Gal prieš keturis dešimtmečius, dirbant tuometinio Geologijos instituto naujai pastatytoje kerno (gręžinių cilindrinio uolienų stulpelio) saugykloje Vievyje (dabar – Lietuvos geologijos tarnybos Žemės gelmių informacijos centras), pradėjo lankytis smalsių žmonių grupės, norinčios pamatyti pradėtas kurti muziejines ekspozicijas pastato viduje (mineralų, fosilijų ir kt.) bei lauke (riedulių). Po vienos tokios moksleivių (gal penktokų ar šeštokų) ekskursijos, jau išėjus iš pastato ir visiems su mokytoja pasukus namų link, nedrąsiai priėjo vienas berniukas ir pasiteiravo: ar negalėtumėt paaiškinti, ką turiu suradęs?.. Kodėl gi ne, parodyk! Ir čia pat, prie durų ant slenksčio iš savo smuktelėjusių kelnių kišenių pradėjo krauti įvairiausius akmenėlius. Keli iš jų buvo žvilgantys, su smulkaus žalsvo žėručio nusagstytu paviršiumi, dar matėsi nuskelto juodo titnago su balta patina gabalėliai, o daugiausiai buvo pilkų ir gelsvų klinčių apvalainukų su juose tūnančiais įvairių formų senųjų gyvūnų suakmenėjusiais likučiais. Pasirodo, kad kai kuriuos suradęs darže, kasant žemę, o štai tuos aštriabriaunius titnagėlius aptikęs šalikelėje, nors daugiausiai radinių buvo iš netoli namų esančios žvyrduobės. Visus juos apčiupinėję, kai kuriuos net seilėmis sudrėkinę, kad geriau matytųsi akmenėlių struktūra, aptarėme atneštąją kolekciją. Išsiaiškinome, kad žėrutingas paviršius liudija didesnio uolienos (šiuo atveju gneiso) luito buvusį plyšį, kad kieti (išbandėm stiklo šuke!) baltut baltutėliai lyg cukrus gabalėliai – tai kvarcas. Teko panaudoti nedidelę padidinimo lupą, kad geriau įžiūrėtume akmenėliuose esančius senovinių jūrų dumble nusėdusius ir per daug metų suakmenėjusius smulkius gyvūnėlius ar jų likučius, kurie gamtininkų vadinami fosilijomis. Paaiškinau, kad tie akmenėliai su fosilijomis yra ledyno atplėšti iš labai senų uolienų klodų Estijoje ar Latvijoje ir atvilkti į mūsų kraštus, o vėliau dar ir tirpsmo vandenų nugludinti iki dailių apvalainukų. Vaiko smalsumas iš dalies buvo patenkintas. Ar tai bent kiek lėmė jo gyvenimą, nežinau.
Šiandien sunku spėlioti, kaip susiklostė jaunojo kolekcininko likimas: gal moko tokius pačius vaikus mokykloje, gal kaime augina švelniavilnių avių bandas, gal didmiestyje stato dangoraižius, o gal kuriame nors pasaulio universitete ar muziejuje dėlioja kelis šimtus milijonų metų turinčius suakmenėjusius iškastinio dinozauro kauliukus…
Bet kuriuo atveju smalsumas, ypač vyresniųjų skatinamas, vienus nuveda sėkmingo verslo keliais, kitus – į sportinių laimėjimų aukštumas, trečius – į darbus mokslinėse ekspedicijose ir laboratorijose. Turėtas potraukis kolekcionavimui, kaip įprasta, nedingsta. Vieniems jis padeda per gyvenimą sukaupti vertingus meno kūrinių, senų leidinių ar pašto ženklų rinkinius, kitiems – didele įvairove pasižyminčias plaktukų, etnografinių baldų ar medžioklės trofėjų kolekcijas.
