Algimantas JAKIMAVIČIUS, Vincas BŪDA
Jurgis Elisonas – didis lietuvis
Jis – ir Lietuvos gamtos mokslo, pedagogikos bei kultūros puoselėtojas
Jurgio Elisono šeima 1942 metais
2019 metų rugpjūčio mėnesį sukako 130 metų nuo gamtininko-zoologo, pedagogo kraštotyrininko Jurgio Elisono (1989 08 04–1946 01 04) gimimo. Jis buvo žinomas ir kaip etnologas, bibliografas, visuomenės veikėjas. Dabar istoriografija apie J. Elisoną lyg ir nemaža, nors įvairios jo veiklos sritys visai išsamiai nėra aptartos. 130-osios sukakties proga nors trumpam būtina jį prisiminti, juolab, po karo jo vardą bandyta ištrinti iš tautos istorinės atminties. Ir jis ilgam buvo užmirštas. Pagyvėjimas pasijautė tik 1989-aisiais – subujojus Lietuvos Atgimimui ir sutapus su 100-uoju šio plačios erudicijos asmens gimtadieniu. Būta J. Elisonui skirtų minėjimo renginių Panevėžyje, Vilniuje bei kitur, paskelbta didesnių ar mažesnių straipsnių.
Dar svarbu, kad J. Elisonas susijęs su kaimyniniais Lietuvos kraštais, gerai mokėjo jų kalbas. Jo prosenelis kilęs iš Švedijos, vėliau gyvenęs carinės Rusijos teritorijoje. Tėvas gimė Cesių apskrityje, mokėsi žemės ūkio mokykloje. Persikėlęs į Lietuvą dirbo Aukštadvario dvare, dabartiniame Kupiškio r., ūkvedžiu. Motina Elžbieta Vyšniauskaitė irgi dirbo minėtame dvare. Jos senelis Mykolas Vyšniauskas dalyvavo 1863 metų sukilime.
Mums reikia prisiminti J. Elisono, kaip gamtininko, zoologinių knygų, straipsnių autoriaus, kai kuriuos gyvenimo etapus. Gimė Aukštadvaryje, šeimoje buvo vyriausias, dar turėjo seserį ir du brolius. Mokėsi Rygos, Panevėžio, Pskovo mokyklose. 1909 m. įstojo į S. Peterburgo universiteto Fizikos-matematikos fakultetą. Jį 1915 m. baigęs toliau ketino studijuoti mediciną. Rusijoje, karo metu, 1915 – 1917 metais pakliuvo į armiją, dirbo meteorologu. Atidžiai sekė įvykius Europoje ir Lietuvoje. Ten ėmė aktyviai dalyvauti kuriant pirmuosius lietuviškus karinius junginius įvairiose Rusijos vietose. Formuojantis nepriklausomoms valstybėms, ieškojo galimybių bei rengėsi grįžti į gimtąjį kraštą. Tai buvo jo patriotinių nuostatų išraiška. 1918 – 1919 metais, kaip ir daugelis Rusijoje buvusių inteligentų, jis jau buvo Lietuvoje. Pradžioje dirbo Kupiškio apskrities savivaldoje. Prasidėjus kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės aktyviai įsitraukė į jas, tapo kariuomenės savanoriu. Daugiausia prisidėjo prie Lietuvos aviacijos savarankiškų dalinių kūrimo, dirbo kariuomenės aviacijos mokykloje. Nesant kam, net trumpai jai vadovavo.
1919 – 1940 m. J. Elisonas mokytojavo Panevėžio, Kėdainių gimnazijose, o 1928 – 1944 m. dėstė Panevėžio mokytojų seminarijoje. Kartu 1924 – 1940 m. buvo Žemės ūkio akademijos, o 1925 – 1927 m. – ir Lietuvos universiteto zoologijos dėstytojas. 1940 m. liepą buvo suimtas ir įkalintas, bet paskui paleistas ir pavestas milicijos priežiūrai. 1941 m. dirbo Lietuvos MA Etnologijos instituto tautosakos poskyryje, 1942 m. – Lietuvių tautosakos archyvo kodifikuotoju, redaktoriumi. 1942 – 1944 m. Panevėžio muziejaus vedėjas. 1944 m. laiveliu bandė patekti į Švediją, bet vokiečių buvo sugautas, kuriam laikui uždarytas Rygos kalėjime. Paleistas traukėsi į Vokietiją. Atsidūręs Vysbadene mirė 1946 m. sausio 4 d., ten ir palaidotas.
