Kada buvo didysis Misisipės potvynis (3)
2021-ųjų anomalijos, keistenybės ir atradimai
Vėlyvoji ieva savo grožį parodo ir rudenį. Šis krūmas (ar medis) yra naikintinų rūšių sąraše, labai plinta, kai paukščiai išnešioja uogas su kauliukais. Bet čia yra atžalinis, dar nežydintis, todėl ir negalintis plisti krūmelis. Daugelį invazinių rūšių galima šitaip kontroliuoti, neleidžiant žydėti.
RUDUO
Rudenišką nuotaiką dažniausiai sužadina į Pietus nutolstantys paukščiai. Ir žąsų girgsėjimas, ir gervių kurliavimas yra nostalgiškas: štai nuo šios dienos galim pradėti laukti, kada padangių skrajūnai vėl sugrįš. Apie paukščių migracijas dabar daug pasako žiedavimas, bet mikrosiųstuvai yra tobulesnis išradimas, ir apie tai daug gali papasakoti ornitologas Mindaugas Dagys. Daug keistų istorijų atkuria šis mažas prietaisas, bet man svarbiausia pasirodė tokia visai nedetektyvinė tiesa: jūrinės antys, rudenį migruojančios iš Arkties į Lietuvos pajūrį, net trijų tūkstančių kilometrų atstumą gali įveikti per 2 – 3 paras. O mūsų gandrai, lekiantys labai toli į Afriką, kelionėje gali užtrukti net mėnesį. Ir jų taktika visai kitokia: su termikais pakilę labai aukštai, sklendžia neplasnodami vos-vos prarasdami aukštį, ir neeikvodami jėgų, nulekia toli. Kur nors prie Viduržemio jūros palaukia vėl palankaus termiko – ir vėl į Pietus. Gi jūrinės (ledinės) antys iš karto nulekia savo kelią taip, tarsi būtų patekusios į olimpines žaidynes… Nebijo tokių stebuklų atskleisti Mindaugas Dagys LRT tinklalaidei „Suolelis miške“, juk kas nors pasiklausęs tuoj pat sukurs naują pasaką, ir vaikai stebėsis autoriaus vaizduote. Taip ir paaiškėja, kad ir stebuklines pasakas kuria gyvenimas.
O botanikai ar atsilieka nuo ornitologų? Kai austrų keliautojas Friedrich Welwitsch Namibijos dykumoje surado labai keistą augalą, paskui pavadintą nuostabiąja velvičija, pagalvojo, kad tai yra gyvūnas. Labai didelis, spalvingas gumulas, atsiradęs dykumos smėlyje – argi tai ne botanikų pasaka?.. Dabar šis „gyvūnas“ įrašytas net į lietuvišką „Botanikos vardų žodyną“, tai reiškia, kad jį galima pamatyti kažkurioje mūsų universitetinių botanikos sodų oranžerijoje. Jau daugiau nei pusę amžiaus sklinda hipotezės apie tai, kaip kambariniai augalai jaučia, ar šeimininkas yra geranoriškas jiems, ar piktas. Jie reaguoja tiesiog fiziologiškai, tai nesunku pamatyti, tiktai ne iš karto. Dabar tokių pastebėjimų galima perskaityti ir „Žaliajame pasaulyje“, ir tai moksleiviams gali atrodyti tarsi mokslo naujovė. O susiraskime Vladimiro Solouchino dokumentinę apysaką „Trava“ („Žolė“), ir ten pamatysime tą patį: augalas tikrai reaguoja į gerus ir blogus žmogaus pasakytus žodžius. Dar daugiau: augalas turi atmintį, jis sukaupia savo atmintyje blogus žmogaus veiksmus ir tą atmintį parodo. Tai ne rašytojo fantazija, o pokalbiai su akademikais fiziologais. (Apysaka spausdinama antrajame V. Solouchino raštų tome, išleista Maskvoje 1974 m.) Tiek laiko praėjo – o visa tai ir šiandien tebėra hipotezės? Gal ir gerai, gal nereikia skubių išvadų, svarbu, kad pagarbos viskam, kas mus supa, būtų daugiau.
