Bwindi neįžengiamojo miško nacionalinis parkas
Kelionės penktos dienos ankstyvą rytą krėtė drebulys. Ne nuo šalčio – juk esu Afrikos žemyne, bet greičiausiai nuo minties, kad jau artėjo laikas ir aš pamatysiu pagrindines savo kelionės į Ugandą kaltininkes – kalnų gorilas (lot. Gorilla beringei).
Kodėl pasirinkau Ugandą ir kodėl iš arti norėjau pamatyti kalnų gorilas?
Kažkada galvojau, kad tokia kelionė neįmanoma, o mano noras neįgyvendinamas.
Kalnų gorilos
Gorilos (Gorilla) – hominidų (Hominidae) šeimos primatų gentis, paplitusi centrinės Afrikos tropikų ir subtropikų miškuose. Ši gentis dalinama į dvi rūšis – kalnų ir lygumų gorilas.
Kalnų gorilas galima sutikti tik dviejuose nacionaliniuose parkuose Afrikoje: Ugandoje esančiame Bwindi neįžengiamojo miško ir Virungos, kuris driekiasi Ugandos, Kongo Demokratinės Respublikos ir Ruandos teritorijoje.
Kalnų gorilos – tai didžiausi dabar Žemėje gyvenantys primatai. Gorilos yra trečias artimiausias žmogaus giminaitis po šimpanzių ir mažųjų šimpanzių. Mokslininkai išaiškino, kad gorilų DNR yra labai panašus į žmogaus, įvairiais skaičiavimais šis rodiklis siekia 90 – 95 proc. Jos serga panašiomis ligomis, kaip ir žmones, jų kraujo grupės yra labai panašios į žmonių, jos elgiasi panašiai, kaip ir žmones, netgi jaučia laiko tėkmę.
Naujausio surašymo duomenimis šiandien pasaulyje suskaičiuojama apie 1 060 kalnų gorilų, o Bwindi neįžengiamojo miško nacionalinis parkas saugo 650 kalnų gorilų, kurios yra laikomos kritiškai nykstančiomis, todėl įtrauktos į IUCN raudonąjį sąrašą, o 1994 metais Bwindi neįžengiamojo miško nacionalinis parkas – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, kaip svarbi retų rūšių buveinė.
Bwindi neįžengiamojo miško nacionalinis parkas (angl. Bwindi Impenetrable National Park) – tai saugoma gamtos teritorija pietvakarių Ugandoje, Kongo DR ir Ruandos pasienyje, įkurtas 1991 metais ir apima 331 km² plotą. Parke saugomas Bwindi neįžengiamasis miškas – pirmykštė, žmogaus mažai paveikta giria, kuri turtinga mažų mažiausiai 120 žinduolių, 348 paukščių, 220 drugių, 14 gyvačių, 6 chameleonų, 14 driežų ir 27 varliagyvių rūšimis. Parke auga daugybė žiedinių augalų rūšių, iš jų 163 – medžių. Bwindi neįžengiamojo miško nacionalinis parkas pelnytai laikomas svarbiausia šalies įžymybe ir yra Ugandos ypatingas pasididžiavimas, nes vadinamą Bwindi populiaciją sudaro pusė visų kalnų gorilų, gyvenančių pasaulyje. Likusi pasaulio kalnų gorilų dalis gyvena Virungos kalnuose. Parko kalnų gorilų surašymas parodė, kad jų skaičius kukliai išaugo: 1997 metais buvo vos 300 gyvūnų, 2018 metais buvo suskaičiuojama iki 400 beždžionių. Nors brakonieriavimas, ligos ir buveinių praradimas kelia didžiausią grėsmę goriloms.
