Kelionė pas medžius
Gamtininkas ir pedagogas, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjas Almantas KULBIS leidosi į medžių pažinimo kelionę su aštuntoku Ąžuolu, jo sesute Ieva.
Almantas KULBIS: "Medis neapkabinamas..."
Tos kelionės metu jie susitiko su įvairiais žmonėmis: medžius pažinti padėjo mokytoja Dovilė ir jos vyras Paulius, nepažįstamasis gamtos fotografas, miško trobelės gyventojas Vytautas, kelionėje lydėjo šuniukas Harlis. Nenuostabu, kad vaikai tiek daug sužinojo, patyrė nepamirštamų nuotykių ir įsitikino, kad mus supantys medžiai kupini paslapčių ir įdomybių.
Almanto Kulbio pasakojimai apie medžius – įdomūs ir naudingi ne tik moksleiviams, bet ir visiems besidomintiems gamta. Jie buvo aprašyti 2011 metais išleistoje Almanto Kulbio knygoje „Žalieji milžinai“. Leidinys apie medžius parašytas labai vaizdingai, gražiai ir gausiai iliustruotas, bet jo tiražas buvo toks mažas, kad ne kiekvienas gamtos mylėtojas gali jį įsigyti.
Skaitytojų dėmesiui siūlome autoriaus pakoreguotas ištraukas iš šios knygos apie mūsų krašto medžius.
Pietų Lietuvos keliais
Automobilis jau kadai lėkė bekraščiais Dzūkijos pušynais, anksti kėlę vaikai užmigo. Snūduriavo ir mokytoja Dovilė, o Harlis, surijęs vaikų pusryčius, automobilio gale sapnuodamas net inkštė iš laimės. Vienintelis Paulius tvirtai laikė vairą, o mintys kartais nuklysdavo į pirmojo sustojimo vietą Marcinkonyse. „Vaikai, žinoma, girdėjo, kad medžiuose įsikuria bitės, tačiau tiek drevėtų pušų kažin ar bus matę, – galvojo. – Puiki proga susipažinti su pušimis ir pušynais.“
Prasidėjo duobėtas žvyrkelis ir visi nubudę ėmė dairytis. Mašina sustojo ir Paulius liepė išlipti. Keliautojai apsidairė, bet teko gerokai paėjėti pėsčiomis, kol pamatė didelę nudžiūvusią pušį. Supratęs, kad čia yra pirma kelionės žemėlapyje pažymėta vieta, Ąžuolas nusivylė:
– Mūsų miške yra įspūdingesnių pušų – storesnių ir aukštesnių. O ši – net be viršūnės!
Paulius nusišypsojo ir pradėjo pasakoti:
– Ši pušis gal ne pati įspūdingiausia iš drevėtų Dzūkijos pušų, būtent tokios ieškojome, bet joje iki šiol gyvena bitės. Šitokių jau reta. Žmonės bites prisijaukino ne iš karto. Juk kadaise bitelės gyveno tik miškuose, kurdavosi medžiuose, jų drevėse. Žmonės panoro medaus, tad pirmiausia išmoko susidraugauti su bitėmis, dalytis su jomis medumi. Ir parūpino bitutėms geresnius, erdvesnius būstus, – nupjaudavo pušies viršūnę, kad ši augtų į storį, išskaptuodavo dreves, o jose įtaisydavo korius. Pušies viršūnę uždengdavo, kad neprilytų ir medis nepradėtų pūti. Medžius, kuriuose gyveno bitės, kiekvienas bitininkas žymėjo savais ženklais. Niekas nekopinėjo svetimo medaus. Bitininkai jau tada buvo draugiški žmonės. Vėliau sumanyta medžio liemens dalį, kurioje gyvena bitės, parsinešti sodybon, o jose senoviniai aviliai ištobulėjo iki dabartinių. Ar žinote, kad žodį „bičiulis“ sukūrė žmonės, kurie globojo bites?
– Lyg ir girdėjome, – dvejodamas atsakė Ąžuolas.
– Bet apsidairykit, – paragino Paulius, – koks gražus pušynas! Galima pamanyti, kad pušų Lietuvoje daugiau negu kitų medžių. Tačiau mažai kas į jas gerai įsižiūri… Pušys – nereikliausi medžiai, auga net smėlynuose, bet mėgsta šviesą, tamsiuose eglynuose išdygusios pušelės nunyksta. Šių medžių šakos ir laja retos, neužstoja šviesos. Todėl pušyne visada šviesu ir jauku, sanatorijos dažnai kuriasi greta pušynų.
Ant žemės nuolat galima rasti nubirusių pušies lapų – spyglių. Jie visada sukibę po du. Kitų rūšių pušų, pas mus aptinkamų tik parkuose, spygliai auga po tris, penkis, septynis. Nors pušys žaliuoja ir žiemą, jų spygliai negyvena visą medžio gyvenimą – nukrinta po 2–3 metų, dažniausiai rugsėjį. Todėl spygliais apaugusios ne visos pušų šakelės, o tik jų kelerių metų amžiaus dalys. Tačiau to pakanka, kad iš toli medis atrodytų žalias ir vasarą, ir žiemą. Beje, žiemą pušies spygliukai nesušąla, nes turi mažas uždaras žioteles, „antspauduotas“ vaško sluoksneliu, kad vanduo neišgaruotų. Tai ir apsaugo medį nuo žūties. Pavasarį galima pamatyti šakelių galuose atsirandančius darinius – būsimus kankorėžius, vyriškuosius „žiedus“ ir jaunas šakeles. Jos dar neturi spyglių, tik jų užuomazgas, gaubiamas plėvelių.
Kodėl pušys nežydi? Visi pušūnai, taigi ir pušis, neturi žiedų su būdingomis dalimis: kuokeliais, piestelėmis, purkomis, vainiklapiais. Pušūnams būdingi strobilai, iš kurių byra sporos, vystosi kankorėžiai. Pavasarį gerai matyti vyriškieji pušų strobilai, o iš jų byrančias sporas pastebėti dar lengviau. Jeigu pušiai barstant sporas palyja, balutes aptraukia geltona plėvelė. Tik kelios gausybės dulkelių patenka ant mažyčių, degtuko galvutės didumo moteriškų strobilų, kurie per trejus metus virsta rudais kankorėžiais.
Pušies sėkliukės – sparnuotos, byra žiemą ir pavasarį. Jos sukasi ore, o jeigu nukrinta ant sniego, pasinaudodamos savo sparneliais lyg burėmis, gali nučiuožti gana toli. Išdygusių jaunų pašaičių rasime ne visur. Daugiau jų ten, kur saulėta. Mažytis stiebelis, o ant jo – kuklus kuokštelis– visa būsima pušis. Po kelerių metų ji tampa mažu medeliu, o po keliolikos, kasmet užaugindama naują šakelių menturį, ima stiebtis ir tampa medžiu. Pagal pušų šakelių menturį galima apskaičiuoti medelių amžių jaunuolynuose, tačiau visada reikia pridėti po 5 m., nes beveik šitiek laiko pušys vystosi neturėdamos menturių.
Apie pušį galima pasakoti labai ilgai. Ką ten pasakoti – parašyti ne vieną knygą. Daug jų ir parašyta. Bet mūsų laukia kelionė. Dabar visi paragaukim po pušies pumpurą. Pušis – vertingas vaistinis augalas, jos pumpurai renkami pavasarį.
– Vieni sakai! Dabar dantys bus juodi, – vos nurijo sprangų pumpurą Ieva.
Kol visi rūpinosi savo dantimis, Paulius, vėl vairuodamas automobilį, papasakojo, kad seniau pušų pumpurus ir ūglius žmonės gana daug kur naudojo. Juose gausu vitaminų ir bakterijas žudančių medžiagų fitoncidų.
Žemėlapyje greta vienas kito buvo du ženklai – Dzirmiškių eglė ir Punios miškas. Ąžuolas ėmė pasakoti apie Punią ir kunigaikštį Margirį, kaip teigiama, gyvenusį Punioje. Užvirė ginčai, ar tikrai čia gyveno kunigaikštis. Nėra istorinių šaltinių, niekas negali patvirtinti… Dovilė sumaniai nukreipė pokalbį nuo istorinės tiesos paieškų prie didingo mūsų protėvių poelgio, dvasios stiprybės. Paskui visi apžiūrėjo didžiausią Lietuvos eglę.
– Punia ir Alytaus rajonas yra didžiausių šalies medžių augimo vietos. Būta ir didesnių eglių, bet jas pažeidė kenkėjai, teko nupjauti. Apeikime aplink dabartinę rekordininkę, susipažinkime su skarotąja. Miško lankytojai nelabai mėgsta eglyną. Čia tamsu ir nejauku, net šviesiausią dieną tvyro prieblanda. Plačios eglių šakos, aplipusios daugybe mažų spygliukų, beveik nepraleidžia šviesos. Pačioje apačioje nematyti žolių, jaunų medelių. Eglių spygliai gyvena ilgiau nei pušų, jie nubyra kas 5–7 m., susidaro nuokritų sluoksnį, pro kurį negali prasikalti ne tik žolė, bet ir eglučių daigai. Todėl eglyne juos rasime tik labai neįprastose vietose – ant pūvančių eglių kamienų arba medžių pašaknėse, kur nėra rūgščių spyglių nuokritų.
Jei eglynėlyje viena jauna eglutė auga lėčiau, draugės stengiasi pasigviešti saulės spindulius. Tokią suvargusią eglutę nupjovę ir suskaičiavę plonytes metines rieves pastebėsime, kad menkai atrodanti eglutė – jau senolė, sulaukusi 30–60 m.
Eglė mėgsta drėgmę ir maistingus dirvožemius, jos nepamatysime skurdžiose aukštapelkėse, kuriose auga nereiklios pušelės. Eglės metinės rievės atskleidžia visą medžio istoriją. Plačios žymi jos nugyventus lietingus metus, o jei keliolika plačių rievių eina viena po kitos – medis augo atviroje vietoje, neturėjo konkurentų, keliolika siaurų rievių rodo laikus, kai eglutė kentė kitų miško medžių priespaudą. Eglės viršūnėje esantis pumpuras kasmet auga tik į viršų, tuo ji skiriasi nuo daugelio kitų mūsų medžių. Nupjausi viršūnę, ir eglė virs pabaisa.
Pavasarį eglės irgi barsto savo geltonas sporas, tačiau jos strobilus sunku pamatyti, jie aukštai. Tektų arba lipti į medį, arba ieškoti per audrą nuvirtusio. O pamatyti verta… Moteriškų kankorėžių užuomazgos – moteriškieji strobilai – yra statūs, tik vėliau, kai vystosi kankorėžiai, nusvyra. Eglės aplimpa kankorėžiais lyg kalėdiniais žaisliukais. Kankorėžis vystosi tik vienus metus – trumpiau nei pušų.
Eglė – vienas didžiausių mūsų medžių, gyvena ilgai – 300, o kartais net 500 m. Mudu su Dovile nepuošiame eglutės namie, o išsirenkame gražiausią miške. Abu turime po savo kalėdinę eglutę, prisimename jos vietą ir kasmet aplankome. Kartais net po kelis kartus! Bet sykį prieš Kalėdas savosios neberadau – matyt buvo tikrai labai graži. Na, o dabar – į Punios mišką!
Visi traukė ilga ir tiesia kvartaline linija. Anot Pauliaus, pasakojama, kad ją iškirto labai seniai, kad caro žandarams būtų lengviau gaudyti miške besislapstančius sukilėlius. Miške nesutiko nė vieno žmogaus. Ieva žingsniavo ir galvojo, kad nesutriktų išvydusi kunigaikštį ant žirgo. Visko prisižiūri filmuose vaikams apie išlikusias praeities salas… Harlis uoliai šniukštinėjo pakrūmes. Staiga visi išgirdo, kaip kažkas sunkus pūkštelėjo vandenin ir ėmė plaukti. Juk tai Harlis! Vaikai išsigando ir ėmė šaukti jį. Juk Nemunas – srauni upė. Kai šuo parbėgo šlaputėlis ir smagiai nusipurtė, Paulius tarė:
– Priėjome Nemuną. Užverskite galvas – kokie didingi medžiai! Štai mūsų pasakojimo herojus – ąžuolas. Čia, prie pat Nemuno, augantys ąžuolai man yra patys gražiausi.
– Sėskime ir paklausykime, kokius garsus skleidžia miškas, – pasiūlė Dovilė.
Kai visi šiek tiek pasėdėjo tylėdami ir nurimo dėl Harlio maudynių, Paulius palietė drūto ąžuolo liemenį ir pradėjo pasakoti apie medį:
– Visos istorijos apie ąžuolus siejamos su galia, tvirtybe. Vis dėlto kai kam gali atrodyti, kad ąžuolas – lepus ir reiklus medis. Iš dalies tai teisybė, – ąžuolai pasirenka tik derlingas vietas, kol jauni, auga lėtai, pamažu kaupia jėgas. Juos dažnai užpuola miltagrybiai – visi yra matę lyg miltais nubarstytus jaunų ąžuoliukų lapus. Ne taip daug yra senų ąžuolų, dažnai jų kamienai išpuvę, drevėti. Tačiau ąžuolas – galingas plačiašakis medis, kurį lietuviai pamėgo nuo seno, garbino, ąžuolų giraitėse meldėsi.
Ąžuolą nesunkiai pažinsime ir vasarą, ir žiemą. Vasarą – iš lapų, žiemą – iš didingo medžio silueto ir šakų. Vienintelio medžio pumpurai išsidėstę šakelių galuose didelėmis grupėmis. Medžiui sulapojus, lapai irgi daugiausia telkiasi šakučių viršūnėlėse. Jauni ąžuolo lapeliai yra labai gležni, sprogsta vėlai. Ąžuolai neskuba – lapais ir žiedais puošiasi tik gegužę, kai dauguma medžių jau seniai žaliuoja ir net spėjo nužydėti. Lapams besiskleidžiant, pasirodo neišvaizdūs žiedai. Vyriškieji žiedeliai svyra retuose žirginiuose, beveik nepastebimi, nes juos nustelbia šviežia lapų žaluma. Moteriškuosius, iš kurių išsivysto gilės, įžiūrėti dar sunkiau. Jie maži, išsidėstę po 1-3. Kaip žydi ąžuolas, kaip atrodo jaunutė gilė, tik vienas kitas gali pasigirti matęs.
Giles pamatome, kai jos, visą vasarą nokusios, rugsėjį pradeda bumbsėti žemėn. Kai kas renka jas gilių kavai, kiti – daro žaisliukus, papuošalus, yra ir mėgstančiųjų parsinešti saują gilių namo šiaip sau, išvykai prisiminti. Jeigu pavasarį ištraukę iš stalčiaus gilę sumanysite užsiauginti ąžuoliuką, ji nedygs. Gilės greitai išdžiūva, o be drėgmės žūva. Miške likusių gilių likimas labai neaiškus. Jei neužkloja storas lapų sluoksnis, jos sušąla. Vis dėlto kelios išdygsta netoli tėvo ąžuolo ir per metus gali užaugti sprindžio ūgio ąžuoliukai. Gilių viduje – dvi erdvios sėklaskiltės, kuriose per akis maisto būsimam galiūnui pirmus gyvenimo metus. O kitais metais tenka gyventi jau savo jėgomis. Ąžuolynuose gausu žolių, jos užstoja šviesą. Jeigu medelis praauga garšvas ir katinėlius, tai turi nurungti kitus pomiškio medelius, iš kurių pavojingiausi – šviesą užstojantys. Ąžuolynai dažnai auginami „kailiniuose“ iš kitų medžių. Ąžuolai mėgsta šilumą ir neaugs vieniši, jei nuolat pūs šalti vėjai.
Tačiau važiuodami per Lietuvą pamatysite ne vieną lentelę, kviečiančią aplankyti gamtos paminklą – seną ąžuolą. O jam – „tik“ 200-300 m. Tokių ne vieną apžiūrėsime ir mūsų kelionėje. Kas pirmas ras nukritusią gilę?
Greitai buvo pririnkta pernykščių gilių. Dovilė sakė, panaudosianti jas per biologijos pamokas, Ąžuolas – daiginsiąs, nes daigios būna tik natūraliai šaltyje peržiemojusios, Ieva ketino virti iš jų kavą. O Harlis susikaupęs uostinėjo žemę po ąžuolais. Paulius pasakė, kad po ąžuolais vidurinėje ir pietinėje Europos dalyje auga požeminiai grybai – trumai, dar vadinami triufeliais. Jie brangūs ir reti, o ieškoma trumų su šunimis ir… kiaulėmis. Tik vargu bau šių grybų yra Lietuvoje, bet ką tada nori užtikti Harlis? Šiaip ar taip, visi nutarė grybų neieškoti. Grįždami kalbėjo apie ant ąžuolų gyvenančius didžiulius vabalus elniaragius, ūsuočius, ąžuolynuose randamus retus augalus. Tai kas, kad Punios šile ir nėra trumų, užtat daugybė kitų įdomybių.
Pasėdėjus didingų ąžuolų paunksnėje, automobilyje atrodė labai ankšta. Paulius pasakė, kad laukia netrumpas kelias iki Veisiejų. Šio miestelio parke auga senas uosis – kitas išskirtinis medis, pažymėtas kelionės žemėlapyje. Tačiau važiavęs pusvalandį, automobilis sustojo pakelėje, o Paulius paklausė:
– Na, kas pažįstate skroblą? Šalia – visas miškas!
Ir jie įžengė į keistą mišką. Smaragdinio atspalvio žaluma, lygūs, pilkšvi medžių liemenys, nematyti lapai…
– Skroblas – beržo giminaitis, – ėmė aiškinti Paulius. – Jų lapai ne itin panašūs, tačiau pavasarį apžiūrinėdami žirginius, pastebėsite panašumą. Šiedu medžiai priklauso vienai beržinių šeimai. Tik skroblas, skirtingai nuo beržo – pietietis. Lietuvoje jis auga ne visur. Jei valstybę „perrieksime“ įstrižai nuo Skuodo iki Vilniaus, pietinėje dalyje rasime skroblų. Kitur jie labai reti arba visai neauga. Pietuose ir pajūryje – šilčiau, čia skroblų jau užtiksime. Į šiaurę nuo Lietuvos jų randama tik mažoje Latvijos dalyje, Rezeknės rajone. Kitur skroblai auginami parkuose ir visai neblogai auga. Žmonės mėgsta tankias gyvatvores iš jų.
Gražiausi būna mūsų skroblynai pavasarį, kai nukara žalios žirginių „kirmėlaitės“ ir skleidžiasi šviesiai žali lapai. Medžiui nužydėjus, pamatysime kitokius žirginius, aplipusius jaunomis sparnuotomis sėklomis. Jos nukrinta vėlai rudenį arba lieka ant medžio iki kitų metų. Taip pat žiemoja ir pernykščiai medžio lapai. Beje, lapus per žiemą išsaugo tik ąžuolai ir skroblai. Graži skroblų mediena. Ji – be branduolio, šviesi, labai tvirta. Skroblų malkos labai geros, tačiau tokį vertingą medį sukūrenti nereikėtų. Beje, iš skroblo gamindavo net vinis. Skroblinėmis vinimis sukalti kai kurie išlikę seni baldai, jų galima rasti senuose statiniuose.
Sakoma, kad skroblai pasitraukė iš Lietuvos užslinkus ledynmečiui. Paskui grįžo, o kiti priešledynmečio medžiai – kaštainiai ir riešutmedžiai dingo visam laikui… Skroblų miškų mūsų krašte – tik maži likučiai. Jų ir nebuvo daug, bet didžiąją dalį iškirto žmonės, dalis savaime sunyko. Todėl dabar skroblynai sudaro tik 0,6 proc. visų Lietuvos miškų. Grynų skroblynų visai mažai, o skroblų, įsimaišiusių tarp kitų lapuočių, galima dažniau pamatyti. Vertėtų sodinti skroblus miškuose ir užauginti jų giraites.
Paulius paragino sėsti į automobilį ir vėl leistis į kelią, o vaikai prasitarė, kad nėra matę uosyno. Uosį – ne kartą, bet uosyno – niekada. Uosynų Lietuvoje reta, bet Paulius pažadėjo parodyti tikrą uosyną, o kitas sustojimas – prie uosio Veisiejų miestelio parke.
Ilgokai važiavę, išlipo gražiame miestelyje ir apžiūrėjo medį. Diena krypo vakarop, todėl pasakojimas apie uosius buvo atidėtas, kol jie įžengs į tikrą uosyną. O Veisiejų parko milžiną išmatavo. Medžio apimtis viršijo 5 m, o skersmuo – 1,5 m. Užsukę į Veisiejų regioninio parko direkciją ir įsigiję lankstinukų, sužinojo ir milžino aukštį – viršūnė iškilusi iki 31 m, o galinga laja dengia net 528 kv. m plotą. Labai viliojo senas Vainežerio parkas ir jo medžių įdomybės, tačiau nuolat skambėjo Dovilės telefonas, mat draugai, pas kuriuos turėjo nakvoti, ragino ilgai neužsibūti. Automobilis pasuko į šiaurę, pervažiavo Nemuną. Prasidėjo vaizdingas kelias, gražios didžiulės kalvos, upės vingiai… Temo. Ir Paulius neištvėrė:
– Pravažiuoti dygiosios slyvos sąžalynus! Paskui sau to neatleistume. Jų Lietuvoje – dar mažiau negu skroblų, o kai esame šalia…
Maži kelių metrų neišvaizdūs medeliai tikrai buvo panašūs į slyvas. Kodėl jos vadinamos dygiosiomis, pirmas sužinojo Harlis, pabandęs brautis per sąžalyną.
– Slyva Lietuvoje auga natūraliai, tačiau retai kur. Daugiau jų panemunėse, kai kurių pietų Lietuvos ežerų stačiose pakrantėse, kalvų šlaituose. Medelis būna tik 5 m aukščio, gali daugintis šaknų atžalomis ir plisti po visą augavietę sudarydamas tankų sąžalyną. Dygioji slyva balandžio pabaigoje arba gegužės pradžioje apsipila gausybe baltų žiedų, tuomet visi panemunių šlaitai baltuoja. Tačiau uogautojų čia reta, lankosi tik vienas kitas mėgėjas. Vaisiukai panašūs į naminių slyvų, bet labai maži – iki 1,5 cm, be to, aitrūs, neskanūs. Tik po šalnų juos galima valgyti. Kartais slyvelių prideda į kitas uogienes. Vienas kitas gurmanas galbūt verda jas ir vien iš dygiųjų slyvų vaisių. Tačiau jį reikėtų įspėti. Dygioji slyva saugoma, įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Todėl liesti nedera, tegu sau auga, o slyveles renka paukščiai.
Dygiąją slyvą anksčiau vadino krykle, akstinuote. Jos akstys, arba dygliai tikrai kieti, bet jaunos šakelės – švelnios ir pūkuotos. Mediena kieta, bet nenaudotina dėl medelio retumo ir mažo medienos kiekio. Lietuvių dendrologijos klasikas Juozas Rauktys 1938 m. rašė, kad nėra matęs dygiosios slyvos, augančios Lietuvoje. Dabar šias slyvas kartais sodina soduose, kaip atsparius vietos medelius, o į jas skiepija vertingas, bet lepias slyvų veisles.
Turbūt gražiai atrodo šie šlaitai prie Nemuno, kai žydi dygiosios slyvos! Visiems linkiu pamatyti. Betgi jau temsta, ne tik slyvų, bet ir mūsų automobilio nematyti.
Dovilė pasiūlė medžius stebėti šviesoje ir priminė, kad jų laukia nesulaukia nakvynės šeimininkai – seni draugai, irgi gamtos bičiuliai.
Jau tamsoje automobilis privažiavo mažą miestelį. Vaikai buvo sumigę, o pažadinti spėjo pamatyti tik senovinius raudonų plytų pastatus. Mieguisti pasisveikino su miela šeima, įsikūrusia jaukiame namelyje. Ir iškart pasiprašė į lovas. Ąžuolas dar spėjo pastebėti didelį padengtą stalą ir susigėdo – negražu neprisėsti… Tačiau nuovargis buvo stipresnis. Įsitaisę pataluose, o šalia, ant „nuosavo“ kilimėlio įkurdinę Harlį, vaikai vis dėlto bandė kalbėtis:
– Visus žmones lyginame su medžiais. O kokie medžiai panašūs į Paulių ir Dovilę?
– Dovilė kaip sedula. Ji kukli, bet kaip moka visus sužavėti. Ir labai gera mokytoja.
– O Paulius – tai šermukšnis. Jis vis dalijasi savo žiniomis. Ir ko tik jis nežino! Žinių – kaip šermukšnio uogelių. Ir ūgio nelabai didelio. O kur tu sedulą matei?
