Žuvų ištekliai labai svarbūs žmonių gyvenime.
Specialistai konstatuoja, jog žuvų išteklius sudaro visa žuvų masė tam tikrame vandens tūryje, arba akvatorijoje, vadinama biomase. Besidaugindamos žuvys kasmet sukuria produkciją, arba metinį prieaugį.
Dalį šio prieaugio (maždaug 1/3) sudaro verslinio dydžio žuvys. Žuvų ištekliai vertinami pagal verslinį dydį pasiekusių žuvų masę.
Labai padidėjus antropogeninei veiklai (dėl žuvų pernelyg didelio gaudymo, dėl neapgalvotos melioracijos, dėl užtvankų statybos, dėl žuvų migracijos kelių trukdžių) daugelio žuvų gerokai apnyko jau XIXa.-XXa. pradžioje. Tad buvo būtina ieškoti kelių situacijai taisyti.
1852 m. V. Vraskiui išradus ikrelių dirbtinio apvaisinimo būdą, kuris vadinamas sausuoju arba rusiškuoju, prasidėjo naujas etapas atkuriant žuvų išteklius.
Ištekliams atkurti ir gausinti žuvų ikrai yra perinami, mailius ir jaunikliai auginami žuvivaisos įmonėse.
Pirmoji žuvivaisos įmonė Lietuvoje buvo įkurta 1873 m. Senųjų Verkių dvare (šalia Vilniaus). Jos tvenkiniuose buvo veisiami ir auginami margieji upėtakiai.
Lietuvos žuvivaisos korifėjus Mykolas Girdvainis Gerkonių kaime (pakeliui į dabartinį Visaginą) 1881 m. įkūrė žuvų peryklą seliavoms veisti.
1880-1885 m. M. Girdvainio suprojektuota ir pastatyta Trakų Vokės žuvivaisos įmonė. Ji buvo skirta introdukuotiems vaivorykštiniams upėtakiams ir amerikinėms palijoms auginti.
Be šių žuvų, į Lietuvos vandenis M. Girdvainis introdukavo sterles ir ežerinius sykus. Jis suprojektavo Aukštadvario upėtakinį ūkį su žuvų perykla (pastatytą 1903-1906 m.).
1924 m. Povilo Matulionio iniciatyva ties Antaliepte buvo įkurta sykinių žuvų perykla.
Mažojoje Lietuvoje taip pat pradėti žuvų dirbtinio veisimo darbai (XIX a. pabaigoje). Pirmieji lašišų dirbtinio veisimo darbai Kuršių marių baseine pradėti 1879 m. Klaipėdos Sandvario malūne. Čia įrengtuose Kalifornijos ir Vilmoro tipo aparatuose 1880 metų pavasarį sėkmingai išsirito 300 tūkst. lašišaičių, kurios buvo suleistos į Danės upę.
Taip pat minėtame malūne pirmą kartą atliktas šlakių dirbtinis apvaisinimas.
XIX a. Prūsijos upėse kiršliai dar buvo įprastos žuvys. Be to, jos veistos dirbtiniu būdu.
Po karo nenuniokota išliko tik Trakų Vokės žuvivaisos įmonė, kurioje greta vaivorykštinių upėtakių ir amerikinių palijų buvo inkubuojami lašišų, šlakių, margųjų upėtakių, seliavų, sykų, peledžių ikrai ir auginami jaunikliai, prieš išleidžiant juos į vidaus vandenis.
1962 m. pastatyta Ignalinos žuvivaisos įmonė, kurioje veisiamos lydekos ir įvairios sikinės žuvys. Vėliau buvo pastatytos Simno, Žeimenos, Rusnės, Šilavoto, Laukystos žuvivaisos įmonės.
Žuvų ištekliams atkurti ir gausinti valstybinės reikšmės vandenyse 1994 metais įkurtas Valstybinis žuvivaisos ir žuvininkystės tyrimų centras (su 6 filialais).
