Povilas VITKAUSKAS
Ekologas

Kelmas, kuris norėjo pasisveikinti

Baltasis balsvis

Baigiantis grybavimo sezonui, daugelis prisimena malonias akimirkas radus baravykų, raudonikių pulką. Mano pažįstamų tarpe yra žmonių, kurie džiaugiasi radę įdomų grybą, jį įsiamžinę elektroninėje atmintyje. Baravykų manijai pasiduoda net tikri grybų žinovai – mikologai. Grybų tyrinėtojų didžiausias rūpestis, kad žmonės neprisivalgytų žalsvųjų musmirių. Man tai primena iš vaikystės kažkur nupieštą vaizdą, kaip bobutė palydi seneliuką į lėktuvą ir griežta išvaizda taria: seni, tik nesėsk ant propelerio. Šiaip normalus žmogus nekreipia dėmesio į musmires. Grybų studijavimas užsikonservavus nuo koronoviruso galėtų tapti įdomiu užsiėmimu.

Be musmirių yra daug kuo nusinuodyti.

Plaušabudės savo nuodais nedaug tenusileidžia nuodingiausiems grybams. Plaušabudes pažinti padeda jų du požymiai: suskilinėjusi, plaušuota kepurėlė ir specifinis kvapas. Kvapą įvairiuose kraštuose skirtingai įvertina. Visi sutinka, kad tai bjaurus kvapas. Katalikiškuose kraštuose, pauostęs tą grybą, nieko kitam nesako, tiesą atskleidžia tik vokiečiai – spermos kvapas. Lietuvoje apie tai užsiminus būtum apšauktas iškrypėliu. Aukštosios plaušabudės lakšteliai ir kotas tuo šviesesni, kuo jis jaunesnis.

Baltasis balsvis. Tai valgomas grybas, bet jo išvaizda daugelį atbaido. Nors jaunas grybas yra labai gražus, bet jo koto rinkis, koto apačios sustorėjimas sukelia įtarimų dėl panašumo į musmirę. Atidžiau panagrinėję kotą, nerandame išnaros, būdingos musmirėms. Bėda, kad šio grybo baltumas išnyksta greit, jis dažniausiai sutinkamas kreminis, pilkas. Dėl to jo pavadinimas netenka prasmės.

Dygliuotasis pumpotaukšlis yra valgomas grybas, bet nelabai kas norėtų valgyti grybą su ežio kailiniais. Sugalvojus valgyti, tektų žirklėmis nukirpti „plaukus“, įsitikinti, ar jis neturi ežio kvapo. Šiaip, tai miško papuošalas, kurio neverta nei rauti, nei naudoti maistui. Juo labiau, kad tai retas grybas.

Daug kas įsivaizduoja, kad kempinės yra daugiaamžės ir auga aukštai ant medžių. Kempininiai grybai gali būti vienamečiai ir augti net ant žemės. Matyt, pats gražiausias kempininis grybas – tikrinis blizgutis, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą, mūsų šalyje retai kam yra žinomas. Kinijoje ir Japonijoje iš to vienamečio kempininio grybo daromi preparatai, gydantys net nuo vėžio. Lietuvoje šį grybą naikinti ir kam nors naudoti draudžia įstatymas. Tikram gamtos gerbėjui niekad nekiltų ranka prieš šį gražuolį. Vieną grybą esu radęs ant kelmo, o jo vaizdas ilgam išliko mano atmintyje. Rodėsi, lyg kelmas tiestų man ranką, norėtų su manim pasisveikinti. Negi kirsi tą ranką!

Dalis senesnės kartos žmonių atsimena rudenio vargus. Susitvarkius savo sklype, dar reikėdavo naktimis rinkti kolūkiečių nukastų bulvių likučius, vaikai eidavo nukultų javų palaukėmis, rinkdami likusias varpas. Tai vargo laikų prisiminimai, kurie mane aplanko pamačius mašinomis užverstus miško keliukus. Gal nė vienas jų nėra atvykęs čia grybauti, vejamas bado ar bėdos. Europoje žmonės grybavimą pavertė edukacine pramoga. Italijoje kaimo bendruomenės samdo grybų žinovus, kurie padeda apibūdinti visus suneštus grybus. Išdėliojus etiketes su pavadinimais, bendruomenės nariai susipažįsta ir eina į mišką. Rastus grybus išdėsto ant stalų ir kolektyviai juos apibudina, žiūrėdami į paruoštą ekspoziciją. Tokiose šventėse niekas nekalba apie valgomus grybus – jų visi žino tik po kelis. Esmė – pažinti grybų pasaulį. Tuo tarpu pas mus – nusinuodysi, išliksi, ar būsi baravykų augaviečių naikinimo čempionas. Varėnos grybų šventės neprisideda prie grybų pažinimo. Labai negerai kai visoje valstybėje yra vienas grybų žmogus. Botanikos institutas turėtų rengti programas (gal ir apmokamas), kad išmokytų žmones grybų pasaulyje pajusti malonumą.

Juk žymiai maloniau apibūdinti rastą grybą, negu pirmą pasitaikiusią musmirę vilkti namo.

Povilo VITKAUSKO nuotraukos