Tarp mūsų miškininkų Vytautas Stacevičius yra žinomas kaip vienas iš veteranų, sukaupusių didžiulę darbo patirtį, daugelį metų vadovavęs Veisiejų miškų urėdijos Kapčiamiesčio girininkijai, savo įžvalgomis dalijęsis su kitais miškininkais bei plačiąja visuomene spaudoje, išleidęs ne vieną knygą miškininkystės tema. Apie Veisiejų miškų urėdijos istoriją, jos miškininkų veiklą prižiūrint ir tausojant Dzūkijos pietvakarinės dalies girias pasakojama V. Stacevičiaus knygoje „55 metai Kapčiamiesčio šiluos“, taip pat kitame jo parengtame leidinyje „Yra tokia Veisiejų urėdija“. Abi šios knygos yra ne tik informatyvios, bet ir pasižymi patraukliu pasakojimu, jas skaityti įdomu.
Prieš kirpdamas, septyniskart pamatuok!
Kadangi Vytautą Stacevičių pažįstu jau nemaža metų, įvairiomis progomis esame bendravę, drauge lankę miškus tada, kai vadovavo Kapčiamiesčio girininkijai ir vėliau, kai dirbo Veisiejų miškų urėdijos ryšių su visuomene specialistu, todėl, manau, jo patirtimi galima remtis ir dabar itin aktualiais miškų urėdijų pertvarkos klausimais.
Apie tai pasišnekėjome išsamiau.
„Jei jau reikia senąją tvarką griauti, tai miškininkams ir visai Lietuvos visuomenei turi būti pateiktas aiškus pertvarkos projektas ar planas, nurodant, kas po tos pertvarkos bus geriau. Ir ne bendromis frazėmis išsakyti, o motyvuotai ir konkrečiai viską išdėstyti. Kad galėtume įsitikinti, jog kaip tik taip, o ne kitaip reikia daryti. O svarbiausia – kodėl reikia. Kas tikrai bus geriau po pertvarkos, negu yra dabar? Štai kuo turime būti įsitikinę, prieš pradėdami keisti seniai nusistovėjusią tvarką. Ir, matyt, reikia tvirtai įrodyti, kad ji yra netinkama, ydinga. Tačiau taip teigti galima tik turint svarių argumentų. O kokiais vadovaujamasi dabar? Girdime iš aukštai vien bendras frazes: jog urėdijose lyg tai klesti korupcija; jog urėdai, neva, neefektyviai vadovauja, gal švaisto ir lėšas bei turtą; jog valstybė iš dabartinės miškų urėdijų veiklos neturi, ar mažai turi naudos.
Ir panašiai…
Sakoma, jog reikia tą veiklą padaryti ir skaidresnę, ir efektyvesnę, ir pelningesnę… Tad kas galėtų šiam siekiui prieštarauti? Labai geras siekis. Svarbu tik, kad pastangos būtų nukreiptos teisinga linkme. Kad siekiant kuo didesnio skaidrumo miškininkų veikloje, būtų taikomos ir aiškiai skaidrios reformos priemonės. O dabar – tikrai trūksta aiškumo. Kokiais, pavyzdžiui, kriterijais vadovaujamasi skelbiant, jog po pertvarkos vietoj dabartinių keturiasdešimt dviejų urėdijų turi likti dvidešimt penkios? Ar kur nors matėme pateiktus aiškius, ekonomiškai pagrįstus skaičiavimus? Ir – kurią prie kurios geriau jungti, kad ekonominiu požiūriu tas jungimas būtų pakankamai pagrįstas? Štai kur klausimai, į kuriuos, kaip, beje, ir daugelį kitų, reikia atsakyti. Kita vertus, mažinant urėdijų skaičių, didelė dalis dabartinių miškininkų liktų be darbo, vadinasi, ir be pajamų šaltinio…“ – kalbėjo V. Stacevičius.
„Senas jautis vagos negadina“
Ši patarlė, išreiškianti amžių tikrintą ir pertikrintą mūsų senolių patirtį, pasak buvusio Kapčiamiesčio girininkijos vadovo, šalies nusipelniusio miškininko, Lazdijų rajono Garbės piliečio, nėra atmestina ir mūsų laikais. Ilgai tai pačiai urėdijai vadovaudamas miškininkas ima pažinti ir miškus, ir visą jai priklausantį ūkį kaip savo kiemą. Ir jei tik jis tikrai sąžiningai atlieka savo pareigas, o urėdijos veiklos rezultatai geri, valdiniai apie savo vadovą atsiliepia palankiai, tai ar būtinai reikia jį keisti?
