PAVASARIS
Pradedant pavasario linksmybes verta prisiminti, kad 1801 m. vasario 28 d. gimė Motiejus Valančius – dvasininkas, rašytojas, knygnešių ir sukilėlių prieš carinę Rusiją globėjas. Profesorius Libertas Klimka sako, kad Motiejus Valančius buvo moralinis lietuvių tautos autoritetas. Okupacinė rusų valdžia vertė vyskupą Motiejų Valančių aiškinti valstiečiams, kad nereikia prisidėti prie sukilėlių (1863 m.), lenkai taip pat kovėsi prieš rusus, bet vadino jį „pan Wolončevsky“ – ir šitokioje situacijoje „Palangos Juzės“ autorius vis tiek išliko autoritetas tiems, kas tautiškumą ir nepriklausomybę suprato kaip būtiniausias lietuvių tautos gyvavimo sąlygas.
… Nelabai saulėta, bet nešalta kovo pradžia. Pietiniame pušynėlio šlaitelyje, kur prieš dešimt metų virgulininkas surado kadaise čia galbūt buvusią sakralinę ugniavietę, sniegas jau nutirpo. Ir pasimatė, kad žiemą čia dažnai lankėsi stirnos, buvo keletą kartų net briedė su briedžiuku ir netgi vienas šernas. Tai išduoda ir ekskrementai, ir stirnų kanopomis iškastos žolės, gerai matosi daryti guoliai – stirna negali gulėti ant sniego, būtinai turi prasikasti iki nuogos žemės. Visiems tokioje vietoje gera pagulėti, panoraminė ši vieta, be to, apsaugota nuo šiaurės vėjų. Ir vėl paaiškėja, kad žvėrys ne tiktai eina žmonių takais, bet ir žmonių mėgstamas vietas mėgsta. Ir net ne maistas juos vilioja, šernas tikrai nieko negali rasti ėdamo saulėtame pušynėlio šlaite… Kovo 4-ąją jau klykauja gervės danguje. Žaliuoja maži šventagaršvių lapeliai, raudonuoja valerijonų ūgliukai. Naktį klausiausi kažkokios LRT radijo laidos kartojimo – Lietuvos geografų draugijos prezidentė Genovaitė Kynė įdomiai kalbėjo apie Kazį Pakštą ir jo bandymus surasti lietuviškai atrodančių žmonių Afrikoje bei Pietų Amerikoje.
Tik dabar pastebėjau, ką sniegdriba padarė su berželiais, kuriuos prieš dešimtį metų sodinau nedidelėje Druskininkų urėdijos pušų jaunuolyno erčioje. Susodinau 17 berželių ratu, viduje liko graži žemuogių pievelė ir vienas kuplus kadagėlis, kažkodėl užsiauginęs keletą garbanotų viršūnių. Tarsi šokių aikštelė atrodė, tokias jaunimas prieš daugelį metų darydavo prie upelių. Berželiai gerai augo, aplink juos šiek tiek aukštesnės pušelės žaliavo, ir štai dabar visi tie liauni beržai labai simetriškai sulinkę į aikštelę, viršūnės net žemę liečia. Šitaip šlapio sniego apdraba sunaikino mano idėją. Net nežinau, kokia šių beržų ateitis, daug jėgos reikia, norint juos atkelti ir paremti dvišakais spyriais. Be to, jų lajos yra nesimetriškos, todėl ir ateityje bus linkę svirti vidun, kur daugiau saulės. Reikėtų bandyti susitarti su Druskininkų miškininkais ir šiek tiek paretinti pušynėlį, kad visiems medžiams būtų daugiau saulės, bet juk ir tuos berželius sodinau be jų žinios. O juk ne tiktai grožis ar kokia tolima kraštovaizdžio idėja čia svarbu – nukritę beržų lapai keičia dirvožemį, tuoj atsiranda pūkuotės, raudonikiai, sužaliuoja ir miško trakas, o visa tai mišką daro sveikesnį. Be jokių investicijų, be medelynų paslaugos… Yra ir didesnių šios žiemos padarytų nuostolių. Prie Krūčiaus ir Vaikšnoro Ravo santakos lūžo per pusę storiausias juodalksnis, lūžo ir senų beržų bei pušų viršūnės. O kiek daug gražių raugerškių tebėra po sniegu, aišku, kad jie patys neatsikels. Ir erškėčių gaila, ir kadagių, ir sedulų, ir