Jurgio Elisono žmona buvo Ona Kunskaitė, kuri baigusi mediciną, dirbo dantų gydytoja Panevėžyje. Jie turėjo sūnų Saulių ir dukrą Gražiną.
Vienas vertingiausių J. Elisono palikimų – pirmieji lietuviški zoologijos vadovėliai. Tačiau po 1918-ųjų atsikuriant Lietuvos mokymui ir kultūrai, sunki buvo padėtis ne vien su vadovėliais, bet ir (ypatingai) su jų kalbos pamatu – terminija. Elisonas, kaip ir kai kurie kiti pedagogai, ėmėsi terminų kūrimo. Didelė tam paskata buvo J. Elisono priklausymas Lietuvių mokslo draugijai (LMD). Juk J. Basanavičius suformavo vos ne visą tautinės minties kartą. Tai kartai priklausė ir J. Elisonas. Ne tik kad formaliai, tačiau jis buvo aktyvus LMD narys, dalyvavo jos renginiuose. Ėmė rengti vadovėlius. Draugija skatino juos rengti, rėmė leidybą. Pirmasis jo parengtas 1920 m. pasirodė „Stuburinių gyvulių zoologija“. Tais pačiais metais J. Elisonas per LMD išleido „Zoologijos sistematikos terminų žodynėlį“, susilaukusį kalbininko K. Būgos, kitų atsiliepimų. Terminologas K. Gaivenis, jau vėliau, vertino tai, kad J. Elisonas taikė savo paties sukurtą ar surinktą terminiją, pastebėjo, kad J. Elisono gyvūnijai skirtas žodynėlis kai kuo buvo tobulesnis už kitus tuo metu išleistus (lygino su M. Šikšnio aritmetikos, Z. Žemaičio geometrijos, A. Maciejausko technikos žodynėlius). J. Elisonas pateikė sinonimų, žodžių variantų, nurodė žodžių kilmės šaltinius.
Po pirmųjų – „Zoologijos vadovėlis aukštesniosioms mokykloms“ (1925); „Mūsų šalies žinduoliai“ (1932, 3 dalys); „Zoologija vidurinėms mokykloms“ (1938) ir kt. Išsamiausiame zoologiniame leidinyje „Mūsų šalies žinduoliai“ J. Elisonas pateikė daugybę senų žmonių pasakojimų apie įvairiausius gyvūnus, taip užfiksuodamas ir mums palikdamas tų laikų žinias, suvokimą. J. Elisono parengtieji vadovėliai buvo pagrindinė zoologijos mokymo priemonė vidurinėse mokyklose, tiko net ir studentams nepriklausomoje Lietuvoje. Jis juos naudojo ir pats, dėstydamas Panevėžio gimnazijose, aukštosiose mokyklose.
Jurgis Elisonas aprašė (iš dalies – ir tyrinėjo) ne tik stuburinius (žinduolius, paukščius, žuvis), tačiau ir daugelį bestuburių gyvūnų, paliko žinių apie įvairius parazitus. Yra sudarytas 212 pavadinimų J. Elisono paskelbtų darbų bibliografinis sąrašas. Jo vadovėliai, likę puikūs rankraštiniai žinynai, populiarūs straipsniai ilgą laiką buvo gamtininkų, mokslo darbuotojų, studentų ypač geidaujama literatūra.
Bendradarbiavo su T. Ivanausku, St. Mastauskiu, kurie rėmėsi jo veikla. Tvirtai įėjo į Lietuvos zoologijos mokslo bibliografavimo sritį. Rinko bibliografinę medžiagą miškininkystės, bitininkystės, veterinarijos, žuvų ūkio klausimais, tautosaką apie gyvūnus. Įdomūs buvo jo žingsniai gamtotyros aspektu. Štai 1932 m. parengė specialią apklausos programą, kurioje buvo skyrius „Medžioklė, žvejyba, bitininkystė“, arba, domėdamasis žuvininkyste, parengė metodinius nurodymus, kaip jos klausimus tirti. Nurodymai buvo išspausdinti pavadinimu „Keletas nurodymų tiems, kurie panorėtų mūsų karšto žuvis rinkti ir jas aprašyti“.
