Ingrida savo darbinę veiklą su Varnių regioninio parko direkcija (o ir Gamtos mokykla) susiejo 2016 metų kovo mėnesį. O jau kitąmet, patyrusi traumą, pusmetį turėjo priverstinai atostogauti. Tad ir grynasis darbo stažas šioje parko direkcijoje, tarkime, yra kiek mažesnis. Žinoma, su Ingrida kalbėjomės visai ne apie darbo stažą, o apie patį darbą, nors traumos kiek išmuša iš vėžių… Žinia, kiek tas vėžes daro sunkesnes, nes ir kasdien į darbą reikia važinėti apie 35 kilometrus iš kito rajono, iš Šilalės. Žinant, jog reikia nūnai kasdien važiuoti remontuojamu keliu su keliais šviesoforais, paliepiančiais lūkuriuoti, žiū, ir susiklijuoja apie pusantro valandos vien kelionei į vieną pusę… Gerai, jog buvo keliaujant „susikooperuota“ su kolege Renata Jančiauskiene (gyvenančia net tolėliau, Drobūkščiuose), tad išlaidų kiek ir mažiau, nes alga tokioms kasdienėms iškyloms suvis nedėkinga.
Šluotas turintieji gali tik šluoti?..
Kodėl apie tai rašau?.. Tiesiog reikia patikinti skaitytoją, jog rupusis gyvenimas nėra dėkingas tiems, kurie dirba saugomų teritorijų labui, skiepijant vis materialėjančioje visuomenėje draugiškumą gamtinei aplinkai, kas atsigręžia ir į kiekvieną tos aplinkos žmogų.
Ingrida baigė Kauno technologijos universitete aplinkos inžinerijos magistrės studijas. Diplomuota chemikė. Tad – kaip ir inžinierė. Čia – tarsi kelias į šoną, kaip ir kasdienės kelionės iš Šilalės į Varnius. Tiesa, pradžioje Ingrida bandė padirbėti Tauragėje, vietos Aplinkos apsaugos agentūroje (nūnai pavadinimas jau ir kitoks). Buvo laimėjusi konkurse, tačiau nusprendė, jog Gamtos mokykloje bus geriau (ugdys jaunuosius, o ne akins ar baus suaugėlius pažeidėjus).
„Darbas Aplinkos apsaugos agentūroje buvo lyg ir patogesnis, labiau apibrėžtas – ką daryti būtina, o ko nereikia imtis. Tačiau veikla Gamtos mokykloje, manau, man teikia daugiau kūrybinės laisvės, vadinasi turi būti ir universalesnis. Visko čia į pareigybes ir nesurašysi… Dėl to ir esu čia“, – sako pašnekovė, pridūrusi, jog studijų metu apie kažkokias gamtos mokyklas nė girdėti netekę.
Tad laikas kai ką ištrina, kai ką įrašo į dienotvarkes… Kartais net iš šono žvelgiant patampa nejauku dėl saugomų teritorijų, žinant, jog permainų šluotas turintieji gali tik šluoti, o ne kurti… Žinant, jog kažkam paranku turėti raitelį be galvos (nūnai Aplinkos ministerijai ministro portfelio kaip ir nebereikia, išeitų, jog ir pačios tokios ministerijos – nei Vilniuje, nei, girdi, periferijos prislėgtame Kaune – oligarchams kaip ir nebereikia).
Tai laikai, tai papročiai, tai chaosėliai…
Kol kas lėbauja nuomonė…
Kita vertus, atsimenant valdymo teoretikus, teigiančius, jog vadovui išgriuvus iš ratų, jei ratai toliau rieda puikiai, turime galimybę pamanyti, jog arkliai yra itin protingi…
Žinoma, apie tuos protingus arklius pašnekovei Ingridai suvis neužsiminiau (o gal – priešingai; kaip tik kalbėjome apie keliones iš Šilalės į Varnius, kaip kai kas, lyg išmanusis telefonas, porina, jog protinga būtų dardėti darban iš Vilniaus į Kauną ir atgalios). Užsiminiau tik apie Gamtos mokyklos pradžią.
