Fenologinė vasara vėluoja, nes balandis buvo šaltas ir sausas, o gegužės šalnos pavasario žingsnius irgi sustabdė. Radastos sužydi tiktai birželio 6-ąją. Erškėčių žydėjimas (radasta yra ypatingas erškėtis) visada praneša apie vasarą, apie naują žiedų bangą. Kitas labai patikimas fenologinės vasaros ženklas yra rugių žydėjimas. Jei pavasaris normalus, rugiai sužydi pirmosiomis birželio dienomis. Būtent tokiu laiku atsirasdavo ir pirmoji baravykų banga – pasirodydavo šviesūs baravykėliai beržynuose. Dabar šitokios grybautės jau niekas nesitiki, nežinau, ar kas nors yra paaiškinęs tokią permainą.
Vis dėlto šiemet yra viena staigmena, keičianti mūsų supratimą apie melsvąjį gencijoną, retą Raudonosios knygos rūšį, į saugomų augalų sąrašus įrašytą jau 1962 m. Šio tikrai įspūdingo žolyno biologija yra aiški: auga tiktai karbonatų turinčiuose pievose, sunkiai prigyja persodinamas, dauginasi tiktai sėklomis. Sėklos, beje, labai smulkios, be burių ir be parašiutėlių. Ir štai: jauname savaiminiame pušynėlyje, kur prieš 15 metų dar buvo auginamos bulvės – vešlus melsvojo gencijono krūmelis. Dirvožemis labai skurdus, be karbonatų, todėl laukas ir buvo apleistas, atsirado pušynėlis, kol kas nė karto neugdytas, labai tankus. Aišku, kad visiškame pavėsyje gencijonas neturi jokių perspektyvų. Persodinu jį į atviresnę pamiškę. Sodindamas, žinoma, prisimenu Veisiejų regioniniame parke girdėtą hipotezę: šis augalas ne tiktai kalkingo dirvožemio reikalauja, bet yra prisirišęs prie savo kaimynų, todėl persodinti sunku… Gal prieš 20 metų atsivežiau į Liškiavą vieną gencijono krūmelį su didele velėna iš kairiojo Kreisos upelio kranto, iš kadagiais apaugusių Ricielių kalvų. Gencijonų ten labai daug, bet įdomiausia, kad aptikau tame kadagyne ir Beržininkų ananasines obelis, kurios, matyt, atkeliavo iš Ignalinos krašto. Po kelerių metų žygiavome per tas kalvas su botaniku Mindaugu Lapele, ir jis taip pat stebėjosi tokia turtinga augalų bendrija: žvyrynai ir smiltpievės, o auga gencijonai, čiobreliai, kadagiai, gudobelės, šunobelės, bajorės, žvaigždūnės ir mažai sulaukėjusios naminės obelys, nors artimiausia profesoriaus Vinco Aurylos tėvų sodybvietė sunkiai atrandama gal už kilometro, prie Koštano Ravo… Kreisos kalvų gencijonas prigijo Liškiavoje, Sode prie Krūčiaus, sužydėjo, ir štai jau net trijuose vietose suradau naujus augalus. Plinta sėklomis melsvasis gencijonas pats, bet labai lėtai. Keletą kartų tas labai smulkias rudas sėkliukes esu sėjęs į daržo lysves – neišdygo nė vienas augalas. Taip dažniausiai būna ir su kalninių arnikų sėklomis – darže jos nesudygsta, o miške sudygsta. Šventagaršvės gerai sudygsta irgi tik pačios pasisėjusios.
