Nesustabdoma laiko tėkmė, bet geri darbai nepamirštami. Ypač tada, kai jie tęstiniai ir prasmingi. Kad ir kiek garsiai būtų kalbama apie gerėjantį Lietuvos žmonių gyvenimą, tikrovėje to nematyti. Dar daugeliui sunku sudurti galą su galu ir tenka ištiesus ranką ieškoti pagalbos. Vilniečiai jos sulaukia iš Karoliniškių mikrorajone gerumo sala tapusio, dvidešimtmetį švenčiančio Labdaros ir paramos fondo „Levictus“ („Žaliasis pasaulis“ 2009 m. Nr. 44; 2011 m. Nr. 3; 2016 m. Nr. 16).
Padėka Aukščiausiajam
Nors spalio 28-oji išpuolė apniukusi, į Vilniaus Šv. Jono Bosko bažnyčią vaikais vedini žmonės rinkosi šventiškai nusiteikę. Šios šventovės klebonas, geras Labdaros ir paramos fondo „Levictus“ bičiulis kun. Alessandro Barelli SDB (Salesians of Don Bosco) aukojo už fondą Šv. Mišias. Jų metu prašyta Dievo palaimos „Levictus“ įkūrėjams, rėmėjams, savanoriams ir paramos gavėjams, melstasi už Amžinybėn išėjusius fondo savanorius.
Saleziečiai (SDB), oficialiai vadinami Kunigo Bosko saleziečiais, rūpinasi vaikų ir jaunimo auklėjimu, organizuoja nemokamas vaikų dienines stovyklas ir kitus, tarp jų ir ekologinius, renginius. Vilniaus Šv. Jono Bosko parapijoje veikia anoniminių alkoholikų grupės. Parapijos „Caritas“ maitina vargstančius, renka ir jiems skirsto paaukotus drabužius bei kitą labdarą. Bendras tikslas padėti skurstantiems, globoti vaikus Vilniaus saleziečius suartino su fondu „Levictus“. Ši nuoširdi draugystė bei bendradarbiavimas duoda gražių vaisių. Apie tai, vertindamas „Levictus“ veiklą, savo homilijoje kalbėjo kun. Aleksandras. Ypač daug gražių žodžių buvo skirta šio fondo prezidentei Leokadijai Švenčionienei, nes jai tenka didžiausias šios kilnios veiklos krūvis. Taip pat padėkota iš Danijos į šventę atvykusiems „Levictus“ rėmėjams ponams Lene ir Bjorne Aas. Jau vėliau, susirinkus fondo patalpose, ponia Lene Aas, priimdama „Levictus“ padėką, pabrėžė, jog ne jai ir jos vyrui Bjorne reikia dėkoti, bet už palaimą Aukščiausiajam, labdarą aukojantiems žmonėms bei šio fondo steigėjams. Pabrėždama „Levictus“ prezidentės nuopelnus, ponia Lene įvertino ir jos vyro Vaclovo svarų indėlį. Sakė, tiek jai pačiai, tiek Leokadijai be savo vyrų būtų sunku dirbti labdaros ir paramos labui.
Nūdiena ir prisiminimai
Po pamaldų fonde „Levictus“ sunkiai tilpo norintys prisiminimais pasidalinti, nuoširdžiai pabendrauti, vienas kitu pasidžiaugti. Pradžią tam davė savanorės Editos Gorobecienės vadovaujami vaikai. Jie ne tik patys linksmai šoko ir žaidė, bet į savo ratą priėmė visus savo vaikystę prisiminti panorėjusius.
1997 m. L. Švenčionienei kartu su Marija Zefirina Cicevič ir gydytoju Arūnu Lastu įsteigus labdaros ir paramos fondą „Levictus“, po metų pirmuosius 24 vaikus pakvietė Vaikų dienos centras (VDC). Dabar šie vaikai jau suaugę. Vieni uždarbiauja užsienyje, kiti liko Lietuvoje ir čia kabinasi į gyvenimą.
Šiuo metu VDC „Levictus“ nuolat lanko 10 socialiai remtinų vaikų. Penki iš jų yra neįgalūs, o likusieji taip pat priklauso turinčiai specialiųjų ugdymosi poreikių grupei. „Levictus“ įsikūręs daugiaaukščio namo pirmame aukšte. Aplik – tik asfaltas ir automobilių stovėjimo aikštelės. Iš dalies gyvosios gamtos stygių vaikams kompensuoja 2011 m. UAB „Stalma“ dovanotas ir UAB „Akva art“ remiamas akvariumas. Jis – didžiulė paspirtis biologės, papildomo ugdymo gamtotyros metodininkės E. Gorobecienės darbe. Vešlūs augalai, gražios žuvelės patinka vaikams ir padeda geriau pažinti gamtą. Už pagalbą fondui Editai ir visiems kitiems savanoriams „Levictus“ prezidentė L. Švenčionienė įteikė padėkas bei minėjo Amžinybėn išėjusiųjų gerus darbus ir jų indėlį į fondo veiklą.
