2017-02-23 Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras, Vilniaus miesto savivaldybė surengė konferencija „Edukacinės erdvės švietimo įstaigose – pažinimo, kūrybos ir vadybos darna“. Į renginį sostinės savivaldybės salėje buvo kviečiami savivaldybių administracijos, švietimo skyrių vadovai ir specialistai, kuruojantys švietimo įstaigų edukacinių erdvių kūrimo ir funkcionavimo sritį.
2016 metais, jau penktą kartą, vyko Švietimo ir mokslo ministerijos inicijuotas, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro organizuotas Geriausiai tvarkomų mokyklų edukacinių erdvių apžiūra-konkursas. Apžiūra-konkursas tradiciškai vyksta dviem etapais: savivaldybių ir šalies lygmenimis. Vasario 23-osios renginyje konstatuota, jog siekiant edukacinių erdvių plėtros ir geresnių rezultatų, svarbu tinkamai bei tikslingai organizuoti apžiūros-konkurso pirmąjį etapą savivaldybėse.
Konferencijos organizatorių teigimu, vienas iš šio renginio siekių – suteikti žinių ir padėti savivaldybėms aktyvinti bei tobulinti darnų, estetišką edukacinių erdvių kūrimą bei plėtoti kūrybišką jų naudojimą ugdymo procese. Konferencijos dalyviai nagrinėjo edukacinių erdvių savitumą, jų pritaikymo galimybes, aptarė apžiūros-konkurso organizacinius aspektus, kurie padės pasiruošti 2018 m. apžiūrai-konkursui.
… Renginyje edukacines erdves švietimo įstaigose, kaipo universalų šiuolaikinės švietimo įstaigos raidos orientyrą, aptarė Tomas Pūtys (Švietimo ir mokslo ministerijos Neformalaus švietimo skyriaus vedėjas).
Apie geros mokyklos koncepcija, kaipo iššūkį edukacinėms erdvėms, kalbėjo Gražvydas Kazakevičius (Ugdymo plėtotės centro direktoriaus pavaduotojas).
Želdynų įstatymą, želdynų tvarkymo dokumentus ir jų sąsajas su švietimo įstaigų aplinka aptarė Kristina Ulkienė (Aplinkos ministerija).
„Ar vaikų sveikatai palanki aplinka. Kurkime ją drauge…“ – klausė ir ragino dr. Rita Sketerskienė (Sveikatos apsaugos ministerija) bei Daiva Žeromskienė (Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras).
Edukacinė erdvė – daugiadisciplinė erdvė aplinkos ir gyvenimo pažinimui. Tokia tema kalbėjo Albertas Lakštauskas, dr. Ona Motiejūnaitė (Vilniaus miesto savivaldybė).
Apie Traupio botanikos sodą, kaipo integruotą edukacinę erdvę, kalbėjo Sigutis Obelevičius (Anykščių savivaldybės vicemeras, Traupio botanikos sodo steigėjas, puoselėtojas).
Apie edukacinių erdvių kūrimo vadybos patirtį atskirame rajone pasakojo Irena Barbšienė (Klaipėdos rajono savivaldybė).
Edukacinių erdvių apžiūrą-konkursą, kaipo ateities įžvalgas, aptarė Almantas Kulbis (Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras), kuris taipogi apibendrino diskusijų metu išsakomas pastabas.
Tad šioje konferencijoje pranešėjų būta ganėtinai daug. Be to, renginio pabaigoje mezgėsi ir turininga diskusija. Suprantama, ne vien gamtinė mokyklų aplinka buvo dėmesio centre.
Dr. Ona Motiejūnaitė diskusijų metu prisipažino, jog esama aiškaus siekio, kad mokyklų apžiūros konkursai taptų savo kokybe patrauklūs įvairių dalykų mokytojams.
„Tikiuosi, jog susirinkę į šią konferenciją ir einame minėtojo tikslo link. Džiaugiuosi, jog atvyko apie 40 specialistų iš skirtingų Lietuvos regionų. Žinoma, galėjo atvykti ir kur kas daugiau, tačiau visose srityse esama ir sunkumų…“ – kalbėjo Ona Motiejūnaitė.
… Šiame „Žaliojo pasaulio“ numeryje kiek atidžiau atsigręžkime į Irenos Barbšienės (Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyriausiosios specialistės) tartuosius žodžius.