Turizmo nauda
Aplink Bwindi neįžengiamojo miško nacionalinį parką yra labai didelis gyventojų tankumas – daugiau nei 300 žmonių km². Dauguma čia gyvenančių žmonių yra vieni iš skurdžiausių Ugandoje. Didelis gyventojų skaičius ir prasta žemės ūkio patirtis daro didelį spaudimą Bwindi miškui: 90 proc. žmonių iš žemės ūkio užsidirba pajamas pragyvenimui. Kol Bwindi neįžengiamasis miškas buvo draustinis, vietiniai gyventojai jame medžiojo, kirto medžius, surasdavo kitos naudos. 1991 metais Bwindi mišką paskelbus nacionaliniu parku, buvo padidinta miško apsauga ir uždrausta vietinių gyventojų prieiga. Šis draudimas sukėlė nepasitenkinimą ir konfliktus tarp šių vietų bendruomenių ir parko valdžios. Ir tik gorilų pripratinimas prie žmonių, siekiant padidinti turistų srautus, mažina įtampą. Žinoma, iš karto kyla klausimas, kodėl pas gorilas leidžiami jas norintys pamatyti turistai? Galbūt mokslininkai ir norėtų jas apsaugoti nuo tokio nenatūralaus kontakto, tačiau gorilų turizmas dabar yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl šios nykstančios rūšies individų skaičius kasmet vis didėja. Turistai ne tik atneša nemažas pajamas Bwindi neįžengiamojo miško nacionaliniam parkui (man vienos dienos vienos valandos susitikimas su gorilomis kainavo nei daug, nei mažai – 500 JAV dolerių, o buvo net 4 dienos), bet ir sukuria darbo vietas aplinkinių bendruomenių nariams. Nors situacija gan pragmatiška – gorilos saugomos norint gauti naudos, tačiau tik taip vietiniai žmonės išmoko suderinti savo ir laukinės gamtos gyvenimus. Mane stebino šis puikus pavyzdys, kaip turizmas gali prisidėti prie gyvūnų išsaugojimo.
Kasmet Ugandoje apsilanko apie 11 000 turistų, norinčių pamatyti kalnų gorilas.
Leidimas pas gorilas – prieš savaitę
Bwindi neįžengiamojo miško nacionalinis parkas padalintas į keturias dalis, kurios pavadintos aplinkinių kaimų pavadinimais: didžiausia ir labiausiai lankoma Buhoma (šiaurinė Bwindi dalis), kurioje pirmą kartą žygiai pas gorilas Bwindi miške prasidėjo 1992 metais, kai buvo pripratinta Mubare gorilų šeima, Ruhija (rytinė Bwindi dalis), Rushaga (pietinė Bwindi dalis) ir vaizdingiausia Nkuringo (vakarų Bwindi dalis). Kelionės metu lankiausi dvejose – Ruhija ir Rushaga – Bwindi neįžengiamojo miško nacionalinio parko dalyse.
Kiekvienos dienos ankstyvą rytą atvykdavome prie jau pasirinktos parko dalies administracijos reindžerių namelių, kur suvažiuoja gorilas norintys pamatyti turistai. Susirinkimo vietoje buvome supažindinami su taisyklėmis, vyko leidimų patikrinimas. Neturintys leidimų eiti pas gorilas negali, todėl juos turėjau užsisakiusi dar gerokai prieš kelionę. Vėliau mus išskirstydavo į grupes, kuriose negalėjo būti daugiau nei 8 žmonės. Ne ką mažiau būdavo lydinčių ir „Kalashnikov“ automatais ginkluotų reindžerių. Prisijungdavo ir keli kuprinių nešikai. Prieš išvykstant pas gorilas, grupių vyriausieji reindžeriai atnešdavo gorilų šeimų, kurias turėjome pamatyti, nuotraukas, kad susipažintume. Pirmos dienos rytą vis dar netikėjau, kad už valandos kitos, Bwindi neįžengiamojo miško nacionalinio parko Ruhija dalyje pirmą kartą gyvenime pamatysiu kalnų gorilas jų natūralioje gyvenamojoje aplinkoje!
Džiunglių augmenijos įkaitai…
Žygiai po Bwindi neįžengiamojo miško nacionalinį parką buvo varginantys, bet įveikiami. Juos pradėdavome eidami miško taku. Vėliau pasukdavome į džiungles, kur milžiniški keturiasdešimties ir daugiau metrų aukščio medžiai, apraizgyti nesibaigiančiomis lianomis ir nukarusiais tankiais „kutais“, apaugę epifitiniais ir parazitiniais augalais, atrodė fantastiškai. Stulbinantį įspūdį dar labiau stiprindavo gigantiški paparčiai. Bambukų tankumynai tiesiog klestėjo toje drėgmės nestokojančioje aplinkoje. Pro tokią tankmę saulės spinduliams prasiskverbti yra rimtas iššūkis. Einant, kai galvoje mintys tik apie gorilas, net nesuprasdavau, o ir nepajusdavau, kad klaidžiojame tikrai ne lygiu reljefu. Teko leistis nuo kalno žemyn, po to, beveik 60° statumu kildavome aukštyn net iki 2 300 m virš jūros lygio. Pakeli koją žingsniui žengti ir vos nevirsti atgal. Džiunglių augmenijos tankumynas neišpasakytas, praeiti neįmanoma, o prasiskinti kelią negali, nes kiekviena žolytė, kiekvienas stiebelis ar šakelė turėjo dyglius, bet kuris paliestas lapelis galėjo nudilginti ar, išskyręs eterinį aliejų, nudeginti. Todėl pirma mūsų einantys reindžeriai mojuodavo mačetėmis ir prakirsdavo koridorių žalioje sienoje. Bet net ir tada ėjimas nepaspartėdavo, nes po kojomis painiodavosi šakų raizgalynė.
