Rudenišką nuotaiką gal kiek prablaškytų pasakojimas apie šio meto darbus senajame Lietuvos kaime; jų tradicijas bei įdomius papročius… Lapkričio mėnesio pagrindinis ūkininkų rūpestis būdavo kūlimas ir linų mynimas. Šie darbai atliekami jaujoje, pasitelkiant pagalbininkų. Jauja yra vidinė kluono dalis – patalpa su didžiule iš molio plūkta krosnimi. Tad prieš kūlimą jaujoje iš vakaro kurdavo krosnį, ant tam įrengtų karčių sumetę pėdus. O keldavosi šiam darbui labai anksti, dar toli iki aušros. Pagal žvaigždžių spiečiaus Sietyno padėtį tam tikroje dangaus skliauto pusėje arba Oriono žvaigždynui patekėjus, kurį dar vadindavo ir Kūlėjais.
Išdžiūvusius pėdus paskleisdavo ant grendimo, tada apstodavo iš visų pusių ir daužydavo spragilais. Tai ant koto virvele ar šikšna pririštas sunkokas pagalys. Kadangi kūlimas – ilgas ir nuobodus darbas, reikia išlaikyti ritmą. O jis toks: jeigu kulia dviese, spragilai turi tarpusavyje taip šnekėtis – „Cupu-lulu, cupu-lupu!“, „Bus duonos, bus duonos!“ Arba žaismingiau: „Pats su pačia, šuo su kate!“. Kuliant trise ritmas kitoks: „Du duonai, trečias putrai!“. Arba: „Pats su pačia, merga trečia; senis, senė ir piemenė!“. O visai linksmai, jeigu šešiese: „ Lenta nutašyta, kampe pastatyta!“. Liūdniausia vienam, – tik „Bupt, bubt, bupt!“.
Manyta, kad kuliant per mėnulio pilnatį, bus pilnas aruodas, grūdai gerai byrės, o jei per delčią – pelės nekapos. Žemaitijoje gyvavo priežodis, kad kulti reikia turgaus dieną, tada daugiau byra. Į aruodus ar miegas geriausia supilti baigiant mėnuliui dilti. Iškūlus javus būdavo pasivaišinama patalkiuose.
Didesnės talkos reikia darbams su linais. Darbo įrankius talkininkai atsinešdavo savo; tai mintuvai, brauktuvės, šepečiai. Kad nesusimaišytų, savuosius paženklindavo ar kokiu išpjaustytu ornamentu, inicialais, pagaminimo metais. Datą įrašyti buvo labai mėgiama šiaurės vakarų Lietuvoje; dabar tai džiugina etnografus – nereikia spėlioti, kada įnagis pagamintas. Ilgas pluošto apdorojimo kelias senajame kaime vadintas lino „mūka“. Iki lapkričio pradžios į jaujas reikėdavo suvežti dargintus rudenio lietuose ar linmarkoje, vėjų perkoštus linų pėdelius. Senovėje tikėta, kad tada linų augimą globojęs dievas Vaižgantas savo rūpestį perduodąs jaujos dievui Gabjaujui. Vaižganto vardas paminėtas jau ganėtinai senuose istoriografiniuose šaltiniuose. Jonas Lasickis, apie 1580 metus parašęs knygelę „Apie žemaičių dievus“, sako, kad trečią dieną po Ilgių (taigi – po Vėlinių) būdavo dėkojama šiam dievui. Labai retas atvejis, kad baltiškasis religinis ritualas būtų detaliai aprašytas. Apeigas atlikdavusios merginos, – linai yra jų rūpestis. Iš ko gi kraičio skrynios ar kuparai pilnės… Taigi J. Lasickis rašo: „Pati aukščiausia mergina, prisipylusi į užantį paplotėlių, vadinamų sikės, stovėdama viena koja ant krėslo, kairę ranką iškėlusi aukštyn, laiko joje arba liepos arba guobos ilgą karną (iš jos jie ir apavą pinasi), o dešinėje – alaus ąsotį ir kalba taip: „Vaižgantai, dievaiti, išaugink mums taip aukštus linus, kaip aš aukšta, neleisk mums nuogiems eiti“… Po to išlieja ant žemės alaus dievui, paplotėlius taip pat išberia iš užančio dievukams, jeigu būtų kokių su Vaižgantu, suvalgyti. Jei tai atlikusi ji tebestovi tvirtai, visi daro išvadą, jog kitais metais užaugs geras linų derlius. O jeigu… kita koja pasiremia, imama abejoti dėl būsimo derliaus“.