Kai nutolsta paukščiai galima ilgai žiūrėti į išbalusią nenušienautą pievą. Viksvynuose rudens vėjas yra skaudus, nes šiurkštus viksvos lapas trikampiškas, ir, matyt, dėl to atsiranda žiemiškai šaltas švogždimas, gi šluotsmilgių, smilgų ir lendrūnų šluotelės šiugžda švelniai, o vėjo sukeltos bangos atrodo lyg metronomai, artinantys metų pabaigą…
… Šį rudenį gražiai žydi raudonosios sedulos krūmas, kurį vasarą dukart apkarpiau. Ir tas rudeninis žydėjimas jau yra trečias šiemet. Ne visada taip būna. Šiltose pamiškėse, smiltpievėse žydintį didįjį šiloką galima surasti ir rugsėjo, ir spalio mėnesį. Įdomi šio augalo biologija: pavasarį atsibunda beveik kartu su skubančiais efemeroidais, bet auga lėtai, o sužydi tiktai rugpjūtį. Ir žydi ilgai. Ramus kamanių ropinėjimas per didžiųjų šilokų žiedynus jau yra rudeniškas. Bičių nebėra, joms per šalta, o kamanėms gerai. Akademiniuose leidiniuose didysis šilokas dabar atskirtas nuo šilokų genties ir pavadintas didžiąja vilkpupe. Liaudiški sinonimai išlieka tie patys: kiškio bulvė, zuikbulvė. Gėlininkų knygose šio tikrai puošnaus ir nektaringo šiloko nėra. Bet Dzūkijos gėlių darželiuose jis dažnas. Natūraliose buveinėse didžiosios vilkpupės nesudaro didesnių sąžalynų, todėl ir kamanėms sunkiau, tolokai reikia skristi nuo žiedo prie žiedo. Štai kodėl prie kokio pažintinio tako reikėtų pasodinti nors dešimt šitų kiškio bulvių, tada pamatytume, kaip tyliai ateina ruduo: kamanės gali ilgai būti žieduose, bežiūrint atrodo, kad per visą dieną niekas čia nepasikeis…
Juodieji strazdai, visada žiemojantys Vaikšnoro Ravo raguvoje, ir dabar čia slepiasi, o maitintis atlekia į čia pat esantį nedidelį arboretumą. Kai baigiasi gudobelių vaisiukai, skabo strazdai uoginės obels mažus obuoliukus ir juodųjų šeivamedžių uogas. Kol aktinidijų lapai dar žali, tokios pat spalvos nokstančių uogų paukščiai nepastebi, o mėlynos vynuogių kekės tarp gelstančių lapų gerai matomos. Bet vynuogių jau nebėra, daug jų nuskabė juodieji ir amaliniai strazdai. Smalsesni svečiai mane jau seniai yra taip pamokę: kol strazdus viliosi visokiais obuoliukais, tol vynuogių pats ir neparagausi. Taip ir yra. Ir nebus kitaip.