Ieva negirdėjo brolio klausimo, netrukus ir Ąžuolas įmigo. Jo sapnuose pynėsi skroblų ir ąžuolų šakos. Ieva regėjo tik žydinčius baltus panemunių šlaitus. Šeštą ryto teko keltis. Visas namas miegojo, bet Harlis reikalavo pasivaikščioti. Namie ar svečiuose – jis tikslus kaip laikrodis ir žino savo teises.
Pajūrio link. Medžiai – ateiviai: pageidautini ar svetimi?
Po sočių pusryčių keliautojai patraukė tolyn. Žemėlapis rodė, kad jie artėja prie jūros! Tačiau prieš akis dar – Tauragės ir Šilutės rajonai. Sokaičių kaime iš tolo pamatė didžiulį klevą. Medį apžiūrėjo ir iš arti.
Paskui Paulius pasiūlė prisėsti šio, beveik metro storumo, klevo pavėsyje.
– O klevas – ne toks paprastas medis, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, – pradėjo pasakoti Paulius. – Jo vienintelio sultys yra baltos. Jei pavasarį arba vasaros pradžioje nuskinsime lapą, pastebėsime, kaip sunkiasi baltas lašelis. Nustatyta, kad sultyse yra kaučiuko. Nesunku atpažinti ir klevo pumpurus. Jie stamboki, auga grupėmis šakelių galuose. Nenuostabu, kad pumpurai dideli – juk juose po kelis didelius karpytus lapus. Jei sudėtume vieno klevo lapo smulkias ir stambias gysleles į vieną liniją, ji tęstųsi beveik kilometrą. O jei norite visiško tikslumo – klevo lapu vanduo ir mineralinės medžiagos gali tekėti vidutiniškai 864 m!
Pavasarį klevų žydėjimo laukia bitės. Žalsvos spalvos žiedų kekės žydi lapams skleidžiantis, maždaug gegužės pradžioje. Klevai – skirtingų lyčių medžiai, tačiau išvaizda skiriasi nedaug. Auga klevų, ant kurių randama ir vyriškų, ir moteriškų žiedų – savotiški neapsisprendėliai… Na, o peržydėjusių moteriškų žiedų vietoje ima bręsti mažučiai vaisiai, kurie rudeniop virsta visų matytais sparnavaisiais. Sunku rasti vaiką, kuris nebandė klijuoti klevo vaisiaus ant nosies ar kitaip su juo žaisti. O krintantys nuo medžio sparnavaisiai sukasi sudėtingo šokio judesiais. Tikrai klevų vaisių sukiniai nepaprasti. Mokslininkai tyrė sparnavaisio linkius ir jo judėjimą skirtingomis orų, vėjo sąlygomis ir suprato, kad iš klevo daug gali išmokti lėktuvų ir sraigtasparnių gamintojai.
Išlukštenę vaisius, viduje rasime mažutes sėklas. Pavasarį jos gali sudygti nelaukdamos, kol nutirps sniegas. Įleidžia šakneles sniegan, o jam nutirpus, pasiekia žemę ir įsitvirtina. Ar matėte pavasarį pamiškėse ir pakrūmėse pridygusių kotelių su dviem sparneliais? Tai klevo daigai, vėliau įgyjantys tikruosius lapus, virstantys jaunais kleveliais. Tiesa, tik iš vieno kito užauga medis…
Klevas nenusileidžia ąžuolui savo mediena, net manoma, kad pranoksta ąžuolą. Tik klevų mažiau, o grynų klevynų beveik nėra. Auga pavieniui arba mažomis grupėmis miškuose ir pamiškėse. Sodinti klevų miškus sunku, nes klevai – tarsi lepūs naminiai augalai, juos reikia prižiūrėti, kol sutvirtėja.
Apie klevų sulą daug kas girdėjo, bet mažai kas jos ragavo… Badyti medžių nederėtų. Neatsigersite iki soties, o medį sužalosite. Anksčiau klevo lapų klodavo po krosnin šauti paruošta duona, įvyniodavo į lapus sugautą žuvį. O mes į klevo lapus galime susivynioti savo sumuštinius. Juk servetėlės baigėsi! Valgysim tik pajūryje.
Vynioti sumuštinius į klevo lapus – įdomus darbas, jis buvo atliktas greitai. Netrukus automobilis riedėjo toliau. Kito sustojimo ilgai laukti nereikėjo.
Automobilis įsuko į siaurą keliuką. Jie patraukė pėstute. Greta senos dvarvietės augo aukštas storas medis. Ieva su Ąžuolu šitokį medį išvydo pirmą kartą.
– Jocių kaimo vinkšna, – supažindino Paulius.
Visi pabandė apkabinti daugiau kaip metro storio kamieną, pačiupinėjo lapus. Ąžuolas net įžiūrėjo kažkur matytus žalsvus nokstančius vaisius, panašius į mažus pinigėlius.
– Vinkšnos žinomos tik gamtininkams ir miškininkams. Tačiau ir jie dažnai painioja trijų giminingų rūšių medžius: vinkšnas, skirpstus, guobas. Iš jų vinkšna – rečiausiai randama, ir skirpstas irgi gana retas. O guobų galima gana dažnai užtikti. Regis, turėtume nesunkiai atpažinti skirtingų rūšių medžius. Deja… Skirtumai smulkūs ir nežymūs, o medžių lapai – panašūs. Lengviau atskirti guobas – jų lapų viršūnės su trimis dantukais. Vinkšnos skiriasi plaukuotais vaisiais. Tie ant medžio kabantys „pinigėliai“ yra guobų sparnavaisiai, prinokstantys gana anksti, birželį. Skirpstų lapai – mažiausi iš visų guobinių.
Guobinių medžių galima rasti miškų pakraščiuose, ant šlaitų, ir auga jie mažomis grupėmis. Pavasarį pražįsta rausvais žiedeliais – visos šakelės aplimpa jais. Žiedeliai būna vyriški ir moteriški. Žydi dar belapis medis, vėjas nešioja žiedadulkes, mezgasi vaisiai. O paskui šakos apkimba „pinigėliais“, šiugždančiais vėjyje. Ilgainiui jie nukrinta. Išdygsta tais pačiais metais. Trąšiuose miškuose pridygsta daug jaunų guobų, bet daugelio jų gana greitai nebelieka, kitos sulaukia krūmų amžiaus. Po Antrojo pasaulinio karo mūsų guobas užpuolė klastinga liga – guobų maras. Guobynai ėmė nykti, ypač ši liga pavojinga pavienėms guoboms. Medynuose augantys medžiai stipresni. Gaila, kad guobų yra tiek mažai, nes jų mediena vertinga. Tačiau senos guobos retai nupjaunamos. Guobos mediena gerai išsilaiko vandenyje, anksčiau, kai guobų būdavo daugiau, iš jų darydavo į vandens telkinio dugną kalamus polius.
Lietuvoje dar auga senų ir storų guobų. Ypač gražiai jos atrodo plynuose laukuose, matomos iš tolo. Žmonės, pastebėję didžiulį medį, eina iš arčiau pažiūrėti į seną „ąžuolą“, o išvysta niekada anksčiau neregėtą medį šiurkščiais smulkiai dantytais lapais ir pilną kabančių „pinigėlių“.
Netrukus keliautojai sustojo pasigrožėti Rambynu, čia, nelaukiant jūros, buvo suvalgyta dalis sumuštinių. O paskui automobilis nėrė į mišką ir sustojo tamsioje glūdumoje.
– Ar eisite apžiūrėti Raganų eglės? – paklausė Dovilė.
Nors buvo vidurdienis, tvyrojo prietema. Atviroje vietoje kerojo keistas didelis medis su daugybe kamienų. Galvoje tikrai ėmė suktis mintys apie raganų burtus. Eglė buvo stora – apkabinę rankomis ties šakojimosi vieta keliautojai suskaičiavo net penkis metrus. Maždaug ties Pauliaus juosmeniu eglė šakojosi į beveik dvidešimt atskirų kamienų.
– Kalbama, kad eglės viršūnę nukirto Napoleonas savo kardu. Todėl medis užaugo toks keistas, – pasakė Dovilė.
Paulius pasitaisė akinius ir paneigė „nemokslinį“ požiūrį:
– Iš tiesų medis pradeda smarkiai šakotis, kai pašalinamas ar pažeidžiamas jo pagrindinis pumpuras, iš kurio stiepiasi į viršų. Pamenate Dzirmiškių eglę? Jei augtų niekieno neliečiama, eglė būtų tiesi lyg styga. Tačiau jei viršūnę nukerta, o dažniausiai ją nugraužia vabzdžiai, tai užauga Raganų eglė… Gal ne Napoleonas kardu kirto, o briedis eglę apskabė… Kad ir kaip būtų, bet ši eglė – viena įdomiausių Lietuvoje. O jeigu miške gyvena raganos, jos tikrai renkasi prie šitos eglės….
Dar pora valandų kelionės, ir net Harlis suprato, kad visi laukia kažko svarbaus. Paulius pasuko iš automobilių pilno kelio, vedančio į Palangą, ir jūrą pasiekė netoli Šventosios. Kai mašina sustojo aikštelėje, keliautojai pasiėmė krepšius ir patraukė vėjo gairinamo miško link. Harlis susirūpinęs uodė orą. Paulius paaiškino:
– Skurdžiosios kalnapušės. Sužinosite ir apie jas. Bet pirmiausia – maudytis! Tu, Harli, irgi…
Pažintis su varganomis pušelėmis buvo atidėta ilgam. Visi negalėjo atsidžiaugti jūra, smėliu, vėju ir laisve. Vaikai dūko, Harlis ketino plaukti į Švediją, Dovilė rinko kriaukles (ak, biologijos pamokoms), Paulius laimingas ilsėjosi ir džiaugėsi, kad visi laimingi. O kai kompanija pavargusi klestelėjo ant patiesalo, Ieva paklausė Pauliaus:
– Tai kas tos kalnapušės?
– Kalninės pušys – ne mūsų krašto medžiai. Natūraliai gamtoje jos auga piečiau – Vidurio ir Pietų Europoje, kalnuose. Kalninės pušys skiriasi nuo mūsų pušų – jos panašesnės į krūmus, turi net keletą liemenų. Todėl ir užauga nedidelės, tik 3–5 m aukščio. Dar vienas kalnapušių išskirtinis bruožas – ant vieno medžio yra ir vyriškų, ir moteriškų strobilų, tačiau paprastai viename medyje vyrauja moteriškieji, kitame – vyriškieji. Truputį skiriasi ir „vyriškų“ bei „moteriškų“ medžių išvaizda. „Vyriškuose“ medžiuose taip pat būna kankorėžių, tačiau tik viršūnėse ir labai nedaug. Savo tėvynėje kalnuose šios pušys sudaro žemus sąžalynus, o pas mus pradėtos sodinti pajūrio kopose XIX a. Kalninė pušis puikiai sutvirtina vėjo nešiojamą smėlį. Kadangi gyventi gali net iki 300 m., sudaro patikimus kopų apsauginius želdinius. Kalninių pušų želdynai saugo nuo žiaurių jūros vėjų pajūrio miestus, kaimus, pėsčiųjų takus. Pajūrio kopų tvirtinimui naudoti ir kiti sumedėję augalai – kai kurių rūšių gluosniai, erškėčiai. Tačiau kalninių pušų bene daugiausia. Dabar jomis apsodinta daugiau kaip 2000 ha siauros Lietuvos pajūrio juostos. Kalninės pušys auga tik sodinamos, bet Lietuvoje yra medžių, kuriuos galime vadinti medžiais ateiviais.
Augalai po pasaulį keliauja ne tik patys. Na, po ledynmečio skroblai į Lietuvą „parėjo savo kojomis“. Tačiau žmonės daug dažniau parsiveža, parsiplukdo laivais, net parsiskraidina lėktuvais mūsų krašte neregėtų augalų. Anksčiau gana drąsiai buvo sodinami nauji medžiai ir krūmai: miškuose – vėlyvosios ir Mako ievos, dykose vietose – šaltalankiai, pamiškėse – šluotiniai sausakrūmiai (Sarothamnus scoparius (L.) Wimm.). Bet greitai šie augalai ėmė plisti savaime ir kai kur taip įsiskverbė į mums įprastus miškus, kad per kelis dešimtmečius pakeitė miškų vaizdą. Ėmė nykti senieji miškų augalai, o jų vietą užėmė ateiviai. Žinoma, jie atvyko ne iš kitų planetų, bet gali būti pavojingi. Patekę į naujas, jiems neįprastas, tačiau tinkamas augavietes, ima sparčiai plisti, daugintis, užkariauti teritorijas. Gal sumedėję augalai ir nepridaro didelės žalos gamtai ar žmonėms, tačiau tai, kad jie užima mūsų krašto medžių vietą, yra nepageidautina. Kai kurie augalai užgožia didžiulius plotus, išstumia natūralias bendrijas. Ar yra medžių, keliančių pavojų miškams ir pamiškėms? Kol kas tokių nedaug, tačiau net kelių medžių ir krūmų rūšių pas mus galėtų nebūti ir reikėtų riboti jų plitimą.
Netoliese, pajūryje, auga daug baltažiedžių robinijų. Jų medieną vertina staliai, ji naudojama kurui. Šis augalas labai greitai plinta tarp subtilių pajūrio bendrijų, sudarko jas. Kadangi dauginasi atžalomis, gali plisti labai greitai, ypač po gaisrų ar atsivėrus naujam tuščiam plotui.
Greta auga ir visiems pažįstamas raukšlėtalapis erškėtis – gražus krūmas, žydintis stambiais lyg rožių žiedais. Gal tik nemaloniai dygus, tačiau subrandina vitaminingus vaisius. Jei auga kur nors krašto gilumoje, palaukėse ar panamėse, tai puošia aplinką, teikia naudą. Bet jautriose pajūrio bendrijose erškėtis – nuožmus įsiveržėlis, užima kitų žolių ir krūmelių vietą. Kai kur erškėčiai išstūmė nuo seno žaliavusius ir jau retus augalus.
Žvilgtelėkime į miškus Lietuvos gilumoje. Rasime nedidelį medį, rudeniop aplimpantį tamsiomis uogomis. Tai varpinė medlieva, ateivė iš Amerikos žemyno. Prieš šimtmetį medlievas, dar vadinamas ameliankiais, sodino prie namų, norėdami papildyti sodus naujais uoginiais augalais. Tačiau paukščiai išnešiojo sėklas po miškus, medeliui tai patiko, jis ėmė plisti. Dabar medlievos auga dalyje pušynų, sudaro didžiulius sąžalynus pomiškyje. Galima skinti skanias šių augalų uogas, virti uogienes. Tačiau jeigu jie ima plisti ar kur nors auga masiškai, metas kilti į kovą.
Paupiuose įsikūrė dar vienas „amerikietis“ – uosialapis klevas. Nors panašesnis į uosį negu į klevą, medis už uosius mažesnis, o jo giminystę su klevu išduoda vaisiai, būdingi tik klevams – jie sulipę po du. Prieš Antrąjį pasaulinį karą pradėtas auginti Lietuvoje kaip retenybė, bet labai greitai išplito. Dabar didžiųjų upių krantai be šio medžio beveik neįsivaizduojami, jaunoji gamtininkų karta tikriausiai mano, kad jis augo pas mus visą laiką. Klevams plintant, keičiasi paupių miškai ir kitos bendrijos. Kas gali atspėti, kaip paupiai atrodys po kelių dešimtmečių?
Jeigu mums rūpi tikra lietuviška gamta, turėtume saugoti ją nuo ateivių invazijos. Žmonės, norintys kuo greičiau svetimoje šalyje įsigyti daigelį ar pasisodinti nežinia iš kur gautąjį, turėtų paisyti šių taisyklių: neįsivežti į tėvynę nežinomų augalų (taip pat ir gyvūnų!); pastebėję, kad sodyboje sparčiai plinta koks nors augalas, jį išnaikinti; nesodinti be leidimo svetimžemių augalų miškuose, pamiškėse; neišmesti galinčių savaime plisti augalų (atžalų, gyvų kelmų, sėklų) į natūralią gamtinę aplinką. Juk tam yra šiukšlynai ir komposto duobės! Tikiu, kad tokių žaliųjų ateivių jūs nebijote, tačiau jų grėsmė – ne tokia menka, kaip atrodo.
Įsiterpė Dovilė:
– Tavo pasakojimas įdomus, tik šiek tiek gąsdina. Ką gi, dabar bent jau žinome, kaip elgtis su šiais ateiviais. Bet kelias mus šaukia… Pirmyn į Skuodą!
Kai pasukome nuo jūros, dar kurį laiką jautėme stiprų vėją. Ąžuolas pastebėjo, kad šiuose kraštuose būtų labai smagu važiuoti dviračiu – visur lygumos, o vėjas nuolat pūstų į nugarą.
Apžiūrėję Lenkimus, jie sustojo prie senų pakelės kapinaičių. Paulius papasakojo, kad tai – laisvamanių kapinės ir paaiškino, kas yra laisvamaniai. O paskui sustojo prie nelabai aukštos, bet metro storumo pušies. Ąžuolas ėmė fotografuoti, o Dovilė pasakojo apie kapines:
– Daug kur kapinėse galima rasti išskirtinių medžių, ypač senose, kur jau nebelaidojama. Senas kapines, įvairius kauburėlius, kuriuose guli seniai užmiršti žmonės, vadina įvairiai – maro kapeliais, švedkapiais, prancūzkapiais. Kartais paaiškėja, kad tai dar senesnių laikų pilkapiai. Dabar kapuose žmonės sodina egzotiškus spygliuočius, o seniau augindavo mūsų krašto medžius. Latvių liuteronų kapinėse, esančiose visai netoli nuo čia, auga didžiuliai klevai. Jų pavėsyje kyla mintys apie seniai nelankomuose kapuose palaidotus žmones: kas jie buvo, kaip gyveno, kuo užsiėmė… Jų atminimui kažkas pasodino klevus, tačiau ir juos sodinusiųjų jau seniai nebėra…
Kol Dovilė šnekėjo, Paulius atokiau kalbėjo mobiliuoju. Paaiškėjo, kad kelionės vedlys pasiklydo Žemaitijos keliuose ir žvyrkeliuose. Nelengva bekraštėse lygumose rasti sodybą, apaugusią senais ąžuolais. Mažas namelis buvo labai senas, žemutis, tačiau jo sienos iš lauko – koks džiaugsmas! – išpaišytos gėlėmis. Privažiavus pasigirdo šunų lojimas, o mažas, tarsi žaislinis, šunytis tiesiog lindo po ratais.
– Gile, čia svečiai, nurimk! – subarė jį takeliu artėdamas vaikinas.
Dovilė buvo sakiusi, kad jie nakvos pas Julių, studentą, su kuriuo dirbo vaikų vasaros stovyklose. Sodyba buvo neįprasta: aplink daugybė gyvūnų, tvenkinyje pliaukšėjo karpiai, kvepėjo įvairiaspalvės gėlės… O ant visų grožybių žėrintį varį liejo saulėlydis. Kai Julius rodė savo valdas, keliautojai fotografavo arklius, avis, kalakutus. Harlis iš pradžių į kalakutą žvelgė lyg ir džentelmeno akimis, bet paskui keistas urzgimas ėmė kelti įtarimą, todėl teko paprašyti jį į trobą. Vidun sugužėjo ir ekspedicijos dalyviai. Ant senovinio stalo patiesė apylinkių žemėlapį ir pradėjo kurti rytojaus planus.
– O gal pamėginkime dviračiais? – pasiūlė Julius. – Turiu jų pakankamai, visi tvarkingi ir paruošti važiuoti. Juk mūsų namai – kaimo turizmo sodyba!
Tada prisiminė Ąžuolo svajonę ir pritarė sumanymui numinti kelias dešimtis kilometrų. O Harlio diena sodyboje su būriu draugiškų šunų ir visokių gyvūnų turėjo būti irgi įspūdinga.
Po Šiaurės Žemaitiją
Kelionė prasidėjo anksti rytą. Dviratininkų vilkstinė pasuko į šiaurę, Latvijos link. Po pusvalandžio riedėjimo vis prastėjančiais kaimo keliukais teko sustoti, nes priekyje buvo dilgėlynas – kelias tiesiog baigėsi. Įveikus dilgėlių prižėlusį krūmyną, atsivėrė jauki erdvė su senomis obelimis. Tolėliau lėtai sruvo Bartuva. Senas lieptas per ją. Sodo gale – apleista sodyba.
– Netoli šios vietos upė ima tekėti Latvijos teritorija. O čia – senelio namas, na… tai, kas iš jo liko. Naujieji savininkai pamiršo sodybą prie Bartuvos ir išvyko užsienin, o man gaila sodo – juk senelio sodintas. Dažnai čia atvažiuoju. Pauliau, kiek metų galėtų būti šioms obelims?
– Obelys gyvena iki 300 m., šitas sodas nejaunas, 60 metų tikrai turi, o gal ir daugiau. Tokiuose soduose visada smalsu paieškoti senų, jau pamirštų obelų veislių. Kartais ragaudamas vieną kitą apleisto sodo vaisių pajunti, kad visi jie skiriasi. Žmonės dažnai painioja laukines ir namines obelis.
Lietuvoje retokai galime rasti miškinę obelį (Malus sylvestris Mill.). Jai patinka miškai ir pamiškės, auga dažniausiai pavieniui. Miškinė obelis – nedidelis, iki 10 m aukščio medis. Latvijoje ji yra saugoma ir retesnė, o pas mus galima dažniau rasti ir paragauti vaisių – mažų rūgščių obuoliukų. Tačiau miškuose yra ir soduose auginamos paprastosios obels (Malus domestica Borkh.) medelių. Obuolių sėklytes išplatina paukščiai ir žmonės, jos sudygsta, užauga medeliai. Ši obelis daug dažniau randama. Kaip abi obelis atskirti? Pakanka apžiūrėti obelų lapus: miškinės obels apatinė lapų pusė plika, o pabėgėlės iš sodų – plaukuota arba pūkuota. Žinoma, be žmogaus priežiūros užauga tik mažavaisės laukinukės, bet sunokę jų vaisiai būna įvairių spalvų ir skirtingo skonio.
Obelys – maži medžiai plačiomis šakomis. Jeigu bandėte lipti į obelį, tai pastebėjote, kad jos šakelės aksčiuotos. Pavasarį obelys apsipila žiedais, kurie būna dviejų spalvų: vainiklapių išorė rausva, o vidus – baltas. Paskui užsimezga obuoliai, bet prinoksta skirtingu laiku. Obelys gausiai dera kas dvejus metus. Augančios pavėsyje arba miško gilumoje menkai žydi ir derlius jų prastas. Visi žino patarlę „Obuolys nuo obels netoli ritasi“. Tai reiškia, kad vaikai yra panašūs į tėvus. Ko gera, neabejojate, kad tai lietuvių liaudies patarlė, tačiau beveik pažodžiui apie obelų vaisius ir jų negebėjimą plisti kalbėjo senovės graikai. Botaniniu požiūriu šis posakis tik iš dalies teisingas, nes obuolių sėklas labai toli gali išnešioti paukščiai ir žinduoliai (prisiminkite netikėčiausiose vietose užaugusias obelaites!). Kai kurios tautos patarlę papildydavo, pavyzdžiui, „Netoli obuolys ritasi, bet, nuo kalniuko nuriedėjęs, uodegėlę atsuka“. Medžių liemenys kreivi, kartais suskeldėję, jei medis neprižiūrimas, apnikti grybinių ligų ir kenkėjų. Mediena netvirta, neskylanti, bet savitai graži. Staliai naudoja obels medieną, bet skundžiasi, kad išdžiūvusi labai susitraukia.
Koks lietuvio sodas be obels! Ją mini visų tautų mitai. Rojuje irgi augo obelis, kurios vaisių Ieva nepaklausiusi nuskynė… Šiaip ar taip, obelys šalia žmogaus gyvuoja nuo seniausių laikų, kai dar nebuvo nei graikų, nei egiptiečiai, nei hebrajų mitų. Manoma – apie 10 000 m.