Jurgis Elisonas paliko vieną didžiausių zoologinių rankraštinį palikimą („Anatominių terminų žodynas“, „Zoologijos žodynas“, „Stuburinių gyvūnų ir lyginamosios anatomijos žodynas“ ir kt.). Liko ir „Žūklės žodynas“, „Lietuvos gėlavandenių ir kai kurių jūros žuvų verslas“, „Žūklė Lietuvoje“ ir kt. Jo rankraščiai (stambiausias jų, sąlyginiu pavadinimu – „Lietuvos fauna“) saugomi Lietuvos MA Centrinėje bibliotekoje (F–95). Ir visa tai lieka svarbu ir yra reikšminga Lietuvos mokslui apie šalies gamtą.
Čia neaptariame daugelio kitų J. Elisono veiklos sričių. Vertindami šio šviesaus žmogaus palikimą, jį mini archeologai, tautosakininkai, žodynininkai, mokslo istorikai, karo istorikai.
Tačiau nors trumpai reikia prisiminti J. Elisoną, kaip didelį, pasiaukojantį visuomenininką. Jo visuomeninė veikla prasidėjo dar studijų metais. Aktyviai dalyvaudamas lietuvių tautiniame judėjime, jis ilgus metus Petrapilyje buvo Lietuvių studentų draugijos sekretorius „Aušrinės“ narys, dirbo Vilniuje leidžiamų „Lietuvos ūkininko“ ir „Lietuvos žinių“ redakcijose, dalyvavo „Žiburėlio“, Lietuvių mokslo, Lietuvos gamtininkų draugijų veikloje, darbavosi kitose organizacijose. Mokytojaudamas Panevėžyje itin skatino jaunimą nuo moksleivio metų domėtis praeitimi, krašto istorija. Palaikė ir rėmė tuos, kurie ieškojo ir rado gausybę praeities ženklų, knygų, buities daiktų, seniau kaime vartotų ir primirštų žodžių. Dar J. Basanavičiui dalyvaujant parengtuose Lietuvių mokslo draugijos įstatuose buvo numatyta, kad draugija turės muziejų, jį turtins. J. Elisonas, dirbdamas su moksleivija, susirašinėdamas su Kaune esančia Gamtos tyrimo stotimi (vadovas – prof. T. Ivanauskas), plėtė Panevėžio gimtajam kraštui tirti draugijos veiklą, o 1925 m. Panevėžyje savo energija ir iniciatyva aktyviai kūrė tos draugijos muziejų, buvo jo vadovu. Muziejus išaugo, garsus iki šiol.
Už mokslo, švietimo, kultūros nuopelnus Lietuvai buvo apdovanotas keliais ordinais (Gedimino, Vytauto Didžiojo…), o taip pat Šaulių žvaigžde, Nepriklausomybės medaliu.
Tačiau po karo jo nuopelnai Lietuvos gamtos mokslui buvo menkinami ar visai nutylimi, nes skleistas neigiamas požiūris į jo aktyvų dalyvavimą tautinėje, kitoje tarnavimo kraštui veikloje. Buvo nepriimtinos jo tvirtos patriotinės nuostatos, nors jis Lietuvai nusipelnė labai daug. Palikimas rodo, kad J. Elisoną domino viskas, kas lietuviška, kas užmirštama, nyksta (senieji papročiai, kalba, senieji meno kūriniai, senos knygos, išlikę iškasenos). Tuo pačiu Jurgis Elisonas gali būti vertinamas ir kaip valstybininkas, nedvejodamas dar 1917 m. ėmęsis organizacinio darbo, kurio svarbiausias tikslas – laisva Lietuva. Kartu su kitais, J. Elisoną tenka pripažinti stovėjusį prie valstybės kūrimosi ištakų. Po to savo veikla, gyvenimu, kasdieniu darbu reikšmingai prisidėjo prie atkūrusios nepriklausomybę valstybės stiprinimo. Jį vedė tautinės tapatybės išlaikymo, nacionalinės kultūros plėtotės keliai. Neatsitiktinai tautiečiai po Jurgio Elisono mirties Vysbadene ant jo antkapio iškalė žodžius:
Čia ilsis
Didysis lietuvis, gamtos draugas,
Amžių paaukojęs mokslui ir Tėvynei.
Teramins jo sielą pieva – laukas
Ir paukščiai – draugai nuolatiniai.
Autorių archyvo nuotraukos