Kelionių vynas
Romualdas ŠIMKŪNAS (Augusto Uktverio nuotrauka)
Patyriau, jog kelionės švelniai svaigina, kaip burgundiškas vynas. Pasitaikė: keliaujant „garbavojau“ kai kuriuos trūkumus, tačiau sakau, nemeluoju, kad tai daryti verta, net ir tuo atveju, jeigu palūžo sielos sparnai, gyvenimo liko „tik zuikiui ant uodegos“. „Keliauti – reiškia nusipurtyti visas menkavertes, ydingas dulkes, o kartais ir stambesnes intrigėles, atsinaujinti ir papildyti savo vidinį aš – tapti didesniu žmogumi“ (Antanas Poška „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, 2008).
Gera keliauti akiračio link, nors jo niekuomet nepasieksi. Nauji kraštai, potyriai, išvados patraukia taip, kad joms atsispirti jėgų neturi. Beje, sakoma, gyvenimas – kelionė, tačiau jis tampa įdomesnis keliaujant, jį praturtinant, paįvairinant naujais žinių horizontais. Aplankytų vietų matyti peizažai, sutikti žmonės, patirti įspūdžiai neišblėsta, traukia vaizduotę, ypač, jeigu sugrįžus namo plunksna pavedžioti, nuotraukų lydimi, netampa prisiminimų Gordijaus mazgu.
Pažintine prasme labiausiai branginu, „kraunu į atminties skrynią“ keliones po gimtąjį kraštą, tą mūsų Žemės lopinėlį, kurio negalėčiau iškeisti į svečias šalis, kuriose buvau. Besidairydamas po savo žavingą gimtąjį kraštą, jaučiu palaimą, kuri persmelkia kūną ir sielą, padidina apetitą, išplečia krūtinę, tarsi grąžina jaunystę. Tolimesnių kelionių, įstrigusių atmintyje, sąrašas skaitytojui galbūt bus ilgas, nuobodus, tik ne man. Buvau Latvijoje – Rygoje, Daugpilyje, Gaujos nacionaliniame parke, Agluonoje; Estijoje – Taline, Saaremaa saloje, Lachemos nacionaliniame parke; Baltarusijoje – Minske, Gardine, Gervėčiuose ir jų aplinkiniuose kaimuose; Kaliningrado srityje – Kaliningrade, Tolminkiemyje, Jantarne (Palmininkai); Rusijoje – Leningrade (dabar Sankt Peterburgas), Puškine, Peterhofe, Petrozavodske, Murmanske, Maskvoje, Omske, Tuloje, Novosibirske, Irkutske, prie Baikalo ežero, Stalingrade (dabar Volgogradas); Ukrainoje – Kijeve, Dniepropetrovske, Lvive, Simferopolyje, Odesoje; Kazachstane – Ačinske, Alma Atoje, jos rezervate; Armėnijoje – Jerevane, prie Sevano ežero, Ečmiadzine; Totorijoje – Kazanėje; Turkmėnijoje – Ašchabade, Karakumuose; Moldovoje – Kišiniove. Pažintinės kelionės po platesnį pasaulį atsivėrė kai Tėvynė atsikratė jungo. Su žmona klajojome po Vokietiją, Egiptą, Švediją, Norvegiją, Graikiją, Čekiją, Maroką, Maltą, Iraną, Izraelį, Jordaniją, Italiją, Ispaniją, Turkiją, Slovėniją, Prancūziją, Lenkiją, Bulgariją.
Kai apžvelgiu aprašytų kelionių įspūdžius, akyse pasidaro šviesiau. Skaitytojams dovanoju kažkiekos įvykių aprašymų nuotrupas, paimtas iš konteksto.
