Geologai nori, kad mūsų šalies gyventojai žinotų, kokie turtai slypi po žemės paviršiumi ir kaip juos reikia naudoti – dabar ir ateityje. Apie tai buvo kalbama, diskutuojama Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos surengtame seminare „Žemės gelmių monitoringo raida ir ateities perspektyvos“. Seminaro tikslai – informuoti visuomenę apie žemės gelmių būklės stebėseną ir geologinius tyrimus bei aptarti problemas, su kuriomis susiduriama organizuojant bei vykdant žemės gelmių monitoringą.
Svarbiausias turtas – gėlas, švarus vanduo
Seminarui vadovavo Lietuvos geologijos tarnybos direktorius dr. Jonas Satkūnas. Beje, pažymėtina, kad šįkart buvo parengta daug ir įdomiai pateiktų pranešimų, kurių temų aktualumą rodo ir pavadinimai:
„Požeminio vandens monitoringo raida Lietuvoje“ (habil. dr. Algirdas Klimas, UAB „Vilniaus hidrogeologija“); „Požeminis vanduo valstybinėje aplinkos monitoringo 2011-2017 metų programoje“ (dr. Jurga Arustienė, Lietuvos geologijos tarnyba); „Šiaurės Lietuvos karstinio rajono kraštovaizdžio būklės monitoringas“ (Vidas Mikulėnas, Lietuvos geologijos tarnyba); „Kodėl smenga Biržų kraštas? Gipso cheminės denudacijos stebėjimų rezultatai“ (dr. Julius Taminskas, Gamtos tyrimų centras); „Astravo AE ir galimos grėsmės Lietuvos geriamojo vandens šaltiniams“ (dr. Marius Gregorauskas, UAB „Vilniaus hidrogeologija“); „Vilniaus miesto infrastruktūros poveikis požeminiam vandeniui: monitoringo struktūra ir stebėjimai“ (Gediminas Čyžius, UAB „DGE Baltic Soil and Environment“); „Požeminio vandens būklės stebėjimai Kauno miesto savivaldybėje (dr. Arūnas Jurevičius, Gamtos tyrimų centras); „Požeminio vandens monitoringas geriamojo vandens vandenvietėse“ (Algirdas Bendoraitis, UAB „Vilniaus hidrogeologija“); „Žemės gelmių taršos židinių monitoringas Lietuvoje“ (Antanas Marcinonis, UAB „Grota“); „Ar sugrius Gedimino kalnas? Šlaitų stabilumo stebėsena ir rezultatai“ (Vidas Mikulėnas, Lietuvos geologijos tarnyba).
Seminare taip pat dalyvavo ir intriguojantį pranešimą apie Lietuvos karstinio regiono kraštovaizdžio monitoringą klausytojams pateikė LGT inžinerinės geologijos skyriaus kvartero geologijos ir procesų poskyrio vyriausiasis geologas Vytautas Minkevičius. Ypač naujų smegduobių atsiranda Biržų rajone. Tos įgriuvos siekia keletą metrų gylio bei pločio. Pavyzdžiui, 2013 m. visai arti Biržų-Pasvalio plento atsivėrusi įgriuva buvo 8 m pločio ir beveik 10 m gylio…
Tad iš tiesų dalyviai turėjo progą sužinoti daug svarbios geologinės informacijos. Be to, apie visa, kas atrodė neaišku, buvo galima iš karto klausti pranešėjus (kartais net ir pranešimui nepasibaigus). O plačiau viską aptarti, žinoma, buvo proga po visų pranešimų – diskusijose, kuriose dalyvavo vos ne visi susirinkusieji! Tai rodo, kad seminaras tikrai pavyko.
Darbai, kuriais galima didžiuotis
Beje, kad seminaro dalyviai atidžiau klausytųsi, pranešėjai pasitelkdavo ir „nestandartinių“ priemonių. Štai dr. J. Arustienė savo mintis dėstė taip, kad jos priminė tam tikras su požeminiu vandeniu susijusias geologines mįsles, kurias, tiesa, nebuvo sunku įminti, bet toks informacijos pateikimo būdas padėjo dalyvius sudominti.
Apie požeminio vandens monitoringo 2011-2015 m. rezultatus išsamiai kalbėjo taip pat kiti pranešėjai. Tad ši tema ir buvo dominuojanti seminaro vyksmo linija.
O kad jau minėtas monitoringas buvo didelio masto daugelio specialistų sutartinis darbas, galima spręsti iš to, kad per tą laiko tarpą į tyrimų programą buvo įtraukta daugybė gręžinių visoje Lietuvos teritorijoje. Jau bent dešimt metų tam tikslui naudojami elektroniniai davikliai, kurie leidžia gerokai padidinti stebėjimų tikslumą. Dauguma gręžinių buvo skirti stebėti gruntiniam vandeniui, dalis jų – geologinio kvartero periodo tarpmoreniniams ir spūdiniams prekvartero periodo požeminiams vandeningiesiems sluoksniams.
Kita vertus, kai kurie stebėjimai atliekami palyginus gana retai. Pavyzdžiui, specifinių cheminių komponentų – metalų ar pesticidų, kurių koncentracija požeminiame vandenyje yra itin maža, mėginiai tiriami tik kartą per penkerius metus.
Gali slypėti ir klastingieji teršalai…
Pranešėjai taip pat kalbėjo apie gruntinį vandenį, kurio mūsų šalyje būdinga savybė yra ta, jog jame esama įvairios kilmės nuosėdų. Vietomis paplitusios ežerų bei pelkių pakraščių nuosėdos, o pajūryje – smėlis. Ten, kur esama ledyninių molingųjų nuosėdų, kurios nors savaime mažai vandeningos, bet vandeninguoju metų laiku ši viršutinė priemolio dalis gali būti užpildyta vandeniu ištisai. Tokiose vietose reikia atsižvelgti į šį fenomeną vykdant ūkinę veiklą, ypač statant įvairios paskirties pastatus, taigi būtina konsultuotis su geologais.
Neretai yra sudėtinga aptikti žemės gelmių taršos židinius ir juos stebėti. Šioms problemoms skirtas Antano Marcinonio pranešimas taip pat tapo karštų diskusijų objektu.
Dar viena seminaro tema skirta Lietuvos sostinės puošmenai, ypatingai jos įžymybei – Gedimino kalnui. Jo šlaitų stabilumo stebėsenos rezultatai, deja, nėra džiuginantys. Taigi siekiant iš esmės pagerinti kalno būklę, reikia kiek galima greitesnių sprendimų.
Tačiau gana malonių žinių visuomenei geologai pateikia apie geriamąjį vandenį: Lietuvoje šio vandens cheminė būklė (pagal 2010-2015 m. vandenviečių monitoringo rezultatus) yra gera. Pats tyriausias geriamasis vanduo susikaupęs kvartero periodo spūdiniuose sluoksniuose. Net iš 84 proc. stebimų gręžinių išgautas jis yra arba labai geras, ar geras.
Deja, kai kur, daugiausia Šiaurinėje Lietuvos dalyje, požeminiuose sluoksniuose pernelyg didelė sulfatų ir chloridų koncentracija. Štai Joniškio rajone gausiai aptinkama sulfatų daugiau kaip 80 proc. vandenviečių. Tačiau vienose vandenvietėse sulfatų daugėja, kitose mažėja. Taigi tokiose vietose ypač svarbu yra vykdyti nuolatinį vandens monitoringą.
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
