Kokia tavoji našta, Latvija?..
Kaimyninės šalies specialistų veikla saugomose teritorijose besidomint
Nustebino 34 metrų medinis apžvalgos bokštas ant Lielais Liepu kalno, nuo kurio atsiveria įspūdinga Latgalos kraštovaizdžio panorama.
Mūsų šalies Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos specialistai lankėsi Latvijoje, kur domėjosi šios šalies specialistų veikla nacionaliniuose, gamtos parkuose, rezervatuose. Aplankytos Latgalos saugomos teritorijos, dalintasi gerąja patirtimi.
Apie tai „Žaliasis pasaulis“ paprašė išsamiau papasakoti Latvijoje pabuvojusio Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos direktorių Albertą Stanislovaitį.
„Mūsų esminis tikslas lankantis Latvijoje buvo ne nuvykti į Rygą, iš kur vadovaujama saugomoms teritorijoms, o apsilankyti viename iš regionų, – sakė Albertas Stanislovaitis. – Tad ir apsilankėme Latgalos regione. Latvijos saugomų teritorijų sistema kiek skiriasi nuo sistemos, kuri yra Lietuvoje. Latvijoje šioje srityje viskas labiau centralizuota. Gamtos apsaugos agentūra, esanti prie kaimyninės šalies aplinkosaugos reikalus kuruojančios ministerijos, turi 4 padalinius – Vidzemės, Kurzemės, Pierigos ir Latgalos regionų administracijas, kurios ir organizuoja veiklą minėtose saugomose teritorijose.“
Pridursiu, jog Latvijoje saugomos teritorijos užima apie 12 procentų viso krašto teritorijos (Lietuvoje – 17,5 proc.). Yra 4 nacionaliniai parkai, 4 gamtos rezervatai, 7 jūrinės saugomos teritorijos, 261 draustinis, taip pat nemažai gamtos parkų. Didžioji dalis saugomų teritorijų priklauso Natura 2000 tinklui.
Lietuvos delegacija lankėsi Rezeknės regione, kur esama apie ketvirtadalis Latvijos saugomų teritorijų. Natūralu, jog siekta bendrauti su specialistais, kurie jau tiesiogiai bendrauja ir su vietos gyventojais, bendruomenėmis.
Vizitas Latvijoje buvo tarsi ir atsakomasis, nes prieš tai specialistai iš Latvijos saugomų teritorijų sistemos lankėsi mūsų šalies saugomose teritorijose.
„Dažnas Lietuvoje yra girdėjęs, jog Latvijoje būta saugomų teritorijų valdyme reformų, tad ir pasidomėjome, progai atsiradus, gyvenimu kaimyninėje šalyje. Ne paslaptis, jog būta daug ir negatyvios informacijos apie reformas Latvijoje. Toji informacija, kalbantis su regiono saugomos teritorijos specialistais, sakyčiau, ir pasitvirtino. Nors… Kaip įprasta, šeimininkai prieš svečius savo problemiškesniu gyvenimu ir nesiskundžia. Kai kelis kartus reformuojama, kai nuolat esi nežinomybėje, kuri specialistams teikia ir neviltį, neminint jau jog tai „ištrina“ įvairias pozityvias idėjas ar iniciatyvas, sakoma: nesulauktas teigiamas pokyčių rezultatas“, – kalbėjo Albertas Stanislovaitis.
Jis pabrėžė: tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje taipogi teko sutikti daug iniciatyvių, veiklai saugomose teritorijose pasišventusių specialistų. Latvijoje specialistams saugomose teritorijose veikla yra kur kas platesnė (tačiau specializacija?..): čia – ir kur kas daugiau aplinkosaugos inspekcinės veiklos nei Lietuvoje, čia – ir darbas su CITES konvencijos reglamentuota gyvūnų apsauga, ir… Tad neatsitiktinai ir veiklos rezultatai Latvijos saugomose teritorijose nėra tokie geri, juk specialistų skaičius taipogi yra gana nedidelis. Nesidžiaugiama Latvijoje nei gausiu lankytojų centrų, pažintiniu takų skaičiumi, nesigiriama pernelyg ir ekologinio švietimo rezultatais. Tiesa, pasisemti naujų idėjų buvo galima ir kaimyninės šalies Gamtos apsaugos agentūros Gamtos švietimo centre „Razna“, kur centro vadovė Regina Indrike dalinosi patirtimi visuomenės švietimo, mokymo ir gamtosauginio informavimo srityse. Visi keturi Latvijos Gamtos apsaugos agentūros regionai turi panašius Gamtos švietimo centrus, kuriuose vykdo vadinamąsias žaliąsias pamokas ir kitokią gamtosauginę švietėjišką veiklą.
„Bėdojo latviai, jog prarandamos sąsajos ir su vietos bendruomenėmis. Tai gal ir dėl to, jog labiau tapo kontroliuojančia institucija.
