Ruduo. Žydinčių grikių lauke gaudžia bitės
Gal šita anomalija ir yra pati ryškiausia: visą rugsėjį žydi grikiai, nors jau yra ir parudusių, gerų sėklų. Taip atsitinka tada, kai pavasariui baigiantis ateina grikių sėjos metas, o dirvožemis yra sausas. Ne visos sėklos sudygsta iš karto, ir tie augalai, kurie dygsta po kokios birželio ar net liepos mėnesio liūties, žydi pavėluotai. Kai kurie ūkininkai kerta tokius margus, skirtingo subrendimo grikius, prarasdami trečdalį derliaus, o kiti laukia kol subręs ir tie, kurie dabar žydi… Atsargiai žirgliuoju per žydintį ir gaudžiantį lauką, noriu nufotografuoti žydinčią saulėgrąžą, kažkaip atsiradusią grikių lauke. Bičių labai daug, sukasi net apie galvą, truputį bijau, nors ir žinau, kad dirbanti bitė negelia. Tie Dievo vabalėliai šiemet irgi užduoda klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. Visi žino, kad užsitęsusi sausra bitėms yra nepalanki, nes tada augalai ir net žydinčios liepos išskiria nedaug nektaro, bet šiemet yra kitaip, bitininkai nesiskundžia. Yra žinoma taip pat, kad grikių žiedai nektarą išskiria tik iki pietų, gi dabar jau saulė vakarop, o bitės grikių lauke labai dirba.
… Rugsėjo šeštą dieną pražydo kaštonas. Žydi ir avietės, ir netgi rugiagėlės. Žydi ežiuolės, žalsvosios, lietuvinės ir totorinės naktižiedės. Prie Bitinų Balų žydi raudoklės ir pelkinės vingiorykštės. Palaukėse ir pūdymuose pražydo pavasariniai kežiai. Į rudenines gėles – jurginus, astras, chrizantemas – jau nesinori nė žiūrėti, svarbu užsirašyti, kas dabar pražydo antrą ar trečią kartą.
Šį rudenį labai skanūs Rojaus obuoliukai. Maži jie, ryškiai geltoni ir kieti, bet jų rūgštumas yra ypatingas, labai švelnus rūgštumas. Matyt, todėl kadaise juos virdavo kartu su šermukšniais ir laikydavo žiemai.
Polifoniškas, su niekuo nepalyginamas yra ir drevinis medus. Atvažiavo iš Musteikos Romas Norkūnas, atvežė mažą stiklainėlį drevinio medaus, sugrūsto su koriais, ir būtent toks medus per keletą dienų išgydė mano faringitą – kaip tik buvau atšaldęs gerklę bevalgydamas šaltas gervuoges. Įdomiausia, kad visus to drevinio medaus ingredientus galima nesunkiai atpažinti. Svarbiausia, žinoma, pats medus – tamsus, suneštas iš lipčiaus, grikių ir viržių. Kitas ryškus komponentas – rūgšti bičių duonelė. Ji būna rusva ar geltona, gana kieta. Yra ir bičių pienelio skonis, ir gal kokia sutraiškyta lerva papuolusi, ir, žinoma, pikis, kurio dreviniame meduje būna, palyginti, daug. Ir vaškas, jis būna ir tamsus, ir gelsvas, ir visai baltas. Drevėje tie jauni, labai šviesūs korių liežuviai atrodo gražiausiai. Iš drevės išimto korio neįstatysi į medsukį, reikia viską sugrūsti, o jau tas ligonis ar sveikuolis, čiulpiantis tokį turtingą medų, turi būti atidus ir pajusti visus skonius. Vaško ir pikio nuryti lyg ir nereikėtų, bet būtent pikis labiausiai gydo skaudančią gerklę, nes veikia kaip natūralus antibiotikas. Ir pikį ir vašką galima ilgai kramtyti, tas kramtymas, atrodo, irgi yra gydymasis.
