Henrikas GUDAVIČIUS

Kas ėjo pasivaikščioti, o kas – arklių sužiūrėti?

Naują rašytojo ir gamtininko Henriko GUDAVIČIAUS knygą atvertus...

Henriko GUDAVIČIAUS nauja knyga

2022-ųjų gale „Žaliajam pasauliui“ buvo įteikta gamtininko ir rašytojo Henriko Gudavičiaus (su Algimanto ir Mindaugo Černiauskų savitomis fotografijomis bei istoriniais tekstais po jų) puiki knyga, pavadinta „Tylos ir senovės ieškojimai“ („Laiškai iš kaimo“). Knygą išleido Merkinės krašto muziejus. Henrikas Gudavičius jau tris dešimtmečius gyvena Liškiavoje.

Knygos viršelyje rašoma, jog rašytojo, gamtininko Henriko Gudavičiaus ir plačiai žinomų fotografų brolių Algimanto ir Mindaugo Černiauskų bičiuliška veikla Lietuvos kultūroje išsiskiria savo produktyvumu, bendru kūrybiniu kvėpavimu, užsispyrėlišku bei nuosekliu mūsų žemdirbiškojo kraštovaizdžio, kaimiškojo gyvenimo pažinimu ir puoselėjimu.

Knyga „Tylos ir senovės ieškojimai“ – tai trečioji laiškų iš kaimo dalis, kurioje publikuojami 2017 – 2019 metais rašyti Dzūkijos nacionalinio parko vyriausiojo ekologo dienoraščiai bei įvairiais metais regioninę lietuviškųjų kaimų tikrovę savitai užfiksavusių fotomenininkų nuotraukos.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido Henriko Gudavičiaus esė, novelių bei dienoraštinių užrašų knygą „Gamtameldžio sodas“ (2013 m.). Henriko Gudavičiaus tekstai kartu su brolių Černiauskų nuotraukomis buvo publikuoti knygose „Laiškai iš kaimo“ (2014 m.), „Nerūpėjo niekur išvažiuoti“ (2015 m.), „Klaidžioja kažkas prie Krūčiaus“ (2018 m.).

***

Viename Vaižganto apsakyme yra toks epizodas: kaime atsitiko kažkokia kliauza, du sodiečiai pašaukti į teismą susitaria šitaip – tu sakysi, kad tą vakarą ėjai pasivaikščioti, o aš – arklių sužiūrėti. Viskas lyg ir aišku, bet teisme liudininkai buvo šaukiami po vieną ir paporino tą patį: aš ėjau arklių sužiūrėti, o jis – pasivaikščioti… Kokia menka klaida, o aiškiai parodo, kad jų liudijimas įtartinas…

Bet šiandien prisimenant šią situaciją truputį keistas atrodo tas sodiečio pasivaikščiojimas. Todėl, kad pasivaikščioti kaimo žmogus galėjo tiktai per ypatingas metines šventes ir tas vaikščiojimas buvo dažniausiai sakralinis. (Laukų lankymas per Sekmines, ėjimas su maldomis aplankant visus kaimo kryžius per Kryžiavas dienas.) Vienas sodietis, einantis vakare pasivaikščioti, buvo vis dėlto keistenybė, ir tas nežinia ką reiškiantis žodis turbūt atėjo iš dvaro arba iš miesto. Net ir dabar, po daugelio metų, pasivaikščioti išėjęs kaimietis atrodytų keistai. Todėl, kad jis visada turi darbo ir kartais prisivaikšto dirbdamas tiek, kad vakare krinta į lovą kaip akmuo. Panašiai reikėtų galvoti ir apie gamtininkus. Jie irgi nežino tokios prabangos – išeiti pasivaikščioti. Jie ir vaikščiodami dirba.