Tačiau su vietos savivalda latviai, sakyčiau, dirba gana glaudžiai. Šią veiklą turėtume ir Lietuvoje pagerinti. Latvijoje, kai mums saugomoje teritorijoje rodė vienokias ar kitokias ekspozicijas, muziejus, vis pabrėždavo, jog visa tai, bent finansiniu požiūriu, globoja vietos savivaldybė. Beje, tame regione vietos savivaldybės nėra nei didelės, nei turtingos (nėra ir didesnių pramoninių objektų). Žinoma, ir Lietuvoje glaudžiai bendradarbiaujame su vietos savivaldybėmis, tačiau latviai parodė, jog ta veikla gali būti kur kas vaisingesnė (turiu omenyje saugomų teritorijų objektų priežiūrą)“, – sakė mūsų šalies Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorius.
Alberto Stanislovaičio netrukau klausti: negi Latvijoje nefunkcionuoja kažkas panašaus, kaip Lietuvoje esantys regioniniai aplinkos apsaugos departamentai (RAAD-ai), kurie ir užsiima inspekcine veikla. Išgirdau, jog panašios į lietuviškųjų RAAD-ų veiklos esama ir Latvijoje, tik saugomoms teritorijoms uždėta papildoma našta. Ne atsitiktinai Raznas nacionaliniame parke, kuriame lankytasi, nėra net lankytojų centro. Jei Lietuvoje diskutuojama ar lankytojų centruose reikia dirbti be išeiginių, Latvijoje – kitos realijos. Niekur neužsuksi, kad susilauktum papildomos informacijos (daugiau, nei užrašyta prie kelio, jog čia yra štai tokia saugoma teritorija). Tad šioje srityje latviams, pasak pašnekovo, tikrai esama didelės erdvės veiklai.
Teiravausi Alberto Stanislovaičio ir šitaip: ar nebūtų galima pagretinti darbuotojų, specialistų skaičių Latvijos ir Lietuvos saugomose teritorijose?
Išgirdau, jog Latvijoje šis skaičius būtų trigubai mažesnis. (Taip latvius „pakalbino“ ekonominė krizė, finansininkų patarimai uždaryti net ir esmines nacionalines bei kultūrines šventoves, tokias, kaip valstybiniai teatrai. Kita vertus, ir mūsų šalies Seime būta pramuštgalvių seimūnų, kurie kakariekavo: jei šalies saugomų teritorijų sistema neužsidirba išgyvenimui, laikas naikinti tokią struktūrą!.. Suprask: laikas uždaryti ir mokyklas, nemokamą švietimo ar sveikatos apsaugos sferą. Matyt tada ir mokesčių nebereikėtų mokėti, – tie mokesčiai būtų skirti tik patrankai pirkti?..) Tad ir atliekamų darbų – trigubai mažiau. Čia turima omenyje ir Lietuvos saugomose teritorijose plėtojamą pažintinį turizmą, ir būtinybę puoselėti tradicijas, ir pristatyti visuomenei gamtosaugos dalykus, ir prižiūrėti gamtos bei kultūros paveldo objektus, ir…
„Tiesa, negalima teigti, jog Latvijoje ne viskas iš minėtų objektų yra nesutvarkyta, juk paslaugos konkursu taipogi gali būti ir nuperkamos“, – kalbėjo pašnekovas.
Jo teiravausi: ko bendroje veikloje su vietos savivalda iš latvių gali pasimokyti lietuviai?
Albertas Stanislovaitis sakė, jog lankantis Latvijoje iš karto susivokė, jog objektai, kuriuos apžiūrėjo, yra tvarkomi, prižiūrimi vietos savivaldybės. Mat tiesiogiai svečius iš Lietuvos sutiko ir savivaldybės specialistai.
