Pirmieji kaštonai Šiauliuose
Pirmosios žinios apie kaštonus Šiauliuose pasirodė prieš 180 metų. 1838 m. Šiauliuose ir Ginkūnuose įkurti medelynai – „vaisininkai“, kuriuose be ąžuolų, topolių, žilvičių buvo auginami ir kaštonų sodinukai miesto želdiniams. 1847 m. grafas Zubovas įsigijo sakalnyčią. Rašoma, jog ten augę du beržų miškeliai, tarp tų miškelių buvęs kaštonų „kliombas“. Didesniojo miškelio viduryje augo „kliombas“ iš piramidinių topolių, o abiejų miškelių pakraščiai buvo apsodinti kaštonais ir geltonais gluosniais (Hriškevičius M. Šiaulių ekonomijos kada tai karališkų stalavų gėrybių (dvarų) istoriškas aprašymas, 1850, M. Davainio-Silvestravičiaus 1905 m. vertimas iš lenkų kalbos. Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 267, b. 3709, l. 193v).
1849 m. Šiaulių klebono Ignaco Štacho (1796-1854) iniciatyva aplink Šiaulių Šv. Apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios šventoriaus mūrą buvo prisodinta kaštonų (Šiaulių katedra 2009, p. 40-41). Pasakojama, kad klebonas I. Štachas nusidėjėliams už nuodėmes skirdavo atgailą – pasodinti medį. M. Hriškevičius laiške savo broliui Aleksandrui rašo: „Mane aplankė Šiaulių klebonas Ignachas Štachas, prisimeni, dar Tau gal Šiauliuose gyvenant prisodinęs kaštonų palei šventoriaus tvorą, ir visiems jis už nuodėmes skiria vieną atgailą – medžius sodinti“ (Martinkus V. „Žemaičio garlėkys“, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, p. 41).
1887 m. medžių buvo prisodinta prie Šiaulių berniukų gimnazijos. Pasak V. Zdzichausko, aplink gimnazijos rūmus buvusi kaštonų alėja sudarė tartum vainiką. Ji ėjo per gimnazijos kiemo vidurį ir aplink rūmus (Zdzichauskas V. „Mokyklos teritorija“, prisiminimai. Rankraščio kopija saugoma autoriaus archyve).
„Žalumos mieste nestinga, nes visas miestas tarsi skęsta žalumynuose dėl čia augančių sodų ir daržų gausos. Ypatingą dėmesį čia traukia grafo Zubovo parkas su nuostabiomis tankialapėmis liepomis. Čia renkasi šiauliečiai, suradę laisvalaikio minutėlę, gigantiškų senų kaštonų, liepų ir kitokių medžių šešėliuose užsimiršti nuo gyvenimo rūpesčių, pasigėrėti šia gamtos dovana vasaros laiku“, – rašoma Gukovskij K. P. ir Ptaškin I. knygoje „Ujezdnij gorod Šavli Kovenskoj gubernii“ (Kaunas, 1903, p. 22).
1904 m. rugsėjo 27 d. Šiauliuose susikūrusi sodininkų draugija skatino ir kaštonų sodinimą mieste. 1911 m. Šiauliuose įkurta Maksimilijano Sielskio sodininkystės įstaiga užsiiminėjo medžių veisimu, kaštonų sodinimu mieste. Ši sodininkystės, daržininkystės ir gėlininkystės bendrovė vėliau buvo pavadinta „Flora“. Tarpukariu ji buvo įsikūrusi šalia dabartinės Kaštonų alėjos ir pardavinėjo įvairių medžių sodinukus.
Daug „garbaus amžiaus“ kaštonų auga senosiose miesto kapinėse prie Talšos ežero.
Pokario metais apie 1960 m. kaštonai pasodinti Draugystės prospekte, kuris buvo formuojamas kaip žaliasis bulvaras. Dabar daugiausia kaštonų yra Draugystės prospekte, Kaštonų ir Aušros alėjose, kai kuriuose miesto parkuose, skveruose, kai kurių privačių namų soduose ir kiemuose.
2016 m. šiaulietis dendrologas K. Aukselis viename savo interviu pabrėžė, kad neoficialiai laikoma, kad Šiauliai – kaštonų miestas. Nė vienas miestas turbūt neturi tiek kaštonų, kiek Šiauliai. Turime ne tik Kaštonų alėją, jų daug auga gatvėse, skveruose, parkuose. Gubernijos parke, sodintame pieš 120 metų, per 80 procentų sudaro kaštonai. Tai vienintelis kaštonų parkas Lietuvoje“ (Juškevičienė J. „Medžiai byloja apie sumanius sodininkus“. „Šiaulių kraštas“, 2016 spalio 13, p. 5).
