Kibale nacionaliniame parke nakvojau palapinėje
Naktis Kibale Forest Camp Nature Lodges palapinėje. Įėjusi į vidų nustebau – palapinė didelė, tvarkingai ir puikiai įruošta, langai dengti nuo vabzdžių apsaugančiu tinkleliu, dušas – tik šaltu vandeniu, vandens gerti ir dantis valytis iš krano bėgančiu vandeniu negalima (jo turėjome užplombuotuose buteliuose).
Po kelionės tikėjausi gero poilsio, nes laukė įspūdžių kupina diena, tačiau… Juk palapinė, kurioje apsigyvenau, pastatyta vidury džiunglių. Ir visą naktį džiunglių garsai nenurimo, knibždėte knibždėjo laukinis gyvenimas: svirpė cikados, įvairiausius garsus laidė paukščiai, po palapinės stogą lakstė beždžionės, netoliese girdėjau riaumojimus ir urzgimus. Išgirdau ir garsus, kurių nė ir nesupratau kieno. Va tada ir atėjo į galvą visokios baisios mintys – kad niekas nežino, kur aš esu, kad vietos raganiai gali panaudoti mane aukojimo ritualams ir manęs niekas niekada neras. Dabar tai jau linksmai viskas atrodo, bet vienai būnant palapinėje, stovinčioje Lodges teritorijos pakraštyje, šiurpios mintys į galvą lindo neatsitiktinai: Ugandoje klesti raganavimas. Suprantu, jei tada kas būtų išgirdęs tokias mano mintis, kažin ar benorėtų keliauti į ir taip mažai žinomą šalį?! Tačiau reikėjo kelių dienų, kad įsitikinčiau, jog keliauti tikrai nepavojinga ir nebaisu, o pamatyti yra ką.
Kibale nacionaliniame parke
Ankstyvą rytą jau mindžikavau prie Kanyanchu lankytojų centro (angl. Kanyanchu Visitor Center Chimps Walk), Kibale nacionaliniame parke (angl. Kibale National Park).
Kibale nacionalinis parkas – tai didžiulis, 795 km2 plotą užimantis, ekvatorinis amžinai žaliuojantis atogrąžų miškas. Jau 1932 metais šis miškas buvo atidžiai išžvalgytas, tačiau tik 1993 metais oficialiai įsteigtas Kibale nacionalinis parkas. Parkas ribojasi su Karalienės Elžbietos nacionaliniu parku ir sukuria laukinių gyvūnų migracijos koridorių, kuris tęsiasi 180 kilometrų. Centrinėje parko dalyje, aplink Kanyanchu, miške auga aukšti amžinai žaliuojantys lapuočiai medžiai, kurie sudaro pusiau uždarą masyvių medžių lajų baldakimą. Parke užregistruota 351 medžių rūšis. Pomiškyje auga šešėliui atsparios plačialapės žolės, įvairūs paparčiai, krūmai. Įvairi augmenija sudaro įvairių laukinių gyvūnų rūšių buveines.
Parke aptinkama per 60 rūšių žinduolių, tarp jų yra 13 skirtingų rūšių primatų, todėl parkas vadinamas „pasaulio primatų sostine“. Saugomoje teritorijoje gyvena daugiau nei 1 500 šimpanzių. Lyginant su kitomis saugomomis Rytų Afrikos teritorijomis, tai didžiausia laukinių šimpanzių dalis. Todėl Kibale nacionalinis parkas yra puiki vieta įgyvendinti savo svajones – gūdžiame miške susitikti su artimiausiais žmogaus giminaičiais – šimpanzėmis.
Žiūrėjo kreivai…
Kanyanchu lankytojų centro darbuotojai iš pradžių į mane žiūrėjo kreivai. Gerai, kad mane lydintis reindžeris jiems paaiškino, kodėl mano apranga ir kojų apavas nepritaikytas žygiui į džiungles – juk mano lagaminas nesuspėjo atkeliauti kartu su manimi, dėl iš Vilniaus išskristi valandą vėlavusio lėktuvo (liko nežinia, ar lagaminas iš viso atkeliaus).