Antros dienos kelionė pas gorilas ir vėl buvo rimtas iššūkis – teko leistis stačių kalnų šlaituose išmintais tik takeliais, nes visi šlaitai buvo apsodinti arbatkrūmiais. Vaizdas kerintis. Vėliau vėl laukė kopimas į mišku apaugusį kalną, reikėjo brautis per jo paslaptingą ir stulbinančią tankmę: milžiniški medžiai apaugę vijoklių vijokliais. Dėmesį viliojo svaiginančius kvapus skleidžiantys žydintys augalai. O svaigino ne tik kvapai! Svaigino ir 70° – 80° kalno statumas. Kad nenuvirsčiau žemyn, stverdavausi už augalų, tarp jų buvo ir tokių, kurie „bandė apsiginti“… Tik vakare pastebėjau, kad aštrūs augalų spygliai negailestingai buvo sužeidę rankas.
Tiesa, negaliu nepaminėti ir ant žemės knibždėte knibždėjusių daugybės skruzdėlių, nuo kurių taip pat nukentėjau. Jau prieš išeinant į žygius reindžeriai visada liepdavo dėl pačių saugumo nepalikti atviros kūno vietos. Pirmą dieną priėjęs prie manęs reindžeris net parodė, kad kelnių padálkas susikiščiau į kojines, ir stipriai susiveržčiau vibramų raištelius…
Gorilos rūke?..
Trečios dienos rytas nustebino neapsakomo grožio gamta: po lietingos nakties debesys, nusileisdami žemiau nei 1,5 kilometrų virš jūros lygio, sukūrė pasakiškus vaizdus. Lėtai slinkdami nuo kalnų viršūnių, jie įsispraudė į tarpeklius, užklojo slėnius, paslėpė juose išsibarsčiusius namelius. Lydintis reindžeris nuramino, kad greitai pasirodys saulė, o dieną bus net karšta. Nedrįsau juo netikėti.
Na, o ketvirtos dienos ankstyvą rytą pravėriau lodžo duris, kai bundančios dienos šviesuliai tik buvo pradėję plėšyti nakties tamsą. Stovėjau ir laukiau, vildamasi greitai pamatyti tekančios saulės pirmuosius spindulius. Tačiau… Kuo labiau šviesėjo, tuo vaizdo ryškumas darėsi prastesnis. Kurį laiką nesupratau, kodėl? Netikėtai išgirdau: „Good morning. Do you like fog?“ („Labas rytas. Jums patinka rūkas?“). „Very!“ („Labai!“) – bandžiau nusišypsoti tam, kuris mane iš mistinės būsenos perkėlė į žemiškąją. Gal dėl to, kad buvau Ugandoje, o gal iš tikrųjų, to ryto rūkas buvo nenusakomai fantastinis. O, kad tokiame rūke pamatyti kalnų gorilas!.. Būtų nepakartojama.
Po valandos pusantros ėjimo džiunglėse reindžeriai stabtelėdavo. Pastoviniuodavo. Pasiklausydavo. Palaukdavo žinių ir iš seklių, kurie ėjo priekyje mūsų.
Kad gorilos priprastų prie žmonių lankymosi jų gyvenamojoje aplinkoje, gorilų šeimą reikia daugiau nei 2 metus pratinti. Priešingu atveju vos spėtume pamatyti jų šiltus ir juodus gaurus, nutolstančius žolynų tankmėje. Pripratinimo darbas vyksta kiekvieną rytą: keli parke dirbantys reindžeriai eina kartu su tyrimų specialistais, ir stebi nakties lizdus paliekančias gorilas, kol jos pradeda kasdieninę veiklą: ieško maisto, maitinasi, ilsisi. Laikui bėgant prie šio besikartojančio stebėtojų darbo gorilos pripranta ir nebereaguoja. Ir tik tada turistai vedami prie gorilų šeimų.
