Agnė BALTUTYTĖ

Krekenavos krašte

Praeities ir dabarties jungtis

Žvelgiant į Bakainių piliakalnį

Nauji objektai

Nevėžio vidurio slėnio kraštovaizdis – svarbiausia Krekenavos regioninio parko vertybė ir Panevėžio krašto pasididžiavimas. Jo unikalumą ir grožį atskleidžia dar 2013-aisiais lankytojų centre Krekenavoje įrengta išsami ir įspūdinga ekspozicija. Tačiau Vyriausybei paskelbus ekstremalią padėtį ir karantiną, ypač aktualus tapo parko išskirtinės vertės, kraštovaizdžio ir lankytinų objektų pristatymas kitais, naujais, lankytojui patraukliais, o svarbiausiai – ir saugiais būdais. Neseniai trijose regioninio parko lankytinose vietose iškilo Lietuvoje dar retai kur randami organinio stiklo informatyvūs stendai. Juose pagal archyvinę medžiagą ir išlikusias senąsias nuotraukas atkurti praeities vietovaizdžiai.

O jų dabarties atspindys – žymios tapytojos, iš Krekenavos krašto kilusios Gražinos Vitartaitės peizažuose. Trisdešimt šios menininkės tapybos darbų nuo pat Žolinės atlaidų iki Naujųjų metų eksponuoti Krekenavos regioninio parko lankytojų centre, netrukus juos bus galima matyti ir suskaitmenintu variantu Krekenavos regioninio parko internetinėje svetainėje. G. Vitartaitės darbai bus įamžinti išleistame parodos kataloge.

 

Kitoks būdas keliauti

 

Jungtį tarp seno ir esamo parko direkcija nutiesė sudarydama sąlygas lankytojams laisvalaikį leisti ne tik turiningai, o ir saugiai, įgyvendinusi Lietuvos kultūros tarybos lėšomis finansuojamą projektą „Praeities vietovardžių ir dabarties peizažų jungtis Krekenavos regioniniame parke“.

„Šis projektas – kitoks būdas pažinti Krekenavos regioninį parką per dviejų menininkų darbus. VšĮ „Paveldo interpertacija“ požiūris į mūsų parko paveldo vertybes atsiskleidė kuriant vizualizacijas organinio stiklo stenduose, o G.  Vitartaitės tapytuose peizažuose atsispindi mūsų parko dabarties vaizdai“, – apie dviejų menininkų darbų jungtį kalba Krekenavos regioninio parko direktorė Alma Kavaliauskienė.

Projekto vadovės, Krekenavos regioninio parko direkcijos vyriausiosios specialistės Irmos Kriščiūnienės teigimu, naujos galimybės kitaip keliauti po Krekenavos regioninį parką įtvirtina jį kaip įvairiapusiškas paslaugas teikiančią ir kultūrinę veiklą puoselėjančią instituciją, gebančią  prisitaikyti prie karantino metu atsiradusių parko lankymo pokyčių ir atliepti naujų kultūros produktų ir paslaugų poreikį.

 

Atgyja istorija

 

VšĮ „Paveldo interpertacija“ sukurti stendai suprojektuoti taip, kad lankytojams kalbėtų vaizdų kalba, atkurdami istorinius kraštovaizdžius įdomiose ir vaizdingose vietose: buvusioje Dobrovolės dvarvietėje prie Krekenavoje regioninio parko lankytojų centro, Bakainių piliakalnyje bei prie Kazokų kaimo sugriuvusio tilto.

Dabar, apžiūrėdami šiuos stendus, lankytojai gali keliauti kelis dešimtmečius ir šimtmečius į praeitį. Žvelgdami į ant stiklo tapytus piešinius įsivaizduoti, kaip atrodė Prano Markūno suprojektuotas prieškariu pastatytas gražus arkinis tiltas, kadaise jungęs Surviliškio ir Kazokų kaimus, ir susprogdintas per Antrąjį pasaulinį karą, kokie buvę Bakainių piliakalnio, kuriame, kaip spėjama, stovėjusi kovose su kryžiuočiais sudeginta Eigintų pilis, įtvirtinimai, kaip atrodė senasis Dobrovolės dvaro gyvenamasis namas, kurio dar išlikę pamatai, ir netgi matyti prie jo išėjusią pasivaikščioti pačią dvaro šeimininkę Bronę Boguševičienę.

 

Dabarties atspindys peizažuose

 

O Krekenavos regioninio parko lankytojų centre nuo vasaros eksponuojamuose garsios peizažistės G. Vitartaitės tapybos darbuose atsispindi didžiausia parko kraštovaizdžio vertybė – paslaptingojo Nevėžio slėnis, jo vingiai, senvagės, užutekiai. Menininkės darbuose įamžinti ir šalia Nevėžio išsibarstę šio krašto kultūros perlai – J. Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejus Ustronėje netoliese stūksantis Bakainių piliakalnis, kiek nutolęs paslaptingas Upytės piliakalnis, kiti įdomūs objektai (Linkavos upelyje gulintis akmuo Rapolas, Dobrovolės dvarvietė, Kazokų kaime buvusio tilto griuvėsiai, Vadaktėlių beždžionių tiltas per Nevėžį, Slabados malūno užtvanka).

Lietuviško kraštovaizdžio tapytoja, Lietuvos dailininkų sąjungos narė G. Vitartaitė – vaizdingųjų Krekenavos apylinkių patriotė, savo kūryba giliai įsiskverbusi į gimtojo krašto dvasinę prigimtį. Gimusi ir užaugusi Krekenavoje, G. Vitartaitė jau daugiau nei penkis dešimtmečius gyvena Vilniuje, tačiau gimtinė jai liko svarbiausia vertybe ir kelrodžiu. Čia tebestovi jos tėvų namai, kur tapytoja leidžia visas vasaras, semiasi įkvėpimo ir tapo meile Krekenavos kraštui spinduliuojančius paveikslus. Jos kūrinių laukia įvairios parodų salės, galerijos, muziejai.

 

Širdis Krekenavoje

 

„Krekenavoje mano gijos, čia aš labai gerai jaučiuosi. Lankausi ir pajūryje, bet Krekenavos kraštas su jo vertybėmis man kur kas nuostabesnis, jis mano širdyje“, – sako G. Vitartaitė.

Ne atsitiktinai ir jos bičiulystė su Krekenavos regioninio parko direkcija tęsiasi jau bene dešimtmetį. Simboliška, kad žymios dailininkės darbų surengta paroda buvo pirmoji veiklą pradėjusiame lankytojų centre.

Dailininkės kūryba gimsta iš susižavėjimo – pasak jos, tai, kuo kuriuo nors metu susidomi, atsispindi ir paveiksluose. Jai labai svarbi būtent gimtoji vieta – Lietuvos kraštas, Krekenavos apylinkės ir Nevėžio vandenys. Pasak G. J. Vitartaitės, Lietuva tokia maža, tad jai reikia išskirtinio dėmesio ir supratimo.

Autorės archyvo nuotraukos