Obels giminaitei kriaušei dažniausiai nepelnytai skiriama mažiau dėmesio. Ir šiame sode ji – pakraštyje, vieniša. Kriaušės praauga obelis, jų laja glaustesnė, lapai apvalesni, neplaukuoti. Sode kriaušės iškelia savo lajas virš senų obelų. Pusės amžiaus sulaukęs sodas jau laikomas senu, nenaudingu. Tačiau jame paliktos kriaušės gali augti dar labai ilgai. Pietų Prancūzijoje augo kriaušė, kurios amžius – daugiau kaip 600 m.! Ir ant jos vis dar mezgėsi vaisiai! Kaip ir miškinės obelys, miškinės kriaušės (Pyrus pyraster (L.) Burgsd.) yra daug retesnės už sulaukėjusias pabėgėles iš sodų. Auga pamiškėse, o lengviausia jas pastebėti – pavasarį žydinčias, ypač stačiuose upių šlaituose. Aukšti, iki 20 m, medžiai iš tolo baltuoja nuo žiedų. Šakos dažniausiai dygliuotos, tankios. Vaisiai – apvalūs ir šiek tiek suploti, pagal botaninį vaisių skirstymą vadinami obuoliais, tačiau tradiciškai – kriaušėmis. Laukinukių jie – rūgštoko skonio ir, kaip sakoma, sutraukia burną, bet visiškai sunokę – jau gerokai saldesni. Šį skonį suteikia rauginės medžiagos. Nuo seno žinoma, kad kriaušių vaisius reikia palaikyti nuskintus – krakmolas turi virsti saldžiu cukrumi, o rauginės medžiagos susiskaidyti. Archeologai nustatė, kad senovės žmonės kepdavo kriaušes pelenuose, kaip bulves. Kietos laukinės kriaušaitės pakepintos minkštėja, pakvimpa. Kriaušių mediena pranoksta seserį obelį. Ji kietesnė, džiūdama nesusitraukia, gerai poliruojama. Iš kriaušių gamina brangius braižybos įrankius. Į laukines obelis ir kriaušes skiepija kultūrines veisles. Turbūt ir šito sodo obelaites kadaise parsinešė iš miško. Tačiau miškuose obelys ir kriaušės niekada nesudaro medynų, jos – vienišės. Bet dirstelėkime, kas šlama pačiame sodo pakraštyje. Ar esate matę tokius milžiniškus lazdynus?
Julius papasakojo, kad lazdynus senelis sodino jo tėčiui gimus, taigi prieš 40 m. Lazdynai buvo didžiuliai, kai kurie – beveik medžiai, tik laibesniais liemenimis.
Čia nebuvo tiek daug dilgėlių ir builių, todėl keliautojai susėdo po ūksmingais lazdynais pailsėti.
– Lazdyną kartais vadina medžiakrūmiu. Jis gali užaugti iki 10 m. Tačiau dažniausiai auga keli ar daugiau liemenų, ūgiu tik dukart pralenkiančių aukštą vyrą. Lazdynas patinka visiems. Jis – pavasario pranašas, anksčiau už kitus pasidabina žirginiais, o rudenį nusvarina riešutų kekes. Sakoma, jei lazdynas pražydo pirmas (anksčiau už „konkurentus“ šalpusnį ir alksnį), bus karšta vasara. Jo žirginiai, dulkantys geltonomis žiedadulkėmis, visų laikomi augalo žiedais. Tačiau iš jų nebūna riešutų, žirginiai nudulka ir nubyra. Riešutai vystosi iš mažų, sunkiai pastebimų moteriškų žiedelių, turinčių purkas. Lazdyno vaisius, išsivadavęs iš priaugusios goželės, nukrinta, tačiau sudygsta nedažnai. Nustatyta, kad iš sėklų užaugę lazdynai gyvena iki 100 m., o atžalomis paplitę – beveik dukart trumpiau. Nors derėti pradeda jauni, riešutingi metai būna gana retai – maždaug kas penkerius metus. Riešutai noksta visą vasarą, bet riešutauti be rugsėjo – nedera, nes vaisiai dar nesubrendę. Nekantrūs riešutų mėgėjai kartais bando plėšti šakas, laužti liemenis, bet jų laimikis menkas, o žali riešutai greitai genda. Kur tik miške sausa ir šviesu, dirvoje pakanka maisto medžiagų, ten kuriasi lazdynai. Jų priauga kirtimuose, miško ertmėse, pamiškių juostose. Nukritę lazdynų lapai – puiki trąša augti kitiems medžiams. Lazdynai – taikūs, linkę sugyventi, kuklūs ir įprasti miško gyventojai. Jie greitai užsiima sau erdvę miškuose ir greitai iš jų pasitraukia.
Medienos vertę rodo pavadinimas. Tinka lazdoms, daržo ramsčiams, savo darbo meškerėms, vaikų žaidimų lankams ir ietims. Ji minkšta, greitai pūva, be to, liemenys – menkučiai. Kai kur žmonės tveria tvoras iš lazdynų, o šie didžiuliai lazdynai – puiki užtvara nuo vėjo. Aplink lygumoje įkurtą sodybą sužėlę lazdynai tebesaugo ją nuo vėjų. Jie ir atrodo gražiau nei daugelio pamėgtos aklinos tvoras.
Išvairavę į plentą, dviratininkai mynė toliau, kai kur stabtelėdami palaukti vieni kitų, pailsėti. Julius mostu parodė posūkį, tačiau visi ir taip suprato, kad artėja prie dar vienos įdomybės. Pakelėje iš tolo pastebėjo lentą su užrašu „Klauseikių kadagys“. Tačiau tai, ką vaikai, nulipę nuo dviračių, pamatė, juos nuvylė. Ir mokytoja Dovilė buvo kažkuo nepatenkinta. Viduryje lauko žaliavo senas, pasviręs, basliu paremtas kadagys, aptvertas tvorele, o šalia – įbestas surūdijęs ženklas, reiškiantis, kad tai – gamtos paminklas. Įsikalbėjus paaiškėjo, kad vaikai tikėjosi išvysti pušies didumo kadagį, o Dovilei nepatiko aprūdijusi lentelė.
– Kaip išmokyti vaikus, kad gerbtų medžius, jeigu suaugusieji jais nesirūpina? – sumurmėjo ji.
– Lietuvoje yra didesnių kadagių, bet ūgiu jie negali rungtyniauti su pušimis, – ėmė ramiai pasakoti Paulius. – Didžiausi kadagiai užauga iki 15 m, tačiau dažniausiai jie auga kaip krūmai, o medeliais virsta tik atvirose vietose, laukuose, taip pat auginami prie sodybų. Taigi daugelis kadagių yra tik 3-4 m. Kadagių medeliai būna dviejų lyčių. Ant moteriškųjų auga uogakankorėžiai. Žmonės vadina juos uogomis, tačiau botanikai teigia, kad jų kilmė ir sandara – visai kitokia. Jie vystosi dvejus metus (prisiminkime pušies kankorėžį), pirmamečiai žali, antrųjų metų – tamsiai mėlyni, beveik juodi, su vaškiniu apnašu. Kadagio lapai – nepaprastai dygūs spygliai. Tuo įsitikinsite, jeigu sumanysite pasirinkti „uogyčių“, vartojamų kaip prieskonių. Moteriškieji kadagiai labiau išskleidę šakas, platesni, vyriškieji – siauri lyg kolonos, dažnai turi pagrindinį liemenį, šakoti nuo pat apačios, turi mažus geltonus strobilus. Uogakankorėžiai ima nokti nuo dešimtų gyvenimo metų, todėl, radę nedidelį jais aplipusį kadagio krūmą, žinokite, kad matote nejauną augalą. Kadagiai – mūsų ilgaamžiai, gali sulaukti net 2000 m.
Iš mūsų medžių ir krūmų kadagiai yra geriausi oro švarintojai – išskiria labai daug fitoncidų. Senovėje Šiaurės Amerikos indėnai ligonius išnešdavo į kadagyną, kad atsigautų. Ir mūsų krašto žmonės pritaria, kad ten, kur daug kadagių – lengva kvėpuoti. Labai gera kadagių mediena, tik iš augalo jos mažai būna. Iš kadagio pagamintus pieštukus ir kitus smulkius daiktus lengvai atskirsime – jie kvepia. Lietuvoje kadagių daug kur pamatysite, bet jų nėra lapuočių miškuose ir trąšiose dirvose. Užtat riedulynuose ir žvyringuose šlaituose jie buriasi į kadagynus. Mūsų lankomose apylinkėse anksčiau buvo daugiau kadagių. Netoliese, Aleksandrijos kaime, auga dar vienas senas saugojamas kadagys, o akmeninguose laukuose – daug jaunų kadagių. Regis, galėtume kadagių prisodinti miestuose – juose labai trūksta tyro oro. Tačiau šis medelis neįstengia kovoti su tarša, pasodintas pramoniniame mieste greitai nunyksta.
Pauliui nutilus, prabilo Julius:
– Žinau įprastą medį, augantį labai neįprastoje vietoje. Ievute, tuojau susitiksi su bendravarde. Netoli yra Šmitos versmė. Tai didelis šaltinis, kuriame, žmonės kalba, net stambi karvė nuskendo. Jį verta pamatyti, juolab kad šalia auga sena didelė ieva. Ar nepavargote minti pedalų? Tada – pirmyn!
Ir po kelių kilometrų priartėjo prie kitos įdomybės – šaltinio, prarijusio karvę. Ieva jau girdėjo, kad ievų vaisiai – ne pūkeliai, kaip manė anksčiau, net ne uogos, o kaulavaisiai, vis dėlto apie šiuos medžius dar mažai žinojo. Dabar tikėjosi išgirsti daug naujų dalykų.
Pirmiausia visi pamatė didžiulę ievą, paskui – dauboje slypintį šaltinį. Pasakojimu apie karvę verta tikėti – plačioje kunkuliuojančioje akyje tikrai galima prasmegti. Julius su Ąžuolu matavo gylį poros metrų kartimi – teko net pasilenkti, nes kartis prapuolė kunkuliuojančioje gelmėje. Vaikinus nuo versmės nuviliojo Dovilė su Ieva:
– Žinome, kad abu norite įkristi, ir varžotės, kuris drąsesnis. Tik mums bus sunku jus ištraukti… Gal eime apžiūrėti senosios ievos?
Paulius jau stovėjo prie medžio ir glostė svyrančias šakas. Visai žemai kabėjo daugybė dar žalių vaisių kekių.
– Keista, kad ši ieva – visai sveika. Mūsų krašte paežerių ievas kasmet apgraužia kenkėjai, uogų retai pamatysi. Ievos neužauga didelės – aukščiausios būna 15 m ir pusės metro storio. Neretai iš šaknų stiepiasi keli vienodo storio liemenys. Netoli, Skuodo rajone, auga keliolikos kamienų sena ieva – gamtos paminklas. Tačiau dažniausiai pamatysite ne ievos medį, o krūmą. Jie paversmiuose ar drėgnose pamiškėse sudaro sąžalynus. Vasarą ir žiemą ievą lengva pažinti iš juodos arba tamsiai rudos žievės. Nuskynę šakutę žiemą ir pauostę užuosite ievai būdingą kvapą. Vieniems jis malonus, kitiems – nepakenčiamas. Medžiai turi migdolų rūgšties ir labai nuodingų cianidų, todėl ilgai uostyti nereikėtų. Anglų botanikas Džozefas Pristlis prieš kelis šimtmečius susidomėjo ievomis. Po stikliniu gaubtu mokslininkas padėjo šviežiai nuskintų ir nužievintų ievų šakelių ir įleido pelyčių. Prisiuosčiusios ievų kvapo, jos netrukus žuvo. Visi girdėjo, kad ievų puokščių negalima neštis namo, o jeigu vis dėlto labai norite pasimerkti šakelių, tai vazos su jomis nelaikykite miegamajame. Girdėjau žmones pasakojant, kad po nakties, praleistos šalia ievų puokštės, galva plyšte plyšta….
O juk pavasarį ieva – gražuolių gražuolė. Jai sužaliavus, sėjamos daržoves. Ima sprogti ievų lapai – ženklas daržininkams, pranešimas fenologams ir klimatologams, kad oro temperatūra greitai pažadins kitus augalus. Paskui ievos pražysta, išsiskleidžia baltos kekės. Ieva nėra labai gražus ar vertingas medis, tačiau gegužės pradžioje ji – tarsi laimingiausia nuotaka. Išsipuošusios ir kvepiančios ievos džiugina visą savaitę ar net dvi, paskui vėl tampa nepastebimos tarp pradėjusių skleistis ir žydėti kitų medžių. Gana dažnai ievas užpuola voratinklinės kandys. Jos nugraužia ką tik išsiskleidusius lapus, medis tada neužmezga vaisių – juodų kaulavaisių, panašių į uogas ir dažnai šitaip vadinamų. Ievų uogos neskanios, bet valgomos. Kai kur jas net labai mėgsta. Atrodo, medis, kurio žiedai taip svaigiai kvepia, turėtų subrandinti nepaprastai skanius vaisius, tačiau, jų pakramtę liepos mėnesį, daugelis nusivilia. Ievų kaulavaisiai karstelėję, su vos juntamu saldumo paskoniu, paragavus – burną sutraukia. O Rusijoje, tolimajame Sibire, net ievų pyragai kepami ir svečiai jais vaišinami. Kas nepatinka žmogui, skanu strazdui ar varnėnui. Subrendusias uogas jie švariai nulesa.
Ievos mėgsta derlingą ir drėgną žemę. Medis išleidžia daug atžalų. Nuvirtusi arba nukirsta ieva jomis apsipila jau kitais metais. Ievos nesulaukia šimtmečio, nesudaro medynų, tačiau tinkamose vietose šių medžių netrūksta. Grioviai, ūksmingi ploteliai apaugę ievomis. Taigi medis gražus tik kai žydi, o nauda – dar menkesnė. Mediena nevertinga, pūva, sakoma, kad tinka tik kotams ir smulkiems dirbiniams. Net ievinės malkos prastos, niekas jų neruošia. Beje, vadovuose, kaip išlikti gamtoje, nurodoma, kad, jeigu įtarimą keliančiame vandenyje keliolika minučių palaikysime ievų šakeles, jis taps tinkamas gerti. Juliau, ar pameni mūsų bandymą stovykloje, kai švarinome vandenį ievomis, ir vis dėlto nesiryžome gerti jo nevirinto?.. Gal jau keliaukime toliau?
Dviratininkų būrelis traukė kaimo keliais, duobėtais posūkiais ir keliukais. Žado neteko, kai netikėtai kelių trobų kaimelyje išvydo daugybę automobilių – kaip Vilniuje prie didelio prekybos centro! Užėjo nusipirkti vandens į mažytę parduotuvę ir mato – riteris su blizgančiais šarvais perka šokoladą! Tada suprato – vyksta didelis renginys, tačiau vis tiek paprašė, kad Julius paaiškintų. O jis šypsojosi, džiaugėsi išsaugojęs paslaptį iki kelionės pabaigos. Paskui smalsiems kelionės draugams pasakė:
– Esame visai šalia Apuolės piliakalnio. Ant jo ir eisime. Čia vyksta didelis renginys – renkasi praeities gerbėjai, senovės amatininkai, riterių kovų mėgėjai ir daugybė žiūrovų. Šventė – rytoj, bet daug įdomybių pamatysime jau šiandien. Noriu parodyti medžius ir keletą labai gražių beržų. Pauliau, juk tu klausei apie įspūdingus beržus.
Užkopę į piliakalnį ir jį apžiūrėję, pabendravę su žmonėmis, nusifotografavę su riteriais, visi sustojo prie senų beržų. Ąžuolas galėjo apkabinti stambiausią beržą, Ievai buvo sunkiau. O Paulius pradėjo pasakoti:
– Beržas – poetų pamėgtas medis. Čia – karpotasis beržas, vienas iš keturių rūšių beržų, augančių Lietuvoje. Jis lieknas ir kantrus, pirmas įsikuria ten, kur nėra medžių. Kartu su drebule ir baltalksniu sudaro krašto medžių pionierių trijulę, tačiau renkasi skirtingas vietas. Beržai auga kirtavietėse, gaisravietėse, retmėse. Palaukėje liūdintis berželis, minimas liaudies dainose, iš tikrųjų nėra nuskriaustas. Lietuvoje beržynai yra treti pagal užimamo miško plotą. Beržas – reiklus medis, ypač kol jaunas. Jam tinka tik šviesios augavietės, aplinkai tamsėjant – kukliai iš jos pasitraukia. Užtat berželių galima pamatyti net pelkėse – juk čia netrūksta šviesos… O eglė – amžinas beržo priešas. Beržynėliuose augančios jaunos eglaitės ilgainiui praauga berželius ir savo skarotomis šakomis užstoja jiems saulę. Taip ir kovoja vieni kitus pakeisdami du gražūs medeliai. Augesniems beržiukams būtina šviesa, bet jauni, tik išdygę medeliai, labai jautrūs. Saulė juos gali nudeginti, sausra pražudyti. Iš mūsų lapuočių beržas – opiausias šviesos mėgėjas. Ar pastebėjote, kad beržyne visada šviesu, jo laja ažūrinė, nedaug pavėsio. Čia auga žolės, joms pakanka šviesos. Smulkūs beržo lapai, išsidėstę ant liaunų svyrančių šakų, rudenį pagelsta ir nukrinta. Daugelis žmonių pripažįsta, kad beržynuose smagu visais metų laikais, net rudenį gerai jautiesi braidydamas po geltonus lapelius.
Pavasarį žydintį beržą, turbūt, matė ne visi. Ant to paties medžio šakelių atsiranda vyriški ir moteriški žirginiai. Vyriškieji didesni, labai dulka. Kartais, nušniokštus pavasario lietui, net balos pageltonuoja nuo beržo žiedadulkių. Moteriškieji žiedai auga šakelių galuose, jie statūs, gerokai smulkesni. Iš jų vėliau išsivysto vaisynai, kurie rudenį nubyra. Po medžiu prikrinta smulkučių sparnuotų vaisiukų. Daigūs beržų riešutėliai neilgai išlieka. Po pusmečio gali sudygti tik vienas kitas. Tačiau beržas dauginasi ir atžalomis. Dažnai galima pamatyti keletą lyg iš vienos vietos išaugusių lenktakamienių beržų. Tikriausiai toje vietoje buvo nupjautas senas beržas, jo kelmas supuvo, o beržai – buvusios atžalos, išaugusios iš kelmo. Kartais beržai turi daugybę miegančiųjų pumpurų, virstančių stambiais gumbais. Juos dažnai painioja su kitu įdomiu reiškiniu, susijusiu tik su beržais.
Vienas iš grybų, įžulnusis skylenis (Inonotus obliquus Pil.), dar vadinamas juoduoju beržo grybu, sudaro sterilias formas. Užauga stamboki gumbai, žmonės renka juos kaip vaistus. Tačiau grybo gumbai – gana reti. Kaip juodąjį grybą, žmonės renka kitokius beržų gumbus, tarp jų – ir didžiulius gumbus, suformuotus miegančiųjų pumpurų. O beržas draugauja ir su kitais grybais. Kiekvienas bent kartą grybavęs vaikas žino, ko ieškoti po beržu.
Beržo liemuo išsiskiria iš visų mūsų medžių. Tošis lupasi lyg popierius, sluoksnis po sluoksnio. Kasmet susidaro naujas sluoksnis, senasis gali nusilupti. Baltą spalvą lemia organinė medžiaga betulinas. Tačiau lupasi ir gražiai sluoksniuojasi tik jaunų medžių tošis, seni beržai skeldėja ir kamštėja. Jų kamienai skiriasi. Iš beržo žievės išgaudavo degutą, gamindavo tepalą.
Beržų šaknys vingiuoja žemės paviršiuje, todėl medis nemėgsta vėjo. Girdite, kaip girgžda? Medžiai, augantys vėjų gairinamose vietose, panašiose į šią, dažnai išvirsta su šaknimis. O šiuos didžiulius beržus tikriausiai saugo piliakalnio dvasia.
– O kam reikalingas degutas?
– Jūs tikriausiai uostėte aitriai kvepiantį degutą – jis naudojamas kai kuriems žinomiems vaistams, tepalams gaminti. Anksčiau degutą išgaudavo kaitinant beržo tošį. Degutas yra tošies derva, turinti vaistinių savybių. Dabar juo gydo kai kurias odos ligas ir jos žaizdas, naikina parazitus, o kadaise tepdavo odinius batus.
Iš tošies gamindavo krepšelius, dėžutes, net papuošalus. Tačiau vertingiausia – labai kaitri beržo mediena. Ji viena geriausių iš mūsų medžių. Vertinami beržo baldai, net parketas. Na, o sėdėjimas pirtelėje, kurioje nėra beržo vantų – veltui praleistas laikas. Pirtims žmonės anksčiau išsirinkdavo tik nusvirusias šakeles su daugybe karpučių.
– Ir man labai patinka beržai. Jų pumpurų ir lapų nuoviru skalauju plaukus, – pridūrė Dovilė.
Paulius jau leidosi nuo piliakalnio, bet dar vis kalbėjo:
– Įsidėmėkite, kad kol kas šnekėjome tik apie karpotąjį beržą. O Lietuvoje auga net keturios beržų rūšys. Dažnas ir panašus į karpotąjį yra plaukuotasis beržas, tik jis neturi karpelių, ūgliai plaukuoti, liemenys iki senatvės išlieka balti, šakos nesvyra. Kitomis savybėmis labai panašus į karpotąjį. Tačiau keružis ir liekninis beržai – maži ir nepanašūs į didžiuosius, jų lapeliai smulkūs, auga pelkėse, yra labai reti, todėl abu saugomi. Taigi… Nežinau, kaip jūs, bet aš jau pasiilgau Harlio. Kažin, kaip jam sekasi su naujais draugais sodyboje? Ar ne laikas namo? O gal jau išalkote?
Prisiminę šunelį ir gražiąją sodybą visi nieko nelaukę sėdo ant dviračių. Tačiau važiuoti atgal buvo daug sunkiau, nei į priekį. Tai pajuto net suaugusieji. Numatyti medžiai – apžiūrėti, dabar reikia tik atkakliai minti pedalus.
Kai įsuko į pagrindinį plentą, prapliupo lietus. O iki sodybos – dar 25 km! Visi sėdėjo po klevu, veidais sruvo vanduo. Paulius nuėjo pasitarti su Juliumi ir abu besikalbėdami dingo. Šlaputėliai vaikai ir Dovilė jau buvo gerokai sušalę ir nežinojo, ką toliau daryti. Suskambo Dovilės telefonas. Ji trumpai pasikalbėjo ir paaiškino, kad vyrai nuėjo iki kryžkelės ieškoti pagalbos. Susistabdė krovininį automobilį ir dabar yra jau netoli Juliaus sodybos. Taigi jeigu jie dar truputėlį pakentės, išvys Juliaus autobusiuką ir gaus karštos arbatos. Po pusvalandžio, vis dar pilant lietui, Ąžuolas pirmas išgirdo mažojo autobusiuko signalą, o netrukus visi važiavo siurbčiodami liepžiedžių arbatą. Sodyboje pasitiko šlaputėlis Harlis, garavo Pauliaus paruošta vakarienė. Julius įkalbinėjo pernakvoti ir išvykti rytą, tačiau Paulius nusprendė negriauti kelionės planų dėl lietaus. Kita nakvynės vieta – Pauliaus tėvelių sodyba netoli Joniškio. Kaip neskubėsi!
Jie vėl važiavo jau dukart įveiktais keliais pro versmę, kadagį… Paskui lygumose įsižiebė sodybų žiburiai. Joniškį pasiekė visiškai sutemus. Šį kartą vaikai buvo žvalūs – gal lietaus vanduo nuginė nuovargį…
Šiaurės Lietuvos pasieniu
Ilgai vakaroję pas Pauliaus tėvelius, kitą rytą visi kėlėsi gerokai vėliau. Smagūs pusryčiai ir – vėl į kelią. Traukė Biržų link. Kai tik pervažiavo Joniškį, Paulius pasiūlė aplankyti mišką, kuriame grybaudavo vaikystėje. Dovilė šypsojosi – juk grybų dar nėra… Tačiau Paulius buvo atkaklus ir suko vairą į molingą keliuką. Greitai atsidūrė miške, ir vaikai pamatė dar vieną jiems nepažįstamą medį. Kai jį apžiūrėjo, pabandė spėti:
– Baltalksnis! Mūsų miesto apylinkėse jų mažai, o šiaurės Lietuvoje – visas miškas… Štai kaip!
– Taip, Joniškio žemės derlingos, čia nėra smėlynų ir jaukių pušynų. Užtat kokie raudonikiai auga šiuose miškuose! Na, eime prie kito medžio. Beje, netoliese auga ir senų juodalksnių – galėsime palyginti, jeigu prasibrausime per dilgėlyną….
Juodalksnis ir baltalksnis – broliai. Juos atskirti nesunku. Baltalksnio liemuo – šviesiai pilkšvas, jauni ūgliai – pūkuoti, lapai apsitraukę lengvu pūku, smailėjančiais galais. Juodalksnio liemuo – tamsus, lapai tamsiai žali, jauni net blizga, bukomis, nežymiai įkirptomis viršūnėlėmis.
Abu medžiai – pavasario pranašai, o kai kuriais metais pražysta pirmieji iš visų augalų. Tačiau baltalksnis pumpurus išskleidžia visada pora savaičių anksčiau už juodalksnį. Abiejų žiedai – žirginiuose: vyriškieji nukara, o išbarstę žiedadulkes, nubyra. Moteriškieji – ant smulkių atskirų šakelių netoli vyriškųjų – smulkūs. Metų pabaigoje jie virsta apvalainais „kankorėžiukais“, kabančiais ir žiemą. Juodalksnio sėklos, išbyrančios iš vaisių, gali plūduriuoti vandenyje, kartais vanduo jas išplatina.