…Alma Atos universiteto mokslo darbuotojų pakviestas, su dukra nuvykau susipažinti su jų moksliniais darbais. Pasidalinę darbo patyrimu, aplankėme Alma Atos rezervatą, pasipuošusį kriokliais, urvais, klojimo didumo nuo kalnų nuriedėjusiais akmenimis, keliais ir takais – serpantinais. Kitą dieną parūpo užlipti ant „dangų remiančio“ kalno. Pakilę į kalną virš pusės kilometro, aptikome kelią, kuriuo važiavo visais ratais varomas sunkvežimis. Be ilgo prašymo prie dviejų paauglių, sėdinčių kėbule, atsidūrėme ir mes. Berniukai rodė į krūmuose tupinčius, ore skraidančius paukščius. Mašina drebėdama, besisukiodama į kairę ir dešinę, kopė aukštyn. Stabtelėjome ties jurtomis, kur ganėsi sulysę karvės ir asilas. Krūmo pavėsyje, liežuvius iškišę, ilsėjosi kudloti šunys. Čia vairuotojas pasakė, jog vykstame visai dienai į bulviasodį. Nuogąstavau, kad neturime valgio ir, svarbiausia, atsigerti. Nuraminti, kad nebadausime ir neužtrokšime, ilgai kratėmės kalnų labirinte. Bulvių sodinimo laukas jau buvo paruoštas: šlaite traktoriumi išvagoti grioveliai. Po keleto minučių, ant jaukaus dirvonėlio paklotos margos marškos stovėjo molinis uzbonas su sriuba, kurią srėbdamas daugelio komponentų nesupratau. Duona irgi buvo sudėta į sriubą. Aure, atrištuose maišuose bulvės buvo miško riešutų dydžio. Iš pakalnės į kalną eidami, jas ne sodinome po vieną, o sėjome į vagas. Apkapstyti nereikėjo, nes tą padarysiąs traktorius…
…Iki šiol vis dar susapnuoju: braidau po karštą Karakumų smėlį, saugausi šliužų įkandimo ar maudausi karšto vandens ežere, pasislėpusiame po kalnais. Maklinėdamas tarp kalvagūbrių, saulei net per kepuraitę gręžiant pakaušį, slėnyje radau daugelio kupranugarių kaulus. Karšaties pabaigoje tie smėlynų laivai tarsi žino vietą, kur nakties plėšrūnai suės jų mėsą, o kaulus išdžiovins svilinanti saulė. Nesunkiai nuo stuburo atskyręs dubenį, įsidėjau į kuprinę. Aerouoste bagažo tikrintojai kraipė galvas, klausinėjo, kokį daiktą vežu į Vilnių.
Sandūroje tarp kalnyno ir Karakumų dykumos, apie 50 metrų po žeme, yra siauras puskilometris Bachardeno ežeras. Įdomi to ežero atradimo istorija. Piemuo, stebėdamas, kaip avys nusileidžia nuo kalnų į lygumą, pamatė, kad keletas jų dingo. Radęs skylę, pranešė geologams, kurie aptiko požeminį ežerą. Maudantis 37°C temperatūros vandenyje su sieros kvapeliu pasidaro silpna, burnoje šleikštu, pradeda drebėti kinkos, bet vis tiek smagu. Išlipus iš tunelio apima neapsakoma atgaiva…
…Kai Irkutsko universitete mokslinės konferencijos programa išseko, plentu palei Angarą nuvažiavome į Listvianką. Išvydome Rytų Sibiro pietuose virš 600 kilometrų nusidriekusį Baikalą. Jo plotis kuklesnis, tik 80 kilometrų. Plotas – kaip pusė Lietuvos. Tai penktadalis pasaulio gėlo vandens. Krantų ilgis 2100 km. Apie trisdešimt žmonių sulipę į laivą, išplaukėme į atvirus vandenis. Tik gerokai toliau nuo kranto, kur vandens gylis apie 40 metrų, nesimatė akmenukais nusėto dugno. Tolstant laivą pradėjo supti, bangos talžė bortus. Moterys ėmė aikčioti. Pagalvojau, gerai, jog netapau „mariaku“. Miške gimiau, ten augau, miško paukščiu nukrisiu nuo sausos šakos. Žiūrėdamas į raibuliuojančias bangas, mąsčiau, kad jos man viską papasakotų, jei mokėčiau suprasti jų bylą. Atsisveikindami su Baikalu, į žydrą gelmę mėtėme kapeikas, žadėdami vėl sugrįžti. Tenka prisipažinti, kad pasikuklinęs pasakojimą apie kelionę prie Baikalo nepradėjau nuo to, kad iki soties prisivalgėme omulių. Tas lašišines žuvis, pasūdytas vos porą valandų, valgant riebalai tekėjo per alkūnes, paragavęs negali sustot…
… Armėnija – tai kalnai. O jeigu Lietuvoje būtų tiek statybinio akmens, kurio milijardai kubinių metrų yra pačiame paviršiuje… Aragaco plokščiakalnis beveik ištisai sudarytas iš bazalto uolienų, susidariusių iš į paviršių išsiliejusiai lavai. Buvau šventykloje, kuri išskaptuota akmenyje. Armėnijos sostinė Jerevanas dvelkia žila senove. Kai kurios gatvės tokios siauros, jog dviem žmonėms sunku prasilenkti. Pilna kavinių, jose – vien vyrai. Kai su žmona į vieną užeigėlę užsukome, atrodė, kad armėnai akimis praris ne tik šašlykus, bet ir mano brangiausiąją.