Rugsėjo ketvirtąją kartu su Aušra ir kiemsargiu Gauronu keliaujame aplink Liškiavio ežerą. Bitinų miške daug lepeškų, o grybautojų nėra. Gal todėl, kad baravykai dar nedygsta. O netoli Liepiškių ant išlakių pakrantės juodalksnių jau gelsta apynių spurgos. Netoli Jono Aleksonio sodybos tarp kalvų kalvelių gražiai atrodo maža pelkutė, prižėlusi ajerų. Labai tankiai sužėlę jau kiek pageltę ajerai, aišku, kad pakalbėjus su šeimininku galima būtų išsikasti keletą labai storų kvepiančių šakniastiebių ir pasodinti prie Nemuno, ramioje įlankėlėje. Garsiai galvoju šitaip, o Aušra lyg suokalbiškai taip kalba: „Niekam nesakykim, kad Aleksonio pelkutėje tiek daug ajerų, Vilniuje dabar visi kepa savo duoną, o ajerų neturi, atvažiuos čia ir išraus.“
Kopiame į aukštą kalną ir žiūrime kaip dabar atrodo Liškiavio ežero sala. Visai čia pat elektrinis piemuo gano gal 40 avių. Jos visai nebijo mūsų Gaurono, kuris žvelgia labai nustebęs, gal pirmą kartą mato tokius keistus žvėris. Stirnų Gauronas irgi niekada nesivaiko, gal tai yra tikro kiemsargio bruožas: priešas gali būti tik tas, kuris ateina į mūsų kiemą. Kol apkeliaujame aplink šiaurvakarinį labai ilgo rininio ežero iškyšulį, suskaičiuojame net septynias karves, ir visos juodos. Labai reikėtų pagirti visai nedidelio Liepiškių kaimo gyventojus, juk Liškiavoje jau neliko nė vienos karvės, didžiulėje Gailiūnų gyvenvietėje yra gal tiktai dvi, ne daugiau ir Žeimiuose, kur labai daug vešlių pievų bei ganyklų.Gal reikėtų pranešti ornitologams, kad Liepiškių apylinkėse galima būtų iškelti keletą inkilų žalvarniams, nes jų gyvenimui reikia kad būtų gyvos karvių ganyklos. Bet ir daugiau minčių sukelia šitos ramios Liepiškių kaimo karvės paežerėje. Kodėl dabar stambūs ūkininkai puola žemės ūkio ministrą Kęstutį Navicką, kodėl nori įrodyti, kad jis yra per griežtas, kai reikia laikytis žaliojo kurso? Pasižvalgykim štai nuo šitų kalvų ir prisiminkim, ką knygoje „Tolstančios salos“ rašo Vytautas Almanis iš Šiaurės Lietuvos, iš savo Žiemgalos, kurioje dabar karaliauja ne šeimos ūkiai, o vyrukai, valdantys po du tūkstančius hektarų žemės, ir bet kada galintys suvaidinti ubagus, kai reikia gauti daug pinigų iš ES. Jiems esą priklauso visokia pagarba ir parama, nes už tuos prikultus tūkstančius tonų grūdų jie moka mokesčius, be to augina duoną, kurią visi valgom. Toks kalbėjimas yra demagogiškas, nes tai grynas verslas be minties apie bendrąjį gėrį, aplinkos apsaugą ir kokią nors vietos bendruomenę ar empatiją. Todėl ministras ir yra daržininkų, o ne grūdininkų pusėje. Daržovės liktų mūsų rinkoje, nereikėtų atsivežti jų iš Lenkijos, o grūdai, kai jų labai daug, nežinia kur iškeliauja. Be to, grūdinių kultūrų lauke vietiniam sodiečiui nėra darbo, viską padaro Europos technika, o daržas gali būti ir mažas, bet kasdien kuriantis pridėtinę vertę ir kokybišką derlių. O juk tas pats ir su gyvulių ūkiu. Premijų nusipelno štai tos septynios mažo Liepiškių kaimelio karvės, o ne kiaulių kompleksai, iš kurių bėga srutos į upes. Ir ne paukštynai, kuriose dažnai prasideda epidemijos. Reikia tai suprasti, jei dar šiek tiek jaučiame, kad kaimas visada buvo ne tiktai žemės ūkio produkcijos, bet ir gyvenimo vieta.