Neišprovokuoti agresijos…
Priartėjus prie gorilų šeimų, reindžeriai pasiūlydavo pasiimti tik fotoaparatus, o kuprines palikti nurodytoje vietoje ir sekti paskui reindžerius. Saulės apšviestose laukymėse stebėjome fantastiškiausius dalykus. Sustodavome kas sau, netoli vienas nuo kito, bet kiekvienas buvome saugomas reindžerio, kuris vis parodydavo, kurioje vietoje netikėtas veiksmas vyksta. Turėdavau ne tik žvalgytis, bet sekti ir šalia stovintį reindžerį. Ir jei šypsodamasis reindžeris lenkia galvą tankių krūmynų link, pasisukdavau ir… Aš!.. Aš pamatydavau sidabranugarį kalnų gorilos patiną! Šiuose kraštuose jį vadina silverback – sidabrinė nugara, dėl žilos juostos per nugarą. Per visą mano kūną nuvilnydavo virpulys… Kitąkart, atsisukusi į reindžerio pasiūlytą pusę pamačiau, kad į mane žiūri smalsios mažiuko goriliuko rudos akytės.
Buvome perspėti, kad per vizualinį kontaktą su gorilomis negalimi jokie staigūs gestai, jokie rankų mostai, kalbėtis galima tik pašnibždomis. Tik tada galėjome tikėtis, kad gorilos bus ramios, neišprovokuosime jų agresijos ir leisis ilgiau jas stebėti.
Kelionės metu iš pripratintų prie žmonių 11 kalnų gorilų šeimų, aplankiau keturias. Pirmą dieną aplankytą Bitukura gorilų šeimą (angl. The Bitukura Gorilla family), kuriai vadovavo sidabranugaris Ndahura, sudarė 4 sidabranugariai patinai, 4 suaugusios patelės, 2 paaugę ir 3 neseniai gimę goriliukai. Nors neįprasta, kad vienoje šeimoje buvo tiek daug sidabranugarių patinų, tačiau jie tarpusavyje sutarė. Grupėje tvyro ramybė ir harmonija.
Antra mano aplankyta Oruzogo gorilų šeima (angl. The Oruzogo Gorilla family) – tai dar viena Ruhija dalies šeima Bwindi neįžengiamojo miško nacionaliniame parke. Oruzogo gorilų šeimą turistai pradėjo lankyti nuo 2011 metų. Oruzogo gorilų šeimą, kuriai vadovauja sidabranugaris Bakwate, sudaro dar vienas sidabranugaris patinas ir 2 jaunesni patinai, 5 suaugusios patelės, 3 paaugę jaunikliai ir 5 neseniai gimę goriliukai.
Trečią dieną Bwindi neįžengiamojo miško nacionalinio parko Rushaga dalyje aplankiau Nshongi gorilų šeimą (angl. The Nshongi Gorilla family), kuriai vadovavo sidabranugaris Bweza. Šeimą sudarė dar vienas sidabranugaris, 3 suaugusios patelės, 2 paaugę ir 1 neseniai gimęs goriliukai. Ši šeima pavadinta Nshongi upės vardu, prie kurios ji pirmą kartą buvo pastebėta. Tai buvo viena iš didesnių pripratintų gorilų šeimų Bwindi neįžengiamojo miško nacionaliniame parke. Joje buvo 18 gorilų. Tačiau 2013 metų pabaigoje nuo šios grupės atsiskyrė jaunesni patinai su patelėmis ir suformavo naują Bweza gorilų šeimą. Dabar Nshongi gorilų šeimoje tėra aštuonios gorilos, įskaitant ir mažytį.
Taip jau nutiko, kad ketvirtą, paskutinę svečiavimosi pas kalnų gorilas dieną, aplankiau naujai susidariusią Bweza gorilų šeimą (angl. The Bweza Gorilla family), kuri prieš pat man atvykstant į Ugandą dėl didelių nesutarimų šeimoje atsiskyrė nuo Nshongi gorilų šeimos. Dabar šią šeimą, kaip vieną iš įdomiausių, galima aplankyti Bwindi neįžengiamojo miško nacionalinio parko Rushaga dalyje. Gorilų turizmui tai gera žinia, nes esant daug norinčiųjų aplankyti gorilas, pritrūkdavo leidimų. Bweza gorilų šeimai, kurią sudaro 12 gorilų: 2 sidabranugariai patinai, 4 suaugę patinai, 3 suaugusios patelės, 1 paaugęs ir 2 neseniai gimę goriliukai, vadovauja sidabranugaris Kakono.
