Pavasarį ženklina nauja slinktis Plikakalnyje
Ankstyvėjantys pavasariai, menkas įšalas, žiemos lietūs lemia, kad Lietuvoje vasarį ne tik tvinsta upės, bet ir slenka stačiausi, aukščiausi Lietuvos šlaitai upių slėniuose, piliakalniuose. Kaip tik kitądien po didesnės Olando kepurės skardžio pajūryje nuošliaužos, vasario 28 d. naujai atsidengė ir Plikakalnio kakta Vilniuje, Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje. 2024 m. kovo 5 dieną specialistai apžiūrėjo ir įvertino Plikakalnyje įvykusios nuošliaužos mastą.
Po beveik savaitę trukusio stipraus lietaus Neries vandens lygis Vilniuje kovo 1 d. pasiekė aukščiausią šių metų ribą (386,7 cm pagal Vilniaus VMS). Stipriai įmirko ir paskutinėmis vasario dienomis nušliuožė apie 10 metrų pločio, 5-6 m aukščio 0,2-1,0 m apimties viršutinė skardžio dalis – rudai rausvas skalūnuoto karbonatingo moreninio priesmėlio sluoksnis. Gruntas pasislinko maždaug nuo 143 m NN iki 136 m. NN, kur atsirėmė į apie 6,5-16,2 m nuo žemės paviršiaus glūdintį atsparų vandeniui ir byrėjimui varvinio molio sluoksnį. Apytikriais skaičiavimais, nuošliauža sudarė 20-25 m3 grunto, kuris galėtų sverti 40-50 tonų (gal tai būtų kokie 7 drambliai). Žemyn nukeliavo sedulų krūmai, lazdynai, žilakrūmiai, menkesnės drebulės. Išsyk po apžvalgos aikštele atsivėrė beveik stati (apie 60-80 laipsnių) 5-6 m aukščio rausva sienutė.
Specialistai įspėja: lankytojai turėtų pasisaugoti
Dažnai čia ateinanti Lietuvos geografų draugijos atstovė lazdynietė Giedrė Godienė sako, kad nuošliaužos tik stiprina Lazdynų „plikojo kalno“ reputaciją, jos leidžia netrukdomiems augalijos stebėti platesnius vaizdus į tolius ir šiame draustinyje yra visiškai natūralus reiškinys. Visgi jos kelia rimtą pavojų lankytojams.
Neris graužia, platina savo slėnį ir atodangos kraštas nuolat „keliauja nuo upės gilyn į sausumą“. Gamtos valia lėmė, kad dar 2017 m. liepą čia įvyko labai masyvi visą atodangos aukštį apėmusi nuošliauža, kurios išnašų kūgis net suformavo salą upėje. (Prisiminkime – tuo pat metu prasidėjo ir didžiosios Gedimino kalno nuošliaužos…) Nedideli slydimai pasitaikydavo ir kitais metais. 2012 metų rudenį įrengiant apžvalgos aikštelę buvo palikta apie 1,5-2 metrus už atitvaro, o šiandien, po 12 metų, tvorelė ir aikštelės dalis jau kabo virš skardžio. Pastaroji, 2024 m. vasario nuošliauža nėra tarp itin stambių, tačiau ji atidengė didelę dalį apžvalgos aikštelės pamato, laisvai kadaruoti paliko senąjį sovietmečio atitvarų įtvirtinimą. Iš abiejų aikštelės kraštų atsirado dar ir gilūs paviršiaus įtrūkiai. Tikėtina, kad tose vietose paviršius taip pat prasmegs, nuošliaužos ilgis padidės.
Nuošliaužą vietoje apžiūrėjo Lietuvos nacionalinio muziejaus inžinierius geologas, fizinių mokslų daktaras Vytautas Račkauskas, Lietuvos geologijos tarnybos Inžinerinės geologijos skyriaus vyriausias specialistas Vidas Mikulėnas, VU Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedros dėstytoja kraštovaizdžio geografė dr. Giedrė Godienė. Jie pataria ant Plikakalnio neprarasti budrumo. Negalima vaikščioti nuslydusiu paviršiumi, eiti už apsauginės tvorelės ribų, o ir aikštelėje turime elgtis itin atsakingai – nesibūriuoti, nešokinėti, nesiremti ant turėklų – tai gali būti pavojinga sveikatai ir gyvybei. Ateityje galimi žemės paviršiaus prasmegimai ties turėklais arba net už jų. Pagal skardžio traukimosi tendencijas prognozuotina, kad po 10 metų dalis arba visa aikštelė gali nušliaužti.
Ką daryti? Projektuokime naują aikštelę pasiremdami inžinieriniais geologiniais tyrimais, gręžinių duomenimis pagrįskime atraminių polių vietą. Bet kuriuo atveju, siekiant ilgalaikio naudojimo, poliai turi būti gilesni ir didesnio skersmens.
Lazdynų Ryto bendruomenės pirmininkė Anželika Vėžienė apie apžvalgos aikštelės būklę pranešė Lazdynų seniūnijai ir Vilniaus savivaldybei, planuojama, kad mėnesio bėgyje tam bus suorganizuotas specialistų pasitarimas.
