Henrikas GUDAVIČIUS

„…kad kiekvienas turėtų sau tinkantį darbą“ (1)

 Fenologo užrašai: 2022-ųjų anomalijos, keistenybės ir atradimai

Krūčiaus kranto erozija žiemą

Koks paprastas, koks aiškus palinkėjimas, sutinkant Naujuosius, 2022 metus. Ir kalba šitaip apie darbą Popiežius Pranciškus.

Darbas yra pirmoji žmogaus prievolė šiame pasaulyje – tai akcentuoja filosofas Antanas Maceina dokumentinėje apysakoje „Saulės giesmė“. Šis kūrinys apie šventąjį Pranciškų Asyžietį išleistas Brukline 1954 m., antrasis leidimas – Vilniuje 1991 m. Daug laiko praėjo, kai kurie Antano Maceinos teiginiai dabar suprantami kitaip, kai Popiežius Jonas Paulius II paskelbė encikliką „Sollicitudo Rei Socialis“, kurioje kalbama, kad žmogus nėra absoliutus valdovas visai Dievo kūrinijai. (Žr. Peter Singer „Gyvūnų išlaisvinimas“, išleido Kitos knygos 2020 m.).

Etnografai suranda daug įrodymų, kad darbas visada buvo ne tiktai prievolė, ne tiktai egzistencinė būtinybė, bet ir džiaugsmas. Audėja Stasė Vitkauskienė iš Zakavolių kaimo šitaip prisimena savo jaunystę: „Nerūpėjo niekur išvažiuoti, rūpėjo čia pasidaryt ką gražaus, savo darželyje, prie savo staklių…“ Dar ir dabar iš palėpių ištraukiami vaikiški grėbliukai, maži spragilai, ir netgi rugių kūlimo mašinėlės buvo vaikiškos. O malūnėliai kurmiams baidyti, o maži ratukai, kuriais po kiemą didesni vaikai vežiojo savo mažesnius brolius bei seseris, buvo kiekvienoje kaimo sodyboje. Visokiausi vaikų žaidimai pratino mažuosius prie būsimų darbų… O juk būna, kad ir mirštantis žmogus vis dar galvoja apie darbą. Reikalingas ir jo patarimas jaunesniems. Tai irgi yra užrašyta tautosakos knygose. Kokia, rodos, paprasta ir aiški situacija: susirenka arčiau gyvenantys giminės bei kaimynai prie mirštančiojo ir tyliai kalbasi, o tas senolis klausia, ar sugrėbė jie šieną. Išgirdęs, kad ne visi kaimynai dar baigė šienapjūtę, liepia eiti namo ir dirbti, nes šiandien dar nežada mirti, tiktai rytoj. Taip yra užrašęs inžinierius ir etnografas Ignas Končius, tai paliudija etnologė Marija Liugienė. O darbo dainos? Kaip jos atsirado, jeigu sakoma, kad daina lengvina darbą? O kodėl mergelės grėblelis būtinai raštais išrašytas? Gal darė tą grėblelį bernelis, gal pasislėpdamas dirbo ar net šventą dieną, vis apie savo mergelę galvodamas. Ir toks darbas tikrai jam nebuvo našta, tiktai džiaugsmas.

Viskas senajame mūsų kaime, tame natūriniame ūkyje, kalba apie darbą. Yra netgi toks liaudies pastebėjimas: gražiausias žmogus tada, kai dirba. Taip buvo, ir ne viskas prapuolė. Tiktai daug kas pasikeitė. Rugiapjūtės daina dainuojama ant scenos, o karklų ar liepų vyžos pinamos senųjų amatų stovyklose. Rankšluosčiai, iškelti iš senųjų kuparų, eksponuojami parodų salėse. Ir vėl viskas kalba apie paprastą darbą. Ne apie tą, kurį demonstruoja sudėtingi kombainai ir konvejeriai, o apie paprastą sodiečio darbą, kuriam reikia išmanymo, įgūdžių ir jėgos. Tada dirbantis žmogus supranta ir kitą, dirbantį šalia, tada jis gali turėti savo nuomonę apie viską, kas vyksta aplinkui. Darbas žmones sujungia į draugišką kaimo bendruomenę.