Sidabro spalvos nugara
Kasdienis kalnų gorilų gyvenimas yra sutelktas į pastovias šeimynines 10 – 15 gorilų grupes, kurias sudaro kelios patelės su jaunikliais, vienas ar keli suaugę patinai bei keletas jaunų patinų. Grupei vadovauja subrendęs sidabranugaris patinas, kuris subręsta 8 – 15 gyvenimo metais. Nuo tada ant jo nugaros pradeda ryškėti žili plaukai. Sidabro spalvos nugara – tai ypatingos kastos požymis.
Patinas akylai stebi savo šeimą. Ūktelėdavo, kai išgirsdavo jauniklių peštynių garsus. Juk gorilų emocijos labai panašios į žmonių. Žiūrėdama į gorilas supratau, kad jų išvaizda, tiksliau – veidai, yra skirtingi: nosys, burnos linija, akys. Kartais iš mimikos ir grimasų galima nuspėti net gorilų nuotaiką. Tik svarbu jų neišgąsdinti ir nesuerzinti, nes tada gorilos gali pasitraukti. Nepaisant stambaus stoto, gyvūnai yra greiti, vikriai karstosi ir juda medžių šakomis. Tokių sprunkančių jų jau nė už ką nebepavysi, o ir reindžeriai neleistų to daryti. Būtų dar blogiau, jei išprovokuotume agresiją. O tai visai įmanoma, nes būna, kad jaunikliai susidomi žmonėmis, apsikarsčiusiais įmantria aparatūra, ir net nesibijo prieiti. Svarbu nesusigundyti paliesti beždžioniuką, nes tokį gestą patelė gali suprasti, kaip grėsmę. Jei gorila elgiasi agresyviai, reikia atsiklaupti keturpėsčia, nuleisti galvą ir nudelbti akis, jokiu būdu į gyvūną nesistebeilyti.
Elgėmės labai atsakingai ir ramiai
Tačiau goriloms labai knietėjo susipažinti su kasdien jas aplankančiais atėjūnais. Todėl buvo atvejis, kai viena gorila praėjo pro mus stovinčius taip arti, kad nesijaudinti negalėjome. Vietinė kuprinių nešikė puolė slėptis į žolynus, tik mes stovėjome amą praradę ir be galo džiaugėmės – juk toks artumas ne kasdien pasitaiko.
Artimas kontaktas su kalnų gorilos patinu nutiko, kai jį suerzino vieno gamtininko nuo fotoaparato objektyvo „nušokęs“ „saulės zuikutis“. Žinojau, kad išprovokavus šimpanzių agresiją, jos puola, kandžioja ir daužo, kol uždaužo negyvai, o įniršis praeina. Gorilos tokiu atveju trenka kumščiu, kanda ir bėga, nes žino, kad padarė negerai. Atrodo, kaip ir nieko tokio, tik… Smūgis kumščiu nebūna menkas – gali kainuoti ir gyvybę… Pripuolęs patinas sustojo per kelis metrus nuo jį suerzinusio žmogaus, ūktelėjo, pagąsdindamas kelis kartus priekinėmis galūnėmis sumušė sau į krūtinę, nusipurtė ir, pasukęs į šoną, lėtai nužingsniavo. Didelį adrenalino pliūpsnį gavome visi. Pribėgę išsigandę reindžeriai mojavo per žolynus automatais. Bet jų pagalba jau nebuvo reikalinga. Stojo ramybė. Patinas, prasibrovęs pro žolynus, atsisėdo. Dairėsi aplinkui, įdėmiai kiekvieną apžiūrinėjo.
