Lina Žukauskienė sakė užaugusi Avižienių kaime, nuo Veisiejų nutolusiame 10 kilometrų Seirijų link. Tikra jotvingė, nors dabar čia yra Dzūkija. Teisingiau čia – jotvingių žemė, ir šaknys iš močiutės pusės – jotvingių. Dzūkai, pasak Linos, emociniu požiūriu, esantys degtukai, o jotvingiai – itin karingi, nors ir geros širdies. Tokie esantys iš prigimties.
„Pamenu, kai ekspedicijose čia dalyvavau renkant folkloro paveldo krislus: močiutės pradžioje barasi, visus politikus „į šuns dienas išdeda“, o po to atlyžta, visus išbučiuoja, su kryžiaus ženklu visus išlydi. O laikas jau dabar visas šias močiutes išlydi…“ – kalbėjo Lina Žukauskienė.
Pagal išsilavinimą – bibliotekininkė bibliografė. Po to Vytauto Didžiojo universitete mokėsi etnologijos, tačiau buvo toks sunkmetis, jog tik tris kursus baigė. Reikėjo imtis vadovauti regioninio parko direkcijai, kur anksčiau dirbo kultūrologės pareigose.
„Etnologija visada man buvo savastis, visada šioje srityje panirdama į darbus jaučiuosi laiminga. Tad gal kada nors dar ir prie šios srities studijų sugrįšiu. Juk prie šių darbų, ekspedicijų visada mielai gręžiuosi. Štai ir dabar atvažiuos Nijolę Marcinkevičienę (Liaudies kultūros centras), Irena Seliukaitę (Kultūros ministerija), reikės rimčiau vertinti surinktą medžiagą – dainas, pasakojimus…“, – sakė pašnekovė.
Dažnai užsuka į Linos Žukauskienės kabinetą vienas ar kitas ekspedicijos narys, pasiteiraudamas: „Kur man geriausia būtų nueiti?“ Tada ir savotiškas nerimas suimąs: gal ne to mokėsi, jei nežino kur eiti?..
„Gal čia nuodėmingo žmogaus atėjimas pas kunigą“, – sakau pašnekovei, kuri patikina, jog dėl to ir kviečiasi į būsimas ekspedicijas kuo daugiau rimtų specialistų, kurie naujokams lyg ir švyturiais pabūtų.
Kita vertus, surinktoji medžiaga neturi ilgai pūpsoti stalčiuose, turi patekti į gerų specialistų akiratį. Žinoma, ir studentai gali pasinaudoti tokia medžiaga rašant kursinius ar diplominius darbus – apie Dzūkiją reikia kuo gausesnės informacijos.
***
Štai kalbuosi su Jumis ir jaučiu, jog Jums, greta kita ko, arčiausiai širdies yra regioninio parko vadinamieji dvasiniai klodai. Šituo degtuku esate įkurta, kiek tas degimas tęsis? – teiraujuosi.
Taip jau atsitiko, jog anksčiau, nuo 2000-ųjų iki 2007-ųjų, dirbau šiame parke kultūrologe. Po to buvau kaip ir direktoriaus pavaduotoja, o nuo 2009-ųjų – direktorė. Gal kai kas ir užsigaus, jog tam dvasiniam parko gyvenimui skiriu kiek kitokį dėmesį. Labai svarbu, kad piliakalniai, laidojimo vietos būtų tvarkingos, svarbu tvarkyti ir tokias vietas, kaip Vainežerio parkas, daryti jas patraukliomis lankytojams… Greta to, labai svarbu ir gamtotvarkinė, kita esminė veikla, kuri yra būtina vienokioje ar kitokioje saugomoje teritorijoje. Džiaugiuosi, jog teritorijų tvarkymui iš „Darbi biržos“ sulaukėme 26 žmonių. Tam panaudojama ir Lazdijų savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos rėmimo programos lėšos. Man smagu, jog žmonės, neturintys darbo (teisingiau grybavimu ar uogavimu besiverčiantys), gali užsidirbti ir tvarkant tas teritorijas. Paskui jose jaučiasi kaip ir savi, nes daugeliui tos vietos yra žavios. Vėliau sulaukiu ir pasiteiravimų: „Ar jau Vainežeryje viskas sutvarkyta, gynybiniai įtvirtinimai, kurie yra išskirtiniai visai Lietuvai, nušienauti?“. Lyg ir nieko kam nereikštų toks pasiteiravimas, tačiau pajaučiu, jog žmonės darosi parkui artimesni, kai kiek yra susaistomi su konkrečiu darbu.