Dirbtinė žuvivaisa yra efektyvi žuvų išteklių gausinimo forma. Šiuo metu apie 90 proc. sugaunamų Baltijos jūroje lašišų yra dirbtinai išveistos.
Galima reziumuoti, jog dirbtinė žuvivaisa būna iki 300 kartų efektyvesnė negu natūralus nerštas.
Juk tik ją naudojant atkurti žuvų ištekliai tokiose anksčiau negyvose upėse kaip Reinas, Temzė ir kt.
Patirtis žuvivaisoje
Pradėjus 1994 m. žuvivaisos darbus, valstybiniai vandens telkiniai dažniausiai buvo įveisiami žuvų lervutėmis. Paaugintų jauniklių įveisiama buvo mažai. Palaipsniui įveisimai paaugintais jaunikliais didėjo. Jeigu 2006-2010 m. paaugintų jauniklių ir lervučių santykis buvo apie 10 proc., tai 2011-2014 m. jis išaugo iki 45 proc., o 2016 m. pasiekė 80 proc.
2016 m. Žuvivaisos skyrius į vandens telkinius išleido vėgėlių (7,2 mln. vnt. Lervučių), lydekų (3,35 mln. vnt.), sterkų (1,32 mln. vnt.), vištyčio sykų (460 tūkst. vnt.) ir daug kitų prioritetinių žuvų rūšių.
Karpių selekcija ir veislininkystė
2015 m. Vokietijos veterinarijos tarnyba patvirtino naujo karpių viruso atsiradimą šios šalies karpių ūkiuose – karpių edemos virusas (CEV).
Skirtingai nei karpių koi herpės viruso (KHV) ir kitų koi kilmės virusų, šis virusas pasižymi itin dideliu karpių mirtingumu (ne mažiau kaip 80 proc.) ir ypatingu užkrėstų žuvų elgesiu. Šis virusas dar vadinamas „miego liga“, nes užkrėsti karpiai yra letargiški ir dažnai žūsta merdėdami tvenkinio dugne. Svarbu: tik labai nedidelė sergančių žuvų dalis iškyla į paviršių, todėl apie tvenkinio užkrėtimą CEV virusu beveik visada sužinoma per vėlai.
2016 m. Lenkijos mokslininkai patvirtino, kad naujas karpių edemos virusas (CEV) buvo rastas 17 iš 36 tirtų karpių ūkių.
Itin didelė tikimybė, kad CEV jau pasiekė Lietuvą arba ją pasieks artimiausiu metu. Dėl viruso atsiradimo karpių auginimui Lietuvoje iškiltų grėsmė. Lenkijoje radus virusą skelbiamas 2 metų karantinas. Geriausias ilgalaikis apsaugos būdas – karpių genetikos centras, vykdantis karpių selekcijos ir veislininkystės darbus. Tik toks centras užtikrina karpių veisimą be virusų. Tokie centrai jau įkurti Lenkijoje, Čekijoje ir Vengrijoje.
Svarbu: karpių edemos virusas (CVE) nustatomas tik genetiškai – tyrimas brangus ir reikalaujantis aukšto lygio genetikos specialistų.
Žuvininkystės tarnybos veiklos planas toks: įsigyti karpių hibridų be CEV viruso iš sertifikuoto karpių genetikos centro (Žuvų kultūrų ir hidrobiologijos institutas, Pietų Bohemijos universitetas); atlikti įsigytų karpių hibridų aklimatizacijos testus, palyginti rezultatus su vietinėmis veislėmis; atrinkti perspektyviausias linijas Lietuvos hidroklimatinėms sąlygoms; organizuoti geriausių karpių hibridų veisimą ir Lietuvos poreikių užtikrinimą; atlikti genetinius karpių veislių tyrimus ir parengti ilgalaikį selekcijos planą; karpių selekciją ir veislininkystę vykdyti laikantis tokių pačių reikalavimų kaip ir taikomus sertifikuotiems karpių genetikos centrams.
Artūro Konderausko nuotrauka