Tiesa, viskas gal net ir prasidėjo nuo vadinamosios Zuikių mokyklėlės 2015-ais (prie Varnių regioninio parko direkcijos Lankytojų centro), kai susivokta, jog ugdymas atsigręžiant į gamtą turi būti rimtesnis. Reikia surengti atvykstantiems vaikams ir stovyklas, tad metas tada galvoti ir apie nakvynę, ir… Taip ir atsirandančios, jei kas tik galvoja apie jauno žmogaus atsigręžimus gamtos link, tikrosios gamtos mokyklos. Tiesa, visuomenėje kol kas lėbauja nuomonė, jog gamtoje reikia tik linksmintis, jog jos pažinti visai nereikia… Tarsi nedarnioje šeimoje, iš kurios biurokratai taip ir stengiasi išridenti tai, kas nerieda, o dar tik bando vaikščioti…
Varnių regioniniame parke Gamtos mokykla atsirado ne tuščioje vietoje. Greta Lankytojų centro būta vietos girininkijos, o kai jai pastato kaip ir nebereikėjo, tada ir būta puikios galimybės rastis Gamtos mokyklai.
„Pradėjus darbą Gamtos mokykloje susivokiau, jog kasdien atsiranda vis naujų veiklos formų, tad viską ėmiau fiksuoti storame sąsiuvinyje. Tas sąsiuvinis turėjo pasitarnauti ateičiai“, – kalbėjo Ingrida, primindama kai ką iš minėtų užrašų. Čia – ir projektų rašymas, ir stovyklų organizavimas, ir biurokratinės ataskaitos apie edukacijas, ir kalbų ar planų kokiems atsakingesniems sambūriams rašymas, ir paprasčiausias klasės iššlavimas, ir…
Tokia yra gyvenimiška patirtis: baigi aukštąją mokyklą, tačiau ir valytojos šluota į rankas beateinanti… Šiuos žodžius, kaip rupiuosius miltus, prie Ingridos nebarsčiau, verčiau tegu skaitytojas iš šių miltų kokį minties riestainį išsikeps… O pašnekovės verčiau teirautis: kokie šviesuliai yra gyvenimiškoje padangėje?
„Nemanau, jog dabar būtų labai sunku. Pradžioje, žinoma, buvo sunku. Kita vertus, nereikia baidytis jokių darbų, ypač tų, kuriuos reikia įvardinti kaipo kompleksinę veiklą. Patinka man toji neformalioji veikla su vaikais, kurie ateina, atvažiuoja į Gamtos mokyklą. Gal esu kiek ir pedagogė, nors tokių mokslų nebaigiau. Gal tiesiog atrandu, jog galiu ir noriu dirbti ir edukacinėje veikloje. Baigiau aplinkosaugos studija gilinantis į chemijos mokslą, tad ir chemijos iš naujo mokytis, jei dar studijuočiau gamtos mokslus, susietus su pedagogika, lyg ir nebereikėtų. Dirbant su vaikais visada iš anksto ruošiuosi, tačiau visada pasidžiaugiu, jog esama grįžtamojo ryšio“, – sakė Ingrida, primindama, jog visada patiko ir tikslieji mokslai, ir gamtos pažinimo dalykai.
Pašnekovei užsimenu, jog nuo veiklos Gamtos mokykloje galėtų prasidėti ir mokslinė veikla.
„Nemanau… Nes kol kas link to nėjau… Šiuo metu pati esu mokymosi procese. Nors… Niekada nesakyk – niekada“, – atmeta kitus veiklos trendus Ingrida, gal nė neįtardama, jog jau teiraujuosi apie rimtesnes perspektyvas ateičiai. Juk kai kas ims ir leptels: kokios čia perspektyvos, kai kasdien sukasi it voverė rate – vis darbų prakaitu pasisodrindama ar perliejama lietaus stygomis. Imu kalbėti, jog optimistas ir pesimistas čia ir tą, ir aną įžvelgtų, kaip anas tikintysis sakytų: eidamas į bažnyčią, tatai, jokio mėsiško patiekalo negaunu, tačiau vis tiek einu – jūs to ir nesuvoksite!..
Pažintinė stovykla pačioje gamtoje
… Kaip čia, lankantis Gamtos mokykloje, neprisiminsi, jog pirmąja Gamtos mokykla pasivadino buvęs Jaunųjų gamtininkų centras, esantis Panevėžyje. Tai Gamtos mokyklai vadovauja Valdo Adamkaus premijos laureatė (o ir daugybė kitų puošnių epitetų bei įvardijimų turinti) Regina Kliminskienė. Šaunu, jog šalies saugomose teritorijose tarsi buvo pratęstas (ar įgilinamas) minėtos pedagogės kelias.