Parko pareigūnai supažindino su Kibale nacionalinio parko taisyklėmis, kurių reikia laikytis būnant šimpanzių draugijoje. Visų pirma, turėjome laikytis 8 m atstumo nuo beždžionių. Šimpanzės yra jautrios žmonių infekcinėms ligoms. Molekulinė biologija patvirtino, kad žmonių ir beždžionių DNR didelė dalis sutampa, o šimpanzės turi net 98 proc. identiškos genetinės informacijos. Buvome įspėti, kad valgyti šalia šimpanzių nevalia. Lankytojų grupė turi būti ne didesnė, kaip 6 žmonės (grupėje mes buvome tik 2). Fotografuojant draudžiama naudoti blykstes. Šimpanzėms reikia maksimalios laisvės, todėl būnant miške šie gyvūnai neturi būti dirginami. Su šimpanzių grupe mes galėjome pabūti tik 1 valandą. Todėl iš anksto reikėjo užsisakyti ir gauti leidimus žygiams pas šimpanzes. Šimpanzes lankėme tris dienas, o leidimai už kiekvieną dieną vienam lankytojui kainavo po 150 $. Bet ar verta skaičiuoti pinigus, kai patirtų emocijų ir pamatytų vaizdų vertė nepamatuojama. Išklausius taisykles, mums buvo pasiūlyta išsinuomoti guminius batus, nes be jų reindžeris nebūtų vedęs miškan. Pirmą dieną (kol dar neturėjau lagamino, kuriame buvo žygiams skirti batai) kelionei pas šimpanzes guminių batų nuoma man kainavo tik (!) 25 $.
Pirmasis pasimatymas su šimpanzėmis
Eidama grožėjausi endeminėmis rūšimis pilnu mišku, dar vis išlikusiu šimpanzių namais. Jaudulys sudrebino visą kūną, kai aptikome šimpanzių pėdsakus. Man vis galvoje kirbėjo klausimas, ar tikrai pamatysime šimpanzes? Ar jos neišsigąs mus pamačiusios? Pasirodo, šimpanzės dvejus metus yra pratinamos prie žmonių. Ir tik tada norintys pamatyti šimpanzes vedami prie jų.
Ne vieną kilometrą paklaidžiojus po džiungles aš pamačiau ŠIMPANZES. Pamačiau vaizdą, kuris buvo vienas iš priežasčių, dėl ko išdrįsau nuo Lietuvos nutolti net 8 000 kilometrų! Vos tvardžiausi iš džiaugsmo. Pajutusi reindžerio patapšnojimą per petį, supratau – tai buvo skirta mano pakrikusiam dėmesiui suvaldyti… O apsidairiusi aplink pamačiau ant žemės sėdinčias šimpanzes.
Dienos metu šimpanzės maitinasi. Jos renka figų vaisius, uogas, skabo sultingus augalų lapus, pumpurus, minta ir vabzdžiais – termitais ir skruzdėlėmis, kurie joms yra svarbus baltymų šaltinis. Neatsisako ir paukščių, jų kiaušinių, net smulkių žinduolių.
Einant tolyn į mišką, mus pasitiko triukšmingas šimpanzių būrys. Kaip susikalba šimpanzės? Reindžeris ne tik paaiškino, bet ir pademonstravo, kad vienas iš šių beždžionių susikalbėjimo būdų yra daužymas į medžių atramines šaknis. Reindžeriui panaudojus tokį metodą, tuoj mus nustebino lygiai tokiu būdu atsiliepdamos džiunglių gyventojos. Kiti susikalbėjimo būdai – tai kūno pozos ir mimikos, kuriomis išreiškia emocijas: juokiasi, verkia, bijosi, būna susirūpinusios ar iššiepdamos dantis parodo agresiją. Bendraudamos tarpusavyje šimpanzės naudoja 19 specifinių žinučių, o visą šių primatų „leksikoną“ sudaro 66 gestai.