pūslenių… Kovo 12-ąją vėl drebia šlapią sniegą, o termometras rodo devynis laipsnius šilumos. Ir vis tiek greitai prisnigo net 10 centimetrų. Jau lekia žąsys į Šiaurę, jau lygina dieną su naktim ligutė. Atkasu iš sniego ilgaskarį margaspyglį virgininį kadagį, o ten, tamsoje snieguolės žydi. Atsinešiau keletą svogūnėlių iš visiškai apleistos Rudžio sėdzybos, pasodinau šalia tada dar mažo virgininio kadagio, kurį gavau kaip honorarą iš „Girios aido“. Gražiai augo virgininis kadagys, tik nenorėjo stiebtis aukštyn, šliaužė pažeme, paskui kažkas pasakė, kad čia tokia jo forma – jis ne tiktai margaspyglis, bet ir šliaužiantis. Gerai ir šliaužiantis, bet snieguolės, buvusios šalia to šliaužiko, tarsi prapuolė. Ir štai dabar paaiškėja, kad jos labai gyvos, pražydo visiškoje tamsoje… Kol džiaugiausi snieguolių baltais žiedais, prašvilpia virš galvos gal 30 pempių. Spėju pamatyti tik baltas papilves ir labai griežtus sparnų siluetus, bet pralekia lyg švilpiantis viesulas. Dabar žinosiu, kad pempių migraciją galima atspėti ir per rūką, nes tas sparnų švilpimas visai ne toks kaip klykuolių, kryžiasnapių ar alksninukų. LRT radijo laidoje „Gamta – visų namai“ Jūratė Zarankaitė iš Juodkrantės sako, kad ir karvelių keršulių migracijos garsas yra ypatingas, tarsi viesulo ūžimas. Niekada negirdėjau… Šį pavasarį paaiškėja dar viena keistenybė: žiemą po stora sniego storyme pilkieji pelėnai prirausė nepaprastai daug urvų, Vietomis net koja prasmenga į tuos urvus. Ir aplink medelius bei krūmus, pasodintus rudenį, daug urvų. Tuos urvelius arti kamienų reikia nedelsiant apmindyti, nes tokia aeracija dar neprigijusioms šaknims labai negerai.
Balandžio pradžioje jau matyti, kad kai kuriems introducentams žiema buvo sunki. Truputį apšalo gebenė ir europinis pūkenis, o citrinvytis visai prapuolė. Ant žemės gulinti nulaužta didžiulė juodalksnio viršūnė žydi – tik užkliudyk menką šakelę ir pasklinda gelsvai žalių žiedadulkių debesėlis. Balandžio 10 dieną sužydi smailialapis karklas, bet bitės negali imti nei nektaro, nei žiedadulkių, nes pučia šaltas šiaurės vėjas. Žydi ir blindės, ir geltonosios sedulos, o vabzdžiai neūžia aplink jų žiedynus. Balandžio 21-ąją pirmasis gegutės kukavimas Ir kukutis jau upsi. Smiltpievėse geltonuoja smiltyninių sidabražolių žiedai, prie upelių baltuoja plukės. Kieme atsirado vienas žvirblis, maitinasi vogdamas kruopas iš Gaurono dubenėlio. Žiemą nebuvo Liškiavoje nė vieno žvirblio. Keistai elgiasi tie žvirbliai, tas vienišius, vis striksintis aplink šuns lakataušę irgi griauna visas vadovėlines tiesas apie šią sinantropinę rūšį, kuri lyg tai turėtų gyvuoti bendruomenėse. Šiemet dirvose labai daug žydinčių persinių veronikų. Ir prieš dešimtį metų, ir prieš metus šių ne mūsų krašto augalėlių atsirasdavo labai mažai, o dabar tokį jų žydėjimą galima įvertinti kaip staigią bangą, nesivarginant paieškoti tokio reiškinio priežasčių… Iš gelsvo smėlio kyla labai estetiški rudieji ausūniai, valgomi trapūs pavasariniai grybai. Ir didieji šliužai atsirado. Bet per Jurgines vėl sniegas ir kruša. Ir pirmoji perkūnija. Balandžio 26-ąją vėl sniegas ir kruša. Jau aišku, kad balandis šiemet bus apibūdintas kaip šaltas. Pavasario žingsniai pastebimai sustojo. Neatsiranda nauja žaluma, gal tik šventagaršvės, garšvos ir įvairūs česnakai tokio laikino atšalimo nebijo.
