Gamta mums kalba, bet nemokame jos klausytis (Viktoras Hugo)
Netoli Klaipėdos, Žemaitijoje, Veiviržo upės slėnyje išsidėstęs Veiviržėnų miestelis, kurio pavadinimas jau 1511 m. aptinkamas istoriniuose dokumentuose. Gamtos prieglobstis žavi kiekvieną čia atvykusį, kaip ir kūrybingi, užsispyrę, savo kraštą mylintys žmonės.
Tradiciškai medis – amžinasis žmogaus gyvenimo palydovas, žymintis atskirus jo amžiaus tarpsnius, nuo neatmenamų laikų buvo vienu iš svarbiausių aplinkos puošybinių akcentų.
Įdomūs prisiminimai, užrašyti veiviržėniškio anūko Ričardo Padago, apie senelio Vincento Uselio (Veiviržėnų miestelio daktaro ir dantisto) XIX a. pabaigoje sodintą sodą. Tam jis prašęs tėvų žemės, bet šie pareiškė: ,,nagal pūstyt žemės“. Tada jis nusipirko iš tėvų hektarą ir užsodino didžiulį vaismedžių sodą. Toks sodas buvo naujiena tuo metu. Apsaugai nuo vėjų atvežtos Kaukazo slyvaitės, kurios buvo mėgstamos ir labai perkamos Klaipėdos turguje. Prekeiviai sakydavo, kad iškirs savo soduose obelis ir sodins slyvaites, nes obuolius nelabai pirkdavo.
Sovietmečiu „Veiviržo“ kolūkio iniciatyva buvo nupirkta daugiau nei 1500 medžių (ąžuolai, beržai, eglės), kurie pasodinti Veiviržo upės pakrantėse, nes jose paprastai augdavo tik krūmokšniai. Gražiausios sodybos traukdavo akį ir vietiniams, ir atvykusiems, o Veiviržėnų miestelis 1977 m. Sovietų sąjungos Liaudies ūkio pasiekimų parodoje apdovanotas I laipsnio diplomu.
1978 metais į naujos ambulatorijos atidarymo iškilmes atvykęs mosėdiškis gydytojas Vaclovas Intas dovanų atvežė retą augalą – glaustašakį ąžuolą, kuris iki šiol čia puikuojasi. Ta proga pasodinti ir maumedžiai.
Ugdomas pagarbus požiūris į aplinką ir Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos mokiniams, juos skatinant atsigręžti į gamtą, į tausojantį jos naudojimą.
Prie mokyklos nepriklausomybės atkūrimo proga pasodintas Santarvės ąžuoliukas.
Prieš keletą metų šalia gimnazijos įkurtas sodas, kuriam projektą rengė specialistai iš Klaipėdos valstybinės kolegijos. Jie padėjo pasirinkti atsparias ligoms, vėlyvo derėjimo rudenines–žiemines vaismedžių veisles. Vaismedžių sodinimo šventė buvo organizuota kartu su mokytojais, miestelio seniūne bei kunigu Vidmantu Griciumi, kuris, pats pasodinęs rojaus obelaitę, pašventino visą sodą. Kai kurie mokiniai prisipažino pasodinę pirmąjį medelį savo gyvenime.
Įkūrus vabzdžių viešbutį, mokinai gali stebėti ne tik augalijos, bet ir vabalų gyvenimą. Planuojama šiame sode sukurti amfiteatrą, kuriame būtų galima vesti pamokas.
Mokiniai skatinami prisiminti ir išnykusius kaimus. Vienas tokių – Misgirių kaimas, įsikūręs 3 kilometrai nuo Judrėnų, kelyje Judrėnai – Daukšaičiai, žinomas jau XV amžiuje, bet šiandien čia likusios tik kelios ūkininkų sodybos.
Vienos jų savininkas, baltiškosios kultūros puoselėtojas, bajorų Mizgirių palikimo saugotojas Rimantas Micka. Sodybos 20 ha teritorijoje sukurtos jaukios poilsio erdvės: nameliai šeimoms, pastatyti iš ekologiškų medžiagų – šiaudų ir molio, klojimas „Geležinis karpis“, Saulės parkas. Šioje Mizgirių poilsiavietėje rengiami muzikiniai festivaliai ir Rasos šventė, į kurią kasmet susirenka daugiau nei 300 žmonių.
Rimanto Mickos pakviesti, Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos mokiniai mokslo metų pabaigoje susiruošė į dailės plenerą, kad patirtų žemės meno teikiamą kūrybinį džiaugsmą. Buvo smagu saulėtą dieną mokyklinį suolą iškeisti į nuostabų gamtos kampelį – pievą, mišką, tvenkinį, smėlėtą tinklinio aikštelę. Sukūrėme kelias instaliacijas, naudodamiesi gamtine vietine medžiaga – medžių šakelėmis, smilgomis.
Jeigu tausojantis požiūris į mus supančią gamtą bus puoselėjamas nuo mažų dienų, tikėtina, kad suaugę vaikai supras ir žinos, kas mūsų aplinkoje gražu bei vertinga.
Autorės archyvo nuotraukos