Baltalksnis auga sausesnėse augavietėse, daugiausiai šiaurės Lietuvoje. Sudaro nedidelius miškelius. Kitose Lietuvos vietose gana retas, bet aptinkamas beveik visur pamiškėse ir pakraščiuose. Baltalksnis – medis pionierius, pirmas užima augavietes. Jis – nedidelio ūgio, tačiau ir mažu nepavadinsi – stiepiasi iki 20 m. Daugiau kaip 60 metų retai sulaukia, bet patikimų duomenų nėra. Baltalksnynai jaukesni už juodalksnynus. Jie irgi drėgni, tačiau nesudaro tokių neįžengiamų „džiunglių“ kaip juodalksnių miškai. Baltalksnio mediena nelabai vertinama, tačiau naudojama įvairioms reikmėms. Juodalksnio mediena po vandeniu gali išsilaikyti šimtmečius, o jo šviesialiemenis brolis greitai supūva.
Juodalksnis žydi vėliau, jo vaisiai su išbyrančiais riešutėliais visiškai subręsta rugsėjį, patamsėja, tačiau lieka kaboti ant šakelių. Vasarą juos galima pamatyti – žali, vėliau gelsta, kol paruduoja. Riešutėliai mažyčiai, kilograme – beveik milijonas sėkliukių. Daigios išbūna iki trejų metų. Mūsų miškininkystės ūkiuose juodalksniai vertinami ir daiginami, auginami sodinukai. Ilgai išbuvusios vandenyje, juodalksnio sėklos praranda daigumą.
Labai retai juodalksniai būna ilgaamžiai. Sulaukęs 100 metų juodalksnis yra ilgaamžiui medžiui būdingos išvaizdos – liemuo aukštas, tiesus, gražus, laja tanki ir plati. Kur ne kur pabaliuose augančius senus juodalksnius kartais supainioja su ąžuolais.
Medis mėgsta šviesą, net geba atsikratyti nereikalingų šakų. Apatinės ir mažai saulės gaunančios šakos nukrinta ir papildo juodalksnyne gana storą puvenų sluoksnį. Beje, juodalksnio lapai niekada nenusidažo ryškiomis rudens spalvomis – jie krinta nuo medžių nepatyrę įspūdingo virsmo. Dar viena medžio keistybė susijusi su juodalksnio mediena. Ji vertinga ir labai plačiai naudojama. Tačiau sakoma, kad nupjautas medis „susigėsta“. Iš tiesų šviežiai nupjauti juodalksnių kelmai tampa raudoni su oranžiniu atspalviu. Vėliau, su „gėda apsipratęs“, medis pasikeičia, spalva būna ne tokia ryški – balsva su rusvos atspalviu. Mediena gerai laikosi po vandeniu, bet palikta ore metus ar ilgiau – supūva.
Juodalksniai lyg gandrai mėgsta „braidyti po balas“. Tai šlapynių medžiai. Yra net lietuviškų pasakų apie brolius, baltalksnį ir juodalksnį, pasirinkusius skirtingą likimą ir augimo vietą. Juodalksnis įbrido į balas ir ten liko. Iš tiesų net gražią vasaros dieną vaikščioti po kupstuotas ir liumpsinčias juodalksnių augavietes gali ryžtis tik miškininkai ir smalsūs gamtininkai. Kai kurie išsigąsta dilgėlynų ir tuntais zyziančių uodų. Patekę į jaukius smėlynus, juodalksniai skursta, jų viršūnės nudžiūsta. Miškininkai vertina juodalksnynus ne dėl grožio, o pirmiausia – dėl vertingos ir greitai augančio medienos.
– Pauliau, pažiūrėk į Harlį! Kur jį išmaudysim? – susirūpino Ieva.
Harliui šnekos – nė motais. Jis šukavo alksnyną, kartkartėmis įsmukdamas į balas ir iš laimės pasivoliodamas purve. Auksaspalvis gražuolis dabar buvo panašus į šlapią, purviną katiną. O šalia – jokio ežero.
– Važiuojam prie karstinių ežeriukų! – nusprendė Paulius. – Neklaužada pats išsimaudys, o mes apžiūrėsime įgriuvas ir garsiąją Karvės olą, be to, pakeliui – mūsų numatytas kitas sustojimas. Juk turime užsukti į Biržų girią.
Keliautojus lydėjo sėkmė. Apžiūrėjo visas geologines Biržų krašto įdomybes, šuo dar sykį „išsigražino“. Paulius prisiminė medį, prie kurio sustabdė automobilį. Prie šio ąžuolo, vaikai laukė neįprastos istorijos, nes važiuodami jau nestojo prie pakelės ženklų, nurodančių paminklinius ąžuolus – jų Lietuvoje labai daug. Paulius nenuvylė Bielinio ąžuolo istorija:
– Tai vienas iš daugelio mūsų krašto ąžuolų senelių. Medžio pavadinimas nesiejamas su pavarde žmogaus, kurio žemėje veši. Tikriausiai skaitėte ar girdėjote apie Jurgį Bielinį (1846-1918), tituluojamą Lietuvos knygnešių karaliumi. Šiame krašte apie jį pasakojamos legendos. Mums dabar įdomiausia – susijusi su medžio istorija. Taigi greta ąžuolo buvo knygnešio slėptuvė, pilna lietuviškų knygų. Pasakojama, kad joje knygnešys susitikdavo ir su savo draugais, kuriems perduodavo knygas. Caro žandarai sužinojo apie slaptavietę ir patykojo Bielinį. Drąsus žmogus neketino pasiduoti. Į sprunkantįjį pasipylė šūviai, bet sužeidė ne jį, – žmogų užstojo ąžuolas galiūnas. Pasakojama, kad medyje iki šiol matyti kulkų palikti randai. Štai koks garbingas medis! Nagi, apžiūrėkim kamieną. Gal rasime kulkų pėdsakų…
Vaikai net susiginčijo, kurios žymės kulkų, o kurios – kitų medžio gyvenimo negandų. Į ginčą įsitraukė ir Paulius. O Dovilė pripažino, kad visi trys yra teisūs ir priminė, jog priekyje – Biržų giria su lūšimis ir vilkais.
Mišką pasiekė gana greitai, tačiau dar ilgai važiavo klampiais keliukais. „Ką gi Paulius nori parodyti?“ – galvojo sau kiekvienas ir įsivaizdavo skirtingas įdomybes. Automobilis sustojo greta kelių uosių. Vaikai nusivylė.
– Mūsų kieme auga toks pat uosis, – nesusilaikiusi sumurmėjo Ieva.
Paulius nė kiek nesutriko:
– Žinoma, uosį visi matė, bet uosyną – mažai kas. Šalia mūsų miestelio jų nėra. Tačiau būtent dabar mes esame uosių miške!
Uosis – šiltuose kraštuose augančio alyvmedžio giminaitis, abu priklauso alyvmedinių (Oleaceae) šeimai. Iš išorės šie medžiai visai nepanašūs. Uosį nesunku pažinti iš plunksniškų lapų su keliais mažesniais lapeliais. Į jį panašus tik uosialapis klevas, bet skiriasi abiejų medžių laja, aukštis, vaisiai. Uosis lengvai atpažįstamas ir žiemą. Jo šakelės šviesiai pilkos spalvos su juodais pumpurais galuose. Joks kitas mūsų medis neturi juodos spalvos pumpurų.
Keisti uosio žiedai klaidina medžio stebėtoją: kartais ant vieno medžio auga tik moteriški arba tik vyriški žiedai, tačiau gali rasti medį, ant kurio išsiskleidę abiejų lyčių žiedai. Uosio žiedai neįprasti – be vainiklapių ir taurėlapių, susitelkę į nukarusius kuokštelius. Rusvai violetinės spalvos kuokštų galima nepastebėti medžiui žydint balandžio pabaigoje arba pirmomis gegužės dienomis. Bičių uosiai nelaukia, jų žiedadulkes išnešioja vėjas. Pasakojama, kad Dievas, kurdamas medžius, uosį sukūrė aklą, todėl jis nežino, kada kiti medžiai žydi, meta lapus, nokina sėklas… Jis arba aplenkia juos, arba atsilieka. O kartais skubėdamas viską atlieka labai greitai, – kiti medžiai vaisius barsto visą rudenį ir žiemą, uosis tai padaro per kelias dienas.
Daugelis net nepastebi uosio žiedų, bet medžio vaisiai išskirtiniai, tokių neturi kiti mūsų medžiai. Ilgi, kabantys grupėmis sparnavaisiai gali skristi. Toli nenulekia, tačiau koks tai būna skrydis! Tik trečdalį vaisiaus užima nedidelė sėkla, visa kita – siaurutis sparnelis. Jeigu įsižiūrėsite, kaip vaisius sukasi ore, suprasite, kad tobulesnio propelerio žmonės dar nesukūrė. Tiesiog imk, ir montuok lėktuvuose ir sraigtasparniuose.
Jeigu sėklytes pasėsime rudenį, pavasarį galime tikėtis iš žemės lendančių daigelių. Pavasarį sėti uosiukai išlįs tik po metų. Kaip ir ąžuolai, mėgstantys „kailinius“ iš juos apsupusių kitų medžių ir krūmų, uosiukai, kol jauni, gali kęsti pavėsį. Kad tik būtų šilta! Bet paūgėję, kai negauna šviesos, ima skursti, o jeigu nuolat būna pavėsyje, virsta lieknais stagarais.
Jauno ir pusamžio uosio liemuo – žalsvas arba pilkšvas, priklauso nuo amžiaus. Vyresnių uosių liemuo – pelenų spalvos. Medis gyvena ilgai, sulaukia 300 m. Bet kuo vyresnis uosis, tuo labiau jo žievė kamštėja, tinkliškai skeldėja, tampa panaši į ąžuolų. Liemens apačioje suskeldėjusią žievę papuošia taisyklingos formos savitas raštas.
Uosių miškas gražus, bet jame drėgna. Medžių liemenys išlakūs, aukšti. Jaunų laja tankesnė, seni uosiai numeta nemažai šakų, laja tampa ažūrinė, gana reta. Pažvelkite į saulę pro šiuos medžius – uosyno tikrai nepamiršite! Jeigu medis pasodintas lauko viduryje ar prie namų, dažniausiai jo laja tanki. Uosynai auga upių slėniuose arba dirvose, kuriose gausu karbonatų. Tik šimtoji visų miškų dalis – uosynai. Jie paprastai įsimaišę tarp klevų, juodalksnių. Uosynų daugiau lygumose – vidurio ir šiaurės Lietuvoje.
Kiekvienas stalius ar baldžius džiaugiasi uosio mediena. Iš jos pagamintų baldų raštas gražus, jie kokybiški, prabangūs. Uosio parketas – vienas geriausių, šviesios spalvos. Mediena ne tik tvirta, bet ir sunki, daili. Galima teigti, kad uosis patenka į vertingiausių mūsų medžių penketuką, kartu su ąžuolu, klevu, juodalksniu… Na, žinoma, kiekvienas krūmelis savaip vertingas…
– Ak, uosi, uosi! Lietuvoje galėtų augti daugiau uosynų, ąžuolynų, skroblynų… O klevynų ir liepynų turbūt visai nėra… – garsiai mąstė Dovilė.
Dar kelias valandas keliauninkai vaikščiojo po aukštus Nemunėlio upės šlaitus ir atodangas, ieškodami gipso kristalų. Čia vakarieniaudami susivokė, kad jau kadai turėjo būti kelyje. Taigi, jeigu nori iki vakaro pasiekti kitos nakvynės vietą, turės spausti greičio pedalą.
Neužsuko net prie Stelmužės senelio – visi buvo jį lankę ne vieną kartą. Reikėjo pasiekti toliausiai rytuose esančius Lietuvos kaimus Ignalinos rajone. Prie Didžiasalio vaikai sužinojo, kad nakvynė bus egzotiška – prie žuvininkystės tvenkinių, vagonėlyje ant ratų, kuriame kartais įsikuria mokslininkai ir biologai, atvykę stebėti žuvų ir jas gaudančių plėšriųjų paukščių.
Atvažiavo saulei leidžiantis. Vaikai pro automobilio langus stebėjo didžiulius vandens plotus, o senųjų tvenkinių vietoje – išplitusius karklynus. Vakarojo su įmonės savininkais. Ilgai kalbėjo apie gamtą, žuvis, prie vandens atskrendančius retus paukščius. O kai tamsoje susirado namelį ant ratų, sugulė, užgesino šviesą ir sumerkė akis, prasidėjo košmaras! Šimtai uodų ėmė zyzti ir sukti apie kyšančias iš miegmaišių keliautojų nosis. Kad ir kaip bandė slėptis, paskui keltis ir gaudyti, jų tik daugėjo. Naktis buvo siaubinga. Vienintelis Harlis ramiai miegojo išsitiesęs ant šono, tik kartais pliaukštelėdavo liežuviu rydamas įkyrų uodą. Kiti nesudėjo bluosto visą naktį.
Rytų Lietuvos miškais
Ar uodai nurimo, ar miegas įveikė nusikamavusius keliauninkus, kad septintą ryto visi saldžiai miegojo. Ąžuolas nubudo pirmas ir išgirdo keistus garsus šalia vagonėlio. Iškišo nosį pro langelį ir pamatė keletą nuostabių karpių, šokinėjančių žolėje. Tai bent: uodai, karpiai, iššokę iš vandens! Prikėlė sesę, paskui juos kasydamiesi į lauką išėjo ir Paulius su Dovile. Pauliaus veidas buvo patinęs.
– O, nieko sau pusryčiai! Patys į keptuvę šoka.
Kai žuvys buvo kepamos, visi prisiminė draugų pažadą – rytą pavaišinti tvenkinių gėrybėmis. Po pusryčių vaikų laukė ekskursija į karklynus. Regis, kuo gali būti įdomus buvusio seno tvenkinio dugnas. Tačiau… Vaikai čia išvydo gegūnes, retus papartėlius driežlieles ir dar daug ką. Lėtai žingsniuodami nuo vieno krūmo prie kito, pradėjo pažintį su gausiausia Lietuvoje sumedėjusių augalų gentimi.
– Karklas, gluosnis, žilvitis – daug vardų, o medis vienas, – pasakojo Paulius. – Žinoma, ne visi užauga medžiais: vieni būna krūmai, o kiti – visai maži krūmeliai. Net atskirti gluosnius nelengva. Tiesa, kai kurie jų nesunkiai atpažįstami. Jeigu bent sykį matei blindę, trapųjį ir baltąjį gluosnius – jų jau nepainiosi. Tačiau daugelis kitų šios rūšies medžių kryžminasi vieni su kitais, sudarydami vis naujos išvaizdos krūmus, o šalia augantys vienos rūšies krūmai gali skirtis lapais, vytelių spalva, bendra išvaizda. Tai kas gi vienija visus gluosnius?
Pirmiausia – pumpurai, dengti tik vienu žvyneliu. Žiemą net iš mažos šakelės galime pažinti gluosnį. Anksti pavasarį ima kristi pumpurų žvyneliai ir laukan veržiasi „kačiukai“, kai kurių dar švelniai vadinami pupuolytėmis. Tai gluosnių žiedai. Vieni žydi nesulapoję, kiti – jau pradėjus lapams skleistis. Botanikai „kačiukus“ vadina žirginiais, tačiau skirtingai nuo beržų ir kitų medžių jie yra statūs. Išlindus piestelėms ir kuokeliams, pastebime, kad gluosniai – skirtingų lyčių medžiai. Vienus aplimpa dūzgiančios bitės, prie kitų – jų mažiau. Pavasarį bitės pirmiausia lekia aplankyti žydinčių blindžių ir kitų gluosnių.
Kai tik žydėjimas baigiasi, iškart subręsta vaisiai. Mažos dėžutės kabo buvusių žirginių vietose po kelias ar keliolika. Jos skyla ir pūkuoti vaisiai ima skristi. Kiekviena gluosnių rūšis turi jai būdingą vaisių skaičių. Dera kasmet gausiai. Tačiau gluosnių sėklos amžius – trumpiausias iš visų. Jeigu jos nesudygsta per kelias valandas arba pusdienį – be reikalo gluosnis žydėjo ir nokino sėklas. Tiesą sakant, nelabai jų krūmui ir reikia. Daugintis jis gali kitais būdais. Bet jeigu sėkla pateko į drėgną vietą ir išdygo, viskas vyksta labai greitai. Per tris valandas išlenda pirma maža šaknelė, kitą pusdienį jau lenda lapelis. Vaisiai subręsta vasaros pradžioje, o kartais – ir pavasarį. Todėl pavasarį išdygęs jaunas gluosnis, jeigu pasiseka, rudeniop jau būna medelis.
Apie gluosnį kalba kaip apie patį gajausią ir gyvybingiausią medį. Net tautosakoje gluosnis, žilvitis – gyvybingumo simbolis. Žinoma, tokia jo savybe naudojasi ir želdintojai. Prismaigsto vytelių ir greitai sužaliuoja gluosnynas.
– Prisimenu, po Verbų sekmadienio palikau gluosnio vytelę gėliapuodyje vijokliui paremti. Ne tik įsišaknijo, sulapojo, bet tą pačią vasarą mano vijoklį praaugo, – pasidalijo patirtimi Dovilė.
– Gal girdėjote, kad gluosniai rožėmis pražįsta?
Keista, bet gluosnių „rožes“ buvo regėjusi tik Ieva. Ji matė gluosnių tarpušakiuose sudžiūvusius „rožių“ žiedus.
– Tikrai – tarsi rožės. Senovėje sakydavo, kad gluosniai rožėmis pražįsta prieš nelaimes ar didelius įvykius. Tačiau įdėmus stebėtojas jų gali aptikti kasmet. Gluosnius užpuola kenkėjai, vadinamieji gumbauodžiai, kurie pažeidžia viršūninį pumpurą. Ūgliams sutrumpėjus, lapai ima neįprastai vystytis – virsta „rožėmis“. Greitas ir paprastas gluosnių šaknijimasis padeda ūkininkams, kuriems reikia vytelių ir ypač – pajūrio smėlynų želdintojams. Gluosniai plinta, leidžia stiebines atžalas ir stabdo vėjo nešiojamą smėlį. Ko gera, didžiausia jo vertybė – stiebai, vadinami vytelėmis. Iš jų nupintų krepšių, baldų, smulkių daiktų rasime kiekvienuose namuose.
Gluosnių mediena, galima sakyti, niekam tikusi – minkšta, greitai pūva. Tačiau gluosniai auginami plantacijose – jie naudojami biologiniam kurui, o žievė tinka odoms rauginti. Gluosniais apsodina vietas, kuriose telkšo balos, jie tarsi eukaliptai greitai nusausina nevertingas šlapynes.
Karklais įprasta vadinti medžio pavidalo gluosnius, o gluosniais – krūmus. Tačiau gluosnio (Salix) genčiai priklauso ir žilvičiai, blindės. Tokią painiavą sudaro avietės, gervuogės, tekšės, katuogės, priklausančios vienai genčiai. Pavadinimų daug, skiriasi ir medžiai. Mažiausi auga pelkėse, kai kurie jų – tik pusmetrio aukščio. O gluosnio medžių dažnai galima pamatyti prie sodybų, paupiuose.
Trapusis gluosnis (Salix fragilis L.) atpažįstamas iš siaurų lapų ir lengvai lūžtančių šakelių. Auga prie vandens, neretas ir miestuose. Užauga iki 20 m aukščio, turi plačią lają, kartais jis būna storulis – iki metro skersmens. Bet mediena pūva, tinkama nebent ugnį kūrenti ar ką nors drožinėti.
Panašiai atrodo baltasis gluosnis (Salix alba L.), storumu pralenkiantis trapųjį brolį. Natūraliai auga tik didžiųjų šalies upių pakrantėse, sudaro gluosnynus kartu su kitais gluosniais. Sodybose dažnai auginamos svyrančios jo formos. Daugeliui šis gluosnis yra gražiausias iš visų jo brolių. „Verkiantį“ medį nektaro pilnais žiedais mėgsta visi, apdainuoja poetai, piešia dalininkai.
Blindė (Salix caprea L.) – irgi visų mėgstamas medis. Juk ji viena pirmųjų praneša apie atėjusį pavasarį. Blindė ūgiu pralenkia daugelį kitų smulkių gluosnių. Randama beveik visur palaukėse, pamiškėse, miestuose. Tačiau medynų nesudaro, net į grupeles nesiburia. Slavų tautos vadina šį medį verba. Mes Verbų sekmadienį dažniausiai nešamės bažnyčion kadagio šakelių arba pintų verbų, tačiau, jei Velykos sutampa su gluosnių sprogimo metu, jų irgi būna prie bažnyčių. Lietuvoje savaime auga 18 skirtingų rūšių gluosnių, dar kelios auginamos. Daugiausia jų drėgnose pievose ir paupių gluosnynuose. Čia galima pasivaikščioti po tankiai sužėlusius žemus gluosnių miškus. Yra retų ir ne visur augančių gluosnių, na, o atskirti gluosnių krūmus reikia patirties. Pažvelkite į šalia augančiuosius ir raskite skirtumus tarp ausytojo ir pilkojo gluosnių!
Kol vaikai su Dovile bandė vardyti skirtumus, Paulius vaikščiojo po gluosnyną ir fotografavo šakeles, lapų prielapius. Jis paaiškino, kad prielapius, be ausytųjų gluosnių, gali turėti ir kiti jų broliai. Vaikam viskas susipainiojo ir jie nusprendė, kad gluosnis – kietas riešutėlis.
Įdienojo, oras įkaito. Vaikščiojant po gluosnynus, uodų nebuvo matyti. Staiga Ąžuolui panižo sukąstą smakrą ir visi prisiminė bemiegę naktį. Paulius paragino kuo greičiau palikti tvenkinius, uodus ir keliauti toliau. Beje, atskleidė uodų karalystės paslaptį:
– Uodų lervos vystosi vandenyje. Šiuose didžiuliuose tvenkiniuose galbūt jų užauga po kelis kiekvienam Žemės gyventojui. Gluosnių ir karpių čia gausu, bet jie nėra uodų maistas. O būrys keliautojų… Štai ir davėme pradžią naujai uodų kartai…
Ekspedicija traukė toliau. Stabtelėjo Tverečiuje, gražios bažnyčios šventoriuje, apžiūrėti seno ąžuolo. Dovilė papasakojo, esą Tverečiuje prieš Lietuvos krikštą gyvenęs vaidila. Kai senosios šventovės vietoje norėjo įsikurti naujo tikėjimo skelbėjai, vaidila užgesino šventąją ugnį, o toje vietoje, kur degdavo aukuras, įsmeigė savo ąžuolinę lazdą. Ši sulapojo, o per daugelį metų virto… dideliu pustrečio metro skersmens ąžuolu. Žmonės nedrįso jo kirsti, nuolat aplankydavo medį, tebegerbia jį ir dabar.
Važiuojant Švenčionių krašto kalvelėmis, Paulius pasiūlė aplankyti Šventos kaimą ir apžiūrėti ypatingą liepą. Keliaujant pasitaikydavo ne viena graži ir ūksminga liepa, tačiau, kai pasakė, kad netrukus visi pamatys dvidešimties liepų „pavėsinę“, visi suprato, kodėl pokalbį apie liepas Paulius atidėjo iki Šventos. Kaimas gražiu vardu buvo mažas, bet jame tebestovėjo sena dvarvietė, ošė parkas. Pabuvoję Sirvėtos regioninio parko direkcijoje, daugiau sužinoję apie parką, keliautojai pievele patraukė liepos link. Iš vienos vietos augo visas liepų miškas! Net buvo galima patekti į „pavėsinės“ vidų! Paulius papasakojo, kad anksčiau Lietuvos dvaruose mėgo medžius sodinti lizdais:
– Keli ir daugiau medžių būdavo sodinami į vieną plačią duobę arba greta. Jiems užaugus, atrodydavo, kad medis turi daug kamienų. Jei sodinukus išdėstydavo platesniu ratu, užaugdavo natūralios pavėsinės. O liepos tam labai tinka, jų teikiamas pavėsis ir žydėjimo metas malonus visiems. Štai ir dvarininko dukrai įrengė pavėsinę, kurioje seniau buvo net 30 medžių. Vėliau jų mažėjo per audras ir dėl kitų negandų. Augančias liepas lenkdavo į šalis svarsčiais, o tuometiniai dvaro savininkai gyrėsi savo kūriniu ir vaišindavo svečius liepų pavėsyje.