Kitoje kelionėje į Ečmiadziną, su bendradarbiu Pranu užėjome į valgyklą. Vyrai, sėdėdami už gretimo stalo, įdėmiai klausėsi mūsų pašnekesio. Bendrakeleivį perspėjau, jeigu būsime kalbinami, sakykime, kad atvažiavome iš Kauno.
– O, mes žinome jūsų Kalantą, – džiūgavo juodbruviai linksmi vyrai. Už bendro stalo, ant kurio buvo sukrauta kupeta žalių lapų, iš kurių pažinau tik krapus ir petražoles, vaišinomės armėnišku konjaku. Nelengva buvo „atsifutbolinti“ nuo jų įkyraus kvietimo važiuoti į namus, kur rūsiuose išrūgo vynuogių vynas…
…Lachemos nacionalinis parkas – žmogaus beveik nepaliestas Estijos gamtos kampelis, įlankų ir pusiasalių, miškų, pelkių ir kanjonų išmargintas Baltijos pajūris, žvėrių ir paukščių karalija! Vijtnoje aštuoniolikto amžiaus karčiama parko lankytojus svetingai priima jaukus motelis, įsikūręs prie vaizdingų ežerų, įsiterpusių šimtmetiniame šile tarp aukštų ozų. Svečiams čia gera: galima ilsėtis sakais kvepiančiame kambarėlyje arba vaikštinėti vaizdingomis ežerų pakrantėmis, apžėlusiomis storu samanų sluoksniu ir apaugusiomis išlakiais, kerpėtais medžiais. Pravažiuojame akmenį, didumo sulig klojimu. Jo aukštis virš dešimties metrų. „Galiu padovanoti, – juokavo parko šeimininkas, – tokių pas mus apstu“. Kitur vėl į gražią rietuvę sukrauti riogso vadinamieji „alkanieji“ akmenys. Mat juos už duonos kąsnį sunešiojo valstiečiai 1695-1697 metų bado laiku. Laukaso aukštutinėje pelkėje blizga daugybė ežerėlių. Jų net 160, o didžiausiųjų plotas iki 2,8 ha. Tarpežeriai, išlakūs pušynai, laukymės pilnos grybų, uogų, ypač bruknių…
… 2004 metais įveikę žmonijos gėdą – valstybinę sieną, su naujais žymekliais pasuose, per Astravecko miškus privažiavome Gervėčius Baltarusijoje. Švytinčiais veidais, išskėstomis rankomis gervėtiškiai pasitiko savo artimuosius, pažįstamus ir naujus, nematytus svečius. Paskendusi remonto pastoliuose Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia, švenčianti šimtmetį, atrodė, šypsosi, sulaukusi keleto tūkstančių į Treicės atlaidus sugužėjusių lietuvių, baltarusių ir lenkų. Iki pamaldų važinėjome po lietuviškuosius gojais apkaišytus kaimus, prigludusius ir tolėliau nutolusius nuo Gervėčių. Per autobuso langą matėme, kad apylinkės lengvai kalvotos, tarpsta Aluošos, Ašmenos ir Gožės upių baseinuose. Yra pelkių, miškelių. Darbščių lietuvių rankos apsėjo laukus. Palaukėse, pamiškėse glūdi per dešimtį kaimų. Rodėsi nuščiuvę pavieniai medžiai, šimtamečiai trobesiai ir prie jų beveik bendraamžiai lietuviai, ilgesingai žvelgią į retai kada pravažiuojantį žmonių pulką. Tą rimtį pagilina gražiai tvarkomos amžinojo poilsio vietos, skęstančios pušynėlių glėbiuose.
Pelėgrinda – šešis kilometrus nuo Gervėčių nutolęs kaimas, kuriame – vien lietuviai. 1930 metais pastatytas Vytauto Didžiojo garbei paminklas atlaikė laiko išbandymus. Nuo čia – ranka paduoti iki Lebiodkos, iš kurios į platų pasaulį išėjo garsusis Lietuvos vyras – Tadas Ivanauskas.