Daugiausia fondo socialiniais reikalais rūpinosi pernai miręs buvęs LR Seimo narys, vėliau sveikatos apsaugos ministras Juras Požėla. Nebėra tarp gyvųjų už nuoširdumą visų pagarbą pelniusio Algirdo Šalkausko, vaikus siūti, šokti ir piešti mokiusios Albinos Meškauskienės, savanorio Stepono Chamitovičiaus. Taip pat pasigendama ir ilgai besirūpinusio „Levictus“ tiekimu Vytauto Valinsko.
„Visi, kurių nebėra, į „Levictus“ fondą įnešė dalį savo sveikatos ir širdies gerumo. Mums jų trūksta ir mes juos nuolat prisimename“, – patikino fondo prezidentė.
Prisiminimų apie nuveiktus darbus ir rūpesčius – daug. Tarp jų – kreipimasis pagalbos į visas Skandinavijos šalis. Pirmas laiškas – poniai Lene, kvietimas atvykti. Po to – kelionė į Daniją. Netrukus – pirmoji labdara iš šios šalies. Labdara buvo išdalinta vaikų ir kūdikių namams, mokykloms, ligoninėms, Vilniaus parapijoms. Paremta akcija „Stabdyk nusikalstamumą“ ir Šalčininkų rajono Dievo gailestingumo bendruomenė. Tadeuš Romanovskij vadovaujama ši Šalčininkų bendruomenė globoja apie 300 vaikų ir toliau glaudžiai bendradarbiauja su „Levictus“ fondu.
„Šalčininkų rajono savivaldybėje gyvena 32 tūkst. gyventojų ir iš jų 393 yra socialiai remtini. „Levictus“ parama dalijama trylikoje rajono bažnyčių. Žmonės gauna to, ko jiems labiausiai trūksta, ir yra dėkingi už meilę bei rūpestį“, – patikino Šalčininkų rajono savivaldybės tarybos Socialinių reikalų ir sveikatos apsaugos komiteto ir Dievo gailestingumo bendruomenės pirmininkas Tadeuš Romanovskij.
Dėkodama Marijai Zefirinai Cicevič L. Švenčionienė prisiminė, kaip jos abi kibiruose nešiojo dažus, remontavo ir ruošė fondui patalpas.
„Levictus“ prezidentė dėkojo Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kraujagyslių chirurgui Arūnui Lastui už širdies gerumą ir visiems dalijamą sveikatą, o Tadeušui – už ištikimybę ir pagalbą globojant nepasiturinčias Švenčionių rajono šeimas.
Malonu pabūti kartu
Švenčių metu malonu susitikti pažįstamus, vienam su kitu pasilabinti, kloties palinkėti. Gera buvo vėl pabendrauti su „Levictus“ fondui daug gero padariusiu fotomenininku, eiles rašančiu Liudviku Verbliugevičiumi („Žaliasis pasaulis“ 2016 m. Nr. 4), išgirsti šventės nuotaiką pakylėjusias Antano Petkaus ir jo žmonos Sonatos atliekamas subtilaus grožio dainas, matyti padėkomis pamalonintus, vaikus mylinčius, darbo dienomis stropiai paramos gavėjų registracijos knygą pildančių Janinos Karetnajos ir Ramutės Rudžionienės veidus. Visą popietę bendrauti su iš Danijos atvykusiais Lene ir Bjorne Aas padėjo nuolat fondo tarptautiniame bendravime talkinanti vertėja Monika Nemanytė.
Gaila, jog dėl didžiulio užimtumo šventinėje popietėje nedalyvavo Šv. Mišias aukojęs salezietis kun. Aleksandras ir ilgametis „Levictus“ fondo talkininkas, Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčios klebonas lic. kun. Gintaras Petronis. Taip pat dėl svarbios priežasties atsiimti padėkos negalėjo fondo pagalbininkė Marytė Loginovienė.
Apsilankydama „Levictus“ fonde dėmesį nepasiturinčių šeimų rėmimui parodė LR Seimo Socialinių reikalų ir darbo komiteto narė Gintarė Skaistė.
„Girdint vienų kitiems gerus žodžius, malonu pas jus lankytis ir džiaugtis padedantiems vaikams tobulėti žmonėmis. Sunkus žmonių gyvenimas atsiliepia jų atžaloms. Lietuvoje yra opių problemų. Manoma, kad atlyginimai auga, kažkas keičiasi, bet iš tikro tas algų padidinimas nedidelis ir „Levictus“ fondo parama vargstantiems labai reikalinga“, – kalbėjo LR Seimo narė, pasidžiaugusi, jog fondo savanorių gretose daug metų darbuojasi padėką pelnęs jos uošvis Rimantas Skaistis.
Daug gražių padėkos ir sveikinimo žodžių išsakyta jubiliejinės šventės metu. Tačiau visus labiausiai sujaudino buvusios Vaikų dienos centro auklėtinės Natalijos Dubkovos padėka.
