Kada buvo didysis Misisipės potvynis (1)?
Žvilgsnis į 2021-ųjų gamtos keistenybes, anomalijas ir atradimus
Ant kuplesnių pušelių, ant kadagių ir tankesnių krūmų puraus sniego kepurės kol kas nepavojingos, bet kai prasideda atlydys ir šlapdriba, krūmai linksta iki žemės, o medžiai lūžta.
Tradicinis žvilgsnis, kai artėja metų pabaiga. Bet kodėl šį kartą tarsi nutolstame nuo Lietuvos? O gal priartėja tolimas Amerikos kontinentas? Taip, matyt, dabar gali būti todėl, kad aktualiausius Žemės gyvavimo klausimus analizuojančios knygos labai greitai išverčiamos į lietuvių kalbą. Štai pasirodė Davido Walace – Wels „Negyvenama Žemė. Ateities istorija“, ir toji užjūrio šalis Amerika tikrai priartėja. Niūri, tikrai nelinksma knyga, skirta opiausiam šių dienų klausimui – globaliam klimato atšilimui. Tarsi ir netikėtai paaiškėja, kad ta turtingiausia JAV valstija Kalifornija atsirado… dykumoje. Svajonių miestas Los Andželas iškilo irgi dykumoje. Todėl nereikia stebėtis, rašo šios knygos autorius, kad šitos moderniausios žmonių buveinės vis dega ir dega. Laukiniai gaisrai didmiesčiuose dabar jau dažnas Amerikos reiškinys. Australija irgi dega todėl, kad šios šalies didmiesčiai – kurortai prie jūros – labai prabangūs.
O Misisipę mums bet kada gali priartinti nepaprastai įtaigus Wiliamo Folknerio romanas „Jeruzale, jeigu tave užmirščiau“. (Patikėkime, ką sakydavo filosofas Arvydas Šliogeris: „… kodėl aš turiu skubėti į kokias nors pramogas, jei galiu skaityti Wiljamą Folknerį?“.)
Didysis Misisipės potvynis buvo 1927 metais Bet šitokios Gamtos katastrofos dabar pradėjo kartotis vis dažniau. Jei žmonės neatsisakys bereikalingos prabangos, jei net ir turtingos valstybės vis dar degins akmens anglį, jau po 20 metų daug mūsų planetos miestų atsidurs po vandeniu… Lietuvos kraštovaizdis, rodos, ramus, o užtenka prisiminti, kad iki Ledinuotojo vandenyno (ten jau dabar tirpsta ledkalniai, o tundroje atitirpsta amžinas įšalas ir į atmosferą pakyla įšale buvęs metanas) tiktai viena valanda kelio skrendant lėktuvu, ir paaiškės, kad esame visai netoli nuo didelio pavojaus židinių… Skaitant knygą „Negyvenama Žemė. Ateities istorija“ skaudžiausias mums gali pasirodyti Australijos istorijos bei ekonomikos pavyzdys. Aštuonioliktajame amžiuje europiečiai Australijos salą atrado lyg pasakų šalį, kurioje aborigenai lengvai išgąsdinami ir milžiniški plotai užgrobiami be vargo. Netrukus paaiškėjo, kad šitame žemyne slepiasi didžiuliai akmens anglies, naftos, įvairiausių metalų rūdos klodai, paaiškėjo, kad ateiviams dirbti nereikia, užtenka tiktai vadovauti ir planuoti. Ar protinga buvo civilizacijos kryptis šiuose didžiuliuose plotuose? Štai kas rašoma knygoje „Negyvenama žemė“: „Australija buvo įkurdinta negailestingai suniokojus jai būdingą kraštovaizdį, todėl joje įsikurti, kad ir kokiomis moderniomis ambicijomis vadovaujantis, visada reiškė riziką – šiuo metu viskuo aptekusi Australijos visuomenė gyvena ant labai atšiaurios ir ekologiškai sudėtingos žemės. 2011 metais užteko vienos karščio bangos, kad žūtų daugybė medžių, koralai pradėtų blukti, augalai – nykti, paukščių populiacijos – mažėti, dramatiškai išaugtų kai kurių vabzdžių populiacijos ir iš esmės imtų keistis vandenų ir sausumos ekosistemos. Šalyje įvedus anglies dvideginio mokestį, šių dujų emisijos sumažėjo, bet dėl politinio spaudimo mokestis buvo atšauktas, taigi emisijos ir vėl išaugo“.