Gamtininkai bando priešintis stumbrų perkėlimui iš Panevėžio krašto į Dzūkiją, bet rimtos diskusijos jau negali būti, nes brangiai kainuojanti tvora jau statoma, jau iškastas ir tvenkinys, kuris Stėgalios pelkėtų miškų kraštovaizdyje atrodo kaip tikras svetimkūnis. Taip net ir saugomose teritorijose netenkame pirmykštės Gamtos, taip tarsi ir nejučia priešinamės 1992-ųjų metų Rio de Žaneiro Biologinės įvairovės konvencijai, kurią 1995 m. ratifikavo ir Lietuvos respublikos Seimas. (Šioje konvencijoje akcentuojama natūralių, nemelioruotų miškų svarba kraštovaizdyje.) Paskutinę balandžio dieną pražysta kvapioji stumbražolė.
Gegužės pradžioje staiga pasirodo kūginiai briedžiukai, kieme, po obelimis juoduoja net 20 didokų briedžiukų, jie labai simetriški ir estetiški, net gaila pjauti, nors yra valgomi. Gegužės tryliktoji – meilės deivės Mildos šventė. (Būtent šiandien, Mildos dieną, pradėjo švilpauti volungė.) Mums Mildos diena turėtų būti svarbesnė už švento Valentino dieną, kurią lyg ir prisimename vasario 14-ąją. Archeologai yra suradę skulptūrų, kuriose pavaizduota gamtmeldžių deivė Milda. Įdomiai šią deivę aprašo poetas Stasys Stacevičius eseistikos knygoje „Milda supaisys“.
Jau labai reikia lietaus. Balandis buvo šaltas, o gegužė sausa. Vingiorykščių pievoje (ji visai šalia Liškiavos architektūrinio komplekso) jau prapuolė raudonoji gegūnė – Lietuvos raudonosios knygos rūšis. Tai, žinoma, yra trijų praėjusių sausringų vasarų pasekmė. Tarsi ir nedidelė netektis, bet ir vingiorykštės šioje pievoje jau skurdžios. Šitaip pamažu dingsta mūsų floros autochtoninės rūšys, o kokie nors atėjūnai baltažiedžiai vikmedžiai plinta be saiko. Labai gaila apleistų viensėdžių miškuose ir pamiškėse, kur tie baisiai dygliuoti ir labai aukšti vikmedžiai (dabar juos reikia vadinti baltažiedėmis robinijomis) viską greitai užgožia, iškildami daug aukščiau už vaismedžius. Plinta robinijos šakninėmis atžalomis, tai ir yra blogiausia, įrašymas į naikintinų rūšių sąrašą yra tiktai būsimos kovos pradžia. Kova, beje, tokia pat sunki kaip ir su uosialapiais klevais. Svarbiausia būtų neįsileisti panašių invazinių medžių bei krūmų į sodybas ir vasarnamių aplinką, eiti aplink savo valdas atidžiai žvalgantis – kol nepageidaujamas daigas mažas, nesunku pakirsti jam šaknis aštriu kastuvu. O jau teko girdėti, kad mūsų krašte pradeda atsirasti ir kaktusai, matyt, pabėga iš šiltnamiuose auginamų kolekcijų ir įsitvirtina slaptose vietose, kur ypatingas mikroklimatas. Tokiais atsitikimais pradžioje turbūt džiaugsimės kaip ir vapsvavoriais ar maldininkais, tiktai reikėtų nedelsiant pasirūpinti, kad tie pionieriai kaktusai būtų be dyglių, nes Lietuvoje nėra kupranugarių, nuo kurių šie egzotiški sukulentai ir ginasi būtent dygliais. Tokiu būdu kaktusas gina sukauptą drėgmę, per sausras ta drėgmė reikalinga jam pačiam.