O štai kalbama, kad, kaip kitose valstybės įmonėse, taip ir urėdijose, vadovai, atidirbę, sakysim, dešimt metų, turėtų būti keičiami, nepaisant, ar jie dirbo vidutiniškai, ar net labai gerai. Mat miškininkystė yra gana specifinė veiklos rūšis, miškininko patirtis auga ir bręsta kartu su jo auginamais medžiais. Geram urėdui, kaip ir kitiems miškininkams, šis darbas yra anaiptol ne paprastas užsiėmimas, o tiesiog gyvenimo būdas – jo ir širdis, ir protas tarsi yra miške. Ar būtina, vien suėjus nustatytam vadovavimo laikui, ir patį puikiausią urėdą iš miško, iš to gamtos karalijos sodo, išguiti?
Kas kita, jei urėdas netinkamai atlieka savo pareigas, gal yra savanaudis, padaro žalos, tai tokiam ir jokių kadencijų nėra ko nustatinėti – jį tiesiog reikia šalinti. Juk kiekvieną galima patikrinti, įsitikinti, kaip dirba – gerai ar blogai. Taigi, jei būtų galima tokią tvarką įtvirtinti, pagal kurią be priekaištų ir labai efektyviai dirbantis miškininkystės įmonės vadovas galėtų nebijoti, kad štai atėjus tam tikram laikui, jis vis tiek turės palikti savo postą, tai skatintų ir kitus geriau dirbti. Žinoma, bet kokiu atveju turi būti užtikrinta objektyvi ir griežta kontrolė.
Svarbiausia – išsaugoti miškus
Kaip žinoma, miškas yra toks turtas, kad jo greitai nesukaupsi, o iššvaistyti dabartinėmis sąlygomis, kai medienos paruošų ir dorojimo technika yra pasiekusi tokį lygį, kai vienas žmogus – specialiojo mechanizmo vairuotojas (ar operatorius, o gal dar kitaip gali būti vadinamas ją valdantis asmuo), operuodamas galingu ir universaliu manipuliatoriumi su griebtuvais bei diskiniais pjūklais, bet kokį medį nupjauna, sudalija į nustatyto ilgio rąstus ir, kur reikia, sukrauna, dažnai – tiesiai į sunkvežimį, tai nereikia dideliam protuoliui būti, kad suprastum, jog bet kokį miško plotą nušnioti yra vos ne vaikų žaidimas, juokų darbas…
Tačiau taip bejuokaujant greitai galima be miškų likti. O tikram miškininkui – tokiam, koks yra V. Stacevičius, – ši perspektyva jau ne vien galvos skausmas, bet, atrodo, širdį iš krūtinės plėšte plėšia. Kas gali garantuoti, kad „sustambinus“ urėdijas, įvykdžius „kolektyvizaciją“, kitaip sakant, padarius vieną bendrą valstybės įmonę, miškai bus saugomi taip, kaip dabar? O „kaip dabar“ – tai reiškia, kai kiekvienam urėdijos vadovui rūpi, kad jo valdose to miško vis daugiau būtų, štai ir stengiasi įsigyti kasmet dar bent po keletą hektarų žemės, ten mišką įveisti. Ar pagaliau kokį plotelį gatavo miško iš privataus savininko nupirkti. Ir atokvėpio vietas miške kuo patogiau įrengti, ir didesnę ar mažesnę medžio skulptūrų, kurios mūsų Lietuvėlėj taip žmonių mėgstamos, ekspoziciją po atviru dangumi įkurti.
Antai pažvelkime į puikų ir kasmet gražėjantį, naujomis skulptūromis, stogastulpiais ar kitomis meniškai padirbtomis puošmenomis akį viliojantį parką prie Veisiejų miškų urėdijos: tai juk iš jo tiesiai kaip šilta srovė, pasiekdama kiekvieno lankytojo širdį, teka visų urėdijos darbuotojų meilė medžiui ir miškui. O tai juk ne vienos iš didžiausių urėdijų, o mažesnės geri darbai, skirti ne sau – visiems. Vadovaujant gamtos grožiui neabejingam urėdui…
Tad ir besikalbant su Vytautu Stacevičiumi, abiem mums, regis, vienu metu atėjo mintis: ar būsimoje bendroje įmonėje, į kurią bus (jei, žinoma, tikrai bus) sujungtos visos urėdijos, nepranyks iki šiol miškininkui būdinga trauka kurti ir tokį grožį, ar šį siekį nustelbs nenumaldomas noras vaikytis vien gerų „ūkininkavimo“, t.y. pelno iš miško kirtimo ir pardavinėjimo rezultatų?
Dar klausimėlis: kas tais rezultatais naudosis?
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