… Žvyruotas kelias kyla į kalvą, dešinėje – ežero panorama su kaimo turizmo sodybomis pakrantėse, o kairėje dunkso Žaliamiškis. Nebetoli ir Vilkiautinis, ir Liškiava. Bet juk reikės pakeliui užsukti į Aušrinės viensėdį, kur Gauronas gerai atsimena senąją savo oikumeną, ir net iš drevėto kaštono padaryta jo būda tebėra nesutręšusi. Įdomu stebėti, kaip apleista sodyba vis labiau sulaukėja, tarsi ir geriau laukiniams paukščiams bei žvėrims, betgi plinta ir invazinės augalų rūšys. Ir niekas su jomis dabar nebekariauja, tolokai yra tikrieji šio viensėdžio šeimininkai…
… Rugsėjo 5-ąją – pirmoji šalna. Šerkšno ant žolių mažai, bet žemesnėse vietose aguročių lapai pajuodo ir subliuško. Labai netikėta tokia ankstyva šalna. Žiūriu į ankstesnių metų šalnas: praėjusiais metais pirmoji rudeninė šalna buvo tiktai spalio 14-osios naktį, užpernai – rugsėjo 20-ąją. Jau skleidžiasi rudeninio vėlyvio žiedai. Ir tik dabar pradeda gelsti kanadinės rykštenės žiedynai. Pernai ši kai kur dabar jau smarkiai plintanti, bet graži ir nektaringa žolė žydėjo daug anksčiau, ir jos žiedus kasdien lankė bembiksai – tokios labai gražios vapsvos, ryškiai geltonai dryžuotos, visai nepiktos. Viena bembiksų rūšis – ilgažandis bembiksas – įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą (2021 m.). O tą kanadinę rykštenę kontroliuoti nesunku – kai žydėjimas baigiasi reikia nukirpti žiedynus, kad nesunoktų sėklos. Smėlio dirvožemyje rykštenė šakniastiebiais neplinta.
Rugsėjo 15-ąją ant juodų šeivamedžio uogų surandu… šeivamedinį straubliuką. Nėra tokios rūšies Broniaus Šablevičiaus knygoje „Vabalai“. Aprašyta net 26 straubliukų rūšys, ir nuotraukos yra, bet tokio mažo, labai juodo, su ryškiu straubliuku ten nėra. Paskambinau Broniui į Ignaliną, jis ir tiki, ir netiki, kad atsirado nauja rūšis. Bet prašo pagauti. Kitą dieną pusę valandos ieškau to paslaptingo vabalėlio ir nerandu. O prasideda lietingos dienos, dingsta ir straubliukai, ir boružės, ir lapgraužiai. Dirba tiktai maitvabaliai ir mėšlavabaliai, nebijo lietaus… Dar neiškultų grikių laukuose pluzda būriai karklažvirblių. Ir stirnos maitinasi grikiais, atrodo truputį juokingai. Kai šernas, įsibridęs į avižas, savo universaliais dantimis nutraukia avižų grūdus ir čiaumoja, tai nesistebime, nes jis yra visaėdis. O stirnos lietaus išguldytų grikių lauke atrodo keistai. Kažkada zoologai buvo išskyrę du stirnų tipus: miškuose ir pamiškėse besimaitinančios ir tos, kurios labiau mėgsta laukų kultūrinius augalus. Suvalkijoje miškų labai nedaug, o stirnų daug, aišku, kad jos ten nebadauja, žyvinasi laukuose. Liškiavos ar Merkinės krašte, rodos, turėtų būti miškinės stirnos, deja, jos miške ar pamiškėje tiktai pasislepia, o maitinasi laukuose. Ūkininkai pyksta, bet kenčia, žino, kad tiesos ieškojimas labai ilgas.