Kaip dirba gamtininkai

Jau daugelį metų iš toli ir iš arti stebiu gamtininkų darbus. Dažniausiai sakoma, kad yra du Gamtos stebėjimo būdai: pasyvus ir aktyvus. Bet kaip dažnai tie du metodai susijungia. Kai iškeliamas dirbtinis lizdas, visą vasarą galima ramiai stebėti taurių sparnuočių gyvenimą. Labai seniai dirbtinius lizdus pradėjo kelti ornitologai Eugenijus Drobelis ir Bronius Šablevičius. Kai pasiklausai, kaip rizikingai jie dirbdavo, darosi truputį šiurpu. Dabar jaunesni jų kolegos Saulius Rumbutis ir Deivis Dementavičius dirba saugiai lyg alpinistai, bet rizikos faktorius išlieka. Dvi praėjusias vasaras Sode prie Krūčiaus stebėjau, kaip medžių viršūnėse dirba savanoris Lukas Birštonas, kaip tiksliai nupjauna konkuruojančias, pavojingai išaugusias viršūnes, kaip nuo juodalksnių pavėsio apsaugo perspektyvias obelis. Svarbiausia, pasakojo Lukas, ne pakilimas aukštyn ir net ne darbas, o nusileidimas: ne už tos virvės patrauksi – krisi žemyn kaip akmuo.

Prisimenu, prieš trisdešimt metų Bronius Šablevičius ir Andrius Tumėnas prie Skroblaus upelio darė lizdą juodajam gandrui. Dirbo labai aukštai, šimtametės eglės viršūnėje. Tupinėjo jie ten ilgai, vis džyrino pjūkleliais ir pusbalsiu kalbėjosi. Aš buvau ant žemės, reikėjo prie nuleistos virvės vis rišti šakas, ir tada jos kilo aukštyn iki būsimo lizdo. Kai viskas buvo baigta, kai leidosi jie žemyn, išgirdau, ką Andriui sako Bronius: „…gerai padarėm, gražiai, aš ir pats norėčiau ten gyventi“. Ir koks buvo varėniškio ornitologo Andriaus džiaugsmas, kai atbėgo po dviejų savaičių į Darželių kaimą, kuriame tada gyvenau, ir pranešė: gyvena, kyšo iš lizdo raudonas juodojo gandro snapas… Neužmirštami tokie darbai. Svarbiausia yra tai, kad nejučia atsiranda pergyvenimas dėl šitaip priviliotų paukščių, atsiranda meilė, apie kurią gamtininkai profesionalai nekalba, jie net pyksta, kai kas nors tokį klausimą užduoda. Marius Čepulis sako tiesiai ir atvirai: „aš nemyliu Gamtos, aš ją gerbiu“. Būtų gerai, kad ir tie klausinėjantys pamažu pradėtų suprasti, kas yra pagarba. Apie tokią etiką prieš daugelį metų kalbėjo humanistas filosofas Albertas Šveiceris, apie tai rašo profesorius Peteris Singeris knygoje „Gyvūnų išlaisvinimas“.

Maži eksperimentai ne tiktai praplečia stebėtojo akiratį, bet dažniausiai ir biologinę įvairovę pagausina. Pamatei, kad ūkininkas iš lauko išmėtė į pamiškę akmenis, sukrauk juos į krūsnį, ir apsigyvens ten vikrusis driežas. O jei smėlio šlaite padarysi visai mažą atodangą, atsiras ten vapsvų, amofilų, sfeksų urveliai. Geriau, žinoma, kad atodanga būtų saulėta, kad sušiltų tie urveliai. O jeigu ant takelio paguldysi riebų lauko pelėną, atėmęs jį iš katino nasrų, po valandėlės pamatysi, kad tas negyvas pelėnas juda: suuodė gardų valgį maitvabaliai duobkasiai ir, rausdamiesi iš apačios, skuba palaidoti grobį, kol nespėjo prisiartinti mėšlavabaliai. O ką daryti, jei pamatei, kad kasmet stebimoje mažosios gegužraibės buveinėje priaugo daug mažų beržiukų, kurie jau kitais metais visiškai užpavėsins šiuos ypač retus augalus? Iškirsti reikia nedelsiant, ir nesvarbu, kad ta pamiškės pievelė yra privati valda. Pirma reikia iškirsti beržiukus, o tik paskui kalbėti su tuo ūkininku. Ir šitaip galima keliauti nuo vieno eksperimento prie kito. Pavasaris ir vasara gamtininkui yra stebėjimų, naujų įspūdžių ir juodraštinių užrašų kaupimo metas.