Drevinio medaus kvapas ir skonis primena gilią senovę. O kas yra speltos grūdai? Žodis girdėtas, bet kai naujoviškos reklamos popierėlis parodo tuos speltos grūdus ir aiškina, kad spelta yra svarbiausias ką tik sukurto duonos recepto komponentas, suabejoju iš karto. Ir surandu botaninėje literatūroje, kad spelta yra kviečių rūšis (ne veislė, o rūšis), kuri seniai seniai buvo auginama Lietuvoje. Apuolės piliakalnyje archeologai rado speltos grūdų, gali būti, kad žemaičiai tą ypatingą kvietį augino trečiajame mūsų eros amžiuje, kai žemdirbystė dar buvo lydiminė – sėjama tik į miško gaisravietes. Tai kaip dabar tą egzotiškąją speltą prikėlė naujieji duonos kepėjai? Tiesa, Povilas Snarskis „Vadove LTSR augalams pažinti“ (1954 m.) rašo, kad kvietys spelta „kartais dar auginamas bandymų tikslais“. Klausimas kol kas miglotas. Čia gali būti du variantai: gal reklamai užtenka to egzotiško žodžio, tešlon gi įmaišo paprastų kviečių, o gal speltos grūdus vis dėlto atsiveža iš Azijos, nes ten, kaip rašo literatūra, spelta dar auginama. Bet tiktai pašarinis javas yra ta spelta Azijoje, tiktai gyvuliams tinka. Nors gal ir nereikia taip griežtai atskirti – čia žmonėms, o čia gyvuliams. Tie didieji, gigantiškieji moliūgai (Cucurbita maxima), užaugantys iki šimto kilogramų svorio, labiau tinka gyvuliams nei žmonėms, bet šeimininkės juos labiau vertina nei paprastuosius moliūgus (patisonus ar cukinijas) tada, kai verda ypatingą sriubą. Šiemet, beje, labai geras visų moliūginių derlius… Tai gal ir ta pašarinė spelta nėra bloga.
Šitokie netikėti atradimai ir tokios anomalijos šiais metais jau turbūt nėra jokie stebuklai. Geriau pasidairykime dar pamiškėse ir paupiniuose miškuose. Lapkričio ketvirtąją išsiskleidžia blyškūs žalčialunkio žiedai. Tuo pačiu metu sužaliuoja ir žalčialunkio lapeliai. Pavasarį taip nebūna, ryškūs ir kvapnūs (ir nuodingi) žiedai šviečia ant nuogo žalčialunkio krūmo, lapai atsiranda tik tada, kai žiedlapiai nubyra. Pavasarį, žinoma, viskas kitaip. Baltosios plukės sužydi tada, kai pradeda cilpsėti pilkoji pečialinda, o paprastoji medšarkė parlekia iš šiltųjų kraštų, kai atsiranda skraidantys vabalai. Viskas pavasarį tikslinga ir suderinta. Dabar gi dauguma žiedų yra savotiška Gamtos klaida. Juk tie žiedpumpuriai buvo sukrauti kitiems metams. Beveik visos kelminės ir kitokios medžių ir krūmų atžalos, atsiradusios rudens pradžioje, nušąla nuo pirmųjų šalnų. Medis patiria nuostolius. Bet žmogus kartais tuo pasinaudoja. Plynoje biržėje, kai iškertami ne tik brandūs medžiai, bet ir visas trakas bei pomiškis, kai viskas sudrožiama naujoviška technika ir tos drožlės išgabenamos kaip biologinis kuras, atžalos pakyla, bet sumedėti nespėja ir nušala. Pavasarį niekas tarsi netrukdo tokioje plynėje sodinti naują mišką. Bet miško ekosistema visiškai sugriauta, miško žemėje tikra revoliucija. Perspektyvaus pomiškio sunaikinimas labiausiai ir pratęsia tą revoliucinę situaciją, kai niekas nekuriama, o tiktai griaunama. Juk būna, kad biržėje pasodintos pušelės nudžiūsta nuo sausros, tada dar vieneri metai prarandami. Prarandamas ir medienos prieaugis. Plynas kirtimas tuo ir blogas, kad miško fondo žemė tam tikrą