Kad gautų tai, ko nori, šimpanzės naudoja įrankius – pagaliukus, akmenukus ar kt. Būdama šimpanzių draugijoje tuo pati įsitikinau. Kai pamačiau prie balutės tupinčias ir keistai lapų gniužulus čiaumojančias beždžiones, nesupratau, ką jos veikia. Tačiau ilgiau stebint paaiškėjo, kad norėdamos atsigerti, bet negalėdamos to padaryti iš labai mažos ir negilios balutės, šimpanzės naudoja augalų lapus. Paėmusios pluoštelį lapų, juos sulamdo ir panardina į vandenį. Lapai, kaip kempinė, sugeria vandenį. Tada šimpanzė staigiu judesiu vandens prisisunkusį lapų gumulą deda į burną ir čiulpia.
Grėsmingai parodė dantis…
Kitą dieną, saulė, sustiprindama mano džiaugsmą, kad matau šimpanzes, pasiuntė spindulių žaismą. Žvilgėjo aplankytų šimpanzių juodas kailis. Knietėjo ištiesti ranką link jų ir paglostyti… Grožėjausi ramiai gulinčia šimpanze. Mintyse džiūgavau, kai stebėjau lyg gaudynes žaidžiančius jauniklius. Adrenalinas kraujyje šoktelėjo, kai viena sėdinti šimpanzė staiga išsižiojo. Suklusau. Tapo nejauku netoliese stovėti. Su kiekviena sekunde ji žiojosi vis plačiau plačiau plačiau… Šiurpuliukai nubėgo iki kojų pirštų galiukų, kai pamačiau šimpanzės dantis, o ypač aštrius iltinius. Nejau rami, nesuerzinta šimpanzė puls?! O gal gąsdina tuos, kurie jai skiria daug dėmesio?.. Dabar aš žinau dantų iššiepimo priežastį, bet jos neaprašysiu. Lai lieka intriguojanti paslaptis…
Laukinėje gamtoje šimpanzės laikosi grupėmis, kurių dydis nuolat kinta. Vienoje grupėje gali būti apie 15 ir daugiau beždžionių. Tačiau gyvūnai nuolat migruoja iš vieno būrio į kitą. Šimpanzių būrį sudaro suaugusių beždžionių pora – apie 35 – 70 kg sveriantis patinas ir 25 – 50 kg sverianti patelė – ir jų jaunikliai, kartais susiburia vien tik patelės su jaunikliais. Būna ir mišrių šeimyninių grupių. Kai šimpanzių grupėje yra keli jaunikliai, jie draugiškai žaidžia ir, tuomet suaugę gyvūnai gali mėgautis ramybe. Dažnai jaunos patelės palieka šeimą ir susiranda kitą, kurioje jas nuo senbuvių agresijos gina patinai.
Ginklai apsaugai nuo brakonierių
Pavydėjau sau… Pavydėjau dėl to, ką mačiau… Pavydėjau sau, kad Lietuvoje būsiu viena iš tų
nedaugelio žmonių, mačiusių šimpanzes jų natūralioje laukinėje gamtoje! Tokios mintys svaigino… Atsipeikėjusi turėjau atmintin susiurbti visus šių nuostabių gyvūnų judesius, mirktelėjimus, išskleistus garsus.
Visas tris dienas mus lydintys reindžeriai buvo nešini šaunamaisiais ginklais. Kodėl? Žinoma, apsaugai. Bet ne nuo šimpanzių. Viena vis dar išliekanti opi priežastis – apsauga nuo brakonierių.
Nors spalio-lapkričio mėnesiais – lietingu periodu – patariama neplanuoti kelionės į Ugandą, tačiau aš labai džiaugiausi, kad atvykau. Sėkme apdovanota diena dienai nebuvo lygi! Skaisčiais saulės spinduliais šildomos, vaiskaus vėjo gairinamos džiunglės leido pamatyti nuostabias šimpanzių grupes. Norėjosi, kad laikas sustotų… Nors šie susitikimai niekada nepasimirš, bet ir nepasikartos.
Linos MARMAITĖS nuotraukos