Spalio 3-ąją priartėja prie Lietuvos anticiklonas, prasideda bobų vasara. Pašildo saulė, ir staiga atsiranda citrinukai, spungės, boružės, blakės kareivėliai. Vėl visko atrodo daug, nors svarbus rudens ženklas yra tas, jog rūšių sumažėja, daug kas slepiasi, ruošiasi žiemos miegui… Vakarop atsiranda ir plėviasparniai, netgi žirgeliai. O saulei leidžiantis – pilnas dangus mažų pilkšvų uodų. Chaotiškas jų judėjimas, nežinomos rūšys… Ant vos matomo takelio, vedančio tiktai prie pušyne paslėptos šiaurinės linėjos buveinės, guli mažylis kirstukas. Šiemet jau trečias negyvas šis mažiausias mūsų krašto žinduolis. Visi žuvę kirstukai – ant takelių, ir neaišku, kas yra jų priešas. Kai gyvūnas krinta savo mirtimi, tai slepiasi, neina ant tako.
… Krūčiaus upelyje greitai plaukioja vienas margasis upėtakis, gal 35 centimetrų ilgumo. Upelis truputį senka, nukritę lapai ir šakos vietomis stabdo srovę, darosi laikinos patvankos, todėl nusėda smėlis bei maži akmenukai, dugnas darosi šviesus, ir tas atklydęs upėtakis jaučiasi blogai, nes iš tolo matomas…
Spalio 23 d. – sambūrio „Vykinto keliai“ žygis Dzūkijoje: Velnių bažnyčia ir Lietuvos partizanų bunkeris netoli Panaros kaimo, Panario upelio žemupy – Bedugnio ežeras ir Vilkiautinio pilkapiai – Paklėštarės liepa ir istorinis Liškiavos balnakalnis – Viedzmos akmuo Karlono lauke – Krivo kalnas prie Žaliamiškio – paskutinė Dainavos apygardos partizanų vado pulkininko Juozo Vitkaus – Kazimieraičio vadavietė Liepiškių kaime prie Liškiavio ežero. Klaipėdos universiteto profesorius archeologas Vykintas Vaitkevičius veda mus lietuvių tautos istorijos ir pokario partizanų takais, o diena labai permaininga – ir stiprus vėjas, ir trumpos liūtys, ir staiga nušvintanti, mažai bešildanti saulė. Dvidešimt keturi žygio dalyviai pasiruošę bet kokiam orui, net ir vaikai nesiskundžia, visi kantrūs ir ištvermingi. Jau ne pirmas toks Vykinto organizuotas žygis (keliaujama ir automobiliais, ir pėsčiomis) ir ne paskutinis. Prieš 14 metų (2007 m.) Vykintas Vaitkevičius organizavo didelę ekspediciją Nerimi, nuo ištakų iki Kauno, po to parašė ir išleido keturias knygas apie šią kelionę, o dabar bando sugrįžti į tuos jau labai nutolusius laikus, kai ir istorinės žinios, ir asmeninė patirtis buvo perduodama ne raštu ir ne nuotraukomis, o pasakojant. Taip anais laikais atsirado ir akmenys. Mokai, prie kurių būdavo perduodamos ne tiktai žemdirbiškosios paslaptys, bet ir sėslaus gyvenimo patirtis bei pasaulėjauta.
… Lapkričio pradžioje – vėl keletas šviesių nešaltų dienų. Persodinu keistus, labai kietus auksinės šaknies gumbus su smulkiomis šaknimis, nes šio tikrai įspūdingo augalo buveinę labai užpavėsino išsiplėtusi smailialapė aktinidija. Jau daug metų auginu auksines šaknis (auksuotąsias radijoles), atrodo jos neblogai, bet gumbai storėja labai iš lėto. Jeigu gegužė pasitaiko sausa, šis stebuklingas žolynas mūsų krašte elgiasi kaip efemeroidas. Taip, ko gero, ir turi būti, reikia prisiminti tikrąsias auksinės šaknies ir meškos šaknies buveines Kalnų Altajuje – visas brangiausias gyduoles ten kasdien drėkina maži upeliukai, atbėgantys iš amžino sniego viršukalnių.
Henriko Gudavičiaus nuotraukos