laiką nekuria jokio medienos prieaugio. Aš galiu parodyti miško plotus, kur sodintos pušelės nudžiūvo, jauni savaiminiai ar atžaliniai berželiai prapuolė nuo šlapdribos, ir visa plyna biržė apaugo lazdynais, šeivamedžiais ir net invaziniais uosialapiais klevais. Atsiliepdamas į Augusto Uktverio ir Andriejaus Gaidamavičiaus pokalbį, spausdintą „Žaliajame pasaulyje“ šių metų rugsėjo 27 dieną, apie tai ir kitas mūsų miškininkystės bėdas rašiau internetinėje spaudoje (Bernardinai.lt). Man keista, kad tas besaikis „čipsų“ drožimas vadinamas biologinio kuro gamyba, ir tokia veikla vis dar skatinama. Sudrožiamos juk ne tiktai kirtimo atliekos, bet ir dvidešimties metų sulaukusios lieknos pušelės, kurios puikiausiai pasitarnautų statant pastolius, tik reikia jas kirsti žiemą. Dabar gi pastoliams ir visokiems takams bei kūlgrindoms naudojami dvigubo pjovimo rąstai. Iš lentpjūvės atvežti rąsteliai guldomi į pelkę – niekada mūsų sodiečiai nedirbo taip juokingai. Gi dabar, kai parašomas tokių darbų projektas, nepamirštama ir šitaip meluoti: „…Siekiame įtraukti į buveinių tvarkymo darbus kaimo bendruomenę ir sodybų savininkus“… Biologinį kurą reikia auginti žemės ūkio paskirties žemėse, nelabai tinkamose žemdirbystei, ir tų hibridinių tuopų ar karklų nevadinti mišku.
Dėl visų šių pastabų miškininkai gali turėti savo nuomonę, bet reikėtų ieškoti kompromiso. Pirmiausia būtina prisiminti, kad Lietuvos Respublikos Seimas 1995-aisias ratifikavo Biologinės įvairovės konvenciją, kurioje natūralumas pripažįstamas kaip didžiausia miško vertybė. (Ši konvencija buvo priimta 1992 metais Rio de Žaneire.) Todėl reiktų užversti visus melioracijos griovius Biržų girioje, Šešuolių, Verškainių, Stėgalios miškuose. Gi plynai kertant pušynus reiktų prisiminti, kad pušies biologinis amžius yra ne šimtas metų, o keturi šimtai metų. Ir visą tą laiką kasmetinis medienos prieaugis yra didelis. Jeigu į tai atsižvelgtume, plynų biržių susigretinimo pavojus išnyktų. Svariausias miškininkų argumentas, kodėl pušynus reikia kirst plynai yra šis: toje augavietėje niekas daugiau neaugs, tiktai pušelės, o joms reikia daug šviesos. Bet ar čia tikrai negali augti beržai, liepos, o ir blindės, kurių miškui taipogi reikia. Dirvožemis keičiasi greičiau nei mes galvojame. Padarykime tokį paprastą eksperimentą: iškirskime neplačią proskyną pušų jaunuolyne, pasodinkime beržiukus, ir po penkerių metų rinksime šalia tų beržiukų ūmėdes bei pūkuotes. O prie liepų išaugs ruduokės, nes liepų lapai dirvožemį kalkina. Svarbiausia, kad ir beržai, ir liepos čia turės perspektyvą – šaknys svarbias medžiagas kelia iš giliau, o nukritę lapai dirvą kasmet praturtina. Be to, atsiras ir trako krūmai. Taigi jaunas medis pats sau kuria optimalias sąlygas. Tokie mišrinimo bandymai Dzūkijoje buvo, bet paaugusius beržus, deja, greitai iškirto malkoms. Čia derėtų prisiminti, ką rašo vokiečių miškininkas Peter Wohlleben knygoje „Paslaptingas medžių gyvenimas“: „… panaikinkime bent penkis procentus girininkijų, nieko ten nedarykime, ir tegu formuojasi sengirės“; „… čia būtų įteisintas nieko neveikimas, moksliškai vadinamas proceso apsauga“.
Henriko Gudavičiaus nuotraukos