Minėjote, jog atvyksta ir darbininkų, ir etnologinių reliktų rinkėjų… Tačiau parke lankosi ir įvairūs vadinamieji revizoriai, kuriems svarbu kokiai aukštenybei išdėstyti, jog regionams Lietuvoje nieko nereikia, – yra kokie ežerai, tad ir lankytojų netrūks… Tie lankytojai (gal didelio miesto „tūzai“ – sodybų savininkai) juk būna ir tokie, kurie savo tiesas aiškinasi ir teismuose…
Gal kai kada ir gerai šį tą nuodugniai išsiaiškinti ir teisme. Nuo nieko nenorėčiau bėgti į kokius krūmus. Žinoma, dėl neleistinų statybų saugomoje teritorijų bylinėjasi statybų inspektoriai, tačiau ir mes būname vadinamaisiais trečiaisiais asmenimis. Galvoju, jog dažniau išsiskiriame, iš teismo išeiname nesusipykę… Tiesa, kartais advokatai nė nebūna susipažinę su saugomoje teritorijoje galiojančiais dokumentais, teisės aktais, tad priverčiame gilintis. Ir dėl tradicinės architektūros, ir dėl kokio liepto, ir dėl pakrančių apsaugos juostos… Kartais būna, jog teisme „išlendu“ su savuoju žmogiškuoju faktoriumi. Tarkime, žinojau, jog vienos sodybos savininkei projektą daręs specialistas neitin tinkamas tokiam darbui, tad ir padarė į nieką pernelyg nesigilindamas. Patariau teisme pasirinkti kitą specialistą, nors, žinoma, to aš neturėčiau, kaipo valdininkė, ten sakyti. Tačiau man rūpi, kad žmogus dalykus, kurie nesuderinami su saugomos teritorijos statusu, projekte pataisytų pats, o ne teismas tai verstų daryti.
Kaimo žmogui savastis – išaugintas grūdas, išpenėtas gyvulys, išpuoselėta dirva, pilnas tvartas mėšlo, pilna daržinė mineralinių trąšų bei kitokios cheminės padermės… Artintis prie tokio žmogaus su kokiu Vainežerio parkų, jo gamtinėmis, istorinėmis vertybėmis kartais nė neverta, kol tas žmogus pats kada po alinančių darbų ateis į tą parką ir pasakys: Dievulėliau, kodėl aš to ankščiau nemačiau… Kita vertus, Jūs pati dabar esate kaipo dvaro savininkė, sėdinti gražiame rūme, iš kurio pro langus atsiveria nuostabūs vaizdai. Ūkininkas, tatai, ir sakys: su ta dvarininke reikia pasikalbėti, tik, vargu bau, ar ji mane supras, ar ir toliau man trukdys grūdą prie grūdo dėti?..
Esu buvusi ir tokioje situacijoje. Ypač, kol dar nebuvo parengtas naujasis tvarkymo planas. Tačiau ne tai yra svarbiausia. Saugomos teritorijos direkcijos specialistai turi labai gerbti, mokėti kalbėti su vietos žmonėmis. Visi mes gyvename vienoje žemėje, vienoje teritorijoje. Kokiais baubais vieni kitiems tikrai negalime būti – reikia būti dalykiškiems vieni kitiems, vadovautis įstatymais, ar bent dešimčia Dievo įsakymų. Tada tikrai pasaulis būtų idealus. Blogybė gal tik tokia, jog įstatymų (ir painių) esama labai daug. Štai atėjo žmogus, sako, jog ekologinės apsaugos zonoje turi vieną hektarą žemės, nori statyti būstą, tačiau įstatyme parašyta, jog tam reikia turėti 5 hektarus. Yra čia motyvacijos, kad regioninis parkas netaptų savotišku kolektyviniu sodu, nes prie ežerų juk visi nori…
Išgyvenome populistinį aplinkos ministrą, besidžiaugiantį baudomis (nuo šunų išmatų iki kokios būdos prie paežerės), tačiau neitin gerbiantį, mano nuomone, saugomas teritorijas, kaipo Lietuvos žiedus. Tiesa, bet kokia partija žiedus savo švarko atlape vis dėlto nori matyti…
Yra kaip yra. Ne mes kalti, kad Rūtą Baškytę „išprašė“. Kai žinai posakį, jog nepakeičiamų žmonių nėra, viską galima tuo posakiu įteisinti. Tik nenorėčiau, kad žmonės, kuriems dvasiniai tautos pamatai yra savastis, būtų „be stogo“… Nenorėčiau, jog tai grėstų ir dabartiniam šalies Saugomų teritorijų tarnybos direktoriui. Nenorėčiau ir kokios esminės reorganizacijos šalies saugomose teritorijose, nes regionuose specialistas iš niekur neatsiranda, jį reikia „užsiauginti“. Jei jau tokiam paskui kažkas parodo duris, kam tada Lietuvai reikalingos tos saugomos teritorijos, kuriose žmonės nori rimtai dirbti, o ne tapti vienokios ar kitokios reformos (įteisinančios kai kurių valdininkų egzistavimą) aukomis.