Šitoks postringavimas gali pasirodyti nereikalinga ekvilibristika, bet pabandyk tu pasiaiškinime SoDrai parašyti, kad sugrįžęs iš darbo išėjai prie upelio pažiūrėti, kaip žiemoja čia gyvenantys paukščiai, šernai ir lapės – ir turėsi daug nemalonumų. Dar daugiau, negu galima įsivaizduoti. Susidėjo, žinoma, kelios nekasdieniškos ir labai nemalonios aplinkybės. Besipiktindamas šernų veikla prie godojamo upelio tu staiga paslydai, išsinėrei žastikaulį su visa peties sąnario kapsule, ir po kelių valandų, kamuojamas baisaus skausmo, ligoninėje pasakei, kad susižalojai darbo metu. Tau buvo visiškai tas pats, ką užrašys traumatologas kažkokiame lape. Po kelių dienų reikėjo rašyti net du paaiškinimus. Ir po visų šitų paaiškinimų bei pasiaiškinimų, vis tiek lieki kaltas tik tu pats, nes nežinai, kas yra darbas, o kas – pasivaikščiojimas. Po darbo – tik dabar tapo aišku – galima išeiti tik pasivaikščioti, o ne ko nors stebėti. Eik lėtai ir žiūrėk tiktai į dangų, ne į žvėrių pėdsakus. Šitaip, žinoma, žmogus gali dar greičiau pavojingai paslysti, bet pasiaiškinime gal jau parašysi, kad nelaimė įvyko ne darbo metu, ir visos tolesnės susirašinėjimo su Sveikatos centru, SoDra ir darboviete procedūros bus paprastesnės.

Ir dabar man darosi aišku, kaip dirba, pavyzdžiui, aktoriai. Kada jie dirba, o kada vaikšto. Eina gatve du jauni vyrukai, gal dar studentai, ir keikiasi kaip valkatos, visi praeiviai juos baisiai smerkia, bet gali greit paaiškėti, kad šitie studentai repetuoja Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Išvarymas“ – bjaurių keiksmažodžių ten nors vežimu vežk. Ir jeigu kuris nors šitaip besikeikiantis staiga nusilauš koją, ar jis tada sugebės, gulėdamas ant operacinio stalo, pasakyti, kad nelaimė atsitiko buityje, o ne darbe? Nes jeigu pasakys, kad susižeidė darbo metu, darbdavys turės didelių nemalonumų. O apie tuos nelemtus keiksmažodžius irgi gali būti įvairių nuomonių. Didelėje, gražiai išleistoje Lietuvių situacinių posakių knygoje „Vilką minim, vilkas čia“ (išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) visokiausių liaudiškų keiksmažodžių labai daug.

Gana padoriai apie rusiškus keiksmažodžius rašo Aleksandras Ertelis, visiškai užmirštas rusų rašytojas, kurį labai vertino Levas Tolstojus ir Ivanas Buninas. Aleksandro Ertelio romane „Gardeninai“ yra toks epizodas: dvaro malūnininkas Demidičius ir kalvis Jermilas rungtyniauja, kas greitai ištars kuo daugiau keiksmažodžių. Rungtynių vertinimo komisija – trys garbūs vyrai: arklininkas Vasilijus, vyriausias dvaro raktininkas Dmitrijus ir vežėjas Nikiforas. Jie skaičiuoja keiksmažodžius ir seka, kad visi tariami šunsnukiški žodžiai būtų originalūs, stiprūs ir žeidžiantys. Trumpame abipusių įžeidinėjimų barnyje kalvis Jermilas sugebėjo išdudenti šimtą trisdešimt aštuonis keiksmažodžius, o malūnininkas Demidičius – tik devyniasdešimt tris. Rungtynių nugalėtojas Jermilas ir kasdienėje buityje susikalbėdavo su visais vien keiksmažodžiais, tiktai tariami jie būdavo kaskart skirtingai. O jei, neduok Dieve, pasikviesdavo į savo kabinetą tą raudonbarzdį kalvį dvaro valdytojas ar kitas ponas, tai vargšelis, žinodamas, kad keiktis negalima, tiktai niūriai kažką sau murmėdavo po nosimi ir smarkiai prakaituodavo.

Šitos keikūnų varžybos mums gali priminti ir kitą devynioliktojo amžiaus Rusijos atrakciją – kumščių kautynes. Apie tai yra rašęs Nikolajus Leskovas ir Glebas Uspenskis, bet vaizdingiausiai šį žiaurų žaidimą nupiešia Borisas Vasiljevas tikrai įdomiame romane „Ir buvo vakaras, ir buvo rytas“. Kaunasi ten ne kaimas prieš kaimą, kaip būdavo įprasta Rusijos provincijoje, o Proslavlio miesto Uspenkos priemiestis su Pristenjės priemiesčiu. Kaunasi ant ežero ledo, mušasi iki kraujo, o prologas irgi nekasdieniškas – maudynės eketėje. Dešimt teisėjų akylai žiūri, kad niekas nesusigundytų kokiu akmeniu, kuolu ar geležimi. Taisyklės griežtos, kautynės riteriškos, o svarbiausia, žinoma, tai, kad nėra šiose rungtynėse nei aklo pykčio, nei neapykantos, o tiktai sportinis azartas. Muša plika ranka, duoda ten, kur skaudžiausia, tas pataikymas ir yra pranašumas, o ne akla jėga.