Man, kaip geomokslų atstovui, dažniau tenka susidurti su uolienų, mineralų ir fosilijų rinkiniais, naudojamais mokslinių tyrimų, studijų ir mokymo, taip pat švietimo tikslams. Didelei geologų daliai tai nėra tik laisvalaikio pomėgis (hobis), dažnai tai kasdieninio ir daugelio metų darbo rezultatas. Visos geologinės ekspedicijos ar trumpalaikės išvykos prie atodangų ir gręžinių baigiasi uolienų pavyzdžių surinkimu nuodugnesniam tyrimui laboratorijose, o unikalūs (etaloniniai) pavyzdžiai – eksponavimui ir saugojimui muziejuose. Tokie rinkiniai būtini norint pagrįsti sudarytą geologinį žemėlapį, ypač giliai slūgsančio ir dabar jau palaidoto senų uolienų paviršiaus, dažniausiai tiriamo gręžiniais. Tad uolienos, mineralo ar fosilijos gabalėlis (pavyzdys) – tai gan sunkaus geologinio darbo ir priemonė, ir mokslinės idėjos (hipotezės) pagrindimas, ir rezultatas. Kiek mes betyrinėtumėme nuotoliniu būdu Mėnulį, Marsą, kitas planetas, vis tiek svajojam ir tikimės sulaukti nors grūdelio tikrojo jų grunto, net ir kalbėdami apie esamą ar kadaise buvusią gyvybę jose…
Geologijos mokslo padaliniai universitetuose dažniausiai atsirasdavo iš tokių muziejų. Jų reikėjo studentų mokymui, specialistų rengimui, ir nebūtinai geologų. Taip atsitiko ir senajame Vilniaus universitete, kuris po kelių metų minės Geologijos katedros įkūrimo 220 metų jubiliejų. Šis muziejus 1827 m. turėjo apie 20800 pavyzdžių ir tai buvo viena didžiausių kolekcijų Europoje. Deja, per vėlesnes negandas muziejus buvo negailestingai išgrobstytas. Šiais laikais muziejaus rinkiniai – tai svarbi studentų mokymo bei visuomenės švietimo priemonė, pastoviai papildoma naujais eksponatais iš viso pasaulio. Panašios paskirties muziejų yra daugelyje Lietuvos universitetų, taip pat valstybiniuose ir savivaldybių muziejuose, kai kuriuose mokslo institutuose ar žinybose, bendrojo lavinimo mokyklose, nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose. Tačiau daug vertingų uolienų, mineralų ir fosilijų taip pat yra surinkę pavieniai kolekcionavimo mėgėjai, apie kuriuos visuomenė mažokai žino. Kartais vienas kitas trumpam išgarsėja, padovanodamas savo asmeninius rinkinius vienam ar kitam muziejui. Visai neseniai Gamtos tyrimų centro mineralų muziejus sulaukė buvusio jūrininko, aistringo mineralų ir kriauklių kolekcininko Vykinto Matuzevičiaus visą gyvenimą rinktos spalvingųjų agatų kolekcijos. Šiek tiek praskleisti panašius entuziastus slepiančią skraistę kartais padeda regioninė spauda, taip pat išpopuliarėjusioje „veidaknygoje“ (facebook) esančios grupės „Lietuvos paviršiaus istorija“, „Mano krašto fosilijos“, gal ir kitos, kurių nariai pateikia naujas puikias ir originalias didžiulių lauko riedulių ar smulkiųjų pavyzdėlių fotonuotraukas, net vaizdo įrašus, dalinasi įspūdžiais, o svarbiausia – klausimais, į kuriuos, deja, retokai pasitaiko profesionalių atsakymų. Žinoma, nenorėdamas suklysti specialistas dažnai pasako, kad „geriau kartą pačiupinėti ar net pakramtyti, negu daug kartų pamatyti ekrane…“. Bet gi žinome, nuotolinis bendravimas vis daugiau plėtojamas, matyt, ir eksponatų apibūdinimui bus ieškoma naujų požymių ir metodų …