Nutuokiu, jog kaimo vaikui gamtos pažinimas – kiek kitoks užsiėmimas nei tam, kuris į Gamtos mokyklą atvyksta iš miesto. Ingrida Linkienė pasidžiaugė, jog į Varnius, į Gamtos mokyklą, dabar atvyksta daug tų, kurie save kaimiečiais ir nevadintų. Štai stovyklavo Varniuose šilališkiai moksleiviai, kuriems gamtos pažinimas tikrai teikęs džiaugsmą.
„Visiems viskas pas mus tikrai nepasakyčiau, jog patinka. Esama tų, kuriuos reikėtų vadinti be aiškesnės motyvacijos. Tačiau didžioji dalis atvyksta tokių, kurie iš tikro žino, ko jie siekia. Kai atvykę moksleiviai įsitikina, jog tik sąlyginai atvyko į mokyklą, jog nestovima čia prie kokių juodų lentų, jog pažinimas – gamtoje, tada, manyčiau, atsiranda ir kitoks suvokimas apie pačią Gamtos mokyklą. Čia nėra vien pastatas. Juk ši mokykla labiau panaši į pažintinę stovyklą pačioje gamtoje“, – pasakojo Ingrida.
Ji priminė, jog gal net šauniausia, kai atvykėliai nebebijo… gamtos (erkės, gyvatės, vorai, uodai, nuodingi augalai ir t.t.). Žinoma, tas sakymas labiau sietinas su moksleiviais iš miesto.
Kai jau šiokių tokių baimių atsikratoma, laikas padirbėti ir edukaciniuose užsiėmimuose: kaip įveikti kliūtį (vandens, miške ir t.t.); kaip žygio metu pasigaminti kad ir meškerėlę; kaip išgyventi laukinėje gamtoje (naudojimasis kompasu, gebėjimas eiti drauge, laužo susikūrimas nedėkingomis sąlygomis, mazgų rišimas siekiant persikelti per vieną ar kitą kliūtį ir t.t.)… Ingrida sako, jog visokių įmantrybių ir pati neretai kartu su vaikais mokosi. Pasidžiaugė, jog močiutė vaikystėje išmokė ją rišti vadinamuosius sodus, marginti margučius, tad su vaikais močiutės pamokos visai praverčiančios.
„Esu linkusi nuolat mokytis…“
Sakau pašnekovei: skaitys šitą publikaciją „Žaliajame pasaulyje“ koks kaunietis, klaipėdietis (ar kitas miesto vaikas, gal net jo tėveliai) ir krapštys viršugalvį – kaip į tokią anokią Gamtos mokyklą prie Varnių patekti, kokie keliai veda, ką į kuprinę įsidėti?..
Pašnekovė šypteli: visagalės kompiuteryje lūkuriuojančios paieškos sistemos dabar viską nusprendžia ar informuoja…. Užtenka tik atsiverti Varnių regioninio parko direkcijos tinklalapio puslapį – visa informacija… Gamtos mokykloje gali įsikurti ne vien mokinių grupė (su pedagogu), o ir šeimos (su tėveliais) ar draugų kompanijos. Žinoma, Gamtos mokykla nakvynę (kad ir atvykėliams su savais miegmaišiais, tik simboliškai susimokant, nes čia komercinės paslaugos neteikiamos) gali suteikti tik tada, kai siekiama susipažinti su Varnių regioninio parko gamtinėmis, istorinėmis, kultūrinėmis ar kitokiomis vertybėmis.
Ingrida sakė, jog gerai nuteikia ir tai, jog Gamtos mokykloje nebėra vadinamojo sezoniškumo, t.y. ir žiemos metu esama lankytojų. Džiugu, jog iš anksto registruojamasi, jog per mėnesį būna kokios 4 grupės ar stovyklos. Gamtos mokykloje stovyklauja ir dailės ar muzikos dalykų pedagogų grupės – neabejingųjų gamtai ratas vis didesnis.
„Dirbame ir savaitgaliais. Toks darbas, veikla patinka, todėl ir nepavargstame. Esu linkusi nuolat mokytis, žinau, jog reikia įprasti prie besikeičiančio gyvenimo. Viliuosi, jog likimas pasiūlys dar kai ką įdomaus, kas man tikrai patiks“, – sakė atsisveikinant Ingrida Linkienė, Varnių regioninio parko Gamtos mokyklos administratorė.
Augusto Uktverio nuotraukos