Gamtinis Vilniaus lobis
Plikakalnis – vienas gražiausių žaliosios Vilniaus karūnos smaigalių. Tai dešiniojoje Neries slėnio pusėje Lazdynuose kylantis skardis, pagal aukštį Lietuvoje nusileidžia tik 62 metrų aukščio Pučkorių atodangai prie Vilnios. Jo viršūnė (143,6 m) yra panašiame aukštyje kaip ir Gedimino kalnas (pastarasis iškyla 142 m virš jūros lygio), tačiau, skaičiuojant nuo papėdės, Plikakalnis yra apie 12 metrų aukštesnis. Kai vasarą Neris nusenka, šis skardis yra dar įspūdingesnis. Pasitelkiant profesionalų geodezinį GPS (Geografinės padėties nustatymo sistema) imtuvą TrimbleGeo7, 2021 m. kovo 24 d. 15 val. buvo nustatytas tikslus Plikakalnio aukštis – 59,02 m. Šiuos matavimus atliko Lietuvos geologijos tarnybos geologai – Inžinerinės geologijos skyriaus vyriausias specialistas Vidas Mikulėnas ir Informacijos valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Indrė Satkūnienė.
Karoliniškių kraštovaizdžio draustinis įkurtas 1960 m. siekiant apsaugoti vaizdingą statų Neries slėnio šlaitą su eroziniais raguvynais ir Plikakalnio atodanga. LR Aplinkos apsaugos departamentas 1992 m. atodangą paskelbė valstybės saugoma, o nuo 2000 m. ji yra geologinis gamtos paminklas.
Mišku apaugęs Karoliniškių erozinis kalvynas – tankus daugiašakių gilių griovų, raguvų, stačiašlaičių kalvų ir atragių labirintas, kurio paviršiaus nelygumai tokie, lyg vidutinio aukščio kalnuose. Jis galutinai susidarė paskutinio ledlaikio pabaigoje, kai ankstesnių ledynmečių suformuotas įšalo sukaustytas Sudervės moreninio kalvyno pakraštys patyrė atitirpstančių paviršių slysmą, paviršiumi tekančių vandens srautų jėgas. Pagrindinis šios teritorijos reljefo charakterį lemiantis natūralus reiškinys – erozija, reaguojanti į klimato svyravimus. Eroziniai kalvynai yra išskirtinė Vilniaus puošmena. Sapieginės, Ribiškių, Pavilnio, Panerių, Karoliniškių, Šeškinės šlaitų eroziniai kalvynai yra unikalūs kraštovaizdžio kompleksai visoje Europoje.
Draustinio ir jo šlaitų, atodangų teritorijos – gamtos karalija, pilna natūralių virsmų, į kuriuos žmogus turėtų kištis kiek galima mažiau. Laisvos, galingos stichijos traukia svajotojus, menininkus, sportininkus, mokslininkus, jos geriausiai leidžia pamiršti rūpesčius, įkvepia, moko tyrinėti, pažinti, gerbti.
Atodangos – svarbios mūsų klimato ir gelmių istorijos metraštininkės
Manoma, kad Plikakalnio atodangai, panašiai į šiandieninę, yra apie 6000 metų. Jos sluoksnius suklostė Žemaitijos ir Medininkų ledynmečiai prieš 350-150 tūkstančių metų. Čia aptinkama net juros periodo, buvusio prieš 150 milijonų metų, luistų, kuriuos ledynai atvilko iš Šiaurvakarinės Lietuvos.
Atodanga – tai vieta, kur uolienų ar nuogulų sluoksniai atsiveria Žemės paviršiuje. Jos svarbios ne tik kaip įspūdingas kraštovaizdis, bet ir kaip mokslui nepamainomas geologinės istorijos metraštis, kuriame atsekame uolienų, nuogulų slūgsojimo ypatybes, struktūras, tekstūras, sluoksnius, bylojančius apie šimtus tūkstančių metų vykusius klimato pasikeitimus.
Plikakalnio atodangos storymę gamtininkai tiria nuo XVIII amžiaus, o ir dabar kiekvieną kartą geologai randa ką nors naujo ir įdomaus mokslui. Dar XIX amžiuje ją pastebėjo ir 1885-1886 m. aprašė Lietuvos kvartero darinių tyrimo pradininkas kunigaikštis, pirmasis profesionalus Lietuvos geologas Antanas Giedraitis, XX amžiaus pradžioje – Dmitrijus Sobolevas, vėliau – Antanina Klišinska-Halicka, prof. habil dr. Valerija Čepulytė, Vytautas Vasiliauskas. 1980-1995 m. Plikakalnį tyrinėjo VU profesorius A. Gaigalas (Гайгалас и др., 1984; Gaigalas, Melešytė, 1993). Ištyręs atodangos viršuje slūgsančios morenos žvirgždo frakcijos petrografinę sudėtį, gargždo apvalainukų orientaciją, jis konstatavo, kad netoli skardžio esanti vietovė nebuvo padengta paskutiniojo (Nemuno) ledyno.
Giedrės Godienės nuotraukos, darytos 2024-03-05