Liepa – mūsų krašto medžių pasididžiavimas. Pas mus mažai medžių, vadinamų moteriškais vardais. Kai kurias senas liepas žmonės vadina motinėlėmis, o jaunas mergaites dabar neretai krikštija Liepomis.
Šį medį pažįsta jaunas ir senas. Sunkiau atpažinti žiemą, tačiau jeigu įsidėmėjai kelis požymius, atskirti nesunku. Liepos pumpurai buki, raudoni su oranžiniu atspalviu, dengti tik dviem žvyneliais, kurie ant šakelių išsidėstę pražangiai, vienas po kito. Jeigu medis auga atvirame lauke, nesunku atpažinti pagal žemyn išlinkusias apatines šakas. O lengviausia atpažinti iš kabančių iki pat vasario vaisių.
Pražydusi vėliausiai iš mūsų miškų medžių, liepa ir vaisius brandina vėliau. Liepos žiedas neįmantrus, pakankamai didelis, kad net be lupos galima apžiūrėti. Pamatysite 5 taurėlapius ir tiek pat vainiklapių, visą būrį smulkučių kuokelių ir vienintelę piestelę. Ant ilgokų kotelių išsidėsto po kelis žiedus. Po žydinčia liepa atsistoję, dažniausiai galvojame ne apie jos kuokelius ir piesteles, o stebime daugybę dūzgiančių bičių. Bitininkai liepą vertina kaip vieną pagrindinių medingųjų augalų. Ne tik nektaro daug tuose žiedeliuose, bet ir vaistingų medžiagų. Juk liepžiedžių arbatą geria visi, dažnai net nesirgdami. Teko girdėti ne kartą, kaip vaikai šiuos medžius pavadina liepžiedžiais.
Prie žiedų esantys pažiedlapiai išlieka, jie bus medžiui reikalingi. Rudenį subręsta apvalūs riešutėliai. Kai žiemą vaisiai ima kristi, pažiedlapiai sukasi, o jei tik papučia vėjas, gali nuskristi dešimtis metrų. Pagulėję ant žemės, sudrėkę, o paskui vėl išdžiūvę, pažiedlapiai atsiskiria. Bet pirmąjį pavasarį sėklos neskuba dygti. Po medžiais galima pamatyti pribirusių kvapiojo pipiro dydžio žirnelių. Jie išguli visus metus, o tada išlenda keisti daigai. Pirmieji liepų lapeliai visai nepanašūs į tikruosius. Tai – tarsi plaštaka išskleistais pirštais. Vėliau gležni lapeliai jau primena liepų lapus.
Liepos puikiai gali daugintis atžalomis ir atlankomis, turi gyvybingų miegančiųjų pumpurų. Todėl jos nebijo visokio plauko žalotojų. Įpjovė vaikėzas peiliuku – žiūrėk jau pasipylė keliolika jaunų šakelių, nupjovė seną liepą, o iš pašaknų – visas šimtas jaunų ūglių! Miestuose augančias liepas dažnai negailestingai geni. Atrodo, kad gražuolės liepos, praradusios svarbiausias šakas, nebeišgyvens, stovės tarsi pamėklės. Tačiau po kurio laiko medžiai vėl sulapoja.
Rudenį, kartais rugpjūčio pabaigoje, pagelsta lapai ant vienos iš smulkesnių šakelių. Praeina savaitė kita, atrodo, kad ruduo nepalies liepos. Žaliuoja sau, ir tiek… Bet… pageltonuoja dar viena šaka, po medžiu gausėja prikritusių lapų, kai kurie krinta žali. Medis neišvengia rudenio virsmo. O liepų lapai – viena geriausių dirvos trąšų.
Liepos yra ilgaamžės. Mūsų krašte išgyvena iki 400 m., bet kitur žinomos 600 m. ir dar senesnės liepos.
Miškuose auga negausiai, bet randama visur. Yra liepynų, tačiau Lietuvoje jų – menki likučiai. Lietuvos liepynai sudaro tik kelias tūkstantąsias dalis visų miškų. Įspūdingiausias nedidelis liepynas ošia Suvalkijoje, Virbalgiryje. Liepai patinka trąšios dirvos, mėgsta paunksnę. Atvirose vietose užaugusios būna plačiašakės ir galingos, liepynuose ir kituose lapuočių miškuose – aukštos, siauromis lajomis. Manoma, kad liepynų pas mus būta gerokai daugiau. Kada gi juos išnaikino? Iš liepų požievyje esančių karnų geriau nei iš kitų medžių tinka pinti įvairius daiktus. Karnų lupimas kadaise buvo svarbus kaimiečių verslas, ypač kai nudirbdavo kitus darbus. Žiemą lupdavo karnas, pindavo vyžas ir daugybę jų parduodavo turguose. Net žiemą žmonės vaikščiojo vyžoti, tik pamušdavo vyžų padus oda ir pašiltindavo. Kai kur įrengdavo mirkyklas liepų šakoms mirkyti – tada geriau karnos atšokdavo. Beje, ir dabar tautodailės mugėse galima nusipirkti vyžų ir jomis avėti vasarą sodyboje ir gamtoje. Juk, palyginti su plastikinėmis šlepetėmis ir sportbačiais, tai sveikas apavas. Tačiau dabar vyžas ne kiekvienas įperka.
– Ak, kaip būtų smagu! Bet tik aplink namus galėčiau vaikščioti vyžota. Jei iki parduotuvės nužingsniuočiau, ar išeičiau Harlio pavedžioti – draugės pirštais užbadytų, – pareiškė Ieva.
– O namus ar stato iš liepos medienos? – pasidomėjo Ąžuolas.
– Deja! Toks puikus medis, bet namo iš jo nesuręsi, – atsakė Paulius. – Mediena minkšta, greitai genda. Tai nereiškia, kad yra bevertė. Priešingai! Iš liepos medienos galima skaptuoti įvairius daiktus – tada minkštumas praverčia. Seniau skaptuodavo dubenis, puskubilius, bokalus, lėkštes… Židinyje degindami liepų malkas nesušilsite, jos skleidžia nedaug šilumos. Priežastis – plonos medienos ląstelių sienelės. Tai lemia ir minkštumą. Na, bet galime šaukštais kabinti liepų medų, mėgautis žiedų arbata ir kvapu… Tikriausiai dėl to žmonės liepas mėgsta. Po ąžuolų, pušų ir eglių jos dažniausiai minimos mitologijoje, daug liepų paskelbta gamtos paminklais. Taigi verta auginti liepas, sodinti naujus liepynus, o kol jie paaugs – daugiau mergaičių vadinti Liepomis. O dabar gal jau traukiam į Labanoro girią? Ar norite ją pamatyti?
Ir vėl – automobilyje. Jo gale nuo karščio lekuoja Harlis, kartais atsidusdamas beveik kaip žmogus… Visi laukia, kada pagaliau bus kitas sustojimas. Automobilis įsuka į kaimo žvyrkelį. Ąžuolas pamiršo uždaryti langą, todėl į nosis ima lįsti kelio dulkės. Vaikai net nebežiūrėjo pro langus. Jie ištvermingai kentė karštį, dulkes, prastą kelią. Kai tik automobilis sustojo lyg ir niekuo neišsiskiriančioje vietoje, visi tuojau pat spruko laukan. Pavėsyje gamtos reikalus atliko Harlis, o Paulius perspėjo neišsibėgioti.
– Kas gi įdomaus gali būti šiame šabakštyne? – šiek tiek suirzęs lyg pats savęs paklausė Ąžuolas. Juk tikrai nepamatys pušyno viduryje tyvuliuojančio žaliaakio miško ežerėlio, į kurį galėtų pūkštelėti.
– Siūlau keliolika minučių atsigauti pavėsyje, o paskui susipažinti su drebulėmis – pažįstamu, bet paslaptingu medžiu. Ar girdėjote, kad drebulę kai kas vadina seniausiu ir didžiausiu pasaulio medžiu?
– Na jau ne. Šį kartą klysti, Pauliau, – sukruto abu vaikai. – Buvome susitikę su mokslininku ir žinome, kuris medis didžiausias. O gal tikrini mūsų žinias?
– Užsiminiau, kad ne viską apie drebulę žinome. Medis labai sparčiai dauginasi šaknų atžalomis, sudarydamas lyg vieną organizmą, turintį tuos pačius genetinius požymius. Drebules milžines, galbūt užaugusias iš vienos sėklos, vadina klonais. Yra nustatytas tokio klono amžius – 80 000 m.! Ir kalbama apie visą mišką. Gal todėl pavienės drebulės ir negyvena ilgai, nes tik draugėje gali sulaukti gilios senatvės? Vienišės retai išgyvena iki 100 m., dažniausiai kelių dešimtmečių drebules supūdo pintys ir kiti grybai.
Apsidairykite aplinkui – drebulės apkėtusios visą miško pakraštį. Šis medis pirmiausia išdygsta naujuose plotuose. Tankmėse vėliau nyksta, bet nenaudojamuose plotuose, molingose apydrėgnėse kirtavietėse, apleistuose laukuose įsikuria ištisi drebulynai.
Drebulės būna dviejų lyčių, jas lengva atskirti medžiams žydint. Pavasarį nukara ilgi, iki 15 cm, „kirminai“ – drebulių žirginiai. Kai buvau vaikas, gąsdindavau mergaites, duodamas palaikyti delne tokį žirginį. Tai kad suspigdavo! Moteriški žirginiai raudono atspalvio ir šiek tiek mažesni, vyriški – šviesiai pilki, peržydėję nubyra. Iš moteriškųjų pradeda skristi pūkai, daugybė pūkų, nugulančių pievas, takelius. Balandis ir gegužė – drebulių žydėjimo metas, vaisiai subręsta greitai. Jie tik keletą mėnesių būna daigūs, tačiau medžiui, gebančiam daugintis kitais būdais, tai nėra svarbu.
Senų drebulių liemuo gana storas, teko matyti iki vieno metro storumo drebulių. Medžio žievė žalsvai pilka. Beje, skirtingų medžių žievė kitokia, skiriamos drebulės formos pagal žievės spalvą. Medžiui senstant, žievė iš žalios virsta raudona su rudu atspalviu. Ypač gerai net iš tolo galima atskirti drebulynus žiemą. Žalsvai pilkos dėmės sniego fone miškuose visada pastebimos.
Niekas neduoda mergaitėms Drebulės vardo. Gal todėl, kad pasakoje „Eglė – žalčių karalienė“ Drebulė išduoda Žilviną ir pasmerkiama visą laiką drebėti iš baimės? Kada tik matome drebules, jų lapeliai virpa. Net kai tyku ir ramu, jokio vėjelio. Apžiūrėkime drebulės lapą iš arti: ilgas (palyginti su kitais medžiais) lapkotis, be to, plokščias ir šiek tiek susisukęs. Tai kaip drebulė nevirpės? Kitaip ji tiesiog negali. Šių medžių lapeliai labai gražūs pavasarį sprogstant – žalsvi su vario atspalviu ir blizga. Vėliau įgyja sodriai žalią spalvą.
Kai iš žemės lenda jauni daigai ar kalasi atžalos, drebulių lapų nepažinsi – jie panašesni į tuopų lapus pailgais galais. Rudenį nusidažo ryškiai geltonai, o vienas kitas medis net nukaista raudoniu. Rudenį byra drebulių lapai, krinta ir medžio šakelės, maždaug vienu metu su lapais. Taip medis apsivalo nuo nereikalingų ūglių. Rudeninis šakelių kritimas būdingas nedaugeliui medžių.
Yra dar vienas būdas atpažinti drebulę – reikia pakramtyti jauną jos šakutę. Ji karti. Tačiau kiškiams ir kitiems miško žvėrims drebulių ūgliai – žiemos skanėstas. Jei žiemą užklydote į jauną drebulyną, neišsigąskite sprunkančio ilgaausio. Galite sutikti ir elnią, stirną.
Pas mus drebulynų gausu, jie sudaro net 6 procentus visų miškų. Sakoma, kad daugiau nereikia, pakanka esamų. Miškininkai drebulės nevertina. Jos mediena minkšta, tačiau labai skali. Naudojama tik degtukams, pakuotėms, skiedroms, drožlėms. Aš medžiui nuolat virpančiais lapais jaučiu pagarbą. Jis turi daug paslapčių. Tai, ką jums papasakojau apie drebulėles, dar ne viskas. Bet jūs ir Harlis turbūt svajojate apie gražų ežerą ir maudynes?
– Taip, Pauliau! – sušuko Ąžuolas, Ieva ir Dovilė.
Po penkiolikos minučių automobilis vėl įsuko į mišką. Netrukus prieš akis sužibo ežeras – didelis ir skaisčiai mėlynas. Jauki įrengta stovyklavietė buvo tuščia, Paulius paskelbė, kad tuojau bus galima atsigaivinti, ir ėmė traukti palapines. Vaikai puolė padėti jam, o savanaudis Harlis pūkštelėjo į vandenį nieko nelaukęs. Kai stovykla buvo įrengta, kai visi iki soties prisiturškė vandenyje ir užkando, išgirdo pasiūlymą pasivaikščioti po Labanoro girią. Dovilė liko saugoti stovyklavietės, o Paulius surengė vaikams žygį į Kanio raistą.
Vaikai buvo spanguoliavę pelkėje su tėvais, tačiau aikčiojo lyg pirmą kartą pamatę aukštapelkę. Basnirti brido gaiviai vėsiu vandeniu, Ąžuolas nuolat sušukdavo Ievai, kad mato gyvatę. Sesuo suspigdavo, o paskui imdavo juoktis, kad ir vėl patikėjo brolio gąsdinimais. Paulius pasiūlė apžiūrėti pelkės medelius.
– Varganos pelkių pušelės – vieninteliai „tikri“ pelkių medžiai. Bet aplink – visas būrys sumedėjusių augalų. Daugelis pelkėse augančių augalų – gailiai, balžuvos, vaivorai, net mažylės spanguolės – turi sumedėjusius neaukštus stiebus. Jie lieka žiemoti, nenušąla, kitais metais žydi ir brandina vaisius. Trūksta tik vienintelio požymio, būdingo tikriems medžiams – ūgio. Šie pelkių krūmokšniai priskiriami puskrūmiams ir krūmokšniams. Jie turi daug bendrų bruožų. Pelkėje pakanka vandens, bet čia augantys krūmai lyg dykumų augalai taupo kiekvieną lašą. Maži, susisukę, stori lapai, dengti apsauginiu sluoksniu, neleidžiančiu išgaruoti vandeniui, uogos su vaško sluoksneliu, giliai į žemę lendančios šaknys – tai savybės, nebūdingos vandens perteklių turinčiai aplinkai. Tačiau pelkės krūmeliai iš tikrųjų kenčia troškulį, nes vanduo rūgštus, jį siurbdami iš paviršiaus jie negautų būtinų maisto medžiagų. Šie krūmeliai prisitaikė, kad išgyventų nepalankioje aplinkoje. Gailiai ir vaivorai derlingoje daržo žemėje žūtų. Ar užuodžiate, kaip kvepia pelkė? Žmonės kartais sako, kad pelkių kvapas apsuka galvą ir paklaidina. O vaivorus vadina girtuoklėmis. Tačiau vaivorai-girtuoklės niekuo dėti, tikrasis kaltininkas – pelkinis gailis. Bet mes per ilgai užtrukome. Nežiopsokim!
Ąžuolas su Pauliumi ėmė saujomis berti vaivorų ir mėlynių uogas į burnas, tik Ieva rinko į mažą sumuštinių dėžutę. Ji padarė išvadą:
– Mums vaivoras nepanašus į tikrą medį, tačiau skruzdei ar vabalėliui jis – milžiniškas. Juk žmonės viską mėgsta lyginti su savimi
Grįžtant keliuku į stovyklavietę, Paulius sustabdė vaikus sename pušyne.
– Štai kiek visokių krūmų auga po senomis pušimis! Jei pušyną įsivaizduosime daugiabučiu namu, kuriame nėra lifto, tai pirmojo aukšto laiptinėje – nuolatinis sujudimas. Čia buriasi medžiai, kuriems reikia „lipti“ aukštyn, net į viršutinius aukštus. Juk visi medžiai kadaise buvo daigai. Matote? Mažutėliai eglaičių daigai vidur pušyno. Kokie švelnučiai! Jiems kitų aukštų gyventojai – tik metro šaltekšniai – milžinai. Tačiau senieji šaltekšniai – didesni už mus, jie kopia miško daugiabučio aukštais nesisveikindami su kaimynais. Apatiniuose aukštuose – daugybė praeivių, kurie negyvena ir neįsikurs šiame pušyno name. Štai išdygo gaisrena, kažkaip patekusi iš pievos, o va – balanda iš daržų. Tai – svečiai name, kurio dabartinės šeimininkės – lieknos, geriausiuose aukštuose įsikūrusios pušys. Jaunų pušelių nematyti, jas pakeitė kitoks miškas. O pomiškio krūmai lydi visus žaliuosius milžinus kaip kuklūs ir nereiklūs prastesnių butų nuomininkai. Mūsų krūmų florą pomiškio augalai pagausina gera dešimtimi rūšių. Ne tik šaltekšniai, bet ir šunobelės, ožekšniai, sausmedžiai, šeivamedžiai, žalčialunkiai – visi renkasi butą pagal „kainą“, tai yra šviesos kiekį, dirvą ir kaimynus. Todėl vieni auga tik eglynuose, kiti – pakraščiuose, treti – ąžuolynuose. Yra ir tokių, kurie įsikuria bet kur.
Gražuolis šermukšnis – nedidelis medis, tačiau miške neužauga toks, kokį gamta jį sukūrė. Prie namų šermukšnis gali užaugti net iki 15 m ir beveik pusmetrio storio. Žiemą pažinsime šermukšnį iš pilkšvos žievės ir nesunkiai atskiriamų siaurų, ilgokų ir pūkuotų pumpurų. Ir plunksniškiems lapams išsprogus visi šermukšnį pažįsta. O gegužės-birželio sandūroje medis puošiasi smulkių baltų žiedelių kekėmis, kurių savitas kvapas ne visiems patinka. Bet ant skydiškų kekių ropinėja daug smulkių vabzdžių, pernešančių žiedadulkes. Netrukus užsimezga maži rutuliukai, pamažu visą vasarą auga, o rudeniop pradeda rausti. Rugsėjį nusvyra sunkios raudonos šermukšnių kekės. Įprasta vaisius vadinti šermukšnio uogomis, tačiau kaip ir kitų giminingų augalų (obels, kriaušės, gudobelės) šermukšnio vaisiai yra obuoliai. Dėl jų mažumo botanikai sukūrė šermukšnio vaisiui obuolėlio pavadinimą. Išdrįskite paragauti tokį obuolėlį! Pajusite rūgščiai kartų skonį, o jei susibersite burnon visą saują, burna apsivels lyg miltais. Šermukšnio „uogos“ maistingos, turi daug vitaminų ir vertingų mineralinių medžiagų. Po šalnų jos skanios ir galima valgyti nesiraukant, tačiau dažniausiai prisirinkti jau nespėsite, nes yra greitesnių už jus. Vaisius nulesa svirbeliai ir zylės. Galima jų prisiskinti ir nokinti saulėje arba džiovinti. Labai skanu po kelis obuolėlius įsimesti į žaliąją arbatą arba kramtyti džiovintus vaisiukus kaip skanėstą. Tokio gardėsio prisirinkti nesunku – vienoje kekėje būna iki 40 „uogų“, o rugpjūtį visas medis jau raudonuoja.
Palyginti su kitais krašto medžiais, šermukšniai sulaukia garbingo amžiaus. Jei auga pavieniui, gali išgyventi net 200 m., pavėsinguose miškuose 50–80 m. Miško krūmų aukšte pilna jaunų šermukšniukų, kartais jie suželia dideliais būriais. Tačiau be saulės ima nykti, kol lieka keletas, kurie brandina vaisius. Jei sudygsta pietinėse pamiškėse, suklesti. Maži šermukšnynai susidaro ir kirtavietėse.
Šermukšnio mediena vertinga – ji kieta ir graži. Bet tik vienas kitas šermukšnis pasiekia 40 cm storį, daug medienos iš medelio tikėtis neverta. Svarbiausios yra šermukšnių vaistinės savybės, vertingi vaisiai, jų grožis. Praeityje žmonės gerbė, net garbino šermukšnius. Būta visame krašte žinomų dvišakių senų medžių (apie tokį pasakoja poetas J. Marcinkevičius dramoje „Mažvydas“). Prieš šimtmetį tikėta, kad šermukšnine lazda galima nuvyti velnius ir kitas blogybes.
– O kaip atrodo sedula? Ar ji panaši į šermukšnį? – sužibo Ievos akys, nes prisiminė pirmą jų kelionės naktį ir pokalbį su broliu. Tada Paulius juodviem atrodė panašus į šermukšnį, o mokytoja Dovilę – į sedulą. Abu niekada nematė sedulos, tačiau pavadinimas gražus.
– Parodykit sedulą, Pauliau – labai prašom… – paantrino Ąžuolas.
– Jeigu pasiseks rasti, nes šis mielas medelis auga ne visur, – pažadėjo Paulius.
Visi dairėsi žygiuodami miško kirtimų linijomis. Sedulą pirmoji pamatė jos nepažįstanti Ieva. Vyrai vis lenkėsi prie mėlynių, o mergaitė su Harliu nusileido nuo kalvos paieškoti pavėsio. Čia ir aptiko mažą krūmą dailiais lapais su aiškiomis, lanku riestomis gyslomis. Tuojau pašaukė abu uogautojus.
– Neįtikėtina! – nustebo Paulius. – Štai jums ir sedula. Ji randama visoje Lietuvoje, tačiau retai auga gausiai. Dažniau galima pamatyti mažą poros metrų aukščio krūmą, o mes stovime prie milžinės. Turbūt jos aukštis ne mažesnis nei 4 m. Sedulų sąžalyną esu matęs tik Neries šlaituose, kartais gausiau kuriasi ir krūmais apaugusiose paežerėse. Medelio lapai gražūs. Pažvelkite prieš Saulę – jos gyslos retos, išsidėsčiusios taisyklingai, lankais. Ne mažiau žavi ir ryškiai raudonos šakelės. Kartais sedulas sodina parkuose, kad ir žiemą pagyvintų aplinką. Pavasarį jos aplimpa kuklių, bet puošnių žiedų puokštelėmis. Sedula žydi baltos spalvos su žaliu atspalviu žiedynais, juos lanko nektaro ištroškę vabzdžiai. Užsimezga kaulavaisių kekės, kurios vasaros pabaigoje ar rudenį prinoksta ir žvilga juodos su violetiniu atspalviu. Krūmelis jau po kelerių metų dera, užaugina daug uogų. Tačiau žmonės jų nevalgo, tik paukščiams patinka sedulos. Uogoje – vienas mažytis kauliukas, jos sultingos, bet turi daug karčių ir net šiek tiek nuodingų medžiagų. Panašios į nuodingų šunobelių, šaltekšnių uogas, taigi geriau neragauti – miške pakanka kitų. Tik kartais jas naudoja audiniams dažyti juodai, o kur ne kur prie namų augina ir svetimžemes valgomus vaisius nokinančias sedulas. Beveik pusę vaisių kauliukų svorio sudaro vertingas aliejus.
Mažojo krūmo mediena kieta kaip ragas. Seniau iš jos gamindavo sieninius laikrodžius, kuriuose daug besisukančių ir viena su kita besiliečiančių dalių. Laikrodžių ratukai ir kiti mechanizmai buvo iš sedulos. Sedulos savybes rodo ir lotyniškas pavadinimas Cornus sanquinea. Cornus reiškia „ragas“, o sanqiuneus – „kruvinas“, mat šakučių spalva ryškiai raudona. Iš antikos laikų mus pasiekė pasakojimai, kad iš sedulų buvo gaminamos strėlės.
Paulius nutilo, susimąstė, o paskui, grįžtant į stovyklavietę, pridūrė:
– Bet pjauti sedulos šaką strėlei dėl kiemo žaidimų neverta. Medelis gana retas, daugelis amžių nugyvena nematę sedulos arba dėmesio į ją neatkreipę. Pamenu, vaikystėje tėtis vesdavosi į mišką. Kai pirmą kartą parodė sedulą, paklausiau, kokia iš jos nauda. Tėtis tada atsakė, kad ne viską reikia vertinti pagal tai, kokią naudą galima gauti. Man labai įstrigo šitoks atsakymas. Ir kukliąją sedulą įsiminiau…
Vaikai paslaptingai šypsojosi ir net susišnibždėjo tarpusavyje. Staiga pasigirdo Harlio amsėjimas, šuo atliuoksėjo išsiilgęs šeimininkų. Likusią dienos ir vakaro dalį keliautojai pramogavo ir ilsėjosi, anot Ąžuolo, iki nuovargio. Juk rytoj – namo! Kiek visko sužinota ir pamatyta, kiek medžių ir gražių vietų aplankyta, apžiūrėta.