Gegužės 22-ąją, Biologinės įvairovės dieną, – netikėta talka Liškiavoje. Aidas, Gediminas ir Elzė net pašūkaudami ir vienas kitą padrąsindami rauna uosialapius klevus, labai suvešėjusius tarp tvarto ir daržinės. Štai kada paaiškėja, kad švediškas kastuvas, nors ir sunkus, yra patikimas darbo pabūklas – gali ne tiktai kasti, bet ir versti su juo lyg su dalba. Buvę šios sodybos šeimininkai augino daug avių, kurios apgraužė vaismedžių ir paprastųjų klevų ir gluosnių kamienus, o invazinių uosialapių klevų nelietė. Reikia juos rauti, praėjusią vasarą nužievinom aukštus kamienus, tris kartus kirpom visas atžalas, kad nevyktų fotosintezė ir šaknys negautų jokių medžiagų, gi šiemet visi stuobriai vėl pradeda žaliuoti. Gražu žiūrėti kaip dirba jaunimas. O aš pats tik ir galiu dabar žiūrėti klibikščiodamas su dviem lazdomis. Prieš keturias dienas angiochirurgas Artūras Mackevičius Lazdynų universitetinėje ligoninėje operavo kairės mano kojos venas, esu suvystytas elastiniais bintais, nejudrus lyg pilnos metamorfozės lėliukė, bet iš lėto klibikščiuoti galiu. Vėl įsitikinu, kad kaime ir sirgti, ir sveikti geriau nei mieste, vis galiu šį tą ir pamatyti, ir išgirsti…
Priešpaskutinę gegužės dieną vaikštau jau neblogai, ir galiu pažvelgti į įspūdingąją dygliuotąją kardažolę, išsikerojusią Retųjų augalų sklype ant aukšto Vaikšnoro Ravo kranto. Ir kaip gaila, kad ją labai užpuolė blakės. Apkibo rusvos blakės visą didžiulį augalą sparnuotais ir dygliuotais stiebais. Smarkiai sujudinus, blakės krenta žemėn, bet kardažolė jau džiūsta, jau nebesužydės. Gali būti, kad šis vis dar įspūdingas svetimšalio augalo egzempliorius yra paskutinis Dzūkijoje, o gal ir Lietuvoje. Jis nėra invazinis, jo statusas visą laiką buvo keistas: regresuojantis adventyvas. Gal prieš 30 metų botanikai bandė suskaičiuoti šio tikrai reto įspūdingo augalo radavietes ir surado jų tiktai šešiolika. Apie tai buvo rašyta, tarsi klausiant, ką su ta kardažole reikia daryti. O ji ir toliau regresavo, svarbiausia, kad jos sėklos labai nedaigios, o vegetatyviškai nesidaugina. Merkinėje, netoli Nemuno, prie karvių takų, vedančių link Straujos, laikėsi didelė kardažolių populiacija. Ten rinkau sėklas ir sėjau Sode prie Krūčiaus. Iš tūkstančio sėklų pasirodo tik vienas daigelis, o jis turi dar peržiemoti, nes kardažolė yra dvimetė. Kai karvių Merkinėje neliko, prapuolė ir kardažolės. Ir štai jis, galbūt paskutinis dygliuotosios kardažolės egzempliorius, kurį visiškai iščiulpė blakės. Reikia bent prisiminti, kad etnologas profesorius Kazimieras Mošinskis yra įdomiai rašęs, kodėl visi dygliuoti augalai katalikiškuose kraštuose turi ryšį su piktosiomis dvasiomis.
… Paskutinąją kalendorinio pavasario dieną Sode prie Krūčiaus lankosi LRT radijo žurnalisė Giedrė Čiužaitė. Jos kuriama internetinė laida vadinasi „Suolelis miške“. Vaikštome, žiūrime ir kalbamės beveik keturias valandas. Nedažnai taip atsitinka, kad į savo kasdieninius takus ir į augalus bei medžius galiu pažvelgti truputį kitaip. Klausimai (ir apie Gamtą, ir apie gyvenimą) yra tiek pat svarbūs kaip ir atsakymai. Ypač tada, kai tiems klausimams ruošiamasi. Jau esu rašęs, kad LRT radijas šiuo metu yra rimčiausia radijo stotis.
… O vasaros ženklų nėra. Joks erškėtis dar nepražydo, gi pavasariniai efemeroidai vis dar labai gyvybingi.
Henriko Gudavičiaus nuotraukos.