Kai eini, važiuoji Galčiūnų, Pelėgrindos, Girių, Knistuškių ar kitu keliu per Mindžiūnus, Palaukę, Bagoniškį, kur jau ne iš visų kaminų palšas dūmelis rūksta, matai nesudraskytus lietuviškus darželius, nesunaikintus kryžius ir smūtkelius, neužmirštus senelių ir tėvų kapus, girgždančias senobinių, širdžiai mielų trobų langines, tarsi girdi varstomo rožančiaus skambesį ir giesmes iš kantičkų, išleistų Motiejaus Valančiaus laikais. Ar padėsime saviems, kitų valstybių prieblandoje gyvenantiems, išsaugoti savastį? Savastį lietuvių, skriaustų, nepamiršusių laisvės troškulio, taurumo, darbštumo ir meilės laiko delnuose. Juk brangesnės žemės nėra už tą, kur tu gimei…
… Gaujos nacionalinis parkas dėl savo grožio dar vadinamas Latvijos Šveicarija. Žvalgiausi po šio parko kanjonus, olas, kaip viduramžių dvasios ieškotojas, kopiau į Siguldos bokštą, vaikštinėjau 1207 metais statytos Livonijos ordino tvirtovės mūro griuvėsiais. Siguldoje galima patirti ekstremalių pojūčių. Upės krantus jungiančioje trasoje iš 42 metrų aukščio atsiveria permainingi slėnio vaizdai. Galima išmėginti šokimą su guma iš vagonėlio. Ten – 1,25 km ilgio apšviesta distancinio slidinėjimo trasa – vienintelė Rytų Europoje. Gi, Siguldos bobslėjaus ir rogučių trasa yra vienas iš nedaugelio tokio tipo statinių pasaulyje. Jos ilgis – 1420 metrų su 16 viražų…
… Nuostabiam apyaušrėliui prašvitus, keltui artinantis prie Stokholmo, pasirodė pavienės salelės, o vėliau ir jų pulkai. Salų čia – dvidešimt tūkstančių. Vienos plikos, kitos apaugusios krūmais ir medžiais. Buvo matyti spalvingi nameliai, skirti poilsiui ar žvejybai. Lengvame rūke rodėsi, kad plaukiame ne šio pusrutulio vandeniu.
Aplankę Stokholmo Halės menes (viena auksinė), kur vyksta Nobelio premijos įteikimo iškilmės, pamatę, kaip keičiasi karališkoji sargyba prie Karaliaus rūmų, pabuvoję muziejuje „Vaza“ su septynioliktojo amžiaus karališkuoju laivu, nuskendusiu prieš pusketvirto šimto metų, išvykome į Švedijos civilizacijos lopšį – Upsalą. Stovėdamas prie Upsalos tryliktojo amžiaus gotikinės katedros, vaikščiodamas po 1477 metais įkurtą universitetą ir jo muziejų, Linėjaus parką su trylika tūkstančių skirtingų augalų, ranką dedu prie krūtinės, tikrinu: aš tikrovėje ar sapnuoju? Mūsuose gal tik botanikos soduose rasi lenteles su pasodintų augalų pavadinimais. Ten kitaip: eidamas gatve, ilsėdamasis skvere, žiūrėdamas į pasodintą medelį ar gėlę, gali sužinoti, kokie jų vardai.
Pagaliau mus prarijo kaledoniniai kalnai, einą per visą Norvegiją. Sniego kepuraitės – firnai, piramidėlės – dvasių pasaulio labirintai – keidai, avijaučiai (muskusiniai jaučiai), troliai (legendiniai maži ir dideli keturpirščiai žmogeliukai), velėnomis apdengti nameliai, kalnų tundros platybės su smaragdo spalvos ežerėliais sumaišė jausmus.
Neperdėdamas tvirtinu, kad į Oslą verta nuvažiuoti vien tik tam, kad pamatytum Vigelando skulptūrų parką ir etnografinį medinių namų kaimelį-muziejų, pilną dirbtuvėlių…
… Autobuse, riedančiame iš Salonikų aerouosto, greit pakeri nematyti Graikijos vaizdai, ausys gaudo negirdėtus žodžius, nosis užuodžia šiltą, žydinčių medžių ir gėlių kvapą, susimaišiusį su dvidešimt keturiais milžiniškais akmens stulpais – uolomis, ant kurių kvapą gniaužiančiame aukštyje ant skardžių stovi vienuolynai. Iki šiol lieka mįslė, kaip tokiose vietose buvo pastatyti šie statiniai (seniausias iš jų – XIV a.).
