Tarp meškeriotojų yra daug nuo mažumės su meškere pradėjusių pažinti gamtą, tačiau ne dažnam šis pomėgis liko visam gyvenimui svarbus ir nepamainomas. Daugelis, ypač vyresnės kartos meškeriotojų, pažįsta Žvėryno mikrorajone gyvenantį, rugsėjo 17 d. septyniasdešimtąjį gimtadienį atšventusį, vilnietį meškeriotoją, sportinės žūklės veteraną Joną Mikštą. Muselininkai Lietuvoje ir už jos ribų ieško šio kastingo ir muselinės meškerės meistro rištų muselių, konsultuojasi norėdami perprasti žvejybos subtilybes. Jonas labai įdomus pašnekovas, o jo gyvenimas tiek pat spalvingas, kaip jo rišamos muselės. Proga pabendrauti su pagarbą pelniusiu meškeriotoju išpuolė XXXIV Lietuvos Respublikos žūklės museline meškere čempionate. Per ne geriausius laikus išgyvenančio kastingo pristatymą „parako neišbarstęs“ veteranas demonstravo savo įgūdžius ir parodė 1981 m. pelnytą sportinės žūklės sporto meistro pažymėjimą.
Tarp muzikos ir žvejybos
Būsimasis sporto meistras gimė Vilniuje, kur netoli jo namų vandenis plukdo ranka pasiekiama Neris. Jos sraunumos lėmė meilę gamtai, meškerionei ir žūklės sportui. Nuo pirmos klasės besimokydamas to meto Vilniaus 15-oje vidurinėje mokykloje (dabar – Vilniaus Žvėryno gimnazija) Jonas lankė muzikos mokyklos akordeono klasę, dainavo mokyklos, vėliau „Ąžuoliuko“ chore.
„Mokiausi labai nekaip, nes meškerioti mėgau labiau, nei sėdėti mokyklos suole. Nuo dešimtos klasės mokiausi vakarinėje mokykloje, kur susipažinau ir kartu grojau su Vytautu Kernagiu. Akordeonas prie manęs taip pat neprilipo. Ir dabar fortepijonu aš groju geriau nei jau seniai kažkam padovanotu akordeonu“, – atviravo muzikos mokslus krimtęs, ją mėgstantis ir išmanantis, gerą balsą turintis pašnekovas.
Ne vien muzikos klodus per akordeoną tėvai skatino Joną pažinti. Pamėgta gamta ir meškeriojimas taip pat jų nuopelnas.
„Meškerioti pradėjau todėl, kad tėvas Ignas ir mama Elena kilę nuo Zarasų krašto, nuo Imbrado. Ten gyveno ir mūsų teta Stasė, kurią sergančią reikėjo slaugyti. Tai ir aš ten gyvenau, net vienus metus lankiau mokyklą. Meškeriodamas tėvas vaikščiodavo basas ir vis sakydavo: „Tyliai, tyliai…“. Net svarelio ant valo nenaudodavo, kad nebūtų pliumpt. Reikėdavo pamažu skandinti masalą ir labai tyliai laukti kibimo. Pirmą kartą tėvo suruošta meškere Ilgio ežere aš pagavau 300 g kuoją“, – prisiminė pirmąjį solidų laimikį J. Mikštas, paminėjo, jog 1920 m. gimimo ligonė teta sėkmingai nugyveno 96 metus. Pasidžiaugė, jog jo sesuo taip pat Stasė ir roko legendos Šarūno Mačiulio, sukūrusio dainą „Stasė“, kursiokė.
Entomologija, žuvivaisa, menas
Tarp specialių mokslų nebaigusių gamtininkų yra ornitologų, akvariumininkų, o tarp entomologų toks yra J. Mikštas.
„Mokyklą baigęs aš niekur nestojau, tačiau nuo vaikystės domėjausi entomologija. Visus vabzdžius pažinojau, todėl greito augimo eksperimentams Pabaltyje vadovavęs generalinis direktorius metams priėmė mane eksperimentuoti su greitam žuvies auginimui naudojamais natūraliais pašarais. Žuvininkystės ūkyje 8 tvenkiniuose atlikau eksperimentus, rašiau mokslinį darbą apie karpių auginimą, chironomidų lervų ir kitų bestuburių panaudojimą. Turėjau reikalų ir su akvariumine žuvivaisa, pirmas Vilniuje užsiėmiau su iš Maskvos ar Leningrado atvežamais cichlidais, tarp jų ir diskais“, – pasakojo žuvininkystės specialistu tapęs entomologas.
Nors muziku profesionalu žymusis meškeriotojas sportininkas netapo, meno supratimas ir meilė jam atvedė jį į teatrą, paskatino domėtis skulptūra.
„Vilniaus teatre „Lėlė“ atsiradau visiškai netyčia ir dirbau vyriausiuoju dailininku apšvietėju. Darbas teatre man sekėsi ir aš laimėjau du tarptautinius festivalius. Ypač patiko apie psichologiją, menotyrą, meno istoriją teatre organizuojamos paskaitos“, – šviesius laikus prisiminė ne tik „Lėlės“ teatre dirbęs, bet ir kurį laiką jame gyvenęs meninio apšvietimo specialistas.