Tokia vasaros pradžia. Bet yra ir liūdnesnių atsitikimų: ant miško keliuko guli negyvas gluodenas. Apžiūriu atidžiai, jokių sužeidimų nėra, ir skruzdėlės dar jo neužpuolė. Niekaip nesužinosi, kas kaltas. Dabar labai retai matau šį roplį, mažėjimo tendencija aiški, galvoju, kad reikia jį įrašyti į Raudonąją knygą. Gyvūnas gražus ir taikus, o priešų, matyt, turi. Mažai šiemet matau ir varlių, dingo iš tvenkinėlio visos žaliosios kūdrinės varlės, o pievinių varlių labai sumažėjo. Birželio 5-ąją, Pasaulinę aplinkos apsaugos dieną, lyg ir prasideda nauja žiedų banga: sužydi burbuliai, lieknosios plukės, smaliukės, veigelos, vaisginos, dekoratyviniai česnakai, nusvirusiosios naktižiedės. Iš tikrųjų kai kurie šie žiedai yra pavasariniai, bet pavėlavę. O šalia jau peržydėjusios auksuotosios radiolės buveinės (ši vieta lyg ir slepiama, nes šio žolyno šaknis labai brangi) netikėtai atsiranda pelėžirnis labai tvirtu stiebu. Pelėžirnio gentis didelė, net 14 rūšių auga Lietuvoje, dvi rūšys yra Raudonojoje knygoje. Labiausiai žinomas yra kvapusis pelėžirnis, auginamas darželiuose ir vadinamas kvepiančiuoju žirniuku. Gi žirnialapio pelėžirnio populiacija kol kas žinoma tiktai viena, Kalvarijos savivaldybėje. Tiksli vieta nenurodyta, jokiuose dokumentuose nerasime parašyta, ar atrastą retenybę reikia slėpti ar saikingai reklamuoti, tikintis, kad žmonės jau supranta, kodėl retosioms rūšims reikalinga pagarba ir apsauga. Viskas priklauso nuo vietos sąlygų. Jeigu augavietė atvira ir nesaugi, slėpti turbūt netikslinga, botanikai turėtų pasitelkti vietinės bendruomenės entuziastus, kuriems nesunku stebėti, ar į saugotiną buveinę nesibrauna akla technika… O jeigu ir čia, prie Krūčiaus, stebuklingai atsirado žirnialapis pelėžirnis? Nuo geltonžiedžio pelėžirnio, kuris taip pat turi tvirtą stiebą, šis naujokas skiriasi. Reikia laukti, kol pražydės, nors jau dabar matyti, kad stiebo tvirtumas yra svarbus požymis, nes dauguma pelėžirnių aukštyn gali kilti tiktai tada, kai šalia atsiranda patikima atrama.
O prie laužavietės netikėtai sužydi smiltyniniai perluočiai. Pirmą kartą matau čia šiuos gražius augalus iš gausios pupinių šeimos. Pievelėje prie laužavietės jau auga penkios augalų rūšys, kurių prieš 10 metų nebuvo. Kai kuriuos augalus sodinau, kiti atsirado patys. Svarbu pagloboti geruosius ir neįsileisti agresyvių invazinių. Net ir plaukuotoji viksva, greitai plintanti šakniastiebiais ne tiktai pievose, bet ir daržuose, aikštelėje prie laužavietės ir miško baldų dabar yra nepageidaujama. Tegu žydi baltieji dobilai, šliaužiantieji čiobreliai, didžiažiedės rusmenės, kalniniai skareniai. Todėl ir šitą perluočių būrelį apsaugau labai paprastai – įkalu keturis kuoliukus iš visų pusių. Tokius paprastus darbus galima vadinti mažąja gamtotvarka, kuriai nereikia jokių projektų nei finansų.
Birželio vidurys – be vasariškos šilumos. Tris dienas stropiai dirba prie Krūčiaus prancūzai savanoriai. Veža jie karučiais akmenis į driežariumą, rauna invazines kanadines rykštenes, labai agresyvius smiltyninius lendrūnus, paprastąsias gervuoges, smarkiai plintančias net smiltpievėse, bet niekada nederančias. Birželio 20-ąją jau galima pastebėti, kad prasideda nauja žiedų banga: žydi jazminai, palemonai, miškinės lelijos, dvispalviai raženiai, pelkinės vingiorykštės. Prie pirties šulinėlio ilgai stebiu, kaip nedidelis žaltys bando praryti didelę varlę. Pirmą kartą matau tokį įsiutusį žaltį. Jo įniršį išduoda visas kūnas, o ypač uodega, kuri, pasirodo, gali būti mojuojama lyg botagas. Kaip nutolsta žmonių pasakojimai apie tai, kad žaltys judina liežuvį ir užhipnotizuoja varlę, kuri pati eina į jo nasrus. Šitas žaltys yra apžiojęs abi užpakalines varlės kojas ir vis ryja po milimetrą. Varlės akys išsprogusios, bet ji tarsi negyva. Fotografuodamas slinkau po truputį artyn, sprandą sugėlė uodai. Staiga žaltys mane pamatė, išvėmė varlę ir dingo žolėse. O varlė – nė krust. Užpakalinės kojos ištiestos ir apčiulptos, bet joks gyvybiškai svarbus organas nepažeistas. Gal varlė žuvo nuo streso? Bet svarbiausias klausimas išlieka toks: kaip žaltys sugebėjo iš karto sugriebti už abiejų užpakalinių kojų. Atrodo, kad sausumoje to padaryti neįmanoma. Vanduo, tiesa, netoli, čia pat nedidelis šulinėlis, sklidinas vandens. Tame šulinėlyje ilgiau ar trumpiau yra gyvenę tokie įprasti ir net egzotiški gyvūnai: velniaplaukiai (ilgos baltos spalvos kirmėlės, plaukia gražiai vingiuodamos), sukučiai, vandeninės blakės – čiuožikai, dusios, didžiosios kumeldėlės. Per karščius visada būna varlės, kartais užklysta ir žaltys.