Vakare užkūrė laužą. Visiems susėdus, Ąžuolas pasiūlė atnešti Pauliaus kompiuterį ir peržiūrėti kelionės nuotraukas, nes jau ne viską prisimena. Tačiau buvo priimtas merginų pageidavimas ramiai pasėdėti prie laužo, pasimėgauti malonia vakaro vėsa, pasiklausyti žuvų pliauškėjimo ežere ir paslaptingų garsų nendryne. Net Harlis tupėjo žiūrėdamas į ežerą ir kažką mąstė.
Sutemo, bet miegoti nė vienas nenorėjo – taip buvo gera ir jauku sėdėti. Ieva prigludo prie mokytojos, Ąžuolas užsitraukė gobtuvą – pro laužo liepsnas švytėjo tik berniuko akys. Paulius pasakojo, kaip mokėsi, studijų metu susipažino su Dovile, daug keliavo po Lietuvą ir užsienio šalis, fotografavo. Gamtą pažinti išmoko ne auditorijose ir laboratorijose, o stovyklaudamas, paskui dirbdamas vadovu vaikų stovyklose. Vesdamas žygius, susidūrė su šimtais smalsių akių, išgirdo daugybę klausimų. Jo nuomone, tik mokytojai, kurie patys dažnai būna gamtoje ir veda į žygius vaikus, gali išmokyti pažinti gamtą ir dar labiau pamilti mūsų kraštą. Juk knygų paveikslėliai ir internetas – tai durys į muziejų arba pasijusi tarsi prie kioskų pastovėjęs ir lankstinukus pavartęs…
Dovilė perspėjo, kad jau beveik vidurnaktis – laikas į palapines. Vaikai ėmė prašyti dar šiek tiek pasėdėti, o gal būtų galima ir visai nemiegoti. Juk taip gera… Tada Paulius pasiūlė sugalvoti įdomią temą ir tęsti pokalbį apie medžius. Vaikai, žinoma, norėjo tik pasėdėti naktį – visas smalsumas jau buvo išgaravęs. Bet nieko nepadarysi – teks pamąstyti, jeigu nenori eiti miegoti. Tik reikia sugalvoti ką nors įdomaus…
Pokalbis nakčia: ką prarado Lietuvos miškai?
Tyliai pyptelėjo Ąžuolo laikrodis, skelbdamas, kad prasidėjo šeštoji medžių ekspedicijos diena. Ąžuolui toptelėjo mintis:
– Pauliau, papasakokit apie rečiausius Lietuvos medžius. Minėjote kukmedį, matėme dygiąją slyvą, įrašytą į Raudonąją knygą. Ar daug yra retų medžių?
– Lietuvoje natūraliai auga 94 rūšių sumedėję augalai. Iš jų 11 yra reti ir įrašyti į saugomų augalų sąrašą. Kas dešimtas medis ir krūmas – retas arba net didelė retenybė. Į Raudonosios knygos puslapiuose įrašytą globojamą medžių būrelį nepatenka net toks ribotai paplitęs medis kaip skroblas, kai kurios retos gervuogės. Įtraukti tik tie, kurie, mokslininkų nuomone, nesaugomi gali išnykti, o jų plotai sparčiai mažėja.
Dar galima pamatyti liekninių beržų, laplandinių ir mėlynialapių karklų. Jie paplitę Lietuvos rytuose ir pietuose – pelkėse ir paežerėse. Kai kur auga gausiai, pavyzdžiui liekninis beržas sudaro net tankius sąžalynus. Bet žinomų augaviečių vis mažėja, nesaugomose teritorijose daug kur šie krūmai jau išnykę.
Nėra labai reta ir dygioji slyva, kurią jau matėme kelionėje. Gebenė lipikė auga tik keliose šalies vietose. Jos augavietes pajūryje, ypač prie kapinaičių, reikėtų laikyti žmogaus kūriniu. Šią dailią lianą žmonės augina, o patekusi į greta namų esančius miškelius, gebenė plinta pati.
Dar keli krūmai ir krūmokšniai yra reti todėl, kad maža jiems tinkamų augaviečių. Tyrulinė erika, pajūrinis sotvaras, gulsčiasis karklas auga tik Lietuvos pajūryje. Ilgesnes pakrantes turinčios valstybės irgi saugo šiuos augalus, tačiau ten jie nėra labai reti. Mūsų pajūrio ruožas kuklus, lankomas žmonių, todėl labai lengva netekti ne tik šių krūmelių, bet ir kopų, pajūrio pelkių.
Kitame Lietuvos krašte, Lazdijų rajone, Trako miške auga bekotis ąžuolas. Kai pasakoju vaikams, daugelis įsivaizduoja šį medį labai nedidelį, panašų į beržą keružį. Tačiau bekotis ąžuolas nė trupučio nenusileidžia savo broliui, kurį visi pažįstame. Skiriasi jo lapai, o bekočiu jis vadinamas dėl labai trumpų vaisių kotelių. Auga tik mažame miško sklypelyje. Medžio paplitimo riba – į pietus nuo mūsų šalies, tačiau augalai kartais išsiveržia šimtus kilometrų už savo augimo vietų. Kai kurie mokslininkai abejoja, mano, kad bekotį ąžuolą kadaise pasodino žmonės.
Visi kalba apie išnykusius krašto žvėris – stumbrą, laukinį arklį. Tačiau jie išnyko senokai, o europinis kukmedis augo Lietuvoje „visai neseniai“. Jį matė ir aprašė, herbarizavo pirmieji Lietuvos gamtininkai XIX a. Kukmedis vešėjo Šilutės, Raseinių apylinkėse, nors jau tada buvo retas. Kaimyninėje Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje tebeauga ir dabar, tačiau jau niekas nebesitiki rasti kukmedį Lietuvoje. Labai gerai išvaikščiojome ir praretinome savo miškus, kad jame liktų iki 2000 m. sulaukiantis senas kukmedis. O jaunų nebuvo kam pasėti.
Tačiau Ąžuolas tikėjo, kad didžiuliame jo gyvenamą miestelį supančiame miške tikrai yra kukmedžių. Juk negali būti, kad visi iki vieno… Paulius pesimistas, jis netiki, kad dar daug atradimų padarys smalsuoliai, keliaujantys miškais.
– Laužas užgeso, – tarė Dovilė. – Gal einam į palapines? Girdite, kaip knarkia Harlis?
Įsitaisę savo palapinėje ir aklinai užsisagstę miegmaišius, vaikai nusprendė nemiegoti visą naktį ir aptarti kiekvieną kelionės dieną. Bet Ąžuolas taip greitai pradėjo šnarpšti, kad Ievai vienai teko skaičiuoti kelionės vaizdus ir nuvažiuotus kilometrus. Palapinės prieangyje susirangęs Harlis kartkartėmis tyliai suurgzdavo. Ieva bandė užmigti, bet kelionės įspūdžiai ir mergaitiškos svajonės neleido. Ji tyliai prasegė palapinę ir iškišo nosį laukan. Pastebėjo, kad ima švisti. Tyliai kaip pelytė išlindo laukan ir basa patraukė prie ežero. Harlis nusekė paskui. Mergaitė ketino pasėdėti ant tiltelio ir pasigėrėti saulėlydžiu, tačiau iš tolo pamatė, kad ten sėdi Paulius, apkabinęs Dovilę. „Štai kodėl ragino eiti miegoti! Juk ir mes norėjome pasėdėti…“
Ieva tyliai nužingsniavo paežere į beržynėlį, čia atsisėdo ir ėmė gėrėtis ryto spalvomis. Harlis įsitaisė šalia. Vienas po kito prabilo paukščiai, gegutė plyšojo visai šalia. Ieva apkabino savo ištikimą draugą, paskui pasidėjo ant jo galvą ir užmigo.
Tik gerokai įdienojus pakirdęs Ąžuolas pasigedo sesers. Niekur nematė ir Harlio. Nušlepsėjo iki laužavietės, pasilabino su Pauliumi ir Dovile, bet ir čia Ievos nebuvo. Šuo nuolat naršo krūmynus, ir dabar, žinoma, suka ratus po mišką. Bet kas nutiko seseriai?
Visi ilgai šaukė, o paskui nusprendė ieškoti. Ieva neatsiliepė, bet iš kažkur pabidzeno šuo. Į jį dabar niekas nekreipė dėmesio – juk dingo žmogus. Visi patraukė paežere, ieškodami mergaitės pėdsakų. Dovilė pastebėjo, kad Harlis ramiai atsigulė ant kalniuko. Ji palypėjo ir greta šuns pamatė kietai įmigusią savo mokinę.
Keliautojai neatsistebėjo, kaip ir kada jų bendražygė atsidūrė už puskilometrio nuo stovyklavietės. Bet negi Ieva galėjo prisipažinti, kad išėjo pasvajoti, kad apsikabino Harlį ir… Pasakė ėjusi… uogauti, o dabar… labai alkana. Visi suskato ruošti pusryčius, paskui dar porą valandų pramogavo. Ieva prisiminė, kad vakar vaikštinėdama po pelkę pririnko visą dėželę uogų ir paliko už palapinės. Atnešė ją prie laužavietės ir pavaišino kitus. Dvejonių dėl uogavimo paryčiais nebuvo.
Papietavę pradėjo tvarkytis, dėtis daiktus. Paulius pasakė, kad vakarienė bus namie. Paskutiniai ilgos kelionės kilometrai bėgo lėtai, bet kai vaikai pamatė pažįstamus savo miestelio apylinkių miškus ir bažnyčios bokštą tolumoje, pajuto, kad labai pasiilgo namų. O jų varteliai atsivers po kelių minučių.
Gaila buvo skirtis su Paulium ir Dovile, tačiau šie priminė, kad tarp jų namų net tvoros nėra. Po jausmingo susitikimo su tėvais ir bendros vakarienės su kaimynais, prasidėjo nuotraukų peržiūra. Kai Ąžuolas trečią kartą rodė nuotraukas (Dovilė su Paulium jau buvo išėję), tėtis, šiek tiek pavargęs nuo vaikų įspūdžių, pasiūlė eiti miegoti.
Dar kelias savaites šeimoje buvo kalbama apie matytus medžius. Atėjo liepa, vaikai ėmė svajoti apie naujus žygius. Bet arti – tik paežerės krūmynai ir nedidelis miesto parkas. O miškas – toli, vieni vaikai dar niekada nevaikščiojo po didelius ir klaidžius apylinkių miškus. Ąžuolas įrodinėjo sesei, kad reikia patiems surengti ekspediciją. Paulius su Dovile išvyko atostogauti, o vasaros kasdien vis mažiau lieka. Juk Ieva dabar jau žino, kad tas, kas tik varto knygas su paveikslėliais, gamtos nepažins. Vasara, liepa, pats gamtos gyvenimo smagumas, o Medžių tyrėjų klubo nariai sėdi sau namie. Ieva nedrįso eiti į mišką be suaugusiųjų. Tačiau brolis kasdien ją drąsino: juk dabartiniai Lietuvos miškai – ne tokie, kaip senovėje, ras žmonių, kurie parodys kelią. Net jei nuklystų į pasaulio kraštą, paskambintų tėčiui ir jis tuoj pat sėstų į automobilį.
Idėja subrendo ir buvo paskelbta tėvams. Tėtis šypsodamasis sutiko, mama nepritarė. Tik po savaitės įkalbinėjimo ir tėvų pasitarimų, mama išdėstė kelionės sąlygas.
Ilgai stebėjo orus, kol pagaliau išrinko žygio dieną. Į kuprinę mama pridėjo maisto, gėrimų, atsarginių kojinių. Tėtis įdavė pinigų ir antrą mobilųjį, jei vieną pamestų. Iš vakaro vaikai paprašė, kad juos prikeltų anksti rytą.
Diena turėjo būti graži, Harlis linksmas alsavo vėsiame ryto ore ir tempė pavadėlį – greičiau į laisvę!
Ką jaučia medis?
Miškas artėjo lėtai. Kai pasiekė pirmuosius medžius, Ąžuolas prisipažino, kad apie kelionės planą ir tikslą ilgai galvojo, bet nieko konkrečiai neparengė. Tyrinėti medžius miške bus sunku, juk jų tiek daug. Pirmiausia juodu apžiūrėjo žievę, paskui – samanas, tada susidomėjo tankiu krūmynu. Abu suprato, kad kiekvieną rimtą ekspediciją reikia planuoti iš anksto.
– Viską stebėkime ir tiesiog mėgaukimės, – pasiūlė Ieva.
Ąžuolas pritarė:
– Kad tik įdomybių rastume kuo daugiau! Dairykimės ir būkime akyli.
Tačiau pirmiausia kai ką įdomaus išgirdo. Storos pušies kamienas skleidė garsą. Kažkas tyliai ir gailiai cypsėjo. Juodu įžiūrėjo kamiene mažą drevę – turbūt iš jos sklido skriaudžiamojo balselis. Ąžuolas pasišovė kopti – drevė buvo žemai, o kelios nudžiūvusios šakos padės pasiekti angą, patenkinti smalsumą arba net išgelbėti auką. Įlipęs į medį ir vos alsuodamas ant traškančios šakos, vaikas bandė pažvelgti vidun, tačiau nieko nematė. Tačiau garsas tikrai sklido iš ten. Ieva sunerimo:
– Kišk ranką! Gal ten įstrigo paukščiukas?
Ąžuolas atsargiai įkišo pirštą drevėn… ir taip suriko, kad Harlis pradėjo loti. Tuoj pat ištraukė ranką, bet nepastebėjo į pirštą įsikibusio tamsaus mažo gumuliuko, nes triokštelėjo šaka, ant kurios sėdėjo, paskui – antra, trečia… Ąžuolas šaukdamas krito žemyn, o Ieva užsidengė akis, kad nematytų brolio žūties. Kai išgirdo bumbtelėjimą, šiek tiek praskėtė pirštus ir suprato, kad brolis gyvas. Jis bandė atsistoti ir įsitikinti, ar visi kaulai sveiki. Laimė, tik susibraižė ir kelnės suplyšo. Išgąstis išgaravo, jis apžiūrėjo skaudamą pirštą, iš kurio sunkėsi kraujo lašelis. Paskui pastebėjo šalia gulintį mažą pūkuotą gumulėlį, suglaudusį plėviškus sparnelius. Šikšnosparnis, radęs prieglobstį pušies drevėje, sukėlė tokį siaubingą įvykį.
– Juk jis ramiai tupėjo savo namuose, – atsitokėjęs ėmė samprotauti Ąžuolas, – o mes elgėmės lyg įsibrovėliai. Ir pušys netinka karstytis. Pats esu kaltas dėl mėlynių ir kruvinos alkūnės. Bet dabar žinosime, kur galima rasti šikšnosparnių. Nauja patirtis! Oi, kaip skauda pirštą…
Vaikai pasuko į gūdų lapuotyną ieškoti naujų nuotykių. Po ąžuolais buvo vėsiau, bet zyzė uodai. Nutarė eiti ąžuolynu. Juk Paulius sakė, kad mūsų krašte ąžuolynų nedaug, visi jie nedideli, taigi nieko tokio kelios minutės sunkaus žygio be keliukų… Ąžuolai maišėsi su klevais, paskui atsirado ir juodalksnių… Staiga Ieva suspigo ir parodė pirštu į viršų.
Siaura erdve tarp ąžuolų pamažu kilo didžiulis juodas paukštis ilgomis kojomis. Kas išsigando pirmas – Ieva ar paukštis, nebuvo svarbu. Vaikai suprato, kad tai juodasis gandras, išvydo ir baltą jo papilvę. Ąžuolas prisiminė skaitęs, kad šie gandrai reti Lietuvoje, gyvena slapta nuo žmogaus, toli miškuose, lizdus suka medžiuose.
Staiga krūmai sušnarėjo ir Ieva vėl suspigo. Iš jų išlindo… vyras keistais kareiviškais drabužiais, su juoda kuprine ir didžiuliu fotoaparatu. Jo žvilgsnis nebuvo draugiškas.
– Kodėl šūkaujate draustinyje? Jau trečią kartą jus girdžiu – negi parėkauti atėjot į mišką? Nuo paryčių laukiu prie lizdo, kad nufotografuočiau gandrą. Dabar visos pastangos – šuniui ant uodegos!
Ąžuolas nudžiugo, sutikęs gamtininką, tačiau abiem buvo labai gėda, kad juos, Medžių klubo narius, šis žmogus laiko kažkokiais rėksniais. Jis nuoširdžiai papasakojo apie kelionės tikslą ir patirtus nuotykius ir patikino, kad abu yra patyrę gamtininkai, bendrauja su tikrais mokslininkais – Antanu ir Ingrida. Vyras šyptelėjo – lyg pašaipiai, lyg ir draugiškai ir tarė:
– Jeigu taip šūkausit, nieko nepamatysit ir nepastebėsit – miške reikia stengtis neišsiskirti iš aplinkos ir vaikščioti be garso. Ką gi, diena jau sugadinta – mano tikslas buvo gandro nuotrauka. Et, jūs… Gal norite išmokti stebėti mišką tyliai? O gal jau pakako nuotykių ir trauksit namo? Ar eisit su manim?
Ąžuolas net išraudo iš džiaugsmo ir apėmusio entuziazmo, tik Ieva kiek abejojo, nes mama sakė nebendrauti su nepažįstamaisiais. Bet smalsumą žadino vyro pradėta šneka:
– Gamtoje medį supa tokia pati aplinka kaip ir mus, žmones. Jis išdidžiai stovi lietui lyjant, šąla viduržiemį, kaista saulės kepinamas, turi ištverti pūgas ir vasaros kaitras. Tačiau žmogus neišbūtų visą gyvenimą vienoje vietoje – jam reikia judėti, slėptis nuo šalčio, saulėkaitos… Medžiui svarbiausia šviesa, šiluma, drėgmė. Mes vaikščiojame tarp medžių, dairomės, bet aplinką jaučiame kitaip nei jie. Pabandykime pabūti medžiais, pajusti, kaip aplinka veikia žaliuosius milžinus.
Ar medžiai akli?
– Apsidairykite ąžuolyne. Čia tamsoka net dieną ir sunku padaryti gerą nuotrauką. Šviesa miške turi savo dėsnius ir ne taip paprasta ja pasinaudoti ne tik medžiams, bet ir krūmams, žolėms, gyvūnams. Kiekvienas išdygęs medis turi nueiti savo kelią į šviesą. Ąžuolyno pažemėje – beveik prietema, medžių viršūnės lepinasi spinduliuose. Juk šie ąžuolai nesodinti, užaugę patys – jiems po 120 m. Kadaise maži daigeliai turėjo pranokti kitus medžius.
Medžių lapai sugeria tik trečdalį krintančios šviesos, likusi šviesa, prasimušusi pro lapus, šildo medį, jo aplinką ir garina susikaupusį pernelyg didelį vandens kiekį. Nustatyta, kad tik maždaug šimtoji šviesos dalis panaudojama fotosintezei. Skiriasi net to paties medžio lapai. Įsaulyje būnantieji – mažesni, storesni ir tamsesni. Pavėsyje lapai kitokie: dideli, šviesiai žali, ploni ir lengvai susisuka į vamzdelį. Ši savybė būdinga ne tik ąžuolo lapams.
Bet kai kurie medžiai labai mėgsta šviesą. Šviesiamėgis beržas, gyvenantis ūksmingoje vietoje, nunyksta. Jo lapai visi vienodi. Yra ir vien ūksminius lapus turintys medžiai, bet mūsų krašte jų nedaug, dažniau tai pomiškio krūmai. Štai todėl ąžuolyne nėra dygstančių beržiukų, neauga nė vienas beržas.
– Žinau, beržai auga pakelėse ir šviesiose kirtavietėse! – pasakė Ąžuolas.
– Bet pažvelkite į šitą gražų krūmelį, aplipusį raudonomis uogomis, – pasakė vyras. – Juk tai nuodingasis žalčialunkis. Jei patektų į šviesią vietą, greitai pradėtų skursti ir nunyktų, o prieblandoje jaučiausi puikiai. Retintame ąžuolyne mačiau pageltusius skurdžius žalčialunkius. Beje, mišką iškirtus, medžiai vis kitaip prisitaiko prie pasikeitusių šviesos sąlygų. Daugelis iš pradžių kenčia, o kitais metais, išsprogus pumpurams, jaučiasi geriau. Tačiau šviesą pamėgusieji gerai jaučiasi tik šviesoje.
Daugiabučių namų kaimynai stengiasi sugyventi: bendrauja, paeiliui valo laiptines. Medžiai – irgi kaimynai, jie sugyvena, net naudojasi vieni kitų sukuriama prieblanda, vėsa arba šiluma, drėgme. Vieni kitiems teikia naudą. Jei nesi savas miško namuose – turėsi trauktis… Miškininkai išmoko pasinaudoti medžių sugyvenimo taisyklėmis ir kai kuriems medžiams sukuria apsaugą iš kitų medelių, o iš viršaus palieka daug šviesos. Jeigu tarp medžių yra pakankamai šviesos, jie kerojasi į plotį, užaugina kuplias lajas. Jei tvyro prietema, liemuo stiebiasi, auga į ilgį, lajos pakyla į didelį aukštį. Lapai atsisuka į šviesą skirtingu kampu. Pavyzdžiui, klevo lapai apačioje gręžiasi į saulę, viršūnėse, lyg kaitros bijodami, atsuka saulei lapalakščio kampą.
Kai šviesos mažai, pradeda kristi lapai ir šakelės – jie medžiui nebereikalingi. Šakokritis – per ilgus metus atsiradusi medžių prisitaikymo savybė. Ant apatinių šakelių nebūna žiedinių pumpurų, čia nesivysto vaisiai, apatinių šakų beveik neglamonėja šviesos spinduliai. Todėl medžiai neskubėdami atsikrato nereikalingų šakų. Ant patamsyje augančių šakelių blogai vystosi ir lapiniai pumpurai. Jie būna silpni, lapai skurdūs, todėl dažnai šie pumpurai virsta miegančiaisiais, juos apkloja žievės sluoksnis, bet, aplinkai pasikeitus, gali atgyti. Ten, kur neužklysta spindulys, lėčiau medėja jaunos šakelės, šaltą žiemą jos gali nušalti. Geriausia saulės spindulio galią stebėti pasodinus medelį atviroje vietoje. Čia jie greičiau auga, anksčiau ima vesti vaisius, pralenkia gentainius miške keleriais metais.
Bet šviesa ne visada reikalinga. Medžio daigai jos nemėgsta – juk gležną daigelį kaitra gali pražudyti. Daigai – būsimieji medžiai, gyvenimą pradeda pavėsyje.
– Na, čia tikrai nedaug šviesos patenka, turėtų būti pilna jaunų daigų ir medelių, bet matyti tik aukštos žolės… O dilgėlės! Prakeikimas, kiek jų daug! – nesusilaikė Ąžuolas.
Vyras staiga drąsiai praskleidė dilgėles ir parodė keletą mažų ąžuoliukų, šermukšnėlį, liepaitę.
– Žiūrėkit, kiek medelių… Bet jūs teisūs, medžiai nevienodai praleidžia šviesą ir dalijasi su apačioje gyvenančiaisiais. Mažiausiai šviesos „pirmajam aukštui“ atiduoda liepos ir ąžuolai. Tačiau mums jų pavėsis per kaitrą maloniausias. O po beržu ir pušimi – pavėsio labai nedaug.
Pavasarį visi medžiai ilgisi šviesos spindulių. Ne tik medžiai – žolės irgi. Ąžuolyno augalai nužydi, kol medžiai dar nesulapoję, – jeigu čia ateisite balandį, pamatysite plukių, rūtenių, vištapienių jūrą. Anksti žydintys augalėliai naudojasi šviesa ąžuolyne. Pavasario šviesa ir šiluma pažadina pumpurus, išsiskleidžia jauni lapai. Saulė nestovi vietoje, slenka dangumi… Todėl skiriasi medžio apšvietimas per dieną. Rytą ir vakare saulė medį apšviečia įstrižai, vidurdienį – iš viršaus. Mėgstu fotografuoti ir žinau, kad geriausios nuotraukos būna anksti rytą ir pavakare. Jos – švelnių spalvų, gražiai nudailintos šešėlių. O vidurdienį – lyg nudegintos baltos spalvos, visai neįdomios.
– Jūs tikrai neteisus, – netikėtai pareiškė Ieva.
Ir nepažįstamas vyras, ir Ąžuolas, net išdykėlis Harlis sužiuro susidomėję ir laukė, ką ji dar pasakys. O Ieva, jausdama, kad tapo svarbiu asmeniu, luktelėjo ir pagaliau pasakė:
– Saulė neslenka dangumi, kaip Jūs sakote. Žemė sukasi aplink Saulę. Tai nustatė Kopernikas, mes mokėmės.