Mitologai neabejoja šio aprašymo tikroviškumu. Nuomonės išsiskiria tik Vaižganto vardą interpretuojant. Atrodo, jį reikėtų perskaityti kaip sudėtinį: „vaisius“ ir „gamta“. O labai autoritetingas tyrinėtojas prof. Algirdo Juliaus Greimo sako: „Vaižgantas – tai dievas, gimęs lino pavidale, iš žemės, kankintas, miręs ir prisikėlęs iš žemės, taigi savo rūšies lietuviškas Dionisas. Juk linas patiria „kančią“ – mitologizuotą linų apdorojimo procedūrą“. Pasak garsiosios archeomitologės prof. Marijos Gimbutienės, Vaižganto įvaizdis esąs Rūpintojėlis. Molinės skulptūrėlės, labai primenančios liaudiškąsias Lietuvoje, archeologų buvo surastos Mažojoje Azijoje, iš kur ir kilęs lino augalas; o nulipdytos jos prieš 8 tūkstančius metų. O štai baltiškosios dievybės Gabjaujo vardo kilmė interpretuojama vienareikšmiškai, – iš „gaubti“ ir „jauja“.
… Kur šiandien galima pamatyti mėlynuojant linų pasėlius arba nurautų pėdelius darginant laukuose? Tik Dotnuvoje, kur Žemdirbystės institute saugomas Lietuvoje kultivuotų augalų genofondas, dar gal poros ūkininkų valdose. Šie senoviškieji tikėjimai, papročiai ir apeigos, – visa, kas dvasinėje kultūroje susiję su linų auginimo ir pluošto apdorojimo darbų ciklu, kasmet prisimenami Lino šventėje. Vienintelėje tokioje mūsų krašte, tradiciškai vykstančioje Bagaslaviškyje, Širvintų rajone ūkininko Bronislavo Liubomiro Vošterio sodyboje. Ten Rūpintojėlis tebegloboja vasarą mėlynuojančius nemažus plotus užimančius linų laukus. Iš lino sėmenų išgaunamas puikus aliejus, turintis ir gydomųjų savybių, jeigu linai ekologiškai išauginti. Vošterio pagamintas linų aliejus graibstyte graibstomas ūkininkų turgeliuose. Gal ir ta pagarba lietuviškoms tradicijoms prisideda prie verslo sėkmės. O ja pasidžiaugiama, surengiant nuotaikingą liaudišką pasibuvimą; taigi kaip senajame Lietuvos kaime, didieji rudens darbai čia užsibaigia kultūros renginiu. Ir ne tik liaudies dainomis; šiemet čia skambėjo ir poeto Stasio Žlibino posmai iš jo naujos poezijos ir dainų rinktinės „Tu mums viena“. Ten linas taip pašlovintas:
Nepamirški, Lietuva, linų –
Stebuklingo, mažo žydro žiedo,
Te, suskambęs posmuose dainų,
Mūsų bočių giesmę sieloj gieda.
Garbiojo ūkininko Bronislavo Liubomiro Vošterio dėka Bagaslaviškyje – gyvasis tradicinės kultūros šaltinis, ginantis lietuviškojo lino garbę!
Autoriaus archyvo nuotraukos