***
Pasak Irenos Barbšienės, Klaipėdos rajonas yra savitas ir tuo, jog jame gyventojų skaičius nemažėja, ir tuo, jog „apglėbia“ ir dalį vadinamosios didžiosios bei dalį Mažosios Lietuvos. Iš čia – ir saviti akcentai (kartu – istorinis, etninis, gamtinis paveldas) tvarkant mokyklų aplinką. Tiesiog siekiama, kad tiek Žemaitijos, tiek Mažosios Lietuvos išskirtinumai būtų raiškiau parodomi. Tai galėjo paliudyti ir šioje konferencijoje dalyvavę Irenos Barbšienės kolegos iš Priekulės (Ievos Simonaitytės gimnazijos direktorius Antanas Alčauskis ir Priekulės vaikų darželio-lopšelio vedėja Irena Skrabienė).
„Mokymosi aplinka – tai visos edukacinę vertę turinčios žmonių gyvenimo bei veiklos erdvės, įgalinančios individo asmeninį tobulėjimą, realizuojamą per mokymosi pastangas. Manau, jog tai sietina ir su geros mokyklos koncepcija“, – kalbėjo Irena Barbšienė, pažymėjusi, jog vienas mokymo bei ugdymo įstaigos iš uždavinių yra žadinti mokinių aplinkosaugos ir bendrąsias vertybes, formuojant mokyklos savitumą, kuriant gamtos ir žmogaus sąlyčio aplinkoje zonas. Reikėtų pridurti, jog Priekulė šiais metais yra paskelbta laikinoji Mažosios Lietuvos kultūros sostine.
Pažymėtina, jog Klaipėdos rajono savivaldybės administracija (vadovaudamasi Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC) direktoriaus 2016-01-29 įsakymu Nr.R1-56 patvirtintus Geriausiai tvarkomų mokyklų edukacinių erdvių apžiūros-konkurso 2016 metais nuostatus) sudarė mokyklų edukacinių erdvių apžiūros-konkurso vertinimo komisiją. Jos pirmininkė – Ligita Liutikienė, vietos savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja, o nariai – Irena Barbšienė (Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė), Daiva Beliokaitė (savivaldybės Ryšių su visuomene skyriaus vedėja), Violeta Gedgaudienė (Gargždų seniūnijos vyriausioji specialistė, o kartu – ir bendruomenės pirmininkė), Jurgita Tamošauskienė (Architektūros ir urbanistikos skyriaus vyriausioji specialistė). Šios komisijos sudėtyje, be abejo, dar galėtų dalyvauti ir visuomenės sveikatos specialistė, savivaldybės ekologė… Žodžiu, kas bedalyvautų, svarbiausia, jog komisija yra ir veikli, ir eikli…
2010-2016 metais Klaipėdos rajone surengtoje apžiūroje-konkurse dalyvavo 50 proc. mokymo bei ugdymo įstaigų (mokyklų). Nedalyvavo suvis neformaliojo švietimo įstaigos. Tad esama galimybių šią veiklą plėsti ir gilinti. Pranešėja patikino, jog jokių vadinamųjų represijų prieš tuos, kurie panašioje veikloje nedalyvauja, tikrai nebus imamasi. Gal ir suprantama – prievarta grožio, darnos ir sveikatos vargiai pridėsi… Ko gero, todėl ir neskiriamos pirmosios-trečiosios vietos, o skelbiamos nominacijos (įvardijimai). Tiesa, geriausiai tvarkomų mokyklų edukacinių erdvių vertinimo kriterijai taipogi yra erdvūs (paliekant vietos ir saviesiems atradimams). Irena Barbšienė juos įvardijo tiesiog atskirais punktais, susietais tiek su mokymu, tiek su ugdymu, tiek su sveikatinimu, tiek su kraštovaizdžio formavimu, tiek su aplinkosauga, gamtinių vertybių išsaugojimu ir t.t.
„Labai pasitarnauja žaliosios salos ir klasės, jų kūrybiškas pritaikymas, naudojimas edukacijai. Svarbu – bendruomenės įtraukimas į aplinkos tvarkymo, aplinkosauginių, darnaus vystymosi idėjų sklaidą. Puiku, kai atkreipiamas dėmesys į paveldo išsaugojimą, turiu omenyje ir mažąją architektūrą…“, – vardijo Irena Barbšienė.