– Man malonu, kad klausaisi labai įdėmiai. Tu „pagavai“ mane beklystantį. Iš tiesų mums ir medžiams atrodo, kad saulė slenka dangumi, tačiau kartu su planeta keliaujame mes visi: medžiai, laukai, akmenys… Eime į eglyną.
Jie išėjo iš miško ir už kelių šimtų metrų įžengė į niūrų eglyną. Vyras pasiūlė įlįsti giliau ir pagulėti po eglėmis. Vaikams nepatiko – buvo tamsu, vėsu ir drėgna. Virš galvos susiglaudė šakos, pro jas krito tik menkutė šviesa. Po savimi jautė vien sudžiūvusius spygliukus. Nematyti jokio augalėlio, tik išdygęs vienišas šungrybis…
Vyras paaiškino:
– Visą šviesą sugeria eglės, augalams jos nebelieka. O grybams šviesos beveik nereikia. Be to, eglutės pribarsto spyglių, kurie irdami sudaro rūgščią terpę – čia niekas neaugs. Džiunglėse pažemėje irgi tamsu ir niūru.
– Tai gal einam ten, kur karšta ir tvieskia saulė? – pasiūlė Ieva. – Aš jau pasiilgau šviesos. Negi visi miškai tokie niūrūs?
– Dauguma mūsų miškų yra šviesūs pušynai. Eime, pasivaikščiosim tarp pušų. Sugrįšim į kaitrą, o gana greitai pajusime norą atsigaivinti vėsiame ąžuolyne.
Kai susėdo pušyne ant gražaus kerpėmis apaugusio šlaito, vaikai ėmė traukti iš kuprinių sumuštinius, siūlyti nepažįstamajam, kuris vis dar nesakė savo vardo. O klausti jie nedrįso. Iš pradžių vyras neėmė siūlomų mamos skanėstų, bet, pamatęs pilnutėles kuprines, kelis suvalgė. Vaikams davė atsigerti paprasto vandens, labai skanaus. Vyras paaiškino, kad pasisemia jo iš šaltinio, kur nuolat palieka savo automobilį. Užkandęs, jis pasirąžė, pasidžiaugė malonia saulute. Ir pradėjo pasakoti, kodėl medžiams tokia svarbi šiluma.
Šiluma medžių nelaužo
– Jei medžiai galės mėgautis šviesa, bet bus šalta, jie neaugs. Juk dažnai žiemą būna labai šviesu. Lietuvos – mažos valstybės – klimato sąlygos skiriasi. Oras šiltėja keliaujant ne iš šiaurės į pietus, o iš rytų į vakarus. Drėgnas pajūrio oras atneša šilumą šaltuoju metų laiku ir sušvelnina žiemas. Vasarą – priešingai – prie jūros šiek tiek vėsiau. Šilumos sąlygos gali skirtis net šiame miške. Pietinė miško pusė, pakraščiai, kalvų viršūnės – labiau įšildomos vietos, čia medžiai vystosi geriau. Duobės, miško giluma, ūksmė, šiaurinė pusė – vėsesnės. Medžiai prasčiau auga ir nuolat gairinami vėjų.
Pavasarį, vasarą, rudenį medžio gyvenime vyksta nuoseklūs pokyčiai – nuo pumpurų sprogimo iki lapų kritimo. Iš kur medis sužino, kada jam pradėti keistis? Jis orientuojasi pagal kelių dienų ir savaičių temperatūrą. Termometrų ir kitokių matuoklių medžiai neturi, tačiau kasmet nesuklysdami pradeda skleisti lapus ar juos meta, lyg suprasdami sinoptikų pranešimus.
Medžiai net sugeba patys „pasišildyti“ nuolat kvėpuodami, siurbdami vandenį, leisdami tekėti maisto medžiagoms. Medžio viduje temperatūra visada šiek tiek aukštesnė negu aplinkoje. Tačiau nuo gyvūnų ir žmonių medis skiriasi – menkas žvirbliukas straksėdamas savo kūną sušildo iki 40ºC, o medžio gyvybiniai procesai ją pakelia tik dešimtosiomis laipsnio dalimis. Stori žievės sluoksniai beveik nepraleidžia šalčio ir mažai išleidžia šilumos. Tačiau ne visų medžių žievė vienodo storio: eglės daug plonesnė už ąžuolo. Ji ne tik saugo medį nuo žiemos šalčių, bet vasarą laiko jį tarsi uždarytą, kad žievę smarkiai įkaitinanti Saulė nesužalotų jautrių vidinių sluoksnių. Žievė svarbi, kai temperatūra per trumpą laiką sparčiai keičiasi. Taip dažnai nutinka anksti pavasarį, kai dieną medžių liemenys įkaista, o naktį pasitaiko šalnų. Juoda ir tamsi žievė labai įšyla, gali pradėti sproginėti. Vaismedžių liemenis žmonės balina kalkėmis, norėdami apsaugoti nuo sproginėjimo ir kenkėjų antpuolių.
Ištirpus sniegui, drungnas vanduo keliauja medžio kamienu aukštyn, sušildo jį, tirpina apledėjimus, atgaivina medį naujam gyvenimui. Vėliau, vasarą, drėgmė medžio liemenyje ir lapuose palaiko lapų formą, neleidžia jiems suglebti. O rudenį, kai lapai jau nukritę, drungnos medžio sultys neatvėsta po storu žievės apklotu, jos suledėja tik paspaudus smagiam šaltukui.
– Oi! Girdėjau, kad į storus kailinius suvyniotą ledo gabalą, padėtą tamsiame sandėliuke, galima išsaugoti iki vasaros, – pasigyrė savo žiniomis Ieva.
– Taip – ledo ir aplinkos temperatūra negali susilyginti, juos skiria storas „izoliacinis“ sluoksnis – kailiniai, – tęsė vyras. – Panašiai drėgmę ir šilumą saugo nukritusių medžių lapų paklotė – irgi savotiški kailinukai. Juk miške lapų niekas nešluoja. Apsaugomos medžių šaknys, jos nedžiūsta, nešąla.
Jei medžiui šalta, jis tampa varganu krūmu. Kai kuriuos mums pažįstamus medžius miškatundrėje pamatysime augančius krūmeliais, o šiltųjų kraštų medžiai pas mus irgi lėtai auga, nesuspėja iki rudens subrandinti vaisių arba net nepražysta pavasarį. Ir „savi“ medžiai ne vienodai reiklūs šilumai. Daugiausia jos reikia ąžuolui galiūnui, o kantriausia – drebulė, nuo jos neatsilieka kuklusis berželis.
Kasmet skiriasi oro sąlygos ir skirtingai auga medžiai. Žmonės vis pranašauja ateinančią pasaulio pabaigą, sako, kad tokių metų kaip pastarieji nebuvo regėję, tačiau po vienos ar kelių vėsesnių vasarų sulaukiam labai karštos, o po labai šaltos žiemos ateina ir šilta vasara. Gamtai būdinga pusiausvyra, kasmet iškrinta panašus kritulių kiekis, panaši vidutinė metų temperatūra. Itin šaltas žiemas ar vasaras medžiai įrašo savo rievių ,,kronikose“. Jei sąlygos geros, medienos užauga daug, o medžiai subrandina gausybę sėklų, sudygsta daug naujų daigų, sustiprėja ūgliai.
Gražus, be didelių šalnų ankstyvas pavasaris – ir sudygsta tūkstančiai sėklų. Šalna gali pražudyti daugumą mažučių daigelių, išgyvena tik stipriausieji. Jei pavasarį smarkių šalnų nebūna ir išgyvena daugybė daigelių, tai dar nereiškia, kad Lietuvą padengs nauji miškai. Juk kitą pavasarį jaunus medelius greičiausiai pakąs šaltis, todėl natūralus medžių prieaugis kasmet būna beveik vienodas.
Šaltis baisus visiems gyviems padarams, taigi ir medžiams. Vasarą ir žiemą medžių jautrumas skirtingas. Beržo šakelės žiemą nušąla tik paspaudus -40ºC speigui. Pas mus tokia temperatūra itin reta, tiesą sakant, galima tik teoriškai. O vasarą net -8º C šaltukas pražudytų ne tik lapelius, bet ir šakeles. Per žiemos speigus pirmos nušąla dar nespėjusios sumedėti pirmametės šakelės ir dalis jaunų ūglių. Šių šakučių dar nesaugo žievė. Jos žūva ne dėl šalčio – pro ploną odelę sparčiai išgaruoja vanduo… Tik spygliuočiai, net žiemą žaliuodami, yra saugūs. Jų lapų-spyglių plotas už nuogų kitų medžių žiemą didesnis tris šimtus kartų. Regis, turėtų išgarinti žymiai daugiau vandens, tačiau kiekvieną lašelį saugo vaško sluoksnis ir užsivėrusios žiotelės. Ir spygliukai gerokai mažesni už klevo ar drebulės lapus.
Kartais itin šaltą žiemos dieną girdi, kaip medžių liemenys pokši, kartais net gana garsiai. Medžiai sproginėja, susidaro žiemospirgiai – žaizdos medžio kūne. Pro juos vėliau patenka grybų sporos ir ligų sukėlėjai, kenkėjai. Dar vėliau atsiranda drevės, kurios medžiui nenaudingos, tačiau tampa namais paukščiams. Pavojingas ne tik šaltis. Iš didelės kaitros – irgi nieko gera. Ji nudegina medžių žievę, ypač jauną.
– Tai štai kodėl medžių žievė ruda! Saulėje kaitintis tikrai nesveika! – sušuko Ieva.
– Šį kartą, mergaite, tu neteisi. Žmonių oda įrunda saulėje arba soliariume dėl kitos priežasties. Medžių žievė – negyvų ląstelių sluoksnis. Ji nuolat storėja, pleišėja, lupasi, skeldėja. Kiekvieno medžio žievė skiriasi, medžiui senstant keičiasi. Nudega tik plona medžio žievė. Gali nudegti ir lapai, ypač gležni lapeliai. Per sausras medžiai gali nudžiūti ir likti pliki anksčiau, nei spės pasiruošti žiemai. Nuolat saulės kaitinami jauni medeliai ir daigai taip pat neišgyvena, išskyrus tuos, kurie mėgsta šilumą.
Pavieniai medžiai užauga didesni ir stipresni. Vis dėlto medžiai nemėgsta vienatvės ir buriasi draugėn. Miško brolijoje jaučiasi saugūs. Tuo jie panašūs į žmones. Vienas kitą užstodami, jie vėsina mažesnius draugus arba šildo juos per šalčius. Eglutės užstoja jauną ąžuoliuką, šiam užaugus, jis dengia nuo kaitros kitus jaunus medelius. Miškas ilgai išsaugo šilumą vėlų rudenį. Keliukus ir dirvas sukausto gruodas, o miško takuose – vis dar purvynas, drungna ir žemė po samanomis. Lyg keliais apdarų sluoksniais besidangstantis miškas ilgokai neleidžia šalčiui sukaustyti žemės. Miškuose ir balos ilgiau neužšąla. Laukuose žolės seniai nušalusios, o miškuose jos tebeauga, net vieną kitą varganą žiedą sukrauna.
Pavasarį – priešingai. Laukų šlaitai ir pakriaušės jau apsipylę šalpusniais, o miške tebeguli storas sniego patalas. Kartą gegužę stovyklavome su vaikais prie mažo upelio, jie bėgiojo vienais marškinėliais, rankiojo gėles. Paskui užklydo į tamsų eglyną ir nustebo. Čia dar pūpsojo storos pusnys, atrodė, nė nesiruošia tirpti. Medžiams toks užsilikęs sniegas teikia didelę naudą. Tai lyg užkonservuotas vanduo. Lapams augant, kai vandens reikia daugiausia, jo nepristinga. Ir pavasario upės ne iškart visą tirpsmo vandenį nuplukdo. Kas būtų, jei visas sniegas per dieną nutirptų?
Vasarą medžiai ir dideli miškai vėsina aplinką. Ne tik miške, bet ir virš miško būna šiek tiek vėsiau. Pušynas vėsina prasčiausiai, o labiausiai – liepynas. Tik jų jau nebeturime.
– Žiūrėkit, kokie puikūs kadagiai! – susižavėjęs sušuko Ąžuolas. – Eime apžiūrėti?
Kadagynas masino, o už jo atsivėrė smiltingas kalvotas pušynas, pilnas kerpių. Bet labiausiai visus nustebino pajuodę medžių liemenys. Jų apačios buvo apanglėjusios. Visi suprato, kad čia būta miško gaisro. Ieva pakėlė nuo žemės rudo stiklo šukę – sudaužyto butelio likutį ir pasakė:
– Štai dėl ko kyla gaisrai! Pameni, Ąžuolai, kaip didinamuoju stiklu degindavome raides medžio lentelėse? Girdėjau miškininkus kalbant, kad tokia šukė gali sukelti didelį gaisrą.
Mergaitė įsidėjo šukę į kuprinės kišenėlę. Vaikų akys nukrypo į nepažįstamą gamtos bičiulį. Ką jis mano?
– Sausuose miškuose, kuriuos miškininkai vadina kerpšiliais, labai gerai matyti, kaip per kaitrą gamtai trūksta vandens. Kaip manote, ar reikėtų dabar gaivaus lietučio?
– Jau kelios savaitės nelijo, reikėtų geros liūties, kad miškas ir gamta atsigautų, – atsakė Ąžuolas.
– Tik ne šiandien, – nusprendė Ieva. – Visą žygį sugadintų! Ir mama aimanuotų, jeigu grįžtume šlapi lyg viščiukai?
Keistasis gamtos bičiulis pradėjo pasakoti apie drėgmę ir medžius.
Mažas lašelis – didelė galia
– Vandens lašo galia – nepaprasta. Ne tik lašai, bet menkiausia dulksna, rūkas, sniegas, migla, dirvos vanduo patenka į medžius per lapiją, šaknyną, liemenį. Aplinka, kurioje auga medis, visada drėgna, tačiau drėgmės kiekis nuolat skiriasi. Jei drėgmės mažai, medis skursta, jei per daug – gali net žūti. Pavyzdžiui, bebrams užtvenkus miško upelį, susidaro ežerėliai. Jei vanduo laikosi keletą ir daugiau metų – lieka stypsoti tik kadaise augusių medžių stuobriai. Bet kokiu pavidalu gautas vanduo medžio gyvenime daro skirtingą poveikį: teigiamą ir neigiamą.
Žiemą žemę užklojo stori sniego patalai. Sniegas lyg kailiniai saugo medžio šaknis nuo šalčio. Pavasarį jis sudaro vandens atsargą, neleidžia augalui džiūti. Bet jeigu netikėtai iškrinta daug sniego, medžių šakos nulinksta ir net lūžta. Soduose žmonės lazdomis nupurto nuo šakų sniegą, medžiai atsitiesia, o miške dalis medžių ne tik sulinksta visam laikui, bet ir lūžta. Kartais žiemą apsnigtas miškas atrodo gražus tarsi iš atviruko, tačiau pro lūžusias šakas į medžio kūną patenka ligų sukėlėjai, išgaruoja vandens atsargos.
Rasa ypač reikalinga medžiui. Turbūt žinote, kad kambarinius augalus karštomis vasaros dienomis rekomenduojama purkšti. Ryto arba vakaro rasa atgaivina medį, drėkina sausros metu. Rasotoje žemėje geriau auga daigai ir jauni medeliai.
Lietus irgi būna visoks. Gaivus šiltas lietutis, vadinamas grybų lietumi, atgaivina gamtą, palaisto žoles ir medžius, nuplauna lapus. Tačiau liūtys – kenksmingos. Jos nuplauna žiedadulkes, kurios, neatlikusios savo darbo, patenka į miško balas arba šviesiomis spalvomis nudažo kitus augalus.
Jei oras labai sausas, augalai kenčia. Atidavę vandenį iš lapų ir šakelių, medžiai ima vysti. Vytimas – vandens kiekio mažėjimas, kai lapai, šakutės netenka būdingos formos, nulinksta. Yra pavojinga riba, prie kurios priartėjusi šakelė, net jeigu ir daug vandens paskui „atsigertų“, žus. Kaitrią vasaros dieną apžiūrint lapus, nesunku pastebėti, kad jie suglebę, o pavakare šakelės atsigauna, nes ore atsiranda drėgmės. Sausra pavojingiausia jauniems medeliams, o daigus ji lyg dalgiu pakerta.
Kai labai sausa, kyla gaisro pavojus. Gaisras – didžiausias medžių ir kitų miško gyventojų siaubas. Pažeme plintantys liepsnos liežuviai tik aplaižo medžių liemenis, sunaikina žolynus, vabzdžius. Žūva beveik visas jaunų medelių prieaugis. Po kelerių metų gaisravietė atsigauna, bet joje auga jau kiti augalai, vadinamieji gaisraviečių pionieriai. Dalis medžių, kurių liemenis pažeidė liepsna, suserga, skursta, žūva. Kiti tebeauga. Jei gaisras persimeta į medžių viršūnes, miško nebelieka. Pražūva viskas, ką medis dešimtmečius kūrė iš saulės spindulių, oro, vandens. Lieka tik pelenų krūva.
Sausros kelia pavojų ir nerimą, tačiau rūpestį kelia ir pernelyg ilgas įmirkimas. Jei vanduo ilgai laikosi miško įlomėlėje, nenuteka, pradeda keistis dirvožemis, susidaro puvimo rūgštys. Jos kenkia medžiui ir kitiems augalams, jiems tenka ,,stovėti baloje be aulinukų“. Mūsų medžiai neturi kvėpuojamųjų šaknų kaip atogrąžų augalai, dūsta, lieka tik medžių skeletai. Tačiau gluosniai, juodalksniai siurbia daug vandens, veikia kaip savotiški siurbliai. Mažiau jo siurbia liepos ir kiti lapuočiai. Ąžuolynas kurį laiką pakenčia drėgmę, bet, ilgesnį laiką išbuvęs šlapumoje, nunyksta.
Miškas, dideli jo plotai savaime kaupia drėgmę, nes jame vėsiau. Tačiau miškas, net didelis, negali sukelti lietaus. Daug medžių, augančių vienoje vietoje ir garindami vandenį, lyg milžiniškas purkštuvas mažyčiais lašeliais drėkina aplinką.
Miškams būdingas globalus vandens srautų reguliavimo – stabdyti upių potvynius, saugoti drėgmę tada, kai jos labiausia reikia medžiams, miško žolėms, visiems, gyvenantiesiems miškuose.
– Per liūtis ir audras turbūt miškui baisūs ir dideli vėjai? – paklausė Ąžuolas. – Su Ieva matėme, kaip paežerėje virto sena tuopa. Tai bent buvo!
– Na, vienu žodžiu čia neatsakysi… Vėjas prikrečia medžiams eibių, tačiau suteikia ir daug paslaugų, be kurių medžiai neaugtų, – atsakė vyras.
– Mus, žmones, vėjelis gaivina. Bet kokia nauda medžiui? – susidomėjo Ieva.
Ar medis bijo vėjo?
– Pradėkime nuo pradžių. Kas gi tas vėjas niekadėjas? Skirtingo oro slėgio ir drėgmės oro sluoksniai trinasi vienas į kitą. Sluoksniai pradeda judėti. Kuo didesni skirtumai tarp oro sluoksnių, tuo smarkesnis pučia vėjas. Tai lemia paprasti fizikos dėsniai. Vėjas naudingas ir net būtinas daugeliui medžių. Ar matėte medžių sėklas? Daug jų turi sparnelius, skristukus – kad tik toliau nukeliautų nuo medžio, ant kurio subrendo. Vėjai visada pūtė ir pūs. O sparneliai ant medžių sėklų neatsirado per keletą metų, sėklos keitėsi evoliucijos eigoje per milijonus metų. Daug medžių gali išsiversti be bičių ir kitų apdulkintojų, nes patys platina savo žiedadulkes. Vėjo platinamos žiedadulkės bręsta žirginiuose: alksnių, lazdynų, beržų ir daug kitų medžių. Spygliuočių sporas irgi platina vėjas. Šie medžiai jų turi gerokai daugiau nei tie, kurie išskleidžia žiedus ir vilioja bites saldžiu nektaru. Tačiau rezultatas vienodas – mezgasi vaisiai, kurių sėklas platinant vėjas – ne mažiau svarbus. Prisiminkite tuopų ir gluosnių pūkus. Kaip gražiai jie skrenda net silpnam vėjeliui dvelkiant. Oro srautai pakelia jas į stulbinamą aukštį. Mokslininkai stebi žiedadulkes ir randa jų netikėčiausiose vietose. Liepų žiedadulkių rasta tolimose tundrose, kur neauga ne tik liepos, bet ir menkos atsparios pušelės. Vėjas per kaitrą gaivina ne tik žmones, bet ir medžius.
– Bet jis medžius nulaužia, – nenusileido Ieva.
Gamtininkas nusišypsojo:
– Tu teisi. Tai, kad vėjas nuplėšia lapus, nulaužia daug jaunų šakelių – kenkia medžiui. Sumažėja lapų, medis gamina mažiau organinių medžiagų, silpsta. Jei pučia nuolatinis vienos krypties vėjas, medžių liemenys iškrypsta, linksta į vieną pusę. Pajūrio pušelės pakrypusios, lyg gręžtųsi nuo nuolatinio jūros vėjo. Šiokie medžiai silpnesni. Pabandykite nors kelias minutes išbūti ant vienos kojos pasilenkę į vieną pusę!
Vyras turbūt nesitikėjo, kad vaikai tuoj pat pamėgins tai padaryti. Abu labai kantriai stypsojo kaip gandrai palinkę į skirtingas puses. Pirmas neištvėrė Ąžuolas, o Ieva dar ilgai būtų bandžiusi vyrų kantrybę. Tačiau brolis, norėdamas išvengti priminimo apie savo svorį, ėmė girti seserį:
– Tau tikrai nebūtų baisi vėtra miške. Bet kodėl medžiai virsta? Juk per vėtrą mes galime būti lauke – vėjas nenuneša. O medžiai lūžta.
Medžio paviršiaus plotas didesnis negu žmogaus. Juk pučia į visą medį, įsitempia visas medžio liemuo, lapija. Vėjas randa silpniausio pasipriešinimo vietą ir – triokšt! Vieni griūva iš šaknų, pušų liemenys lūžta įvairiose vietose. Vėjas šiaušia medžių viršūnes, o miško apačioje – ramybė. Tačiau ji apgaulinga, kartais liemuo įsitempia ten, kur ramiausia – apačioje. Todėl siaučiant vėtroms, uraganiniams vėjams būkite atsargūs. Stipruolio ąžuolo vėjas neįstengia išversti ar perlaužti, nes jo šaknys – plačiai išsikerojusios, viršūnė – galinga, liemuo – vos apglėbiamas. Todėl ąžuolai – stiprybės ir galios medžiai, jokios vėtros jiems nebaisios.
Beje, miškas sulaiko vėjus. Kartais pakanka siauros medžių juostos prie sodybų – vėjo kaip nebūta. Geriausiai nuo vėjų užstoja miškai, turintys krūmų aukštą.
– Kaip norėčiau atsidurti miške per vėtrą! Savo akimis pamatyčiau gamtos stichiją ir galybę!
– Aha, bėgtum neatsigręždamas arba po egle pradrebėtum, – sukikeno sesuo.
– Na, po egle tupėdamas, galėtų tyrinėti dirvožemį, kuriame auga medžiai, – nusišypsojo gamtininkas. – Juk oro, vėjo, lietaus medžiui nepakanka. Iš dirvos jis ima azotą, fosforą, kalį ir dešimtis kitų reikalingų elementų. Ir daugiausia jo sunaudojamos drėgmės, nes lapai pasisavina tik mažą dalelę vandens. O dirvos vandenyje ištirpę viskas, ko medžiui reikia.
Žemės jausmas
Svarbus tik dirvožemio viršutinis sluoksnis, nes jame kaupiasi visos pagrindinės medžiagos. Giliau prasideda vadinamoji gimtoji uoliena – dažniausiai tai būna nemaistingas žvyras, smėlis. Viršutiniame sluoksnyje daug puvenų, kurias nuolat perdirba gausybė mikroorganizmų. Daug ir pakritų: medžių lapų, šakelių, nunykusios žolės. Visa tai pūva, naikinama grybų, bakterijų, vabzdžių. Pakritų visada yra daugiau, todėl jų skaidytojai nespėja visų sunaikinti. Nukritę medžio lapai virsta cheminiais elementais, iš kurių kadaise buvo sudaryti. Iš pirmo žvilgsnio šis procesas gali atrodyti paprastas, tačiau iš tikrųjų yra labai sudėtingas: jei surašytume visas cheminių reakcijų, vykstančių dirvos paviršiuje, lygtis, susidarytų ne vienas knygos tomas, be to, kol kas ne visų reakcijų lygtys žinomos. Aiškus tik vyksmas: iš žemės – į šaknis ir šakas ir vėl – į žemę. Miškas – tai vientisas gyvas organizmas. Jo paklotė lyg fabrikas gamina dirvos pusfabrikačius, kurie virsta derlingu dirvožemio sluoksniu. Senovėje žmonės išdegindavo miško plotus ir sodindavo javus, daržoves. Tačiau po kurio laiko dirvožemis nustodavo duoti derlių, o tręšti tada dar niekas nemokėjo. Žmonės su savo manta, gyvuliais leisdavosi į naujas vietas ir degindavo naujus miško plotus…
Miško paklotė saugotina, jos nedera ardyti ieškant grybų ar šiaip – iš nuobodulio. Nepasiteisino ir žmonių noras „pagerinti“ miško paklotę. Kai kurių augalų (lubinų, sausakrūmių), vadinamųjų žaliųjų trąšų, sodinimas miškuose, keičia ekologinę sistemą, ją žaloja. Sunku įvertinti galimą naudą ir žalą.
