Nuo 2015-05-16 turime Lietuvos nacionalinę žuvį – lyną. Šis dumblynų karalius rinkimuose nurungė kitus pretendentus. Antrajam nacionalinės žuvies rinkimų etapui, iš 40 dažniausiai pirmame etape minimų žuvų, buvo atrinkta 15 kandidatų. Rinkimuose varžėsi ešerys, karosas, karšis, kuoja, lašiša, lydeka, lynas, menkė, plekšnė, šamas, sterkas, stinta, ungurys, upėtakis, žiobris („Žaliasis pasaulis“ 2015 m. Nr. 19). Nors nugalėtojo laurai atiteko lynui, verta aptarti kitas finaliniame balsavime dalyvavusias žuvis. Ypač dėmesio vertas simpatijas pelnęs žuvų penketukas, į kurį, be lyno, pateko lydeka, karosas, ešerys ir stinta.
Simpatijų penketas
Internetiniame balsavime dalyvavo daugiau nei 15 tūkst. žmonių. Tikėtina, jog tarp jų buvo daug žvejų mėgėjų. Šie irgi nėra vienodų interesų, naudoja skirtingus žūklės įrankius ir žūklavimo būdus. Tarp meškeriotojų labai populiarus spiningavimas. Nuo seno žinomas šis būdas laikui bėgant tobulėjo. Tai lėmė naujų, modernių įrankių ir ypač kibių dirbtinių masalų atsiradimas. Jeigu kažkada savadarbiais spiningais ir pačių nukaltomis besivartančiomis blizgėmis buvo gaudomos tik lydekos, tai dabar besisukančiomis blizgėmis, vobleriais, silikoniniais masalais (guminukais) ir kitokiais viliokliais gaudomos visos plėšrios žuvys. Visgi Lietuvoje tarp plėšrių žuvų labiausiai paplitusi ir žinomiausia yra lydeka. Tai vertingas, daugumos meškeriotojų pageidautinas laimikis. Lietuvoje lydekas nedraudžiama gaudyti gyva ir negyva žuvele. Tik nuo sausio 1d. iki balandžio 20 d. masalui naudoti žuvelę uždrausta. Nors meškeriojimas gyva žuvele Lietuvoje turi gilias tradicijas, galimas dalykas, kad ateityje įmanoma sulaukti žvejyboje visiško žuvelės draudimo. Šiuo metu vienos žvejybos metu leidžiama sugauti ne daugiau kaip 3 vienetus ne mažesnių nei 45 cm lydekų.
Lydekai savo populiarumu mažai nusileido karosas. Tad nenuostabu, jog jis, būdamas savo gyvenimo būdu ir skonio savybėmis panašus į lyną, pateko į populiariausių žuvų penketuką. Tik visa bėda, neaišku, kurį karosą turėjo mintyje renkantieji nacionalinę žuvį. Lietuvos stovinčių, uždumblėjusių vandenų senbuvis yra auksinis arba paprastasis karosas. Gaila, jų sugaunama vis mažiau. Šią žuvų rūšį nustelbė 1952 m. Lietuvoje aklimatizuotas sidabrinis karosas. Tik auksinį karosą, kaip nacionalinę vertybę, vertina Lietuvos sportinės žūklės federacijos prezidentas Narutis Dzimidas ir nemažas būrys kitų meškeriotojų. Taigi gaila, kad abi karosų rūšys buvo suplaktos į vieną ir tapo neaišku, kokią žuvį siūloma rinkti.
Tarp Lietuvoje populiariausių žuvų pateko labai dažnas visuose vandens telkiniuose ešerys. Ne visi meškeriotojai šią žuvų rūšį vertina vienodai. Skirtingą požiūrį lemia tai, kad pilna daug mažų ešerių ir tiek mažai didžiųjų kuprių. Ešeriukai ypač didelė „patieka“ poledinės žūklės mėgėjams ir žvejams sportininkams. Tačiau juos ignoruoja, vadina smulkme, didelių ešerių retai pagaunantys trofėjinių žuvų „medžiotojai“. Atviro vandens sezono metu ešeriai dažniausiai meškeriojami plūdinėmis meškerėmis ir spiningu. Ypač patrauklus spiningavimas sukriukėmis ir mikroguminukais. Nuo ledo šios žuvys gaudomos avižėlėmis, blizgutėmis. Pastaruoju metu sparčiai plinta įdomūs masalai – švytuoklės, kartais dar vadinamos balansyrais. Pakalbinus sportinės žūklės veteranus Praną Vaitošką ir dviejų knygų apie meškeriojimą autorių, gaudantį žuvis tik savo darbo sukriukėmis, blizgutėmis ir avižėlėmis, Steponą Pučinską, abu vienbalsiai tvirtino, jog jiems ešerys – viena iš geidžiamiausių žuvų rūšių. Paklausus ešerys ir kitose šalyse. Ne veltui jį nacionaline žuvimi išsirinko suomiai.
