Ugandoje vos tik pasibaigia vienas miestas, tuoj pat prasideda kitas
Nuo vaikystės buvau „pamišusi“ dėl ropojančio kirmėliuko, griovyje kiurksančių buožgalviukų ar po namo stogu gyvenančių ir čirškiančių žvirblių. Todėl dažnai man tėtis (a. a.) skaitydavo knygas apie gamtą. Iki šių dienų nepasimiršo valandos, kai leisdavome laiką kartu, panirę į gamtos pasaulį. Tėtis man daug pasakodavo ir apie Afriką, kaip „tolimą, labai tolimą kraštą, iki kurio mums nenukeliauti…“ Tada ir gimė mano didžiausia svajonė – aplankyti Afriką.
Svajonė išsipildė…
Net su kaupu. Per vienus metus pakeliavau po Tanzaniją, Keniją, Botsvaną. Galiausiai gavau pasiūlymą vykti į Ugandą, Bvindi neįžengiamojo miško nacionalinį parką, kur gyvena šimpanzės (Pan) ir kalnų gorilos (Gorilla beringei) – žmonėms artimiausios beždžionių rūšys.
Prieš išvykdama į kelionę pasidomėjau Ugandos respublika. Ne paslaptis, kad pavadinimas asocijuojasi su karo zona, kraupiais įvykiais, skurdu. Pridėjus dar tai, kas mums atrodo esanti Afrika, – badą, sausrą ir nežmonišką karštį, – gaunamas mitas apie šią šalį. Užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje skelbiama: dėl religinių-etninių konfliktų, ginkluotų apiplėšimų ir vagysčių į Ugandą vykti nerekomenduojama. Nesužavėjo ir papildoma informacija – sanitarinės sąlygos blogos, kelių būklė prasta, didelis užsikrėtusių AIDS skaičius. Tačiau mano pasiryžimą kelionei nulėmė žinia – ekvatorinėje klimato juostoje esanti Uganda traukia kvapą gniaužiančiais vaizdais ir faunos įvairove.
Uganda – valstybė Centrinėje Afrikoje, kurios plotas 241 551 km2 (Lietuvos respublikos plotas – 65 300 km2, t. y. Uganda 3,7 karto didesnė už Lietuvą). Šiaurėje ribojasi su pietų Sudanu, rytuose – su Kenija, pietuose – Tanzanija, pietvakariuose – Ruanda ir vakaruose – su Kongo Demokratine Respublika. Sienos su Kenija ir Tanzanija iš dalies eina per Viktorijos ežerą. Geografinėje Afrikos žemyno širdyje esanti Uganda – tikra kultūrinė mozaika. Šalyje gyvenantys apie 39 milijonai gyventojų turi net 30 skirtingų vietinių kalbų, priklausančių 5 skirtingoms kalbų grupėms. Oficiali kalba yra suahilių. Tačiau buvusioje Britų kolonijoje visi gyventojai kalba angliškai, nes mokyklose dėstomi dalykai yra tik anglų kalba. Net užklaustas gatvės šlavėjas atsakys ir paaiškins angliškai. Patogu atvykėliui. Ugandos sostinė ir didžiausias šalies miestas – Kampala, kurio pavadinimas kilęs iš Kiganda genties posakio kasozi k‘empala, reiškiančio antilopių impalų kalva. Kampaloje gyvena 1,2 milijono gyventojų.