Ji teigė, jog bendruomenes įtraukti į aplinkos tvarkymo, aplinkosauginių, darnaus vystymosi idėjų sklaidą galima pasitelkus sveikatinimo projektus, švaros akcijas, žaliąsias pamokas, atliekų tvarkymą bei rūšiavimą, keliant inkilus bei lesyklėles, organizuojant aplinkos švarinimui pasitarnaujančias talkas bei konkursus, vadovaujantis savuoju gamtosauginiu kodeksu, mokykloms siekiant gauti Žaliąją vėliavą (aplinkosauginio švietimo sertifikatą), remiant įvairias vietos bendruomenių iniciatyvas…
Klaipėdos rajone išsaugant ir propaguojant paveldą, etninę kultūrą pasitelkiami: etnokultūros elementai aplinkoje; bandymų sklypeliai, vaistažolių darželiai; seni sodai (medžiai), gamtos stebėjimo aikštelės; etnografiniai darželiai; mažosios architektūros formos.
Su istoriniu bei kultūriniu paveldu gretintina ir tai, jog mokyklų pavadinimas siejamas su žymiais žmonėmis (Judrėnų Stepono Dariaus pagrindinė mokykla, Plikių Ievos Labutytės pagrindinė mokykla (pavadinta dailininkės vardu), Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazija, Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazija). Tose mokyklose yra savieji memorialiniai muziejai – taipogi savotiškosios edukacinės erdvės.
Irena Barbšienė užsiminė ir apie edukacines programas. Viena jų – „Žuvies kelias“ (unikalioje pamario gyvenvietėje Drevernoje). Ši programa supažindina su žvejybos Kuršių mariose istorija, tradicijomis, žvejų gyvenimo būdu, laivadirbyste, lietuvininkų tarme bei folkloro programa „Į žvejus eisiu“ (vaišinama žuviene, plukdoma kurėnu, čia pasitarnauja ir apžvalgos bokštas). Derėtų pridurti, jog vietos žmonės nuo seno sakydavo ne „Eisiu žvejoti“, o „Į žvejus eisiu“.
Pranešėja pasidžiaugė, jog Gargždų „Kranto“ pagrindinėje mokykloje nuo seno veikia Geologijos muziejus. Neatsitiktinai ši mokykla garsi ir tuo, jog jau keletą metų pelno gamtosauginės mokyklos simbolį – Žaliąją vėliavą.
„Nežinau, ar Lietuvoje yra daugiau tokių muziejų, kurie būtų mokykloje. Šiame muziejuje priimamos ir ekskursijos, tik, žinoma, reikia iš anksto dėl to susitarti“, – kaip apie išskirtinį atvejį kalbėjo Irena Barbšienė, primindama, jog Judrėnų Stepono Dariaus pagrindinė mokykla sėkmingai pasirodo Lietuvos mokyklų gražiausios gamtinės aplinkos tvarkymo konkursuose.
„Pamenu, vienais metais buvo audra, kuri prie Judrėnų mokyklos išvertė didžiulį medį. Rudeniop išvydome, jog vietos fizinio lavinimo mokytojas Vladas Ruškys iš stuobrio sukūrė kūrinį, skirtą Steponui Dariui atminti. Džiugu, kai vietoje atsiranda ir menininkų…“ – kalbėjo pranešėja, pristatydama kūrybiškumo pavyzdžius.
Pasidžiaugta ir tokia asmenybe Gargžduose, kaip mokytojas Stasys Globis, kurio pastangomis šio miesto mokyklos, o ir patys Gargždai, tiesiog buvo puošiami įvairiais želdinai.
Vėžaičiai ir Priekulė garsėja savo žaliosiomis lysvėmis (anksčiau džiaugtasi, jog tas lysves mokyklos sėkmingai išgujo…), žaliosiomis klasėmis. Teigta, jog tai gimė ir pasidairius po Vokietiją, pasitelkus šios šalies patirtį. Puiku, jei iš išvykų sugrįžtama su naujomis idėjomis!
Irena Barbšienė kiek pristatė ir mokinių prasmingai veiklai skirtą „Žiniuko mokyklėlę“ (edukacinė programa, skirta Klaipėdos rajono pradinukams), tarsi vaikams įkurtuoju universitetu (žiemos ir pavasario atostogų metu rengiami užsiėmimai, paskaitos; mokytojai čia dirba be jokio atlygio), kur savo nišą suranda ir tie vaikai, kurie domisi gamta, žvejyba. Nuo 2011-ųjų jau išduoti 1925 šios mokyklėlės baigimo pažymėjimai.
… Murkso Gargždų centre ir paminklas kačiukui, kurį vietos žmonės jau pamilo ir teigia, jog visiems atvykėliams tą kačiuką būtinai reikėtų paglostyti. Kas žino, gal kai kam tai yra ir pati geriausia visų (suaugėlių ir mažųjų) viešoji edukacinė erdvė?.. Kaip ten bebūtų, tačiau nepamirškime harmoningos ateities, jos link visi turime eiti kartu.
Augusto Uktverio nuotraukos
