mėgėjų žvejybos leidimas, suteikiama teisė žvejoti vandens telkiniuose, kurie nenaudojami kaip žvejybos plotai. Paprasčiau sakant, t. y. leidimas žvejoti neišnuomotose vandens telkiniuose.)
Pažeidimai išlieka
Kovai su gamtos apsaugos pažeidėjais dedamos didžiulės pastangos, organizuojamos aplinkosauginės akcijos ir kitos priemonės, tačiau… „Gaila, kad vis dar atsiranda žmonių, kurie bando žuvis sugauti nelegaliais būdais ir neršto metu. Kad galėtume džiaugtis įspūdingais lašišų laimikiais, daugiau nei 20 metų vyksta akcija „Lašiša“. Ji yra ne tik baudžiamoji ar sudrausminanti – ji kartu yra ir prevencinė bei auklėjamoji, raginanti kuo daugiau žmonių atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta paupiuose lašišos ir šlakio bei margojo upėtakio neršto bei nerštinės migracijos metu“, – teigia Mėgėjų žvejybos tarybos pirmininkas A. Kontautas. Vertindamas aplinkosauginę situaciją Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Vilniaus valdybos Vilniaus gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Sigitas Mikėnas konstatuoja:
„Pažeidimų pobūdis panašus kaip ir ankstesniais metais. Per lašišinių žuvų nerštą vis dar atsiranda asmenų, kurie naudoja duriamuosius, užkabinamuosius, tinklinius įrankius. Nustatytų pažeidimų skaičius 2022 metais buvo didesnis nei 2021 metais“. Teigiamai vertindamas žvejų mėgėjų norą sulaukti trumpesnių, aiškesnių taisyklių, S. Mikėnas pastebi, jog viskas dideliu greičiu juda į priekį ir pasikeitimus diktuoja žvejų mėgėjų bendruomenės, patys žvejai mėgėjai. Pasak jo, trumpesnius aktus būtų lengviau atsiminti, o dabar ir gamtos apsaugos kontrolę vykdantiems pareigūnams tenka juos dažniau paskaityti. Teisės aktų aiškumas ir tikslumas duoda tik naudą ir nesukelia dviprasmiškų situacijų.
Vertindamas neetatinių aplinkos apsaugos inspektorių (NAAI) indelį, Sigitas Mikėnas džiaugiasi: „NAAI – tai pareigūnų akys ir ausys. Vieni, žvejodami, būdami gamtoje teikia informaciją, kiti aktyviai dalyvauja vykdant kontrolę, patys organizuoja reidus. Tuo jie talkina išaiškinant pažeidėjus“.
Nuo seno aplinkosaugininkams ir daugumai meškeriotojų galvos skausmas buvo skrituliai, nes jų naudojimą buvo sunku kontroliuoti. 2022 m. rugpjūčio 22 d. pakeistose Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėse patvirtintas draudimas žvejoti naudojant plūdrius mėgėjų žvejybos įrankius, kurie nepritvirtinti prie meškerykočio ir kuriais žvejojama naudojant kabliuką (išskyrus žvejybą nuo ledo). Kadangi nuo vasario 1 d. iki balandžio 30 d. lydekas žvejoti draudžiama, todėl nuo 2023 m. gegužės 1 d. nebeleidžiama žvejoti naudojant skritulius. Vasario 1 d. baigėsi vėgėlių žvejybos draudimas ir prasidėjo akcija „Saugom lydeką 2023“ („Žaliasis pasaulis“ 2023 m. Nr. 3).
Vacio Paulausko nuotraukos