Senovės pilys, įtvirtinimai, gyvenvietės (Atėnai, Mikėnai, senoji sostinė Nafplijus, Delfai) žemės drebėjimų buvo sunaikinti, apnešti storu dulkių sluoksniu. Atkasti byloja, kad graikai buvo, kaip sakoma, ne pėsti. Ir dabar, taikos metais, visi graikų vyrai tarnauja kariuomenėje. Šaukimo amžius – iki 50 metų.
Grėsmingai atrodo Titano kalnai, kur susidegino graikų didvyris Heraklis. Važiuojant gilių tarpeklių serpentinais, danguje bėgant kamuoliniams debesims, atrodė, kad Heraklio sielai pašaukus, stačiais kalnų šlaitais pasileis gigantiški juodi uolienų gabalai nuo kelio nušluos, kaip vabalą, mūsų autobusą. Atsitokėjęs pajunti, kaip vienas po kito keičiasi šviesūs kadrai, kalnai nusineša blogą nuojautą, nerimą, susikaupusius dvasios sopulius. Džiaugiesi matydamas, kaip per dangų bėgantys melsvi debesėliai glosto, bučiuoja kalnų viršūnes, vilioja kopti aukštyn. Galop, akustika garsėjantis antikos laikų Epidauro teatras (IV a. pr. Kr.), kuriame telpa dvylika tūkstančių žiūrovų. Sėdėdami aukštai ant akmeninių suolų, girdėjome, kaip gidas šiurena popieriaus skiautelę. Nu, kai uždainuodavo žemaitė ir dzūkė, pasidarė suvis linksma…
… Daug kas stebino ir žavėjo Egipte, tačiau labiausiai – senovės civilizacija, gyvavusi trys tūkstančiai metų prieš mūsų erą. Nilas buvo ta galinga jėga, potvynių metu sudariusi sąlygas dosniai girdyti abiejų krantų žemę, teikdamas jai vaisingumą vystytis senovės Egipto karalystei. Lankytos Karnako, Luksoro, Horo, Hačepsutos, Filės šventyklos, obeliskai, Karalių slėnis, Gizos piramidės su Didžiuoju sfinksu, rodėsi pastatytos antžmogiškosiomis pastangomis. Iš šventyklų ir kapaviečių paimti ir išsaugoti turtai saugomi Egipto muziejuje Kaire. Sunkoka nupasakoti besikeičiančius vaizdus, nuo kurių raibo akys plaukiant Nilu. Vienus natūralius atvirukus keitė kiti, pilni netikėtumų ir žavesio. Abiejuose krantuose tai priartėdavo, tai nutoldavo dykumų smėlio kalvos, o prie vandens visur, tarsi Sibiro katino uodegomis, mojo žaliaskarės palmės. Jų properšose vešėjo javai, daržovės, cukranendrės. Pakrantėmis tingiai vaikštinėjo baltieji ir pilkieji garniai, virš vandens sklandė kregždės, guvūs tulžiai stačia galva krisdami į vandenį gaudyti žuvyčių. Kai prašvito kilni brėkšmos didybė, saulė išlindo iš dykumos platybių, spinduliai lyg ietys pradūrė palmių lapiją, paukščių čiulbėjimas susiliejo su daugiabalse upės daina. Tai buvo gamtos orkestras. Jo klausydamas skalsinau laiką, lakinau savo mintis po šilčiausias savosios Gimtinės dienas ir žydinčias vasarų lankas. Į realybę grįžau, kai saulė paauksuotomis šukomis šukavo Nilo krantų tamsiai žalią žolę, medžius ir mano, atsirėmusio į laivo denio turėklus, žilą galvą. Apėmė toks gerumas, kad, rodos, stvertum viską į glėbį ir laikytum, laikytum…
… Jeigu kas prieš trisdešimt metų man būtų pasakęs, kad pateksiu į Ispaniją, pamatysiu Toledą, Seviliją, Kordobą, Granadą, Valensiją, Barseloną, būčiau sunkiai atsidusęs.