Kaštonų alėja ir Didždvaris
Tarp Aušros alėjos ir Vilniaus gatvės įsiterpusiai vienintelei Šiauliuose Kaštonų alėjai daugiau kaip šimtas metų. Ši alėja – tai senoji pagrindinė įvaža į Zubovo dvarą ir parką iš senojo Kuršėnų kelio (dabar Vilniaus g.). Vilniaus gatvė buvo pagrindinis kelias, ėjęs per Šiaulius. Nuo jos ir buvo įvažiavimas kaštonų alėja į dvarą. Statant mergaičių gimnaziją (dabartinė Didždvario gimnazija) šis įvažiavimas buvo panaikintas, bet Kaštonų alėja palikta.
Bene pirmąkart Šiauliuose kaštonai pradėti sodinti XIX a. viduryje. Tada Didždvario reprezentacinė klomba buvo apsodinta kaštonais ir atsirado alėja. Apie XX a. pradžią Zubovų parkas ir kaštonų alėja pavaizduoti senuosiuose atvirukuose, iš kurių matyti, kad alėja buvo sujungta su senuoju parku, ją juosė akmeninė tvora, kurios likučiai tebestovi prie Didždvario gimnazijos. Apie XX a. pradžią alėja pradėta vadinti Kaštonų alėja.
XX a. pradžioje buvo išleista nemaža atvirukų su grafo Zubovo rūmais ir parku Šiauliuose, parko alėja (dabartinės Kaštonų alėja) fragmentais, kuriuose matosi įvairūs kaštonai, kiti įvairūs medžiai ir krūmai (Senieji Šiauliai atvirukuose 1902-1944. Katalogas. Šiauliai: „Aušros“ muziejus, 2006,, p. 38, 39, 59, 61, 76, 82, 327).
Apie 1921 m. senasis parkas prie Zubovų rūmų ir Kaštonų alėja oficialiai buvo padovanoti Šiaulių miesto savivaldybei. Ši teritorija buvo apsodinta kaštonais, kurie pavasarį gražiai žaliuodami traukdavo miestiečius.
1939 m. žiemą Kaštonų alėjos senieji medžiai per šalčius iššalo ir nudžiūvo. 1940 m. jie visi buvo iškirsti. Šiaulietė poetė ir publicistė Ona Lukauskaitė-Poškienė (1906-1983) apie Zubovo parką ir kaštonų alėją rašė: „Ir visas plotas iki pat Vilniaus gatvės su visa Mergaičių gimnazijos aikšte buvo didžiulio parko dalis; į Vilniaus gatvę vedė puikių senų kaštonų alėja, skyrė ją nuo gatvės tokie pat, kaip ir Dvaro gatvėje, balti aukšti mūro vartai (…)
O toji kaštonų alėja! Ji buvo tikrai didinga ir graži pavasarį, kai seni medžiai pasipuošdavo ištaigingomis sunkiomis žiedų žvakėmis. Iškilminga ir šventiška būdavo tada alėjoje. O rudenį visą žemę apiberdavo rudi, laku blizgantys kaštonai, ir nežinau, ar yra buvę Šiauliuose bent vienas vaikas, kuris niekad nėra jų rankiojęs. Tad ne vien man buvo liūdna ir skaudu, kai 1939 metų žiemą senieji kaštonai, tiek metų išstovėję, tiek šaltų žiemų išgyvenę, staiga iššalo. Liūdėjo šiauliečiai, kai kitais metais buvo kertami iššalę medžiai milžinai, liūdėjo netekdami kažko be galo mielo ir įprasto, susieto su kiekvieno jų jaunystės prisiminimais. Vienas senelis, galvą linguodamas, kalbėjo: „Duoda Dievas žmogui ženklus, duoda, tik žmonės tų ženklų suprasti nemoka“. Ir išties senieji medžiai savo mirtimi lyg nužymėjo Šiaulių istorijos vieno epochos pabaigą, tos epochos, kuri prasidėjo Zubovo feodaliniais turtais, perėjo į Frenkelių pramoninį kapitalizmą, pergyveno inteligentijos iškilimą ir nepriklausomybės periodą, o karo audrai praūžus naujai atsodinti kaštonai žymėjo jau naujo Šiaulių gyvenimo laikotarpio pradžią (O. Lukauskaitė-Poškienė. „Apie laisvę ir apie tulpės žiedą“, Šiauliai: Lucilijus, 2006, p. 234-235).
Tokios Kaštonų alėjos vaizdas apie 1940 m. užfiksuotas šiauliečio fotografo M. Fligelio nuotraukoje (ŠAM. Neg. Nr. 9837).