„Ačiū, kad mus, lankiusius dienos centrą, užauginot. Ačiū už šilumą, meilę, už tai, kad visada buvo galima ateiti, gauti prieglobstį. Mes čia buvome pamaitinti, aprengti, atėję galėjome sutikti draugus, bendrauti, džiaugtis, nesijausti vieniši. Aš dalyvavau daugelyje ekskursijų po Lietuvą, pabuvojau prie jūros, džiaugiausi kelione į Norvegiją. Metai bėga, o jūs vis gražėjate ir esate vaikams labai reikalinga“, – kalbėjo L. Švečionienei gėles teikdama, dukrytę auginanti jauna mama Natalija.
Draugystė su bitėmis ir fondu
Daug gražių padėkos žodžių šventėje išsakyta nuo seno „Levictus“ fondu besirūpinančiam, daug gero padariusiam Rimantui Skaisčiui. Padėkojo už tai kuklus savanoris ir pasiūlė visiems paragauti iš jo bitučių korio varvančio medaus. Pasidarė smalsu. Fonde susitinkame nebe pirmą kartą, o apie medų niekada nekalbėjome.
„Žinai, draugai mano medų „prezidentiniu“ vadina. Kartą korį su medumi nuvežiau į šilauogių pristatymą. Pamatė jį mūsų Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, moteriško smalsumo vedina brūkštelėjo pirštu per korį ir medus jai patiko. Porą metų pas mane jį pirko. Tai man buvo garbė, o draugai juokais pradėjo mano medų „prezidentiniu“ vadinti. Vėliau Prezidentė pati bitininke tapo ir savo medų svečiams dovanoja“, – dalijosi prisiminimais dabar apie 30 avilių turintis bitininkas.
Pirmuosius avilius Rimantas įsigijo Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir gavus kompensaciją už prarastą tėvų turtą.
„Suma buvo simboliška, už ją sau namų nenupirksi, tai ir nupirkau bitėms namelius. Šiokį tokį supratimą apie bitininkystę turėjau, nes porą avilių turėjo dėdė, o aš jam padėdavau. Pradžioje avilius apgyvendinau pas ūkininką netoli Pabradės esančiame Blusynės kaime. Vėliau juos perkėliau į Trakų Vokę, kur tuomet dirbau seniūno pavaduotoju. Dabar mano bitės gyvena net keturiose vietose“, – pasakojo apie savo pomėgį pavasarį 75 metų jubiliejų atšventęs, buvęs Vilniaus m. savivaldybės Panerių seniūnijos seniūno pavaduotojas, Rimantas Skaistis, pasidžiaugęs geru šių metų grikių medaus derliumi.
„Bitininkystė – tai sveikas laisvalaikis. Ateina žiema ir puola visokios ligelės. O kai pavasarį pradedi tupinėti apie avilius, visos ligos baigiasi. Tu esi sveikas, gyvas, judi, ir kvapai prie avilio visai kiti. Be to, per didelėmis pensijomis pasigirti negalime, tai tenka prisidurti. Tapus pensininku ir siekiant ilgaamžiškumo, žmogui reikia turėti hobi. Bitininkystė – naudingas ir pelningas užsiėmimas. Čia kažin ko neuždirbsi, bet sveikata garantuota. Kitą syki tingi keltis, bet žinai, kad bitės – gyvas padaras, tu privalai jomis rūpintis, viską laiku padaryti ir negali tinginiauti. Jos moko tave gyventi, – atviravo Rimantas. – Labai džiaugiuosi, kad tėvų palikimą investavau į bites. Manau, kad jie tuo pasidžiaugtų.“
Rimantas – pavyzdingo ūkininko, šaulio, 1941 m. sukilimo prieš sovietų okupaciją Antašavos būrio vado, 10 metų kalinto Povilo Skaisčio sūnus.
„Mane pagimdžiusi mama Emilija (Medžiūtė) po dviejų savaičių paliko šį pasaulį. Vėliau Tėvelis vedė antrą žmoną Emiliją Likaitę. Su ja ir dvejais metais jaunesniuoju broliuku Vitalijumi mes gyvenome kartu iki jos ištrėmimo į Sibirą. Mudu su Vitalijumi slapstėmės pas kaimynus gulėdami aruode ant grūdų ir taip išvengėme tremties, o vėliau augome pas savo močiutes. Aš baigiau Panevėžio r. Subačiaus vidurinę mokyklą, Žemės ūkio akademijoje įgijau žemėtvarkininko specialybę, daug metų dirbau Vilniaus žemėtvarkos projektavimo instituto želdynų projektavimo grupėje. Mudu su Vitalijumi likome gyvi. Kaip tik tas vargingas našlaičio gyvenimas padėjo tapti „Levictus“ savanoriu, pažadino pašaukimą kažkam padėti“, – kalbėjo politinio kalinio ir tremtinės sūnus.
Povilas Skaistis su žmona Emilija į Lietuvą grįžo nelegaliai ir Amžinybėn išėjo nesulaukę Nepriklausomos Lietuvos. Apie skaudų Skaisčių šeimos likimą byloja Kupiškio r. Stuburų kaime, buvusioje Skaisčių sodybos žemėje, sūnų rūpesčiu pastatytas paminklinis akmuo.
Vacio Paulausko nuotraukos