Dar vienas adrenalino pliūpsnis teko man asmeniškai, kai išgirdau reindžerio šūksnį: „Stand still! The gorilla behind you!“ („Stovėk ramiai! Gorila už tavęs!“). Bet ar įmanoma?! Įmanoma, kai pajutau gorilos priekinės galūnės stiprų brūkštelėjimą per kojas…
Keičia maitinimosi vietas
Po nakties, sidabranugaris patinas atveda šeimą į vietą, kurioje yra pakankamai maisto. Kad išgyventų, goriloms reikia daug maisto. Šios beždžionės 98 proc. yra vegetarės. Jų dienos racioną sudaro: 86 proc. įvairių augalų minkšti lapai, ūgliai ir stiebai, ypač bambukų ir laukinio saliero, 7 proc. – valgomos šaknys, 3 proc. – žydintys augalai ir 2 proc. – vaisiai. Gorilos gyvena aukštai kalnuose. O tokiose vietovėse nėra tinkamų sąlygų vaismedžiams augti. Todėl gorilos vargiai suranda vaisių, kuriais galėtų maitintis. Sunku patikėti, bet šie gyvūnai yra selektyvūs savo gyvenamojoje vietovėje – pasirinkę dienos maitinimosi vietą, niekada joje nenuėda visų, jų racionui tinkančių, augalų. Gorilos kasdien keliauja ir vis keičia maitinimosi vietas. Toks jų maitinimosi įprotis leidžia greitai ataugti augalams. Kalnų gorilos minta ne visais augalais. Jos ieško tik mėgstamiausių augalų, o suradę, maitinasi skirtingų augalų skirtingomis dalimis, pavyzdžiui, tam tikro augalo šaknimis, kito – stiebais, dar kito – lapais ar vaisiais.
O kas sudaro tuos nevegetariško ėdesio 2 procentus? Pasirodo, gorilos kartais susemia skruzdėles ir greitai praryja, kol šios dar nespėja įkąsti, sraiges ir grybus. Gorilos retai geria vandenį, nes vartoja labai sultingus augalus. Prie jų prisideda rytinė rasa ir lietaus lašai.
Nekantravau sužinoti, kiek per dieną ėdesio suvartoja suaugusi gorila? Ogi, nei daug, nei mažai – apie 18 kilogramų!
Riaugėjimo garsais išreiškia pasitenkinimą
Apie vidurdienį pasisotinusios gorilos ilsisi, švarinasi, jaunesni gyvūnai žaidžia – taip tarpusavyje stiprina santykius. Vienu metu ne visas gorilas galima pamatyti. Bet iš aplink girdimų skleidžiamų garsų galima suprasti, kad jų yra daug. Nustatyta, kad kalnų gorilos skleidžia 25 skirtingus balsus, kurių daugelis naudojami bendravimui. Klyksmus ir riaumojimus sukelia sidabranugaris patinas, kuriais perspėja apie pavojų. Stipriais riaugėjimo garsais išreiškia pasitenkinimą, todėl šie garsai dažnai girdimi maitinimosi ir poilsio metu. Niurzgėjimo ir šūkavimo garsai girdimi keliaujant. Gorilos juda vaikščiodamos keturpėsčios, remdamosi visu padu ir sulenktų plaštakų vidurinių pirštų krumpliais. Nors kartais nešdamos maistą trumpą atstumą eina stačios. Per dieną nukeliauja apie kilometrą.
Kiekvienoje šeimoje dominuojantis sidabranugaris yra daugumos arba visų šeimos jauniklių tėvas. Jis pelno vaisingų patelių dėmesį jas saugodamas, ūkaudamas, priekinėmis galūnėmis mušdamasis į krūtinę. Susiporavusios gorilos po 8,5 mėnesio susilaukia jauniklio. Jauniklio susilaukusi patelė niekada nepereina pas kitą patiną, nebent, jos pirmasis partneris žūtų.
Gorilos palikuonys auga ir vystosi greičiau nei žmonių kūdikiai. Tik gimę jaunikliai sveria apie 2 kg, jų šviesiai pilkai rausva oda yra retai padengta plaukais. Mažyliai priekinėmis ir užpakalinėmis galūnėmis stipriai įsikimba į motinos krūtinės gaurus. Kelių savaičių būdami jau atpažįsta savus, sugeba sėdėti ir ropoti, pradeda žaisti, net šypsotis ir ypatingai glaudžius ryšius su motina palaiko iki 3 mėnesių amžiaus. Vyresni goriliukai pradeda tyrinėti aplinką ir kasdien tampa vis labiau nepriklausomi. Būdamas dviejų metų amžiaus pradeda savarankiškai gyventi, bet nuo mamos toli nesitraukia.