Iki mūsų dienų Kaštonų alėjoje išlikę medžiai buvo pasodinti pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, 1945-1947 metais. 1981 m. rugpjūčio 1 d. Kaštonų alėja buvo rekonstruota (architektė V. Taujanskienė). Tuomet šią alėją iki 2003 m. puošė skulptorių D. Lukoševičiaus, A. Toleikio ir B. Kasperavičiaus skulptūros.
Dabar Kaštonų alėjoje išsirikiavę dviem eilėm suaugę medžiai atėjus pavasariui vėl sužaliuoja, sukuria tikrą lapų skėčių arkadą, o rudenį, kaštonų kekėmis pasipuošę, džiugina praeivio akį savo sodriomis spalvomis. Kaštonai užberia cementinėmis plokštėmis išklotą grindinį, ritmingai nuo medžių krintantys kaštonų rutuliukai primena vaikystę, kai rinkdavome juos kaip šokoladinius saldainius, kasdavome į žemę, tikėdamiesi, kad jie išaugs tiesiais medžiais.
Jau ne vienerius metus beveik kiekvieną rytą eidamas į darbą Kaštonų alėja pastebiu vis labiau nykstantį jos vaizdą. Kaštonų alėja per savo gyvavimą patyrė įvairių negandų. Štai 1993 m. pradžioje audros metu buvo nulaužtas kaštonas. Apie tai byloja A. K. Dilio nuotrauka „Kaštonų alėja. Po audros“ (ŠAM Neg. 1091). Ypač vaizdas pablogėjo, kai prieš keliolika metų kilęs gaisras Kaštonų alėjoje sudegino kelis medžius, kurie vėliau buvo nupjauti, o jų vietoje dabar styro kelmai. Kaštonų alėja persekioja ir kitos negandos: kaštonus apipuolė kažkoks maras, iki tol nematyti kenkėjai iš šiltųjų kraštų naikino jų lapus, jie ruduoja, gelsta. Kaštonų alėjai reikia žmonių pagalbos.
Prieš daugiau kaip dešimt metų rašiau apie apleistą Kaštonų alėją (žr. 2007 m. liepos 5 d. „Šiaulių kraštas“, „Kaštonų alėja ir grafitai“). Nei tuometinė valdžia nei savivaldybė nesureagavo į šį mano rašinį ir nieko nepadarė, kad Kaštonų alėja būtų sutvarkyta ir pritaikyta miesto bendruomenės poilsiui. Medžiai vis labiau nyko ir alėja darėsi vis labiau apleista, pasiekdama tokį apverktiną lygį, koks yra dabar, tarsi ji neturėtų jokio šeimininko.
Pagal Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. sausio 6 d. įsakymą Nr. ĮV-49 „Dėl Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didždvariu (unikalus kodas kultūros vertybių registre 626) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ pagal vertybės teritorijų bei apsaugos zonos ribų projektą kaštonų alėja siūloma įtraukti į apsaugos zonos apsaugos nuo fizinio poveikio pozonį. Pozonio ribos formuojamos atsižvelgiant į nekilnojamojo turto registre įregistruotų gretimų žemės sklypų ribas ir raudonąsias apsaugos gatvių linijas.
2011 m. gegužės 12-13 Šiaulių universiteto Humanitariniame fakultete įvykusioje tarptautinėje interdisciplininėje konferencijoje „Medis kultūroje“ perskaičiau pranešimą „Istoriniai medžiai ir parkai Šiauliuose (XIX a. – XXI a. pradžia)“. Šio pranešimo išvadose siūliau parengti rekonstrukcijos projektą Kaštonų alėjai sutvarkyti, atsodinti joje išnykusius ir sužalotus kaštonus. Šią alėją siūliau paversti meno ir laisvalaikio vieta, joje eksponuoti mažosios skulptūros ir vaizduojamojo meno objektus. Šis pranešimas su pasiūlymais buvo išspausdintas konferencijos medžiagoje leidinyje Acta humanitarica universitatis Saulencis. Mokslo darbai. T. 13 (2011). „Medis kultūroje“ (sud. Maskuliūnienė Dž.) Šiauliai: VšĮ ŠU leidykla, 2011, p. 474-494).
Dabar šiems kaštonams iškilo vėl naujas realus pavojus. Žadama juos iškirsti…. Poetas Margalis apie tokią situacija viename iš savo eilėraščių apie medžių iškirtimą rašė: „Žinai tu tą šalį – tai tėviškė mano, / Graži, bet baisi ji senovėje buvo, / Kol medžiai jos, kirviu pakirsti, negriuvo“.
Apginkime Kaštonų alėją!
