Dubysos regioninio parko direkcija pakvietė į renginį „Mes – žemaičiai nuo Dubysos“, siekdama suvienyti žmones, o ne atskirti: žinia, Dubysa, skiria Žemaitiją nuo Aukštaitijos. Rimtai prisistatydamos komandos „ginė“ vandenis gražiausios Žemaitijos upės Dubysos link. Žemaitišką autentišką kostiumą dėvinti tautodailininkė Gendrūta Kauneckienė pasakojo apie subtilias moteriškos liemenės detales, raudonlangės skarelės ryšėjimą. Uždegančios raseiniškių „Bočių“ dainos skambėjo kaip Konstitucija, tik dainuojama: kaip reikia gyventi ir mylėti, kaip džiaugtis, kaip bučiuoti… Beveik visos „Bočių“ kapelos vadovo Konstantino Kružiko dainos sukurtos pagal raseiniškių literatų, poetų eiles. Ir pats muzikos autorius nuo Šešupės iki Dubysos nuėjęs gyvenimo bei kūrybos kelią nesijaučia svetimas senojoje Žemaitijos sostinėje Raseiniuose.
Sugebėjimu linksmintis iš širdies, semti išmintį iš lietuvių tautosakos, etnografijos aruodo ir tuo pačiu varžytis žiniomis, išradingumu atvyko šiluviškiai, Katauskių bendruomenės ir bibliotekos skaitytojai, Žaiginio bendruomenės atstovai, Ramonų bendruomenės ir „Bočių“ jungtinė komanda. Lyduvėniškiai visą pusdienį plušėjo, besirengdami priimti svečius, nešinus dovanomis ir nuoširdžiais sveikinimais. Garbingą 75 m. jubiliejų švenčiantį St. Arbačiauską, begalinės širdies ir gerumo mamą V.Vaitkienę, Metų šeimos titulu nominuotą jauną J. ir G.Kauneckų šeimą apipylėme plojimais ir linkėjimais.
Kiek mes žemaičiai, kiek mumyse aukštaitiškų bruožų?.. Apie tai kiekvienas gali spręsti ne tik pagal gimimo, gyvenimo vietą. Iš dalies apsispręsti dėl „žemaitiško geno“ padėjo renginio organizatoriai: dalyviams parengtos užduotys leido pasireikšt įvairiose rungtyse, parodant žinias, naudojantis patirtimi ir išmone. Vien patarlių inscenizavimas be žodžių ko vertas: suvaidinti savo ir atspėti kaimynų vaidinamą patarlę – iššūkis ne iš lengvųjų. Čia – ir kūrybiška, ir linksma, net velniūkščiai iš akių laksto. Tįso seilė kulinariniame šou: zacirka, spirginėlis, šaltanosiai su mėlynėmis, cibulynė, šmontals, patarmasas, bandos, šiupinys – taip „skaniai“ skamba. Tik ne visi žemaitiški – išsirink, jei gudrus, spėk, jei nežinai.
Nors Lietuva nedidelė, bet kokią įvairovę matome regionuose: kalba skiriasi tiek, kad „važiuodams iš Raseiniu, kelią pasiklaust Plungiej galiesi, ale kaži a suprasi, ką tūls žemaitis pasakys“…
Tuo mes ir įdomūs vieni kitiems ir pasauliui, besiveržiančiam su patarimais, pamokymais, receptais, parėdais. Norėdami išsaugoti savitumą, su žemaitišku užsispyrimu sukam kastinį ir jį ne tik „kaštavojam“, bet valgom visoj Lietuvoj, puošiamės tautiniais kostiumais per šventes. Jei neturime?.. Nors tautinėmis detalėmis, gintaro papuošalais ar rankų darbo rūbais rėdomės. Džiaugiamės, kai šeimos nariai, laikinai gyvenantys užsienyje, bent kiek domisi nėriniais ir mezginiais, kurie šildo ir kūną, ir dvasiai suteikia ramybę: gimtinė kažkiek arčiau, mamos, močiutės rūpestis gražiuose raštuos nugulęs.
Mikalojaus Daukšos pastebėjimas, jog reikia išlaikyti savo kalbą ir taip palaikyti tautos gyvybingumą, turi rasti atsaką kiekvieną dieną, kiekviename iš mūsų, gyvenančių kaime, Raseiniuose, Vilniuje, Lietuvoje, Čikagoje, Bergene…
Neužmirškime kas esame ir kiti neužmirš mūsų.
Autorės archyvo nuotraukos