Žiema

Naujųjų metų rytas Liškiavoje – su stipriu parako ir dūmų kvapu. Naktį fejerverkų buvo daug. Šaudė vidurnaktį, bet kvapas išsilaiko ilgai, kai nėra vėjo.

Tolstu nuo Liškiavos. Žieminių rapsų lauke nėra sniego, ir keturios stirnos skabo žalius rapsų lapelius. Virš senmiškio skrenda du juodvarniai, o pušynėlyje prie servitutinio keliuko žalioji meleta sukleketuoja lyg pavasarį. Kai priartėju prie Krūčiaus, prasideda dulksna. Upelyje vandens nedaug, o balti sausledžiai pakrantėje jau tirpsta. Dabar atrodo, kad Krūčiuje nėra gyvybės, bet juk niekur nedingo nei moliuskai, nei vėžiai, nei mažosios nėgės. Visi slepiasi – po akmenimis, urvuose, dugno smėlyje. Net ir žirgelių būrio vabzdžio geltonžiedžio kordulegastro vikšras gali tūnoti giliai smėlyje. Ir varlės gali žiemoti prie pat upelio srovės, giliose ertmėse, kurios kartais susidaro juodalksnių šaknų raizgalynėse…

Pakylu į aukštą Krūčiaus krantą, apeinu Barsukynės ir Vaikšnoro Ravo raguvų aukštupius. Visur ramu, tyku. Ir senas pušynas atrodo tuščias. Todėl, kad visai nėra sniego, nematyti jokių pėdsakų. Artėju prie rapsų lauko iš kitos pusės, ir žinau, kad dabar į stirnas galėsiu pažiūrėti iš arčiau: kai dulksna, kai danguje tamsūs debesys, visi kanopiniai žvėrys darosi nebaugūs. Tokiu oru jie blogai mato, o klausa ir uoslė turbūt sako, kad žmogus be šautuvo yra netikras priešas… Grįžtu į Liškiavą, ir vėl jaučiu parako kvapą. Automobilių prie šventoriaus labai daug. Bet nėra jokio judėjimo nei vienuolyne, nei Šeimyntriobėje. (Šį gražų žodį – šeimyntriobė – galima surasti Akiro Biržio knygoje „Mūsų miestai ir miesteliai“, išleista Kaune 1931 m.) Vietinių gyventojų sodybose irgi tylu. Užsidarysiu dabar savo kambary ir skaitysiu Fiodorą Dostojevskį. Nejučia prisimenu, ką yra rašęs filosofas Arvydas Šliogeris: „…kodėl aš turiu skubintis į kažkokį koncertą, jeigu galiu skaityti Viljamą Folknerį“.

Praeina viena savaitė. LRT radijo laida „Gamta – visų namai“ transliuoja pokalbį apie tai, ar žuvys jaučia skausmą. Netiesioginiai įrodymai gina žuvis – jos skausmą jaučia. Taip gali būti, bet aš prisimenu žurnalisto Felikso Žemulio ir žūklės veterano Juozo Savicko pokalbį, seniai seniai spausdintą „Lietuvos ryte“. Juozas Savickas pasakoja, kad labai dažnai gerokai pasiblaškiusi ir nuo aštrių blizgės kablių atitrūkusi lydeka, vėl griebia tą pačią blizgę. Tik reikia numesti tą metalinį viliojantį masalą į tą pačią vietą. Jeigu jai labai skaudėtų, daro išvadą patyręs žvejys, ji nebebūtų tokia aktyvi. Tą faktą, beje, gali patvirtinti kiekvienas žvejys. Prisimenu ir dar vieną keistą eksperimentą, kurį sugalvojo geologas Piotras Sigunovas ir aprašė knygoje „Ožerelja Džechangira“. Kažkurioje Sibiro upėje taimenius ir lydekas jis blizgiavo be kablių, ir labai sėkmingai. Išmesta ant kranto didelė smarki žuvis energingai šokinėdama greit atsiduria savo vandenų stichijoje – ir tuoj pat vėl griebia tą pačią blizgę. Eksperimento aprašymas atrodo tarsi utopinis, bet šitokius kuriozus matė ne vien tiktai knygos autorius. Žinoma, profesorius Peteris Singeris, parašęs griežtą knygą „Gyvūnų išlaisvinimas“, netoleruoja tokių ir panašių eksperimentų. Negalima šitaip tyčiotis ir džiūgauti.