Nors varguoliams iš Uspenkos vis dėlto vadovauja kalvis, kasdien kilnojantis sunkų kūjį…

Borisas Vasiljevas, aprašydamas carinės Rusijos mažo miestelio gyvenimą, turbūt yra ne magiškojo, o romantiškojo realizmo pradininkas – viskas viskas, ką daro Uspenkos vežikai, siuvėjai, batsiuviai ir medkirčiai, yra gražu, reikalinga ir teisinga, o viskas, ką veikia Pristenjės pirkliai, krautuvininkai, dešimtininkai ir rangovai – nešvaru, apgauliška ir klastinga. Socialinės lygybės klausimas Rusijoje pačioje dvidešimtojo amžiaus pradžioje buvo labai svarbus. (…)

Jau tris savaites tūnau kaip vabzdžio vikšras, sėkmingai susivystęs į lėliukę ir laukiantis, kada išmuš ta išsilaisvinimo valanda. Arba kaip kurmio paralyžiuotas sliekas, kuris judėti gali, bet nelabai toli, kad visada būtų čia pat, jeigu tas požemių gyventojas užsinorės ėsti. Kairė mano ranka „pricementuota“ prie krūtinės, kad nė kiek nejudėtų nei peties sąnarys, nei alkūnė. Judėti galiu, bet viską tenka daryti tiktai dešine. Ir kaip čia neprisiminsi Leonardo Grudzinsko aprašyto baso, pasišiaušusio dzūkelio, kuris savo sodyboje prie Merkio viską pasidaro viena ranka ir taip įprato, kad atrodo, lyg dirbtų su dviem. Ir savo ožkas gano, ir svečio atneštas taparas iškepa, ir net nepyksta, kad elektrikai už skolas atjungė elektrą. Man atrodo, kad dirbu su dviem. Bet kai Elzė nuvežė mane į Druskininkų ligoninę, traumatologas Virginijus Skaburskis gerokai pralinksmino: pirmiausia paliepė parodyti špygą. Taip taip, paprastą špygą, nes būtent ji pasako, kaip atsikuria pakenktieji nervai. Jeigu špygą dar suraitai – nėra blogai. Kaip, pavyzdžiui, gamtininkai sužino, kad jau pavasaris, klausia daktaras. Turbūt pasiklauso, ar gieda vieversys. Tas ženklas yra tikras, tokių paprastų, bet aiškių ženklų turi ir daktarai. Špygą parodai – jau gerai. Bet nieko labai nepaskubinsi, dar savaitę pakentėk, ir jei nieko blogo nepamatys neuropatologai, ranka bus išlaisvinta.

Ranka bus laisva ir vėl viską teisingai jaučianti. Ir galbūt tokia pat darbšti. Darbštumas juk nėra kaip nors ištreniruojamas, tai prigimtinė savybė. Tenka matyti, kad raišuojantis ar trijų pirštų netekęs meistras padaro daugiau už storžievišką sveikuolį, kuriam niekada nerūpėjo išmokti kokio nors naujo amato. Jis kasdien tobulina tik savo tingėjimą, suranda vis naujų pasiteisinimų, kodėl nedirba. Kaime gyvenant nesunku pastenėti, tad ir keturkojo įnamio tinginystė gali būti prigimtinė. Vargu bau pavyksta kam perauklėti tingų katiną. O normalus katinas ir sočiai papietavęs išeina medžioti. Taip tikriausiai ir yra: ir traumuotas, ir senas žmogus nepraranda noro dirbti, tiktai sumažėja greitis. Reikia su tuo susitaikyti.

