Žinia apie pradėtus reikšmingus darbus visada maloni, o jų sėkmė žuvininkystėje, nors kol kas tai tik vienas iš atsakingo darbo etapų, liudija apie specialistų lūkesčių išsipildymą. Rašius apie europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimą Lietuvoje, stiklinių unguriukų atgabenimą į Žuvininkystės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos Laukystos poskyrį ir jų paauginimą („Žaliasis pasaulis“ 2015 m. Nr. 17), dalyvauti juos paleidžiant į Neries upę buvo tikrai įdomu.
Rūkytas skanėstas
Žuvų rūšys pažįstamos įvairiai. Daug kam ungurys – puikaus skonio rūkytas delikatesas. Gaila, šiuo metu šių žuvų ištekliai sumenkę ir šis skanėstas kainuoja nemažus pinigus. Teigiama, jog 1953-1978 metais buvo gera europinių ungurių populiacijos būklė ir per metus Lietuvoje jų pagaudavo po 142 tonas.
Su rūkytu unguriu aš susipažinau nuo 1958 metų mokydamasis Klaipėdos internatinėje mokykloje (tada ji vadinosi mokykla-internatas). Tarp klasės draugų buvo du mokiniai iš Juodkrantės. Namai jiems netoli, tai mūsų Antanas ir Eugenijus savaitgaliais dažnai išdumdavo namo ir visada sugrįždavo su rūkytos žuvies lauktuvėmis. Paprastai tai būdavo solidaus ilgio bronzinės spalvos ungurys. Kartais vietoje jo atsiveždavo rūkytą sterką. Anot jų, tai buvo ne to lygio ir mažiau dėmesio verta žuvis, skoniu neprilygstanti unguriui. Atvirai pasakius, mums, šeštokams ar septintokams, tos žuvys atrodė lygiavertės. Alkani niekada nebuvome, tai lauktuvės iš Juodkrantės tik paįvairindavo mūsų kasdienybę. Kita vertus, prisiklausius Antano ir Eugenijaus pasakojimų, kad ungurių galima pagauti nuleidus į Kuršmarias arklio ar karvės galvą, kad unguriai aptinkami skenduolių lavonuose, rūkytas sterkas ar karšis burnoje mieliau tirpdavo nei labiau tarp žuvų gerbtinas ungurys.
Nuo to laiko prabėgo daugiau kaip pusšimtis metų ir ungurys tapo aukso vertės žuvimi. Įdomu ir tai, kad verslininkams ungurių žvejyba nebuvo ribojama, o 1974-08-08 patvirtintos Mėgėjiškos žūklės Lietuvos TSR vidaus vandenyse taisyklės visuose vandens telkiniuose ungurius gaudyti draudė. Šiuo metu Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės vienos žvejybos metu leidžia sugauti ne daugiau kaip 3 vienetus ungurių.
Apie ungurių išteklių atkūrimą ir gausinimą bei Laukystos poskyrio reikšmę daug kalbėta ir parodyta surengtos ekskursijos metu. Tąkart transportavimui į polietileno maišus, pripildytus deguonimi prisotinto vandens, buvo suleista 50 tūkst. vienetų 60 kg karantinuotų, perlaikytų ir gerokai paaugusių unguriukų.
Dviejų rajonų perkėla
Žuvims paleisti į Neries upę organizatoriai parinko vietą netoli Čiobiškio (Širvintų r.) ties keltu per Neries upę. Kol vyko paruošiamieji darbai, su įdomia persikėlimo per upę priemone supažindino kelto savininkas, sertifikuotų tautinio paveldo paslaugų tradicinis amatininkas, senojo kėlimo amato puoselėtojas Gediminas Dzeventauskas. Pasak keltininko, kai kurie per Nerį keliami žmonės netiki, jog keltas dirba veikiamas tik
upės srovės ir valdomas vairų pagalba. Šį įrenginį prižiūri trečioji Dzeventauskų karta.
„Viskas prasidėjo 1935 m. seneliui Jurgiui Jonavoje nupirkus du laivus, arkliais prieš srovę juos atitralavus ir įrengus čia perkėlą, – pasakojo šeimos verslo puoselėtojas. – Perkėla sėkmingai dirbo, nes dauguma žmonių gyveno kaime. Ji veikė ir karo metu, kol jo pabaigoje mesta granata nesusprogdino vieno iš laivų. Kurį laiką kelto neliko, tai senelis prikalbino kolūkio pirmininką nupirkti laivus ir perkėlą atnaujinti. Jį pakeitė ir, kol sveikata leido, keltininku dirbo mano tėvukas Valentas, taigi aš – trečios kartos keltininkas. Auga sūnus Arnas. Jis galėtų pakeisti mane. Anksčiau upėse, kol nepristatė tiltų, perkėlų buvo daug, bet čia, dviejų rajonų pakraštyje, tilto nėra, tad darbo užtenka. Dvi mašinas po tris tonas galiu kelti drąsiai.“
Į unguriukų palydas atkakusius nuplukdęs iki upės vidurio G. Dzeventauskas pajuokavo, jog jau esame ne Kaišiadorių, bet Širvintų rajone, ir pakvietė į liepos 11 dieną įvyksiančią kelto aštuoniasdešimtmečio šventę. Šiame abiejų rajonų jungtiniame renginyje pasirodys Kaišiadorių ir Širvintų meniniai liaudies kolektyvai, koncertuos „Hiperbolė“.