O kieme mano „vigvamą“ stropiai apžiūri ir tyliai kalena mažasis genys. Rudenį paretinau mažą savo pušynėlį, truputį apžievinau laibas kartis ir sustačiau taip, kad būtų panašu į Šiaurės Amerikos indėnų vigvamą, ir, matyt, atsirado ten kažkokių keršvabalių lervų, įsigraužusių į minkštą medieną. Todėl mažiausias genių genties genelis, atlekia iš miško ir saugo mano kartis nuo vikšrų daromos žalos. Ir koks jis jaukus: stoviu visai šalia karčių ir stebiu tą darbštuolį. Didysis margasis genys jau seniai būtų nulėkęs piktai čeksėdamas.

Sausio 12 dieną staiga atšąla. Naktį sproginėja medžiai Liškiavos kapinėse. Plyšta mediena ne tiek nuo šalčio, kiek nuo kontrastų: vakar buvo pliusinė temperatūra, o šiandien net keturiolika laipsnių šalčio. Kitą dieną atšyla, bet pakyla baisus vėjas. Dingsta elektra. Praeina dar kelios dienos, pridrimba daug šlapio sniego, prasideda dulksna. O vakare vėl smarkiai atšąla. Kitą dieną pramušu ledą pirties šulinėlyje – ir pakyla iš dugno didelė pievinė varlė. Repečkojasi ant ledo skeveldros, rodos, įdėmiai į mane žiūri, bet greitai vėl slepiasi vandeny – ant dugno yra papuvusių klevo lapų, po jais galima pasislėpti ir laukti rimtesnės žiemos. Manau, kad niekas dabar negalėtų apibūdinti, kokia šio varliagyvio būklė: kai dangus toks permainingas, kai kurie instinktai gali ir sutrikti. Augalai taip pat nežino, kai elgtis. Smailialapis karklas jau užaugino didelius baltus žiedpumpurius, bet jeigu jis dabar pražydėtų, būtų blogai. Todėl, kad pirmosios žiedadulkės bitėms labiausiai reikalingos balandžio mėnesį… Atėjo žinia, kad iš Viliaus Balčiaus vienkiemio vilkas pagavo vieną šunį. Ten buvo trys kiemsargiai, rudenį jie stropiai saugo bulves nuo šernų, ir štai dabar vieno nebėra. Toks įvykis Liškiavą šiek tiek sujudina: visiems rūpi pažiūrėti, kokie ten pėdsakai, visiems įdomu, ar gali vilkas užpulti ir stirną, besimaitinančią žieminių rapsų ar žaliuojančių rugių lauke.