Ugandą pavadino „Afrikos perlu“
Vinstonas Leonardas Spenseris Čerčilis (angl. Winston Leonard Spencer Churchill) daugiau nei prieš 100 metų Ugandą pavadino „Afrikos perlu“. Tereikėjo tik išlipti iš lėktuvo, kad suprasčiau, kodėl? Uganda žavi kraštovaizdžiais. Šalis turi viską (išskyrus jūrą), ko trokšta nuotykius mėgstantis keliautojas: sraunias upes, tarp kurių yra ir legendinė ilgiausia (6 650 kilometrų ilgio) mūsų planetoje Nilo upė, suteikianti gyvybę Sudano ir Egipto žemėms, aukštus snieguotus kalnus, tankias ir susivėlusias džiungles, atogrąžų miškus, idiliškas kalnų grandines. Ištisus metus auga viskas – nuo bulvių iki ananasų ir bananų (net 300 rūšių), didžiulės arbatos plantacijos. Kontrastingos buveinės pasižymi turtinga biologine įvairove: išlikusiuose tropiniuose miškuose ir aukštikalnių žolynuose aptinkama 345 žinduolių, 1 007 paukščių, 256 roplių, 67 varliagyvių, 350 žuvų, 9 000 vabzdžių, daugiau nei 5 300 augalų rūšių. Šalies gamtai apsaugoti įsteigtos saugomos teritorijos (į jas patenka beveik ketvirtadalis Ugandos teritorijos): 10 nacionalinių parkų, 7 gamtos rezervatai, 12 draustinių, 661 miškų draustinis.
Kad pasiekčiau Entebbe oro uostą Ugandoje, teko, pakilus virš debesų, nuo Lietuvos lėktuvu nuskristi 8 534 kilometrus. Entebbe oro uoste buvau sutikta „Gorilla expeditions“ agentūros reindžerio, kuris perspėjo, kad iki suplanuoto pirmojo aplankyti Kibale nacionalinio parko laukia ilga kelionė – apie 500 kilometrų. Atstumas nenugąsdino, nes kelionės metu stebėdama aplinką galėjau iš toli susipažinti su gyvenimu Ugandoje. O jis jau nuo pirmo kilometro stebino.
Pasirodo, be reikalo laukiau, kada pasibaigs pirmasis miestas – mat, vos tik pasibaigia vienas miestas, tuoj pat prasideda kitas. Ir taip tęsėsi visą kelią. Žmonių gyvenimas juose virė. Negalėjau atsistebėti vietinių verslumu: visose gatvėse ir pakelėse vyko prekyba. Važiuodama nenuleidau akių nuo mane supančios ir vis besikeičiančios aplinkos. Supratau, kad viešint Ugandoje yra keli dalykai, prie kurių, noriu-nenoriu, turėsiu priprasti. Vienas jų – tai visiškas chaosas keliuose ir gatvėse. Kitas – užterštumas ir nešvara. Maistas gaminamas lauke, todėl jo ruošimo sąlygos truputį šokiravo. Ach, ir dar vos nepamiršau… Raudonos dulkės! Jų visur pilna! Teko ir prie šito taip pat priprasti.
Žvelgdama į tolius, Ugandą galėjau apibūdinti, kaip žalią, žydinčią, pilną įvairiausių vaisių, šalį. Klimatas čia geras, naktimis apie +15 oC, o dienomis apie +30 oC. Niekada nebūna didelių karščių, bet dažnai lyja lietus – net 242 dienas per metus. Žemė labai derlinga – sėklas berk kur nori, išdygs visur. Kai toks palankus klimatas, per metus derlius nuimamas net tris kartus. Ugandiečiai, ką užaugina savo darže, tą valgo, o daržovių perteklių parduoda turgeliuose. Uždirbtais pinigėliais išlaiko šeimas, nes dauguma gyventojų neturi oficialių darbų. Nors geresnio gyvenimo iš žemės ūkio jiems taip pat nepavyksta susikurti.
Bananai, kaipo Afrika
Tikriausiai nei vienas kitas pasaulio žemynas taip neasocijuojasi su bananais, kaip Afrika. Uganda – tai tūkstančiai kvadratinių kilometrų bananų plantacija. Važiuojant juos augančius mačiau visur. Kur tik buvo laisvas žemės plotelis, ten augo bananai: kiemuose, prie namų, šalikelėse, ant kalvų įruoštuose daržuose. Derlingoje, drėgnoje, šiltoje Ugandos žemėje augantys bananai nereikalauja didelės priežiūros. Atėjus laikui užtenka nukirsti kekę ir nuvežti į turgų.