Sėkmingas projektas
Prieš paleidžiant žuveles buvo užduota daugybė klausimų: iš kur, kaip, kodėl, kas bus ateityje?.. Apie europinių ungurių biologiją, jų išteklius, nerštą Sargasų jūroje, išsiritusių lervučių kelionę prie Prancūzijos ir Jungtinės Karalystės krantų, jų transformaciją į stiklinius unguriukus bei gaudymą pasakojo ŽT Žuvivaisos skyriaus vyriausiasis specialistas Justas Poviliūnas.
Paleidžiamomis žuvytėmis labai džiaugėsi žemės ūkio viceministrė Lina Kujalytė.
„Esu nedideliame Matuizų miestelyje užaugęs kaimo vaikas. Ten yra mano šaknys. Tiek žemės ūkis, tiek žuvininkystė yra labai tampriai susiję. Žuvį išleidi į pasaulį kaip tą mažą vaiką. Tai reikia daryti su šypsena ir meile“, – atviravo unguriukams gero kelio linkėdama viceministrė ir patikino, kad projektas „Europinių ungurių išteklių valdymo plano įgyvendinimas Lietuvoje“ turi perspektyvą ir bus tęsiamas iki 2020 m. Be to, ji akcentavo akvakultūros reikšmę, žuvų gausinimą uždarose sistemose ir tvenkinių ūkiuose svarbą.
Viceministrės mintis pratęsė Žuvininkystės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos direktorė Indrė Šidlauskienė. Pristatydama minėtą projektą ir įvardydama 2,5 mln. įveistų unguriukų, direktorė pabrėžė atliekamų mokslinių tyrimų reikšmę. Anksčiau buvo manoma, kad migruojantiems neršti unguriams yra neįveikiamos Kauno hidroelektrinės turbinos.
„Atlikti tyrimai parodė, kad praeinamumas neblogas, todėl ateinančiam laikotarpiui inicijuosime ungurių atkūrimo plano peržiūrą ir teigsime, jog galima ungurius įveisti virš hidroelektrinės. Tam tikimės vėl gauti Europos žuvininkystės fondo ir valstybės biudžeto lėšų“, – išsakė ilgalaikės perspektyvos lūkesčius ŽT direktorė. Ji atkreipė dėmesį, jog nepaisant, kad šiuo metu atliekamų darbų rezultatai išryškės po keleto metų, jau dabar ES mokslininkai mato teigiamas tendencijas.
Planai ateičiai
„Teigti, kad tai yra vien žuvų įveisimo pasekmė – per drąsu. Žuvų išteklių natūraliuose vandens telkiniuose atkūrimą dar lemia saugomų ir globojamų žuvų žvejybos apribojimai, migraciniuose keliuose esančių kliūčių šalinimas, neršto sąlygų gerinimas“, – kalbėjo 12 metų žuvininkystės srityje dirbanti ir nuo 2015-04-01 ŽT vadovaujanti Indrė Šidlauskienė.
Tarp pagrindinių ŽT funkcijų dar paminėtina: tarptautinis bendradarbiavimas, žvejybos kontrolė tolimuosiuose žvejybos rajonuose ir Baltijos jūroje, žuvų selekcinės žuvininkystės plėtra, karpių veisimo selekcijos darbai ir kontrolė. Šiuo metu ŽT veisia ir į valstybinius vandens telkinius, į kuriuos neišduoti leidimai naudoti žvejybos plotą, suleidžia 16 vertingų, saugomų ir kitų žuvų rūšių. Tarp perspektyvoje numatomų darbų planuojama rengti europinio lygio projektą ir gauti ES fondų paramą aštriašnipių eršketų atkūrimui Baltijos jūros regione. Su partneriais iš Europos Sąjungos šalių bei Baltarusija, Ukraina, Moldova parengtas sterlės išteklių valdymo planas. Šiuo metu šis projektas pateiktas vertinimui ir artimiausiu metu tikimasi sulaukti pirmųjų rezultatų apie jo ateitį ir tolimesnę perspektyvą.
„Nors daugeliui žmonių atrodo, kad žuvininkystė yra siaura sritis, iš tikrųjų ji labai plati, netgi ES yra viena iš labiausiai reglamentuotų sričių. Žuvininkystės specialistų kasdienis darbas nėra lengvas ir, norint siekti rezultatų, niekada nesibaigia“, – paleidžiant žuvis kalbėjo ŽT direktorė Indrė Šidlauskienė.
Jai antrino ŽT Žuvivaisos skyriaus Laukystos poskyrio vedėjas Petras Balbyšovas. Pasak jo, nelengva paauginti šiandien išleidžiamus unguriukus, veisti lydekas ir sterkus, karpius, sidabrinius karosus, kitas žuvis ir Lietuvos nacionalinę žuvį – lynus („Žaliasis pasaulis“ 2015 m. Nr. 19).
„Lynas labai gera, paklausą turinti žuvis, tik tas dumblynų karalius mažai paslankus ir auga lėtai, daug lėčiau nei karpis“, – taip apibūdino Klaipėdoje gegužės 16 d. pagerbtą, nacionalinės vertybės karūną pelniusį lyną P. Balbyšovas. Mėgėjų vidaus vandenyse taisyklės draudžia gaudyti mažesnius nei 25 cm lynus. Tokio dydžio maždaug kilograminiai lynai užauga per 5-6 metus.
… Stebėdamas kuo greičiau besistengiančius pasislėpti paleistus unguriukus pagalvojau, jog ir jie lėtapėdžiai. 3-4 metų prireikia, kol jų lervos pasiekia Europos pakrantes, vėliau auga, subręsta, migruoja į Sargasų jūrą neršti ir, manoma, po neršto žūva. Teisi ŽT direktorė Indrė Šidlauskienė sakydama, jog šiandieninė žuvelių išleidimo šventė yra maža kruopelytė žuvininkystės specialistų atliekamo darbo.
Vacio Paulausko nuotraukos