Žvelgiant į šitokią situaciją iš toliau kyla labai paprastas, bet esminis klausimas: kaip dabar gali jaustis šios šalies žmonės didmiesčiuose prie vandenyno, kai visame žemyne – smėlio pūgos, nesutramdomi gaisrai ir skurdokas aborigenų gyvenimas? Juk vis tiek aišku, kad šitokia civilizacijos pažanga yra mitas. Galima paskaičiuoti, kiek daug elektros vidutiniškai tenka vienam gyventojui, galima pasidžiaugti, kad su Gamtos stichija sėkmingai kovoja visokie pareigūnai bei technika, vis tiek bus aišku, kad liūto dalis šitokio judėjimo energijos išgaruoja kaip entropija. Sukuriama energija, pamirštant tvarumo dėsnius, o išnaudojama ta energija, kariaujant su Gamtos stichija, paleidžiant tą energiją į atmosferą.
ŽIEMA
Sausio 6-ąją Dzūkijoje pridrėbė daug šlapio sniego, daugiau nei 20 centimetrų. Sausio 11-ąją sinoptikai jau praneša, kad visa Lietuva žiemiškai balta. Bet žemė – be įšalo. Štai taip ir prasideda anomalijos. Tokiu baltu sniegu gali džiaugtis tik vaikai ir tie, kurie nuolat „sėdi ant bruko“. Sodininkai, gėlininkai bei daržininkai dabar jau turėtų atidengti kai kuriuos daugiamečius augalus, nes jie jau dūsta. Ir žieminių javų žiemojimo pradžia labai sunki. O radijas sako, kad Ispanijoje sniego danga jau vienas metras.
Einu Botaniniu taku ir matau, kiek daug prikritę aplaužytų klevų sparnavaisių. Sėklelių nebėra, tik suplėšytos sėklų burės. Aišku, kad šitaip maitinasi juodagalvės sniegenos. O prie didelio putino krūmo sniegas tarsi kruvinas. Ir čia sniegenų darbas: iš sultingų uogų jos išrinko sėklas, o rūgštūs ryškiai raudoni mėsdrai krito ant sniego. Staiga pažvelgus atrodo kraupiai, tuoj pat asociacija su krauju, kuris suvilgė žemę Vasilijaus Šukšino apysakoje „Putine raudonasai“. Tragiška, labai rusiška literatūra apie žmogui skirtą kančią: kentėk kalėjime, kentėk išėjęs į laisvę ir žūk nuo buvusių sėbrų peilio vien todėl, kad toje laisvėje panorai būti doru žmogum.
Sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena. Vakar Dzūkijos nacionalinio parko Veidaknygėje – trys tekstai apie naktinius žygius prie Kazimieraičio slėptuvės, prie Skroblaus upelio netoli Mažosios Rudnios. Šio tradicinio kasmetinio žygio pradžia yra 1993 metai. Ėjome tada trise: aš, Rimantas Krupickas ir Bronius Vaičiulis. Tai, beje, jau istorija, kurią užfiksavo Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdis (LKKĮS), apie tai „Liaudies kultūroje“ (2018 – 4) rašė šio sambūrio pirmininke dr. Aistė Petrauskienė. Tradicija nenutrūko, dabar sausio 13-osios naktiniams žygiams vadovauja Romas Norkūnas.
Visą dieną sninga O naktį smarkiai atšalo. Sušalusio sniego apdraba jau lenkia medelius bei krūmus iki žemės, ypač gaila kadagių. Sausio 17-ąją net 22 laipsniai šalčio. Skambina Algimantas Černiauskas ir primena, kad reikia ruošti naują, jau 117-ąjį „Šalcinio“ numerį. O aš jam sakau: nuklampok kaip nors į Šilingės upelio žemupį ir užfiksuok, kaip atrodo šio kalnų upelio rėvos bei kriokliai. Kaip apledėja didžiuliai akmenys, kai tokia veržli srovė ir taip smarkiai šąla. Šitaip vienas kitą paraginę galim toliau sėdėti prie tų darbų, kurie liko nebaigti 2020-aisiais. Bet mums ir be raginimo aišku, kad ir metraštininkai, ir laukinės Gamtos bei kultūrinio kraštovaizdžio fotografai privalo judėti žiemą vasarą, juk dažnai ką nors svarbaus tenka pamatyti visai atsitiktinai, jei tik netyčia patenki į tą vietą, kur kas nors svarbaus atsitinka irgi visai atsitiktinai.