Nuo birželio 26 d. iki liepos 2 d. – dideli karščiai. Visą savaitę termometras kasdien rodo daugiau nei 30 laipsnių. Labai staiga sunoksta žemuogės gilių raguvų šlaituose, kelminių paparčių pavėsiuose. Liepos pradžioje sužydi didžiosios rusmenės, alpiniai dobilai, tamsialapiai skiautalūpiai, pakrūminiai ir didžiažiedžiai katilėliai. Šimtametė Markelevičienės liepa kvapnius žiedus išskleidžia tiktai liepos trečią dieną. Tą pačią dieną šalia Liškiavos, pietiniame smiltpievės šlaite, sumėlynuoja stepiniai šalavijai – ateiviai iš stepių, įsikuriantys labai šiltose vietose, todėl ir neplintantys, nesukeliantys mums jokių bėdų Mūsų krašto čiabuvis pievinis šalavijas jau išbarstė sėklas, o stepinis sužydėjo tik dabar. Tai rodo, kokios skirtingos yra šios vienos genties rūšys. Netoli stepinių šalavijų, Šreberio viksvų pievoje, plasnoja baltataškės pleštekės. Jos lekia nuo vieno bajorės žiedo prie kito, plevena labai greitai – toks polėkis būdingas ne tiktai pleštekių, bet ir sklandūnų šeimai (machaonams, apolonams), šitaip ir skiriasi šios drugių šeimos nuo įprastų, dažnai matomų baltukų, satyrų, mėlynukų, marguolių ir, žinoma, nuo naktinių drugių. Baltataškės pleštekės atkeliauja iš Azijos, mūsų krašte matomos ne kasmet… Šiemet atsirado labai daug plačialapių skiautalūpių. Kai kurie gerokai nutolsta nuo savo rūšiai būdingų parametrų, jų lapai ne platūs, o beveik lancetiški, panašūs į tamsialapių skiautalūpių lapus. Orchidinių šeimoje yra daug tokių keistenybių.
Liepos viduryje sulaukiame gero lietaus. Pradeda dygti lepeškos (voveraitės), pasirodo ir žvynabudės, ir ropliaodžiai kukurdvelkiai. Lietaus visiems reikia, bet kai daug prilyja, kai pakyla vėjai, kai kurie augalai pradeda griūti, nes pažliugusioje žemėje šaknys nebesugeba išlaikyti vešlesnių skėtinių žolynų ar krūmų. Reikia pririšti prie kuolų vijokliškai atrodančius auksuotuosius serbentus, sėklinius pastarnokus, išbujojusius dekoratyvinius česnakus, vaistines šventagaršves, kurios jau pradeda barstyti sunokusias sėklas. Gulinčių augalų pakėlimas – ne tiktai estetika, bet ir rūpestis, kad žolynai išsaugotų sugebėjimą kuo toliau išbarstyti sėklas. Gi išgriuvęs augalas gali ir visai nesubrandinti sėklų.
