Viešoji įstaiga Gamtos paveldo fondas kartu su kitomis Lietuvos ir Baltarusijos institucijomis vykdo projektą „Svetimžemių invazinių augalų rūšių neigiamo poveikio ekosistemoms ir žmonių gerovei sumažinimas Lietuvos–Baltarusijos pasienio regione“ (Alien Invasive Plants).
Gamtos paveldo fondo specialistai 2019 m. Varėnos rajono savivaldybėje ir Dzūkijos nacionaliniam parkui priklausančiose gretimų savivaldybių teritorijose atliko 8 tikslinių invazinių rūšių inventorizaciją ir kartografavo jų užimamus plotus. Atlikus išsamius tyrimus nustatyta, kad teritorijoje aptinkamos 7 pagal projektą numatytos vertinti invazinės rūšys, kurios užregistruotos 1 202 vietovėse.
Dažniausia ir didžiausius plotus užimanti invazinė rūšis tirtoje teritorijoje yra uosialapis klevas (Acer negundo). Šie medžiai užregistruoti 826 vietose ir įvairaus tankumo jų sąžalynai užima 5 447 ha plotą. Uosialapiai klevai labiausiai paplitę ir didžiausius plotus užima gyvenvietėse bei jų aplinkoje, upių pakrantėse, pakelėse, bet gana dažnai pasitaiko ir miškuose ne tik apie gyvenvietes ir kaimus, bet ir toli nuo jų nutolusiose vietovėse.
Varėnos rajone ir gretimose Dzūkijos nacionaliniam parkui priklausančiose teritorijose gana dažnas dygliavaisis virkštenis (Echinosystis lobata), kuris užregistruotas 156 vietose ir užima beveik 1 030 ha plotą. Nepaisant to, kad dygliavaisis virkštenis yra vienmetis žolinis augalas, jis daro daug žalos vietiniams augalams, ypač upių ir upelių pakrantėse. Daugiausia šios invazinės rūšies užregistruotų plotų telkiasi Merkio ir Nemuno pakrantėse, tačiau jis buvo aptiktas ir pievų pakraščiuose, pakelėse, netgi javų pasėliuose.
Kanadinė (Solidago canadensis) ir didžioji (Solidago gigantea) rykštenės tirtoje teritorijoje kol kas gerokai retesnės negu kitose Lietuvos dalyse, tačiau akivaizdu, kad šiuo metu jos sparčiai plinta. Kanadinės rykštenės buvo aptiktos 111 vietų ir užėmė 115 ha plotą. Būtina pridurti, kad daugelyje vietų, netgi labai nutolusių nuo gyvenviečių, buvo aptikta pavienių šių augalų ar nedidelių, kelis kvadratinius metrus užimančių jų sąžalynų. Iš to galima spręsti, kad ši invazinė rūšis tokiose vietose įsikūrusi neseniai, prieš kelerius metus, ir gali toliau plisti.
Galima pasidžiaugti, kad vieno iš pavojingiausių invazinių augalų – Sosnovskio barščio (Heracleum sosnowskyi) tirtoje teritorijoje yra palyginti nedaug. Žmonių ir gyvūnų sveikatai kenkiantys Sosnovskio barščiai užregistruoti 6 vietose, o jų sąžalynai užima beveik 15 ha. Keliose vietose šie augalai jau naikinami, todėl, jeigu darbai bus nuosekliai tęsiami, galima tikėtis, kad tolesnė jų invazija bus sustabdyta.
Kitos invazinės rūšys – sirinis klemalis (Asclepias syriaca) ir bitinė sprigė (Impatiens glandulifera) – dar gana retos, bet ateityje gali plisti, ypač jeigu nebus imtasi jų kontrolės ir naikinimo priemonių. Kartu su tirtomis invazinėmis augalų rūšimis dažnai buvo aptinkamos ir kitos į Lietuvos invazinių organizmų sąrašą įrašytos rūšys, tokios kaip gausialapis lubinas (Lupinus polyphyllus), vienametė šiušelė (Erigeron annuus), šluotinis sausakrūmis (Cytisus scoparius), baltažiedė robinija (Robinia pseudoacacia). Dauguma šių augalų taip pat sparčiai plinta ir užima didelius plotus.
Įvertinus invazinių rūšių paplitimą tik saugomose teritorijose pastebėta, kad jų dažnumas beveik nesiskiria nuo dažnumo Varėnos rajono savivaldybėje, išskyrus Čepkelių valstybinį gamtinį rezervatą. Rezervate tikslinių invazinių rūšių neaptikta, o kitose saugomose teritorijose jos užregistruotos 718 vietų ir užima beveik 2 214 ha plotą. Dažniausios ir didžiausius plotus užimančios rūšys yra uosialapis klevas ir dygliavaisis virkštenis.
Nerimą kelia tai, kad tirtos invazinės augalų rūšys užima labai įvairias buveines. Jų gausu ne tik žmonių veiklos pažeistose buveinėse, bet ir, regis, visiškai natūraliose, toli nuo gyvenviečių, kelių ar poilsiaviečių esančiose vietovėse. Tikėtina, kad invazines rūšis į nuošalias vietas iš susidariusių židinių aplink gyvenvietes išplatina gamtiniai veiksniai – vėjas, vanduo, paukščiai. Dėl to labai svarbu imtis invazinių rūšių kontrolės ir naikinimo priemonių, kol tokios rūšys dar neišplitusios ir jas galima suvaldyti su mažiausiomis darbo jėgos ir finansinėmis sąnaudomis.
Projektą iš dalies finansuoja 2014 – 2020 metų Europos kaimynystės priemonės Latvijos, Lietuvos ir Baltarusijos bendradarbiavimo per sieną programa (www.eni-cbc.eu/llb). Europos Sąjunga projektui skiria 283 222,18 Eur. Projekto pradžia – 2019-02-15, projekto pabaiga – 2020-11-14. Daugiau informacijos apie projekto vykdomas veiklas ir rezultatus galite rasti adresu: http://www.gpf.lt/lt/darbai/rodyti/125.
Šį straipsnį iš dalies finansavo Europos Sąjunga. Už jo turinį atsako tik VšĮ Gamtos paveldo fondas ir jokiomis aplinkybėmis negali būti laikoma, kad straipsnis atspindi Europos Sąjungos poziciją.