Pirmas įspūdis matant juos – taip žalia, kad burnoje susikaupdavo saldus bananų skonis…
Bananų pavadinimas kilo iš arabiško žodžio banan, reiškiančio pirštą. Tai žolinis augalas, kuris vaisius veda tik vieną kartą. Paprastai ant vieno stiebo užauga apie 300 vaisių. Kasmet visame pasaulyje suvalgoma daugiau kaip 100 mlrd. bananų. Nors per metus aš suvalgau tikrai daug šių vaisių, tačiau nė iš tolo neprilygsiu Ugandos gyventojui, kuris vidutiniškai per metus suvalgo apie 220 kg bananų.
Didelis bananų derliaus kiekis eksportuojamas į Europą. Atrodo, tokius bananų plotus auginantys Ugandos žmonės turėtų būti labai turtingi. Tačiau Uganda laikoma viena skurdžiausių pasaulio valstybių. Apie 20 proc. ugandiečių yra pasiturintys. Likusi dalis (net 80 proc.) gyvena vos sudurdama galą su galu. Ugandoje nedarbo lygis siekia 70 proc. Trečdalis gyventojų pragyvena už vieną dolerį per dieną. Daugiau nei 80 proc. Ugandos piliečių gyvena kaime, verčiasi žemės ūkiu. O ir žmonių skaičius šioje valstybėje keičiasi neįtikėtinai greitai. Prieš pusę amžiaus Ugandoje tebuvo apie 5 mln. žmonių, dabar jų – 39 mln.! Todėl dauguma ugandiečių gyvena labai prastomis sąlygomis: jų maži namai suręsti iš molio ir smėlio, be patogumų, nėra vonios, todėl vakare prausiasi lauke. Vandens atsinešti kartais tenka eiti net kelis kilometrus. Ne visi namai turi elektrą. Dažnai didelė šeima glaudžiasi viename kambaryje. Nenuostabu, kad daugelis vaikų nelanko mokyklos, nes nuo mažumės kartu su tėvais dirba laukuose ar pardavinėja daržoves.
Žmonės Ugandoje draugiški ir mieli
Visur ir visada mane pasitikdavo su šypsena, ypač vaikai, kuriuos matydavau mojuojančius rankomis ir su nuostaba šaukiančius „Hello mzunguuu!“. Jiems buvo įdomu matyti „mzungu“ – baltąjį žmogų. Jie prieidavo, bandydavo paliesti, net paglostydavo.
Vakarinėje Ugandos dalyje, kurioje buvo suplanuotas ir mano kelionės tikslas, laukuose žalumu tviskėjo arbatkrūmių plantacijos. Dar tokių niekur nebuvau mačiusi. Ugandoje stengiamasi išplėsti arbatos auginimo plotus visoje šalyje, kur dar nėra auginama. Arbatos produkciją padidinti nuo 30 iki 100 mln. kilogramų. Tik… Gaila, kad arbatos auginimo regionai yra besivystančiose neturtingose ir ekonomiškai silpnose šalyse. Arbatos pramonės korporacijos supranta, kad pasididinti pajamas gali tik sumažindami darbo jėgos kainą. Todėl dažnai su samdomais darbininkais elgiasi nesąžiningai. Arbatos plantacijose gajus ir vaikų išnaudojimas. Kasmet jose dirba apie 40 tūkstančių vaikų. Ugandoje per dieną skindami arbatos lapelius vaikai užsidirba vos 30 JAV centų…
Po dienos kelionės, temstant artėjau prie vakarinėje Ugandos dalyje įsteigto Kibale nacionalinio parko. Pirma naktis Ugandoje buvo suplanuota Kibale Forest Camp Nature Lodges.
Nuojauta kuždėjo, kad nuotykių šioje žemėje netrūks.
Linos MARMAITĖS nuotraukos