Šių metų vasara Sode prie Krūčiaus lyg ir išskirtinė, nes pradėjome rimčiau kovoti su agresyviomis invazinėmis rūšimis. Savanoris Lukas iškirpo sekatoriumi visus raukšlėtalapius erškėčius, ir tada paaiškėjo, kad labai tankiame jų sąžalyne slėpėsi jokio pavėsio nebijančios mažosios žiemės, kurias sodiečiai vadina berlinkomis, bervinkomis, žieminėmis mirtomis. Sinonimų gausa rodo, kad augalas žinomas, nuo seno auginamas darželiuose ir kapinėse. Bet dabar pastebima ryški plitimo tendencija, todėl jau reikia su ja kovoti. Kova nelengva, šliaužiantis žiemės stiebas labai greitai išleidžia šakneles, taip atsiranda naujas augalas, kuris ir vėl plinta. Tokia yra ir šliaužiančiojo čiobrelio biologija, tiktai jo ekologinė niša gana siaura. Labai nepageidautinas ir smiltyninis lendrūnas, ir greitai plintantys ameliankiai… Bet Lukas dirbo tik dvi dienas, atostogos jam baigėsi, ir vėl išvažiavo į Insbruką, į Molekulinės biologijos institutą, ten jis yra doktorantas. Likau vienas lauke karys, nors to lauko, kur buvo labai suvešėję raukšlėtieji erškėčiai, gal tiktai 40 kvadratinių metrų. Bet kiek gyvybingų šaknų ir kiek bus vešlių šakninių atžalų. Be to, radau tų invazinių erškėčių ir prie pat Krūčiaus upelio, ir netoli laužavietės. Visus reikia iškasti. Ir nepamiršti pakontroliuoti, nes ir viena likusi šaknelė su pumpuru gali iškelti naują augalą.
O Liškiavoje, prie pirmojo prieš tris šimtus metų iškasto dominikonų tvenkinio, pražydo gražioji širdažolė. Tokia jos binarinė nomenklatūra – gražioji (Centaureum pulchellum), nes tikrai labai graži. Maži žiedeliai labai grakštūs, ryškiai raudoni, žiedkočiai ploni ploni, visas aukštas augalas atrodo grafiškas. Skėtinė širdažolė yra svarbus vaistinis augalas, o pajūrinė širdažolė įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Visos širdažolės labai retos, todėl vaistingąją skėtinę širdažolę kai kur augina daržo lysvėse.
Rugpjūčio 15-ąją sužydi didieji šilokai. Antrą kartą pradeda žydėti vaistinės kregždūnės, raudonosios sedulos, smiltyniniai sauleniai, žalsvosios naktižiedės. Kai užtenka šilumos ir drėgmės augalai ir elgiasi ne taip, kaip vadovėliuose parašyta. Jau yra gerų riešutų, bet labai daug branduolių jau išgraužė riešutinių straubliukų vikšrai. Kol ateis rugsėjis, kai jau bus galima riešutauti, gerų riešutų, matyt, neliks. Bet gražiai raudonuoja putinų ir šermukšnių uogos. O vasariniai obuoliai vėluoja sunokti, normaliais metais alyviniai obuoliai būna valgomi liepos pabaigoje, gi šį pavasarį obelys žydėjo vėlai, todėl ir jų derlius vėluoja… Rugpjūčio 25-ąją net 33 laipsniai karščio. Jau sausra. Darže sėjant baltąsias garstyčias reikia daug laistyti. Jau trečią kartą į tas pačias lysves sėju šią trumpos vegetacijos žolę, kuri yra geriausia žalioji trąša – kitais metais čia be jokių cheminių trąšų, ir be komposto puikiausiai augs pomidorai, agurkai ir moliūgai. Be to, kai sužydi tankus baltųjų garstyčių plotelis, atskrenda daug bičių ir kitokių plėviasparnių. O žalius šių augalų lapus galima valgyti kaip salotas. O sumaltos ir ypatingai paruoštos sėklos yra stiprus prieskonis.
Vasara baigiasi. Žvelgiu į gražiai žaliuojantį viridarijų, į akmens krūsnis, kurias tvarkingai sukrovė savanoriai, ir galvoju: kaip gerai, kad Lietuvoje nėra aukso. Todėl, kad tokios ir panašios naudingosios iškasenos labai greitai sugadina kraštovaizdį. O akmenis, kuriuos ūkininkai išveža iš laukų ir išverčia į pamiškes bei valstybinius miškus, reikia stropiai surinkti. Kai tų akmenų susikaups daug, galima bus pastatyti akmeninį skriptoriumą. Viridarijai (žali, maži ir uždari skvereliai, kartais vadinami žaliais kabinetais) ir skriptoriumai (knygų perrašinėjimo patalpos) viduramžiais dažnai būdavo šalia. Iš skriptoriumo išėjęs vienuolis galėjo atsikvėpti, bet jo minčių niekas neblaško, jis gali pratęsti skriptoriume pajaustą išgyvenimą. Dabar viridarijus gali turėti ir kitą funkciją – jame galima pasislėpti.
Henriko Gudavičiaus nuotraukos