Sausio 21-ąją prisnigo 20 centimetrų. Ir danguje vis dar juodi debesys. Dabar kai pasiklausai, ką žada sinoptikai, tai gali tiesiog „džiūgauti“: bus ir sniegas, ir šlapdriba, ir lijundra, ir plikledis. Skaitau (jau turbūt trečią kartą) Michailo Prišvino dienoraščius. Ruošdamasis rašyti poetinę apysaką apie ženšenį, jis važiavo į Tolimuosius Rytus, prie Amūro sutiko čiabuvius kinus, kurie niekada negalėdavo žinoti, koks rytoj bus oras. Dangus ten visada labai permainingas. Gal taip darosi ir Lietuvoje? Bet pasimokyti iš tokios Tolimųjų Rytų čiabuvių būklės vis tiek galima: jie visada jaučiasi gerai, visiems geranoriški bei paslaugūs. Svarbu, žinoma, ir tai, kad kalnai, didelių upių slėniai, žmogaus nė kiek nepaliestos sengirės ten kai kur sukuria ypatingas mikroklimatines sąlygas: puikiausiai auga vynuogės, kininiai citrinvyčiai, aktinidijos. Svarbiausia, kad žmogus ten viską truputį globoja, net ir ženšenį, kuris, rodos, jokios domestikacijos nelinkęs pakęsti. Ir mes turbūt turėtume labiau prisijaukinti savo kraštovaizdį, upių slėniuose priveisėme daug „velnių peryklų“. Nueik panemuniais iš Liškiavos iki Merkinės ir visą laiką turėsi brautis per nendrinių dryžučių sąžalynus arba šokinėti nuo akmens ant akmens. Žvejų takų nebėra, pirkios nuo upės nutolusios, valčių nėra, karaliauja tiktai bebrai, invazinės bitinės sprigės, invaziniai uosialapiai klevai. O kiek daug upės įlankų, apsaugotų nuo šiaurės vėjų, kur puikiausiai galėtų augti vynuogės, tegu ir pusiau kultūrinės, nereikalaujančios ypatingos priežiūros. Galėtų būti kažkoks protingas kompromisas, išsaugant vandens apsauginę juostą ir kuriant tikslingas pusiau natūralias ekosistemas ten, kur natūralios ekosistemos jau smarkiai pažeistos. Esame visiškai nusigręžę nuo Nemuno. O jeigu kuri nors gyvenvietė ir priartėja prie didžiosios mūsų upės, tai būtinai atsiriboja nuo vandens – nutiesia prie pat kranto asfaltuotą kelią.

Sausio pabaigoje sniego Liškiavoje jau daug Ir visuose rytų Lietuvos rajonuose sniego yra, Švenčionyse, sako, net 30 centimetrų. Gi visa Žemaitija ir Pajūris – be sniego.

Vasario pradžioje vėl teigiama temperatūra. Prie Krūčiaus aptinku lūšies pėdsakus. Atėjo iš laukų, perėjo per česnakų kolekciją ir nusileido į Saladaunios raguvą. O kitą dieną truputį raišuojanti lūšis eina per Liškiavą Bažnyčios gatve. Ir nutolsta link Nemuno. Galima pagalvoti, kad keičiasi žvėries gyvenimo būdas. Iki šiol buvo žinoma, kad lūšis vengia išeiti iš didesnių savo miškų… Vasario 10-ąją – saulė ir penki laipsniai šilumos pavėsyje. Gudobelės krūme šmirinėja rusva karetaitė. Mėlynosios zylės visą laiką čeksi, matyt, kažką svarbaus viena kitai praneša. Ant mano tako – ryškūs barsuko pėdsakai. Labai ilgi jo pirmųjų letenų nagai, gerai atsispaudžia ant sumindyto sniego. Ir samanos šalia takelio išverstos, jau maitinasi naktį, jau pavasariškai gyvas. Danguje suklykia gervė. Nematau, bet gerviškas trimitas labai aiškus. Pirties šulinėlyje gyvena viena pievinė varlė: iškyla į paviršių, pabūna šiek tiek ir vėl neria gylyn. Nemiega žiemos miegu… Vasario 17-ąją praūžia grėsminga vėtra. Su šaltu lietumi. Kai dangus aprimsta, girdžiu nedrąsų juodojo strazdo švilpavimą. Po kelių dienų radijas praneša apie liūdnus praėjusios audros padarinius Vakarų Europoje. Mus, matyt, užkliudė tiktai tos audros pakraštys.

Aplankau Barsukų raguvos urvus. Jau gyvi urvai, išvilkta laukan daug klevų ir lazdynų lapų. Dabar kasdien galima pastebėti kokį naują pavasario ženklą: subaltuoja snieguolių žiedlapiai, pradeda dygti girinės tulpės, sužaliuoja švieži šermukšnialapių lanksvūnių lapeliai, sugeltonuoja lazdynų žirginiai.

Henriko Gudavičiaus nuotraukos