Sergantį, pažeistą medį galima ir būtina pagydyti. Nupjauto vietoje būtina pasodinti kitą medį. Medžiams reikia nuolatinės priežiūros ir žmonių meilės. Kaštonams taip pat. To jau daug metų trūko Kaštonų alėjai. Visą ta laiką Kaštonų alėjoje medžiai įvairių jėgų ir gaivalų buvo laužomi, deginami, kertami. Dabar Kaštonų alėjoje suskaičiavau 15 kelmų. O kiek jų atsodinta? Į jų vietą per ilgą laiką nebuvo pasodinta nei vieno kaštono, nors miestas turėjo apželdinimo įmonę, kuri daugiau naujus miesto kvartalus apželdindavo, o Kaštonų alėja liko pamiršta. Be to, ši įmonė, turėjo medžius prižiūrėti, gydyti, genėti, tręšti. Pasak dendrologo K. Aukselio, Šiauliuose medžiams trūksta priežiūros. Jeigu bus priežiūra, medis bus gražus ir puoš miestą. Jeigu norime, kad medis turėtų gražius lapus, o jeigu žydintis – gražiai ir gausiai žydėtų, reikia tręšti bet kokio amžiaus medžius (Juškevičienė J. Medžiai byloja apie sumanius sodininkus. Šiaulių kraštas, 2016 spalio 13, p. 5).
Šiaulių garbės piliečio S. Gliaudžio nuomone, Kaštonų alėja vykusiai suplanuota, jokių esminių perdarų nereikėtų. Pakanka ją restauruoti kaip kultūrinį paveldą (Gliaudys S. „Atrasti ir prarasti lobiai“. „Šiaulių naujienos, 2017 balandžio 8, p. 4).
2017 m. balandžio 18-20 dienomis Šiaulių Didždvario gimnazijoje vyko integruotas tris dienas trukęs projektas „Kaštonų alėjos renovacija“, kuriame dalyvavo pirmokai didždvariečiai. Mokiniai dirbo skirtingose ekspertų grupėse, rinkosi architektų, gamtininkų-ekologų, renginių organizatorių, viešųjų ryšių atstovų, paveldosaugininkų grupes. Jie kūrė ir išdėstė savo idėjas, kaip šalia Didždvario gimnazijos esanti kaštonų alėja galėtų tapti modernesnė bei inovatyvesnė vieta, kurioje apsilankytų daugiau miesto gyventojų bei svečių. Gamtininkai ir ekologai tyrinėjo dirvožemį, kuriame auga kaštonai, bandė nustatyti priežastis kodėl nyksta medžiai alėjoje. Paveldosaugininkai pateikė įžvalgų kaip išsaugoti ir įprasminti kaštonų alėjos istoriją, siūlė statyti skulptūrinius akcentus, informacinius stendus ir kt.
Tačiau į šiuos svarstymus ir komentarus nebuvo atsižvelgta. Šiaulių savivaldybės vadovai ir projektuotojai vadovavosi savo logika ir išskaičiavimais. Buvo nuspręsta, kad Kaštonų alėjos medžius būtina kirsti…
Ir dar. Šiauliai ne kartą degė ir buvo sugriauti, vėl iš naujo buvo atstatyti. Nedaug mieste išliko XX a. pradžios, tarpukario statinių ir želdinių. Todėl būtina saugoti visa tai, kas dar išliko, kas yra vertinga ir sudaro miesto paveldą. Tai pasakytina ir apie Kaštonų alėją. Dažnai miesto tvarkymo ir gražinimo projektus rengiantis įvairūs specialistai nesitaria ir nesikonsultuoja su šiauliečiais, daro taip, kaip jiems atrodo iš dabarties pozicijų ir kūrybinių interesų, mažai atsižvelgdami į vietos sąlygas ir tradicijas, miesto istoriją ir paveldą. Jie nesivargina pasitelkti vietos kraštotyrininkus, gamtosaugininkus, kultūros tyrinėtojus, istorikus, projektus kuria vien savo galva ir vadovaudamiesi tik jiems vieniems suprantamomis vizijomis, kurios dažnai prasilenkia su realybe ir autentika.
Kaštonų alėja – istorinis ir kultūrinis miesto simbolis, kuris turi būti saugomas ir deramai prižiūrimas. Būtina gyventojų poreikiams pritaikyti ir atnaujinti į Zubovų parką vedančią Kaštonų alėją. Kuriant Kaštonų alėjos sutvarkymo projektą pirmiausia turi būti atsižvelgta į miesto bendruomenės lūkesčius ir pasiūlymus.
Tą 2018 m. balandžio 2 d. susirinkę į mitingą ir išsakė šiauliečiai, Kaštonų alėjos gynėjai.
Autoriaus archyvo nuotraukos