Dirva – lyg sandėlis su ribota cheminių elementų atsarga. Joje turi būti ne tik svarbiausių elementų – azoto, fosforo, kalio, bet ir keliolika augalams būtinų mikroelementų. Jeigu bent vieno jų trūksta, medžiai apserga, prasčiau tarpsta. Tai rodo neišsivystę lapai, susisukę stiebai. Kinta medienos kietumas arba lankstumas, tai lemia jos vertę. Patyrę miškininkai žino, kad vienose vietose užaugusių tų pačių rūšių medžių mediena būna geresnė, kitose – blogesnė, o trečiose užaugusiųjų – pažeista ligų ir jos nepavyks parduoti.
Jei sijosime dirvą įvairaus dydžio skylučių sietais, pastebėsime, kad ją sudaro labai skirtingi grūdeliai. Rasime nevienodą kiekį mažų akmenėlių, gargždo dalelių, smėlio, visai smulkių dulkelių. Manoma, kad šios dulkelės yra vertingiausia medžių mitybos dalis. Visas medžio šaknynas – apie 5–9 km įvairaus storio šaknelių plėtojasi, tvirtinasi dirvoje ir neleidžia medžiui išvirsti. Tačiau šaknims, be sluoksnio tvirtai atramai, reikia rasti ir sluoksnį, kuriame geriausiai prieinamas vanduo, kur daugiausia maistinių medžiagų. Todėl iš šaknyno galime sužinoti apie dirvos savybes.
Prastame dirvožemyje auga pušys, kurių poreikiai gana kuklūs, o geriausiuose veši ąžuolai, guobos, liepos, uosiai. Medžiai, augantys būriais, sutvirtina dirvožemį, saugo jį nuo išplovimo. Užklotas samanų patalais, nuolat purenamas sliekų ir kitų dirvos gyvūnų, su besiraizgančiomis medžių ir gausybės žolių šaknimis, dirvožemis turi savo gyvenimą.
Ne visi medžiai gerina dirvą. Ar pamenat eglyną? Ten tamsu ir neauga net menkos žolytės. Nuo daugybės nukritusių spyglių dirva tampa rūgšti. Jeigu ima kauptis vandens perteklius, dirvožemis ima pelkėti, miškas nyksta. Medynus miškininkai saugo nuo pelkėjimo, tačiau pelkė pelkei nelygi.
– Eglyne mačiau keletą uoksų, – pasigyrė Ąžuolas. – Dabar suprantu, kad medis – daugiabutis namas. Jame tikriausiai labai daug visokių gyventojų?
Kiek vardų, kiek dainų, kiek žodžių gražių…
Rytą vos prasimerkusi Ieva matė, kaip į kamarėlę įėjo Vytautas, nešinas padėklu su pienu, duona, sviestu, sūriu. Jis pažvelgė į vaikus, Ieva skubiai užsimerkė. Jam išėjus, ėmė dairytis aplinkui – į daiktus ant sienų ir lentynose. Kuo užsiima žmogus, turintis tiek daug senovinių daiktų, gyvenantis toli nuo miesto vienišoje keistoje trobelėje, gerbiantis senovę ir kartu labai šiuolaikiškas? Ąžuolas knarkė, Ieva tyliai išslinko į lauką.
Vytautas lakstė su Harliu po rasotą žolę, kartu bėgiojo ir maždaug trejų metų berniukas, šeimininko sūnus.
– Ar galiu pabandyti atspėti, kuo tu, Vytautai, užsiimi? Tu – menininkas! Arba rašytojas! O gal atsiskyrėlis?
– Aš stalius, dailidė, bitininkas, ūkininkas, statybininkas, sodininkas, sūrininkas, muziejininkas. Kai turiu laiko, dirbu ir tavo minėtus darbus – rašau knygas, piešiu. Gyvenu ne vienas, bet toli nuo kitų žmonių, kai kas tikrai vadina mane atsiskyrėliu. Tiesą sakant, nė pats nežinau, kas esu…
Tuo metu atšlepsėjo užsimiegojęs Ąžuolas.
– Tėtis sakė, kad domitės medžiais. Ir aš domiuosi. Ne kaip mokslininkas, bet… – sumirksėjo ilgomis blakstienomis Vytautas. – Galėtume pasižvalgyti aplinkui.
– Jeigu netrukdysime, nes dirbant šitiek visokių darbų, – linksmai pasakė Ieva, o Vytauto blakstienos dar labiau suvirpėjo.
Ąžuolas išrėžė, kad apsilankymas šioje sodyboje – tai atpildas už vakarykštę baimę, o pokalbis apie medžius – ypač didelė šventė. Žinoma, jeigu juodu neatrodo pernelyg įžūlūs.
Ieva stebėjosi Ąžuolo gražbylyste, tačiau labai norėjo daugiau sužinoti apie medžius ir Vytautą. Vakar nepažįstamasis pasakojo apie medžius, o šiandien – dar vienas pasakotojas. Na ir sekasi jiedviem!
– Netoli eisime. Ar matot senas kapinaites? Užkopsime į kalvą – lietuvių alką. Ten auga seni medžiai, alma šaltinis, pasak žmonių – gydantis ligas. Nuo kalvos atsivers įspūdingas reginys – upė ir jos slėnis kitapus. Pasakysiu jums keletą per savo gyvenimą atrastų tiesų apie medžius. Tačiau ne pirmas jas atskleidžiau – su medžiais žmonės bendrauja nuo neatmenamų laikų, perduoda žinias kitoms kartoms. Aš – tik jų saugotojas, kad nebūtų pamiršta senoji tautos išmintis ir patirtis, žinoma, susijusi ne tik su medžiais. Tai ir yra tikrasis mano užsiėmimas.
Tai, ką išvydo, buvo nuostabu. Sesuo su broliu, Vytautas, jo sūnus susėdo ant aukštos kalvos ir gėrėjosi atsivėrusiu vaizdu.
Medis – šventas, medis – kaip žmogus
– Kai alke ruseno šventa ugnis, augo kiti medžiai. Bet ši vieta ir dabar šventa. Seniau manyta, kad žmogui mirus, jo dvasia persikelia į medį. Ant moters kapo sodino liepą, ant vyro – klevą, ąžuolą. Ąžuolų nemėgo sodybose. Kalbėjo, kad, ąžuoliukui pasiekus žmogaus rankos storumą, šeimininkas mirs. Žinoma, šie pasakojimai mums atrodo tarsi prietarai, bet jie vertingi, nes atėjo iš gilios senovės.
Medis panašus į žmogų. Gal net už bet kurį gyvulį panašesnis… Jis – kaip mes: gimsta, auga, būna menkutis ir pažeidžiamas, paskui sensta, nyksta ir miršta. Bet ne tai svarbiausia. Kuriam gyvam padarui žmogus gali išsakyti savo vargus, nesėkmes ir džiaugsmus? Prigludę prie medžio kamieno, ypač seno, galime kalbėti, pasakoti, verkti ir juoktis. Arba bandyti įsiklausyti, ką medis sako, pataria… Galbūt patarti galėtų ir žvaigždės su mėnuliu ar mūsų mylimi gyvūnai, bet vieni – nepasiekiami, o kitų neauginame arba jie tuo metu nenusiteikę bendrauti su mumis. O medis visada šalia, prie jo galima prisiglausti. Jis – senesnis už mus, daugiau matęs ir patyręs, stipresnis. Štai kodėl savo likimą žmonės visais laikais siejo su medžiu – tai atsispindi dainose, mūsų senelių pasakojimuose. Kai tekdavo medį nukirsti, pirmiausia jo atsiprašydavo. Būta daug dainų, maldelių, skirtų medžiui. Net dabar seni žmonės, imdami į rankas kirvį, pirmiausia paglosto kirvakotį. Tik nedaug tokių jau yra…
Vytautas kalbėjo jausmingai, o Ievai šovė į galvą mintis, kad tikriausiai jis yra žynys. Tarytum tai patvirtindamas, Vytautas tęsė:
– Nenuostabu, kad daug miškų buvo laikomi šventais. Kai kurie augo neliečiami, net krašto valdovai nedrįsdavo šakelės tokiame miške nulaužti, o paprastam žmogui grėsė sunki bausmė. Tik žynių luomas ir jų padėjėjos vaidilutės galėjo gyventi šventose giriose, kurstyti šventąją ugnį. Pažvelkite dešinėn. Ar matote greta papartyno aukurą?
Tarp paparčių tikrai – iš lauko akmenų sumūrytas statinys! Ieva krūptelėjo: jeigu Vytautas žynys, tai juodu su Ąžuolu – pašaliniai žmonės šventoje giraitėje… Tačiau šviesios, tarsi vidurvasarį tyvuliuojantys ežerai, Vytauto akys ir balsas nuramino:
– Čia kartkartėmis susirenka lietuvių praeities gerbėjai. Kalbasi, dainuoja, mėgaujasi ramybe. Ir aukurą užkuria, senas apeigas bando atkartoti. Tai panašu į žaidimą, nes tikrų, nuoseklių aprašymų, kaip protėviai meldėsi šventose giriose, nėra. Sakoma, kad šventos giraitės šlamėjimas – praeities žmonių šneka, mums tariami žodžiai. O kartais medžiai prašo žmogus nežudyti jo.
Labiausiai žmonės garbino ypatingus medžius: gumbuotus arba rumbuotus, turinčius du liemenis arba du liemenis, suaugusius į vieną. Šventais laikyti beveik visi krašto medžiai, bet dažniau už kitus – ąžuolai, liepos, eglės, beržai, pušys. Vieni jų – dievų buveinės, kiti – skirti tik moterims, merginoms, treti – vyrų padėjėjai. Būta medžių, padedančių savo galiomis gimdyvėms, sergant, ieškant pagalbos, kreipiantis į protėvių vėles. Išliko tik menkos užuominos, žinių nuotrupos apie lietuvių dvasinį gyvenimą ir gebėjimą jausti gamtą.
– Ar tikrai ąžuolas – švenčiausias medis? – paklausė Ąžuolas.
– Tokių liudijimų daugiausia. Ne tik protėvių vėlės, bet ir dievai kūrėsi ąžuoluose. Šis medis buvo stipriausio protėvių dievo Perkūno buveinė. Nuo seniausių laikų užrašyta daugiau kaip 1500 ąžuolo garbinimo faktų, istorijų. Vienas įdomiausių pasakojimų – apie Prūsijos pasienyje augusį šventą Ramovės ąžuolą. Medžiui aukodavo trečdalį karo grobio. Jo viršūnė buvo tokia plati ir tanki, kad lietus neperlydavo, snaigės įstrigdavo. Šventumas nekėlė abejonių – medis žaliavo net žiemą. Medį globojo ir saugojo trys svarbūs baltų dievai: griaustinio dievas Perkūnas, mirties – Pikulis, derliaus ir karo – Patrimpas. Prireikus, žmonės gaudavo šio medžio lapą. Pridėję prie kūno pasveikdavo, gydė savo gyvulius.
Ąžuolas – vyrų medis, o liepa – moterų globėja. Ji – likimo ir gimimo deivės Laimos buveinė. Šventos liepos šakose gyvendavo gegutė.
– Ir iškukuodavo, kiek metų merginai liko gyventi? Ar po kiek metų ji ištekės? – susidomėjo Ieva.
– Tik dabar taip sakoma, – tęsė Vytautas. – Tada manyta, kad gegutė kukuoja pranašaudama, kiek vaikelių mergina ištekėjusi susilauks. Šeimos buvo didelės, daug kūdikių mirdavo. Žemei dirbti reikėjo rankų. Todėl merginos laukdavo, kol liepoje ims kukuoti gegutė. Po vestuvių savo rūtų vainikėlį nešdavo prie šventos liepos ir pakabindavo.
Po liepomis gyveno barzdukai – maži vyrukai, mėgstantys daryti gerus darbus geriems žmonėms. Jie lankė ligonius, vargšus. Paėmę dalį turto iš turtuolių, nešdavo vargšams. Šie nubudę naktį žiūri – gryčia sutvarkyta, visokių gėrybių prinešta. Žmonės net stalus nakčiai padengdavo, kad barzdukai rastų ką užkąsti. Jeigu rytą ant stalų jau nieko nebūdavo, vadinasi, barzdukai ims globoti šiuos namus.
Kartais ant senų liepų, rečiau – ant kitų medžių, ir šiandien galima pamatyti pakabintus šventus paveikslėlius, rožinius. Medžius žmonės tebegerbė įsigalėjus kitam tikėjimui, kai kur bažnyčios statytos šventų giraičių vietose.
Žemaitijoje garbinti kadagiai, buvo ir šventų uosių. Manyta, kad uosio strėlės pačios geriausios, o ietys visada pataiko į taikinį. Šventais laikyti visžaliai medžiai. Dabar kadagio šakeles Verbų sekmadienį nešasi į bažnyčią pašventinti. Puošti Kalėdų eglutę – irgi senovinis paprotys, tik įvairios tautos garbino skirtingus medelius. Europos šalyse yra daugiau visžalių medelių, todėl ten garbinti bugieniai, kėniai, amalai arba medžiai, aplipę amalais.
– Ar buvo „blogų“ medžių? – paklausė Ąžuolas.
– Visais laikais buvo kreivai žiūrima į drebules. Sakyta, kad šis medis skleidžia blogą energiją, žmonėms nepatiko lapelių virpėjimas. Net pasakoje drebulė – bailė ir išdavikė. Atgailos nusipelnę žmonės būdavo kalinami medžiuose: merginos – beržuose, vaikinai – juodalksniuose. Kai šie medžiai be priežasties girgždėdavo, žmonės su šiurpu sakydavo, kad girdėti nusidėjėlių skundai.
Šventos giraitės buvo pilnos gyvybės. Jose niekas nešaudė žvėrių, todėl jų buvo labai daug. Ten gyveno daug visokių dievybių, dvasių. Dabar manoma, kad daugelį šių mitinių būtybių „sukūrė“ XIX a. rašytojai romantikai, tačiau tikima, kad pasakojimuose yra ir senųjų tikėjimų atspindžių. Naktimis į tokį mišką geriau nekelti kojos – jame šėlsta laumės, vėlės, paskenduolės, deivės ir įvairių galių dievukai, raganos, klajojančios žaltvykslės…
Ieva prunkštelėjo:
– Turbūt ten buvo baisiau už siaubo filmą?
– Tikriausiai šie padarai ne visiems buvo pavojingi, be to, nuo jų mokėjo apsisaugoti burtais. Tačiau šventoji giria – tai tarsi didžiulė būtybė iš medžių kamienų, šakų… Tokioje girioje pajunti tautos dvasią.
Medžius garbino daugelis tautų. Mitinis Pasaulio medis atspindi medžio ir žmogaus gyvenimo esmę. Medis ir žmogus atsiranda iš žemės, gyvena dabartyje, iškeliauja į dangų. Medžio šaknys po žeme kaupia gyvybės syvus, liemuo gyvuoja oro ir dabarties stichijoje, šakos siekia dangų ir ateitį. Su Pasaulio medžiu siejami kryžiai. Mūsų tautos kryžiai ypatingi. Neretai ant jų pamatysime patupdytą medinį paukštelį, išraižytą, iškaltą ar išpieštą augalinį ornamentą.
Vytautui tebešnekant, Ąžuolas ėmė raustis po kišenes.
– Nebėra… Taip ir maniau! – sušuko. – Turėjau stebuklingą gilę iš Punios ąžuolyno. Visur nešiodavausi, o vakar turbūt pamečiau. Gal todėl prasidėjo bėdos?
Vytautas pasiūlė grįžti į sodybą ir pakvietė dalyvauti… magiškose apeigose.
Medis gydo, globoja, saugo ir padeda
Pasodino vaikus po sena kriauše, atsinešęs iš muziejaus padovanojo po mažą drobinį maišelį ir liepė niekada jų neatrišti. Ieva pradėjo maigyti maišelį, norėdama užčiuopti, kas yra jo viduje. Ąžuolas atsargiai čiupinėjo – pajuto kažką panašaus į šakeles, smulkius trupinius, gurvuolėlius.
– Tai pagal senus burtininkų raštus paruošti apsaugos maišeliai su stebuklingų augalų šakutėmis, uogelėmis. Sakoma, kas juos nešios – niekada nepatirs bėdos. Tačiau šiukštu nežiūrėkit vidun, juk užsiuvau raudonu siūlu.
Šiandien mažai kas tiki burtais. Ir aš netikiu. Tačiau labai įdomu tyrinėti ir saugoti senąją žolininkų, būrėjų, žiniuonių patirtį. O kartais knieti išbandyti tai, ką kadaise darė daug kuo tikintys žmonės. Medžiais burtininkai naudojosi kone kasdien, tikėjo nepaprasta jų galia. Atrodo, koks paprastas medis – obelis. Tačiau manyta, kad ji globoja šeimą, vaikus. Jei per audrą ar nuo senatvės medis griūdavo, šeimą apimdavo liūdesys, visi laukdavo šeimos nario arba giminaičio mirties. Užtat šį vaismedį ypatingai globojo. Daug prietarų ir burtų sieta su obelimi. Radę ant kelio virvagalį ar pantį, parnešdavo namo ir aprišdavo obels liemenį. Tikėta, kad šakos nulinks nuo vaisių. Derlių pranašavo gausi šarma ant obels šakų ir medžio traškėjimas ramiu metu. Jei pastebėdavo užsimezgus daugybę obuoliukų, sakydavo, kad bus gausu ir ropių. O vaikams, siekiantiems nesunokusio obuolio, šmaukštelėdavo per ranką vytele. Tikėta, kad, suvalgius tokių obuoliukų, vaikų galvas utėlės užpuls. Sklido pasakojimai apie stebuklingą obelį, kurios niekas nebuvo matęs. Ant jos šakų vienu metu žiedai žydėjo, vaisiai mezgėsi ir noko. Ji buvusi tokia didelė, kad dangų siekė.
Manyta, kad, jeigu labai paprašysi mažo krūmo, jis užaugs iki dangaus. Net kuklus erškėtis, vargšei našlaitei paprašius, taip suveši, kad mergaitė užkopia juo į dangų.
– Girdėjau, kad šermukšnio lazda velnius galima nuvaikyti, – prisiminė Ąžuolas.
– Ne tik velnius, bet ir visokias nedraugiškas dvasias. Medis saugo žmogų nuo pikta, jo įdėta ir jūsų maišeliuose. Jei norite sužinoti, kokia bus vasara ir koks derlius, teks akylai stebėti šermukšnį. Jeigu šiam medžiui žydint nužaibuoja, visą vasarą smarkiai lis ir derliaus nebus.
Medžius burtams naudojo visų tautų magai. Daug žolininkų ir gamtos gyvenimo stebėtojų sudegė ant laužo. Raganos ir raganiai, burtininkai, magai, jų sukurtos burtų lazdelės, stebuklingos šluotos, lėlytės, užkalbėjimo formulės, smilkalai šiandien gal tik smalsumą kelia. Bet kai kurie nuovirai, aliejai, tepalai, net kvapieji maišeliai, kaip vėliau sužinota, išties turi gydančiųjų savybių. Senovės burtininkai siekė to, kas svarbu žmonėms ir šiandien. Norėta apsiginti, apsisaugoti, būti mylimam, išgyti, būti laimingam ir kad norai išsipildytų, dažnai trokšdavo pinigų ir turtų. Šiandien turbūt mažiau bijoma piktos akies, nužiūrėjimo, piktųjų dvasių…
Medžio pavadinimas – prasmingas žmogaus vardas
Vaikai įsitaisė šalia. Bet Vytautas staiga atsistojo ir nieko nesakęs vėl nuėjo trobon. Ieva pamanė, kad jam nusibodo pasakoti ir bendrauti. Žvilgtelėjo į Ąžuolo laikrodį – jau metas namo… Bet netrukus pamatė grįžtantį sodybos šeimininką su dar viena sena knyga rankose ir suprato, kad skubėti dar nereikia.
Tai buvo šimtametė knyga „Lietuviškų vardų klėtelė“.
– Tikriausiai sutikot vaikų ir paauglių, kuriems nepatinka jų vardai, – vėl sušneko Vytautas. – Vieniems tėvų duoti vardai atrodo pernelyg paprasti, neatspindintys individualumo. Kiti mano, kad juos pakrikštijo pernelyg įmantriais vardais, panašiais į sudėtingų patiekalų ar vaistų pavadinimus. Visiems įdomu sužinoti savo vardo kilmę, jo paaiškinimą. O kai tau duotas medžio ar augalo vardas, turi galimybę geriau pažinti tą medį ar augalą. Kaip nepažinsi uosio ir negi nesistengsi apie jį kuo daugiau sužinoti, jeigu esi Uosis?
Parengiau straipsnį apie gamtinius asmenvardžius. Lietuvoje gyvena daugiau kaip 500 berniukų ir vyrų Ąžuolo vardu, tūkstančiai Eglių ir Ievų, keli šimtai Liepų. Kasmet 100-200 naujagimių pavadinamos Liepomis, o Eglių mažėja, kasmet šis vardas duodamas tik kelioms dešimtims mergaičių. Anksčiau buvo populiarus Žilvino vardas, siejamas ne tik su ,,Eglės – žalčių karalienės“ personažu, bet ir su lietuvišku žodžiu „žilvis“, reiškiančiu gluosnio, žilvičio vytelę, medžio atžalą. Tačiau pastaraisiais metais Žilvino vardas duotas tik kelioms dešimtims berniukų. Vis dėlto pastarąjį dešimtmetį buvo galima sutikti daugiau vaikų, turinčių medžių vardus. Kiemuose bėgioja daugiau kaip 20 Uosių, tai rodo statistiniai duomenys. O Beržą arba Guobą sutikti nelengva – šiais vardais pavadinti tik keli vaikai. Bene rečiausias vardas, duotas mergaitei, yra Sedula. Gal šį gražų vardą savo dukrelei išrinko miškininkas ar gamtą ir medžius gerbiantis žmogus? Dar daug yra medžių ir krūmų, kurių vardais būtų galima pavadinti naujagimius. Gal po kurio laiko mamos šauks vakarienės Kadagius, Bereinius, Alksnius, Gailius, Putinus, Skroblus, Vaivorus, Sotvarus… Mergaitėms vardų pasirinkimas iš medžių ir krūmų pasaulio, ko gera, jau ne kažin koks. Liko Obelis, Blindė… Kažin ar tėveliai vadins dukreles Drebulėmis, Šunobelėmis, Tekšėmis, o sūnelius – Ožekšniais, Žalčialunkiais… Bet ką gali žinoti, kas bus laikoma gražu po šimtmečio ar kelių…
Staiga visi sukluso – kažkur netoliese burzgė automobilis. Iš trobos atbėgo vaikas, Harlis tingiai sulojo. Vaikai suprato, kad iš miesto parvažiuoja Vytauto žmona. Viešnagė baigiasi…
Vytauto žmona mus sutiko maloniai, visi ilgai šnekėjomės apie mus supančią gamtą.
Baigėsi ir kelionė pas medžius, ir atostogos. Patirtį spūdžiai ir gautos žinios skatino kažką nuveikti dėl medžių.
Po pamokų Ieva su Ąžuolu dažnai užsukdavo pas kaimynus Dovilę ir Paulių – ruošėsi Medžių šventei. Visiems, padėjusiems keliauti po medžių pasaulį, parašė kvietimus. Vieną vakarą vaikų tėvai, Paulius su Dovile susėdo svetainėje ir ilgai tarėsi. Kitą dieną Dovilė nuvyko pas miestelio seniūną ir kartu su juo išrinko plotą netoli ežero – medžiams sodinti.
Vaikų draugystė su medžiais, troškimas juos geriau pažinti, noras grožėtis, išsaugoti medžius, pasakoti apie juos, turbūt, jau niekada nepasibaigs.
Almanto Kulbio nuotraukos