Per pažintį su dailininku, skulptoriumi, rašytoju ir poetu Petru Deltuva, jo turtinga biblioteka J. Mikštas dar giliau pažino meną.
„Pas jį eidavau gauti literatūros, pasisemti žinių ir patirties. Aš galėjau šluoti dirbtuves, nešioti molį, kad tik gaučiau paskaityti apie meną ir kultūrą knygų, pridėti ranką prie lipdomų skulptūrų“, – mintimis apie alkį menui dalijosi sunkiai pasotinamas žmogus. Kaip tik todėl jis gerai žino Lietuvos menininkų elitą, bendravo su daugeliu jau išėjusių, palaiko ryšius su mūsų dienų šviesuoliais.
Per muselinę į kastingą
Prie Neries gyvenančiam Jonui pradžioje pakluso plūdinė meškerė, vėliau – spiningas. Po to išmoko žuvauti museline meškere ir rišti museles.
„Aš visko mokiausi iš Sabanejevo. Jo knygoje radau vertingos informacijos apie žvejybą museline meškere ir muselių rišimą. Taip tapau muselių rišėju praktiku. Vėliau bendravau su bičiuliu iš Latvijos. Šviesaus atminimo Marga Andris buvo vienas geriausių pasaulyje muselių rišėjų“, – patikino žinomiausias Lietuvos muselių meistras.
Įdomiai muselinės meškerės specialistas pateko į kastingo sportą. Sutiko prie Neries pievoje spiningu į taikinius svarelius mėtančius sportininkus, supažindino juos su muselinės meškerės pataikymo galimybėmis ir pats pradėjo sportuoti. Susibičiuliavęs su Lietuvos meistrais, draugavo su žymiu leningradiečiu žveju ir kastingo meistru Levu Michailovičiumi Ostroginu. Tamprūs ryšiai J. Mikštą sieja su žinomu Latvijos meškeriotoju sportininku, Latvijos meškeriotojų sąjungos pirmininku Janiu Stikusu. Jis Puvočiuose yra susitikęs su Lietuvos muselininkais, viešėjo poeto Prano Raščiaus sodyboje, dalijosi savo ir latvių „meškernykų“ problemomis ir patirtimi.
Pagarba gamtai ir žmogui
Vos pradėjęs meškerioti Jonukas turėjo savo požiūrį į žuvis. Tada apie principą „pagavai-paleisk“ nebuvo jokios kalbos, o jeigu ir atsirasdavo koks keistuolis, tai nelabai viešinosi. Tokį poelgį pamatęs prašalaitis galėjo pirštą prie smilkinio pasukioti ar kitaip pasišaipyti.
„Anksčiau buvo labai daug žuvies, tai mes, muselininkai, dažnai iš viso jos neimdavom. Meškeriodamas tėvas žuvis imdavo ir priekaištaudavo, kai jas paleisdavau. Tada sakydavau, jog netyčia iš rankų iškrito“, – prisipažino tėvukui melavęs meškeriotojas ir papasakojo, kaip apie 1964-1965 metus Žeimenoje gaudė kilograminius kiršlius, o nesunkiai peršokomoje Ūloje užkibo net 1,2 kg kiršlys.
Vertindamas ir taikydamas principą „pagavai-paleisk“ J. Mikštas mano, jog labiau derėtų imti mažesnes žuvis nei didesnes. Pasak jo, geriau būtų, jeigu žvejybos tvarka leistų paimti du kiršlius po 20 cm, nei du perkopusius 30 cm.
„Taip tarp žuvų mažėtų mitybos konkurencija, daugiau būtų išneršiama ikrų. Lašišinėse upėse reikėtų būtinai paimti visas užkibusias lydekas“, – įsitikinęs pašarinę žuvų bazę tyrinėjęs meškeriotojas. Šiuo metu Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklės leidžia pagauti 3 vienetus, ne mažesnius nei 30 cm. kiršlius.
Jonas Mikštas teigia, jog meškeriotojas neturi būti žudikas ir prigaudęs daugybę vertingų žuvų visas neštis namo. Gamtoje būtina pailsėti ir pasisemti jėgų.
„Man svarbiausia gamta ir žmogus. Gera naujas vietas pamatyti, su sutiktu žmogumi pabendrauti, esant reikalui jam padėti. Išvykoje visada malonu sutikti kaimo senolius, gamtą suprantančius ir vertinančius žmones. Juk miškas, upė ir visa ką matome aplinkui yra Gamta, yra Dievo mintys, nes viskas jo sutverta. Ši nuostata nuo pat vaikystės man įskiepyta Mamos. Nebūtina kiekvieną dieną skubėti į bažnyčią, tai galima atlikti ir gamtoje, ir namuose“, – įsitikinęs gerbiantis gamtą ir žmogų, gražaus jubiliejaus sulaukęs, meškeriotojų ir draugų gerbiamas Jonas Mikštas.
Vacio Paulausko nuotraukos