Sulaukdavo keliautojų dėmesio
Mano matyti goriliukai, sulaukę dėmesio, parodė ką moka: krūmo kamienu karstėsi aukštyn žemyn, kabojo ant šakos laikydamasis viena priekine galūne, o kita – skabė lapus ir kimšo sau į burną, kabėdamas sukiojosi į visas puses, o neatsilaikęs ir nukritęs ant žemės, vėl medžio kamienu lipdavo į viršų. Ir vis sekdavo, ar yra stebimas. Žiūrėjau. Žiūrėjau į jo besikeičiančias mimikas. Žiūrėjau į goriliuko rudas akytes… Jų tyrumo ir švelnumo neužmiršiu niekada. Jei tik kiek nusisukdavau, mažylis padarydavo ką nors tokio, kad ir vėl sulaukdavo daugelio keliautojų dėmesio. O visko, ką jis išdarinėjo, aprašyti neįmanoma.
… Su gorilomis galėjome praleisti tik vieną valandą per dieną. O ta valanda prabėgdavo nepastebimai greitai. Laikas čia labai griežtai ribojamas, todėl reindžeriai perspėdavo, kada turime atsisveikinti su gorilomis ir jas palikti. Neslėpdama savo apgailestavimo, kiekvienąkart lėtai traukdavausi atbula. Žiūrėdavau į gorilų rudas akis ir jaučiau, kad niekada nepamiršiu patirto jausmo, būnant šalia jų. Džiaugiausi. Mintyse dėkojau visiems, kurie padėjo man atvykti į vienintelę vietą pasaulyje, kur gyvena paskutinės kalnų gorilos. Juk jas pamatyti veržiasi visas pasaulis. O aplankiusi parką ir aš prisidėjau prie šių gyvūnų išlikimo natūralioje gamtoje.
Paskutinį kartą išeinant iš džiunglių apėmė jausmas, tarsi, būčiau patekusi į kitą pasaulį… Kito pasaulio paslaptingas džiungles, kuriose klajoja ir kovoja dėl išlikimo nepaprastosios būtybės – kalnų gorilos. Žygių pas gorilas patirtis pagilino mano žinias apie neišmatuojamus gamtos lobius ir daug daug kartų padidino dėkingumą tiems nenuilstantiems reindžeriams, kurie stengiasi gorilas išsaugoti.
Buvai pas gorilas – sertifikatas
Kiekvieną dieną prie reindžerių namelių sugrįžusius pasitikdavo besišypsantis vyriausias reindžeris – juk jis puikiai žinojo, kokio sunkumo žygius atlaikėme. Stipriai paspausdamas ranką, kiekvienam žygio pas gorilas dalyviui įteikdavo sertifikatus, liudijančius, kad dalyvavome gorilų sekimo žygiuose. Buvo netikėta. Tai, tarsi, įvertinimas ir paskatinimas. Išliks prisiminimui. Aplankiau keturias kalnų gorilų grupes Bwindi neįžengiamojo miško nacionaliniame parke, tad tiek pat turiu ir sertifikatų.
… Daug keliavau po nenusakomo grožio Ugandos gamtą. Vien dėl jos verta atvykti. Na, o vienas iš ypatingiausių dalykų, kurių nėra niekur kitur – Ugandoje yra vienintelė vieta pasaulyje, kur gyvena paskutinės kalnų gorilos. Neapsakomai džiaugiausi pasiektu kelionės tikslu – aš pamačiau kalnų gorilas! Susitikimas su kalnų gorilomis man buvo vienas iš pačių stipriausių, pačių rimčiausių, kvapą gniaužiančių, niekada nepasimirštančių įspūdžių, patirtų Afrikos džiunglėse. Ar norėčiau sugrįžti pas kalnų gorilas? Tikrai taip.
Pusiaujas, einantis per Ugandą
… Važiuojant į Entebbe oro uostą, privažiavome Kayabwe miestelį. Išlipau iš visureigio tokioje planetos vietoje, kur ji iš abiejų pusių vienodu atstumu nutolusi nuo Žemės ašigalių. Pusiaujas, einantis per Ugandą, Žemę dalija į Šiaurės ir Pietų pusrutulius. Čia visi dangaus šviesuliai, taip pat ir Saulė, teka ir leidžiasi statmenai horizontui, o dienos trukmė visada lygi nakties trukmei. Apėmė geras jausmas. Linkiu visiems „Žaliojo pasaulio“ skaitytojams tokio!..
Linos MARMAITĖS nuotraukos