Pakelėse „išpjaustyti“ kalnų šlaitai, prieš saulę atsiveriantys raudoniu, atrodo tarsi gaisrai. Kalnų viršūnėse – gausybė elektrą gaminančių vėjo jėgainių. Lygumose, kiek akys užmato, alyvuogių, abrikosų, vynuogių, granatų, migdolų, citrusinių augalų plantacijos, grūdinės kultūros.
Miestų senamiesčiuose aplankyti siaurų, klaidžių, 1-3 metrų pločio gatvelių labirintai. Nišose sėdi, šypsosi garbaus amžiaus senoliai. Į akis krinta architektūros įvairovė su turtingu senovės paveldu ir šiuolaikiniu stiliumi bei šventovių gausa. Šventosios šeimos bažnyčia – eiliniam žmogui nesuvokiamas vaizduotės rezultatas. Ispanams švenčiausia vieta – Monserato vienuolynas, kuriam jau beveik tūkstantis metų. Jį garsina Juodosios Madonos skulptūra, prie kurios nusitęsia ilga lankytojų eilė. O Sevilijoje nusilenkėme prie žymaus keliautojo Kristupo Kolumbo kapo…
…Sugrįžus iš egzotinio Irano, sunku paeiliui sudėlioti įspūdžius, patirtus dykumose, grėsminguose kalnuose, miestuose su išpuoštomis mečetėmis, minaretais ir kolonomis, kur saulės nutviekstuose prižiūrėtuose soduose – rojus.
Isfahanas – šilko kelyje įkurtas miestas, suspindęs prabanga. Pagrindinė aikštė jame saugoma kaip UNESCO kultūros paveldo objektas. Tarsi stebuklas – sausa upė, per kurią nutiestas 33 arkų tiltas. Užtvenkus iš kalnų atitekančią upę, vanduo nepasiekia miesto, bet pavasarį, kai jo teka daugiau, suplūsta žmonės žiūrėti ir džiaugtis, apgailestaudami, kad tas džiaugsmas toks trumpalaikis. Tilto skliautais aidi skambios, mūsų ausiai neįprastos melodijos.
Teherano Galestano rūmai – didinga buvusi valdovų rezidencija, vadinama „Rožių rūmais“, išpuošta persiškais ornamentais, spalvotos mozaikos veidrodžių labirinte sukaupti milžiniški turtai, talpinami brangakmenių muziejuje. Atrodė, jog esame nerealioje aplinkoje, vaizdai tarsi atėję iš pasakų…
… Marokas – beveik beraščių kraštas, nors universitetas Fese, įkurtas 859 metais, laikomas seniausiu pasaulyje. Daug kur prie miestų šiltnamiuose auginamos daržovės ir uogos. Šiltas, švelnus klimatas, 300 saulėtų dienų per metus, smėlėti paplūdimiai – puikus poilsis turistams.
Marakešas (buvusi sostinė kalnuose) – miestas su tipiška musulmoniška kultūra, jo centre negali atsistebėti būgnininkų, šokėjų, žonglierių, kobrų kerėtojų, bebaimių akrobatų, ugnies rijikų pasirodymais…
… Maltoje gyvena tiek pat žmonių kaip Kaune, gi pastatų apie penkiolika kartų daugiau, nes turtingos šeimos turi po 10-20 kambarių, kurių palankaus klimato dėka, nereikia šildyti. Šalyje – per 350 bažnyčių. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių bomba, sverianti 200 kg, uosto mieste pramušusi ketvirtos pagal dydį pasaulyje bazilikos stogą, nesprogo ir dabar guli ten kaip muziejinis eksponatas.
Iš uolų atkovotuose nedideliuose sklypeliuose auginamos grūdinės kultūros, daržovės, vaisiai. Skardžiuose tarpsta egzotiški kaktusai – opuncijos.
Grožėjomės maltiečių turtingu, blaiviu gyvenimu, gamtos ir žmogaus rankomis sukurtais šedevrais, džiaugėmės vietos gyventojų draugiškumu, užkrečiančiu jų prigimtiniu linksmumu.