O Nemunas laisvas. Didelis ir labai tamsus, kai žvelgi nuo aukštų kalvų. Sausio 25-ąją vėl šlapias sniegas iš dangaus. Prasideda nedidelės, lokalios stichinės nelaimės ten, kur liauni medeliai ir krūmai dar neišsilaisvino nuo sušalusio sniego naštos. Lūžta ne tiktai medžiai, bet ir stogai, dingsta elektra, nes laidus miško proskynose nutraukia griūvantys medžiai. Sausio 27-ąją vėl sninga. Rytą neatsidaro lauko durys, daug šlapio sunkaus sniego ant laiptų. Reiktų skambinti kaimynui, kad ateitų atkasti, bet nėra ryšio. Nėra ir vandens, kai dingsta elektra, neveikia ir vandentiekis Liškiavoje. Šiaip taip išsiveržus iš pirkios į kiemą, arbatos galima išsivirti iš sniego. Ir prisiminti, kaip iš daug baisesnių situacijų rasdavo išeitį garsusis Vladimiro Arsenjevo vedlys Dersu Uzala. Kai jam visiškai sušalo rankos, ir pirštai nebenulaikė degtuko, o kirvį dar galėjo valdyti, vienu smūgiu Dersu Uzala nukovė savo elnią, susišildė rankas žvėries viduriuose, įžiebė degtuką ir užkūrė laužą. Gaila ištikimojo talkininko ir draugo elnio, bet šitoks vedlio elgesys Sibiro taigoje buvo egzistencinis. Laužas išgelbsti ne jį vieną, sušalę buvo visi ekspedicijos vyrai, ir tiktai patyręs vedlys sugebėjo užmušti kirvio pentimi elnią – ne jėga reikalinga ir ne ištvermė, o patirtis ir žinojimas, kur yra jautriausia vieta. O juk šitaip gyveno ir Misisipės čiabuviai per 1927-ųjų potvynį. Toje sunkiai įsivaizduojamoje upės vandenų stichijoje, kai neaišku, kur galėtų būti krantai ir netgi nežinia į kurią pusę veržiasi srovė, jie medžioja krokodilus, ir tai yra vienintelis šansas išlikti. O durti tam grėsmingam žvėriui, priplaukus prie jo menku laiveliu, iš karto būtina tiesiai į širdį, nes kito tokio egzistencinio judesio tau nebus leista padaryti – krokodilas taip pat aršiai kovoja dėl savo gyvybės.
… Atlydys. Sniego iki pakinklių. Sunkiai klampoju pagrindine Švento Dominyko gatvele, nematau jokio pėdsako Klampoju su ilgaauliais guminiais, į aulus primurdęs daug laikraščių, kad nelįstų ten sniegas. (Štai kada supranti, kad žinios iš laikraščių ir senų žurnalų yra geriau už tas žinias, kurios ateina eteriu.) Servitutinio keliuko nebegalima atpažinti, iš abiejų pusių iki pat žemės nulinkusios pušelės ir beržai. Tenka krūpštintis aplinkui, senmiškiu, pro Teplioriaus sėdzybą. Kol atklampoju iki Vaikšnoro Ravo, nugara jau šlapia, širdis kala tarsi maratoną bėgant. Iš gilios raguvos pakyla dvi jerubės. Smagiai kyla parpdamos, šitaip moka tik šitos miško vištelės. Netoli ir nuskrenda, slepiasi po žaliomis senos eglės šakomis. Matyt, raguvos šaltinyje jos ieškojo moliuskų, o po šimtamete egle irgi kažką suras. Be to, jerubės dabar turėtų lesti beržo pumpurus. Ana, senų beržų viršūnėse triukšmauja amaliniai strazdai, jie lesa amalo uogų sėklas. Danguje net keturi juodvarniai, o čižylos purpčioja didžiulio putinalapio pūslenio tankmėje, tikriausiai irgi kažką randa. Visi žyvinasi kaip išmano, kaip išmokė juos evoliucijos tūkstantmečiai.
Vasario 4-ąją sninga ir pusto. Bet elektra atsiranda. „Merkio kraštas“ rašo, kad Kapiniškių kaime elektros nebuvo 10 parų. Vasario 7-ąją net 24 laipsniai šalčio. Užšąla Nemunas. Jau po truputį byra eglių sėklos su persišviečiančiomis burėmis. Kai kurie grūdlesiai paukšteliai minta tomis sėklomis. Be to, gudobelių krūmuose dar yra užsilikusių vaisiukų. Sunoko ir juodalksnių juodos sėklos, jas labiausiai kulia alksninukai… Vasario 14-ąją jau galim užsirašyti, kad stiprus šaltis laikosi dvylika parų… Nedidelis atšilimas – ir vėl dvidešimties laipsnių šaltis. Bet vasario 25-ąją net vienuolika laipsnių šilumos. Skraido bitės. Nemunas laisvas. Bet krūmai ir kai kurie medeliai tebėra prispausti sniego. Aukštas, išsikerojęs smailialapis karklas visas guli po sniegu. Atkasu šlapią sniegą, bet medis nė kiek nejuda, nes plonosios šakelės prišalusios prie žemės. Labiausiai gaila kadagių.
Paskutinę kalendorinės žiemos dieną – šeši laipsniai šilumos Sniegas tirpsta greitai, o pavasarinių vandens srautų nėra, nes žemė neįšalusi. Todėl klimatologai jau prognozuoja, kad upės iš krantų neišsilies, nors miškuose sniego daug.
Henriko Gudavičiaus nuotraukos