Neretai ir pamanau, jog anie valdininkai, reformų patalėliais pasiklojantys bei užsiklojantys, ir yra patys rimčiausi „žalieji žmogeliukai“ Lietuvoje. Savi, iš niekur neimportuotieji, savas, o ne užsakytas laidotuvių melodijas griežiantieji…
Mes, žmonės iš provincijos, esame gal ir kitokie, tačiau ir pats darbas provincijoje yra kitoks. Kokia nors esminė rotacija mūsų specialistams reiškia… išsiuntimą į girią grybauti… Kam tada sakyti, jog jauni žmonės nemyli Veisiejų, tokio gražaus krašto, Lietuvos, tokios nuostabios šalelės… Susvetimėjimas – irgi savotiška žūtis.
Skauda man širdį ir dėl to, jog šiuolaikiniai dzūkeliai mokyklose dzūkiškai kalbėtis nebenori, jog apie kokius tautinius piemenukų žaidimus nė nebeužsimink. Kokios upės tėkmėje, kaipo lengvosios frakcijos, mes Lietuvoje esame atsidūrę, jei pamirštame savo esmę, pamatinius elementus. Juk be pamato namas – nieko nevertas, o žmogus. Šioje plotmėje taipogi matau regioninio parko direkcijos specialistų priedermę. Jei į šiuos specialistus žvelgiama kaip į vėjo pustomo smėlio daleles… Kuo tada mes galėtume būti išskirtiniai mūsų svečiams. Kaip kokie makdonaldiškieji (ir dvasine prasme tariant) padaliniai?
Jei jau praktinį aspektą prisiminiau – man keista, jog Veisiejuose, ežerų krašte, nėra galimybės nusipirkti žuvies. Netgi juokinga.
Galop sustojome ties dviem medžiais: dvasiniu ir verslumo. Tų medžių pavėsis turi priglobti provincijos žmogų, tačiau… visokie „žalieji Lietuviškieji žmogeliukai“ vaimisi…
Kažko kaltinti gal ir nereikėtų. Paprasčiausiai, žmogus vertina: naudinga ar nenaudinga? Jei įstatymų (ar mokesčių) pinklės-tinklai yra tokie, pro kuriuos jokia žuvelė į vietos parduotuvę iš vietos ežerų neatplaukia, kažką iš tikro reikia keisti, o ne niekuo dėtuosius regioninio parko specialistus „išsiųsti grybauti“. Sakysite, jog vietiniai nepirks, vietiniai žuvį pasigaus, tačiau vasaros metų esama tiek svečių (ne visi nori su meškere murksoti), o žuveles jiems pirkti iš brakonierių? Gal net savotiškųjų brakonierių restorane geriau valgyti ką tik sugautą lydeką, nei iš šaldytuvo ledų ištrauktąją importinę?
***
… Ilgokai kalbėjomės su Lina Žukauskiene apie tai, jog žmogus, išvydęs šį pasaulį, turi gyventi savo gyvenimą, tauta – taipogi, Veisiejų kraštas – taipogi. Tokia jau gyvasties prigimtis. O saugomų teritorijų prigimtis tegul būna paprastesnė – žydinčios teritorijos. Kultūringieji žiedų, kurių neužsiaugina, tegu ten ir neskabo…
Augusto Uktverio nuotraukos