„Ar latviai geriau bendradarbiauja su vietos savivalda, ar geriau sekasi lietuviams? To tiesiog negalėčiau gretinti. Juk Latvijoje projektu rūpinasi saugomų teritorijų specialistai, o lėšomis bei priežiūra – savivalda. Lietuvoje, galima sakyti, objektams atsirasti ir plėtoti buvo panaudojamos ES bei Aplinkos ministerijos ar valstybės lėšos. Tiesa, ir Lietuvoje kai kur panaudojamos ir savivaldybių lėšos. Tačiau Latvijoje šių lėšų panaudojimas saugomose teritorijose kur kas ženklesnis. Kita vertus, Lietuvos saugomose teritorijose specialistų veikla labai intensyvi, tad savivaldos specialistams čia įsiterpti lyg ir nebelieka didelės būtinybės – tuščios vietos nėra. Latvijoje lyg ir įprasta, jog objektą, kur pristatomos saugomos teritorijos vertybės, administruoja vietos savivaldybės administracija. Gal tokia Lietuvoje neįprasta vadinamoji kooperacija taipogi būtų naudinga pristatant saugomos teritorijos vertybes… Turiu omenyje ir apžvalgos bokštus, ir pažintinius takus, ir kai kuriuos kitus objektus, esančius saugomose teritorijose. Lietuvoje iš savivaldos pusės čia esama ir geranoriškumo pavyzdžių. Štai siekiama Nemuno kilpų regioniniame parke pastatyti dar vieną apžvalgos bokštą, Birštono savivaldybė sutinka tokį statinį prižiūrėti. Alytaus rajono savivaldybė taipogi geranoriškumo pavyzdį pateikia prižiūrint piliakalnį. Džiugina Molėtų savivaldybės administracija, rodydamas gražias pastangas prižiūrint Labanoro apžvalginį bokštą. Anykščių rajono savivaldybės administracija gana ženkliai prisidėjo įrengiant Medžių lajų taką Anykščių šilelyje. Neseniai kalbėjausi su Tauragės rajono savivaldybės meru, kuris maloniai sutinka bendradarbiauti panašioje veikloje“, – kalbėjo Albertas Stanislovaitis.
Visa tai suprantama ir todėl, jog tokie objektai yra atitinkamoje savivaldybės teritorijoje, tad gražiai reprezentuoja ne vien, tarkime, regioninį parką.
Gaila, tačiau esama ir kitokių atvejų, kai stengiamasi nuo panašių objektų tik nusigręžti. Taip galima pasakyti dėl negatyvaus požiūrio (kad tik nieko nedarytume!) Radviliškio savivaldybės administracijoje dėl vieno pažintinio tako su nedidele infrastruktūra. Dar reikėtų pasiteirauti: kiek savivaldybių investavo į objektus saugomose teritorijose prieš juos perimant savo žinion?.. Sąrašas būtų ganėtinai kuklus, nors geriausieji ir ženkliausieji bendros veiklos rezultatai ar objektai ankščiau kiek ir paminėti.
Albertas Stanislovaitis pasidžiaugė, jog Lietuvoje situacija saugomose teritorijose yra kur kas geresnė, nei Latvijoje, jog mažais žingsneliais judame ne atgalios, o vis dar į priekį… Gretinant su latviais, pasak pašnekovo, nuveikta šiek tiek daugiau, ir tai matoma. Tai matoma ne vien skaičius ganant, o ir regint konkrečius objektus, konkrečius statinius. Priežastys?.. Geresnės galimybės dirbti mūsų šalies saugomose teritorijose, kur gyvenama ne revoliuciniais metodais, o labiau gerbiami evoliuciniai principai.
Norintys veltis į peštynes, kaip sakoma, lazdą visada suranda. Arba – jei katinas atneša pelę, kaltiname, kodėl jis negalėjo atnešti ir dramblio – nedarbštus! Turiu omenyje, jog Lietuvoje kai kas kaltina: saugomose teritorijose yra lankytojams skirtieji centrai (apie tokius latviai tik pasvajoti gali), tačiau jie savaitgaliais ne visada gyvybę rodantys… Ar saugomos teritorijos yra skirtos turistinio biznio aptarnavimo šefams – tarnystei, ar dar atsimenama, jog gamtines, kultūrines, istorines, etnines ir kitokias vertybes reikia išsaugoti ir esminiam gamtos priešui – žmogui?..
Albertas Stanislovaitis sakė, jog su savivaldybėse esančiais turizmo informacijos centrais siekiama glaudžiai dirbti. Tačiau ar pastarieji nesiruošia visada tik išnaudoti ne savo, o saugomose teritorijose sukurtąją struktūrą? Kita vertus, visada esama geranoriškumo saitų, kai tikrai gražiai galima dirbti, tarkime, renkant vaistažoles savininko miške, nesugalvojant nugvelbti morkas iš savininko daržo. Pasak Albertą Stanislovaitį, jam neteko girdėti iš savivaldybių, jog nori administruoti (kad ir kooperuojantis) tą ar aną lankytojų centrą – malonesnės žygeivystės saugomoje teritorijoje vardan…
„Lietuvoje nei regionai, nei miestai negali plėtoti veiklos sričių atskirai, juk viskas yra atitinkamoje teritorijoje, o ne kažkur danguje. Gyvename ne pagal atskirų ministerijų, veiklos sričių veiklą, o konkrečioje teritorijoje, kur viskas susipina. Mes visada kviečiame savivaldybes tapti partneriais dirbant su įvairiais objektais, ar net perimant juos savo žinion. Reikia ir kai kurios kooperacijos“, – kalbėjo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktorius Albertas Stanislovaitis, pridurdamas, jog dirbama tiek mokesčių mokėtojų, tiek ir visos Lietuvos valstybės labui.
VSTT archyvo nuotraukos