Jeigu savo krašto žuvį būtų rinkę pajūrio ir pamario žmonės, tai, ko gero, nugalėtojų laurai būtų atitekę stintai. Šią agurkais kvepiančią žuvelę vertina daugelis Lietuvos meškeriotojų. Dalis jų mano, jog kiekvienas save gerbiantis žūklautojas bent kartą per metus privalo nuo Kuršių marių ledo išbandyti stintų žvejybą ir paragauti šio skanėsto. Anksčiau iš kito Lietuvos galo belstis į pamarį dėl 7 kg žuvų vargu ar apsimokėjo. Dabar Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės vienos žvejybos metu leidžia sugauti neribojamą stintų kiekį. Nevykstantys žuvauti į Kuršių marias sėkmingai gaudo ežerines stinteles nuo giliavandenių Lietuvos ežerų ledo („Žaliasis pasaulis“ 2011 m. Nr. 2 ir 2013 m. Nr. 7).
Nesvarbu, už kokią žuvį kas balsavo, visi patenkinti, kad Lietuvos nacionaline žuvimi išrinktas šis dumblynų karalius. Senais laikais šią tik šiltuoju metų laiku pagaunamą žuvį plūdinėmis ir dugninėmis meškerėmis gaudė tik didžiule laukimo kantrybe apsišarvavę meškeriotojai. Vystantis žūklės sportui ir pradėjus naudoti įvairiausius jaukus bei kvapius priedus, šie pradėti taikyti lynų žvejyboje. Prasiplėtė ir masalų asortimentas. Greta sliekų, musės ir uodo trūklio lervų, duonos minkštimo, įvairių tešlų ir košių dabar naudojami konservuoti kukurūzai ir kiti nuo karpininkų nusižiūrėti masalai. Anksčiau meškeriojamų lynų dydis nebuvo ribojamas. Dabar draudžiama gaudyti mažesnius nei 25 cm lynus.
Nusipelniusios dėmesio
Visos mūsų krašto žuvys įdomios ir vertingos. Ne veltui pirminiame nacionalinės žuvies rinkimų variante dažniausiai buvo minima net 40 jų rūšių. Tarp 15 pretendentų į nugalėtojus pateko ir visais metų laikais Baltijos jūroje aptinkama lašiša. Lietuvos pakrantėse šios vertingos žuvys gausiai pasirodo nerštinės migracijos į Nemuną ir jo intakus metu. Atplaukia lašišos ir į pajūrio Šventosios baseiną. 1981 m. lašiša buvo įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą (LRK). Nuo 1998 m. Lietuvoje lašišos veisiamos dirbtinai, sustiprinta neršiančių žuvų apsauga. Mokslininkų, aplinkosaugininkų ir žuvivaisos specialistų pastangos davė vaisių. 2011 m. iš LRK lašišos išbrauktos, organizuota šių žuvų limituota žvejyba. Baltijos jūroje lašišos meškeriojamos velkiaujant, organizuojamos jų gaudymo varžybos. Rinkimuose šiai žuvų rūšiai pirmenybę teikė pamėgę lašišų žvejybą velkiautojai, spiningautojai ir muselininkai. Jiems antrino lašišas ir jų produktus pamėgę gurmanai. Tik vargu, ar jie susimąstė, jog prekybininkų siūlomos norvegiškos kilmės lašišos mažai ką turi bendro su neršiančiomis Lietuvos upėse.