Viešnagės metu dažnai buvo minimas Maltos ordinas – organizacija, kuri kūrėsi etapais nuo vienuoliktojo amžiaus vidurio, o Maltos saloje atsirado nuo 1530 metų. Jo šūkis: „Tikėjimo saugojimas ir pagalba vargstantiems“…
… Nebodami vasaros karščio, narsiai žygiavome po Vyšehradą, stoviniavome ant garsiojo Karlo tilto, grožėjomės Prahos Nacionalinės galerijos šedevrais. Mynėme Karlšteino, Kanopištės pilių senus laiptus, stalaktitų ir stalagmitų olas. Pilzeno alaus darykloje žiūrėjome filmą, kaip gaminamas alus. Alpinistais pasijutome pasikarstę po Karlovy Varų kurorto uolas. Ant suolų, skirtų koncertams, sustatytų tarp mineralinio vandens bokštų, kaip driežai saulėje, klausydami aidinčios muzikos, alsinome pavargusias kojas, kaupėme jėgas tolimesnei kelionei po šalį.
Šumava – Čekijos nacionalinis parkas. Jo prieglobstyje neprailgo. Upės vanduo, dainuodamas amžiną dainą, per akmenis skuba žemyn. Eglių prieglobstyje rinkom Juodviršius baravykus. Neišdylantį įspūdį padarė akmens laužyklos, esančios už trisdešimties kilometrų nuo Prahos. Žinomiausios iš jų – Didžioji Amerika, Mažoji Amerika ir Meksika. Didžiosios Amerikos išmieros: 750 x 150 metrų, gylis – iki 80 metrų. Kalkakmenis pradėtas kasti dar 1891 metais. 1949 metais Meksiką kasė politiniai kaliniai. Ši žiauri perauklėjimo įstaiga veikė iki 1953 metų. Po kasyklų uždarymo prie jų patraukė nudistai, alpinizmo mėgėjai, nuotykių ieškotojai. Karjerai tapo geriausiomis šikšnosparnių peržiemojimo vietomis Europoje…
… Važiuoju Vokietijos keliais ir stebiuosi: laukai sutvarkyti, o dirbančių nesimato. Pasirodo, po nelengvų kelionių dienomis, su technika triūsiančių laukuose naktimis aš nemačiau, nes miegojau.
Koks skandalas pasikeltų. Jeigu mūsų miestuose išeiginėmis dienomis būtų uždarytos maisto parduotuvės, ypač tos, kuriose pardavinėjama „šnabė“. Vokietijoje tvarka: maistu gali apsirūpinti darbo dienomis, per išeigines reikia ilsėtis…
… Su šeima lėktuvu nuskridau į Vieną. Iš ten, besigerėdami Austrijos nepakartojamais peizažais, automobiliu važiavome du šimtus kilometrų, kol pasiekėme tikslą – Slovėniją. Važiuojant jos keliais, apžvelgiant pakelių vietoves, į galvą smelkėsi mintys, jog tai aiškumo, darbštumo, tvarkos, organizuotumo, žinojimo, ko nori, pavyzdys. Ten didžiausias turtas – disciplinuoti, darbštūs, kraštui atsidavę žmonės. Nepamirštamais lieka švari aplinka ir draugiški gyventojų veidai.
Jei ne keli išsiskiriantys, kaip sabalai juodi pastatai, Slovėnijos sostinės Liublianos fone, šį miestą būtų galima palyginti su gulbių pulku, plaukiojančiu Sava, Krika ar Liublianica upėse. Toks vaizdas atsiveria nuo didingų aukštumų…
… Daug kartų mojavau pakelių beržams, tačiau begalė Žemės dausų liko nuošaly, dėl to į krūtinę smelkiasi nerimas. Atrodo, per mažai patirta, kas dedasi sviete – svetimo džiaugsmo, rūpesčių, paslapties ir prasmės, kur minčiai erdvu. Gera paganyti akis po fantastiškai nenurimstantį, nepailstantį ir slėpiningą pasaulį. Besotės ausys be perstojo ilgisi talentingų keliavedžių – gidų, jų būtų ar sugalvotų istorijų. Tik ar ne per sunkią naštą užsikraunu, nes, kaip sakoma, „ant nosies“ – devyniasdešimt.
Pateikęs žiupsnį rašinių fragmentų apie įvykusias keliones, tarsi tolstantį aidą, prisiminiau girdėtą posakį, jog miško paukštis žiūri miškan. Mat, kelionėms besibaigiant, krūtinė pasąla, labai parūpi grįžti į susirūpinusių žmonių, bet širdimi mielą kraštą – Lietuvą, pilną būtovės slėpinių, ne kartą barbarų klupdytą, tačiau vis atsistojančią, klestėti siekiančią šalį.