Bet man visą mėnesį nematyti Krūčiaus vis tiek yra blogai. Poryt jau kovo pirmoji, pats laikas eiti savo upelio pakrantėmis ir klausti visų, kaip jie peržiemojo, kaip sutinka kalendorinį pavasarį: augalai, medžiai, vabzdžiai, moliuskai, maži keturkojai, maži ir dideli sparnuočiai. Žinoma, Krūčius nėra mano vaikystės upelis, bet ką daryti, jei per mano tėvo žemę kolūkių laikais nutiestos dvi nuolat staugiančios aukštos įtampos elektros linijos. Negaliu tikėti, kad prie Cedrono ir prie Cedroniškės dar kažkur tebėra mano sielos buveinė. O juk seniai jau patikėjau Vydūnu: visiems žmogaus poelgiams vadovauja ne protas ir ne jausmai, o siela. Didysis skeptikas filosofas Arvydas Šliogeris taip pat rašo („Kasdienybės metafizika“), kad „sąmonė reikalinga tik tiek, kiek ji nuolankiai tarnauja sielai“. Tai galima pajusti, jei kasdien, nenutoldamas nuo savo prigimties, eini savais takais, jei nekeiki savo gyvenimo, o savo vargą pradedi godoti ir branginti kaip šalavijus Sode. Tada ir su visais, kuriuos susitinki savo kely, gali pasikalbėti – ir paklausti, ir jų atsakymus išgirsti. Net ir mažiausias augalėlis tau ką nors sako, jei dvidešimt penkerius metus kasdien pro jį praeini. Pasakojama, kad Švedijoje, Upsalos miesto botanikos sode, tebėra visi Karlo Linėjaus laikų augalai, kuriems šis mokslininkas sukūrė lotyniškus vardus. Ar kas nors galėtų pagalvoti. Kad šitie kantruoliai šiaurės aborigenai yra nebylūs? (…)

Ivano Bunino aprašytas Averkijus yra ypatingas ruso tipas. Tokie žmonės yra sąžiningi ir darbštūs, jie gali gerai tarnauti, o pradėję savo ūkį ar verslą, tuoj pat bankrutuoja. Todėl jie ir yra varguoliai. O prieš mirdamas Averkijus prisimena svarbiausią savo gyvenimo nuotykį: žmona, jau irgi senutė, atėjo jo parsivesti iš dvaro, kur jis jau pasidarė „netikusi žolė“. Averkijus taip ir prisimena: atėjo parsivesti, ta pati atėjo, kurios toks „švelnus, skambus ir sodrus balsas“ buvo jaunystėje. Gavo žinia – ir atėjo. Ir laimingas Averkijus, kad miršta namie, savo senoje daržinėje…

Gal čia ir slypi toji ypatinga varguolių privilegija: mažutės laimės prošvaistės gali labai sušvisti. Ir nesvarbu, kad tai atsitinka prieš mirtį.

Romantizuojant tokius apsakymus ir tokius žmonių likimus, gali kilti logiškas klausimas: ar toks mažas laimės blyksnis gali kaip nors apšviesti tautos ir bendruomenės gyvenimą?

Gali, nes šitaip ir išsilaiko tautos dvasia, šitaip išbūna bendruomenės papročiai bei žmonių charakteriai. Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama, gyvenantis tremtyje Indijoje, rašo, kad šioje didelėje ir labai kontrastingoje šalyje sutiko varguolių, kurie visą savo gyvenimą kentėję skurdą, ligas ir badą, pradeda nebejausti skausmo. Tai, kas europiečiui atrodo labai skausminga ir nebeištveriama, indui yra kasdienybė. O juk ir šitokia keista tam tikros tautos dalies patirtis kažkaip veikia visą tautos dvasią. Negali neveikti. Tai, matyt, supranta žmonės iš civilizuotesnių kraštų, nes jie būtent čionai atkeliauja, kai ieško gyvenimo prasmės…

Ne toks skausmingas, ne toks kraštutinis, bet ne mažiau paslaptingas yra mūsų tautos vaižgantiškas glūdėjimas ir baltušiškas atkaklumas. Galima pagalvoti, kad Juozo Baltušio Juza, taip atkakliai laikęsis savo Kairabalės, buvo nelaimingas žmogus, ypač po to, kai suranda toje pelkėje savo Karusę, bet kaip nesunku suprasti, kad šitoks Juza nėra išgalvotas, jis yra mūsų tautos gyvastis. Dar daugiau – jis yra amžinas. Jo išbuvimas nėra beprasmis. Ir jeigu jis nesijuokia ir nesišypso, tai nereiškia, kad nėra primityvios tautos žmogus… (…)

Henriko Gudavičiaus archyvo nuotraukos