Ne visi muselininkai ar spiningautojai pametę galvas dėl lašišų ir šlakių. Tie, vienišiai meškeriotojai, nebijantys ilgų žygių ir ramybę randantys nuošaliuose upeliuose, pretendentu į nacionalinę karūną siūlė kitą lašišinių šeimos atstovą – margąjį upėtakį. Nors pirminiame 15 pretendentų sąraše buvo įvardytas tik upėtakis, meškeriotojai kito nei margasis neįsivaizdavo. Už prekybos centruose siūlomą, Lietuvoje natūraliai nesiveisiantį, vaivorykštinį upėtakį galėjo balsuoti patys prekybininkai, kulinarai, komercinių tvenkinių šeimininkai.
Dauguma spiningautojų be ešerio nepamiršo pagerbti kitą ešerinių šeimos žuvį – sterką. Šie prieblandos plėšrūnai nuo seno gyveno Kuršių mariose ir Nemuno žemupyje. Jie įveisti Kauno mariose ir daugelyje mūsų ežerų. Sterkų žvejyba pasidarė ypač patraukli atsiradus guminukams. Sterkai sėkmingai veisiami dirbtiniu būdu. Vienos žvejybos metu leidžiama sugauti ne daugiau kaip 5 vienetus, ne trumpesnių nei 45 cm sterkų. Juos draudžiama gaudyti nuo kovo 1 d. iki gegužės 20 d.
Ramų ir mažiau aktyvų poilsį gamtoje mėgstančius meškeriotojus tenkino tarp 15 kandidatų patekusi kuoja, karšis ir žiobris. Šios žuvys, kaip lynai ir karosai, priklauso tai pačiai karpinių žuvų šeimai. Tiek kuojos, tiek karšiai visus metus sėkmingai meškeriojami įvairiuose vandens telkiniuose. Žiobriai – praeivės žuvys. Dalis jų iš Baltijos jūros į Kuršių marias atplaukia rudenį ir pavasarį migruoja neršti į upes. Kita dalis žiobrių iš jūros į upes migruoja pavasarį. Po neršto grįžta į jūrą. Sumažėjus šių žuvų ištekliams 1982 m. jas buvo uždrausta meškerioti upėse. Įrengiant ir saugant dirbtines nerštavietes, žiobrių ištekliai pradėjo atsikurti ir tada buvo leidžiama mėgėjų žvejybos įrankiais licencinė žūklė. Šiuo metu žiobrius draudžiama gaudyti nuo gegužės 15 d. iki birželio 15 d.
Jeigu rinktume žuvį – Lietuvos galiūną, pirmenybė atitektų mūsų paprastajam arba europiniam šamui. Įveikti jį dugnine meškere, spiningu ar velke – kiekvieno žūklaujančio svajonė. Šamų Lietuvos vandenyse yra nemažai, jie veisiasi natūraliai. Daug jų kasmet į tinkamus vandens telkinius išleidžia žuvivaisos specialistai („Žaliasis pasaulis“ 2015 m. Nr. 18). Vienos žvejybos metu leidžiama sugauti vieną, ne mažesnį nei 75 cm šamą.
Būtų net keista, jeigu tarp pretendentų į nacionalinę žuvį nebūtų papuolęs visų gerbiamas, nuolat įveisiamas, o meškeriotojų godotinas sugauti ungurys („Žaliasis pasaulis“ 2015 m. Nr. 17 ir Nr. 21). Vienos žvejybos metu leidžiama sugauti ne daugiau kaip 3 vienetus ungurių.
Lietuva – jūrinė valstybė, o Baltijos jūroje galima pagauti plekšnių ir menkių. Baltijoje menkės gaudomos iš valčių ir katerių, organizuojama jų pramoginė žvejyba. Plekšnės Baltijos priekrantėje meškeriojamos „surf“ stiliaus dugninėmis meškerėmis. Daugiausia sugaunama nedidelių, delno dydžio plekšnių, tačiau rudenį papuola ir kilograminių egzempliorių.
Visos greta Lietuvos nacionalinės žuvies lyno rinkimuose išsirikiavusios žuvys vertos ypatingos pagarbos. Tai savotiška, mūsų vandenų turtingumą atspindinti, karaliaus lyno svita. Deja, joje netilpo daug mūsų vandenyse gyvenančių vertingų ir įdomių žuvų rūšių. Šio jo didenybės lyno palydos nesumenkintų salatis, vėgėlė, ūsorius, kiršlys ir kitos meškeriotojus džiuginančios žuvų rūšys.
Vacio Paulausko nuotraukos
