Istorinės aplinkybės, ekonominiai ir socialiniai procesai lemia administracinį teritorijų suskirstymą, o teritorijų ribos, sienos ir kiti, kartais ir fiziniai barjerai, turi įtakos kultūros politikos formavimo kryptims. Pavyzdžiui, savivaldybių administracijos savo teritorijų ribose finansiškai skatina pagal nustatytus prioritetus įvairius kultūrinius veiksmus, renkasi skirtingas kultūros formavimo formas ir praktikas. Tačiau kultūra neturi sienų ir gali formuotis tarp bendruomenių, kurios administraciniu požiūriu atskiros, tačiau jas sieja bendrai naudojamas gamtos objektas, pavyzdžiui, upė, ežeras, kalnas ar įduba. Suprasti, kokį bendrą ar skirtingą kultūrinį pagrindą turi šiuo metu skirtinguose administraciniuose rajonuose esančios teritorijos, kurias jungia viena upė – Jūra, bandė Tauragės regiono kultūros organizacijų atstovai.
Eksperimentinis formatas kritiškiems klausimams kelti
Svarstyti klausimą – kokia Jūros upės arealo kultūros kalba – 2024-11-11 susitiko Tauragės regiono kultūros organizacijų atstovai Kvėdarnos kultūros namuose, kur vyko eksperimentinė „Kultūros kalbos laboratorija“. Laboratorijoje dalyvavo pagrindinių Šilalės ir Tauragės kultūros organizacijų (bibliotekų, kultūros centrų, muziejų) atstovai. Laboratoriją vedė Performatyvaus dizaino asociacijos vadovė Dovilė Gaižauskienė ir Viktoras Urbis – VšĮ „Kraštomanija“ vadovas. Prieš susitinkant gyvai, laboratorijos dalyviai buvo supažindinti su etnolingvistine perspektyva nuotoliniu būdu – savaitę prieš laboratoriją apie kultūrinių reikšmių atrakinimą pasakojo kalbininkas Marius Smetona.
Laboratorijos procesas leido ne tik susipažinti su kultūros turinio panaudojimo, pritaikymo galimybėmis, tačiau sutelkus Tauragės regiono kultūros lauko specialistų patirtį ir pavyzdžius padėjo išryškinti bendrą Jūros upės arealo kultūros įvykių, objektų vaizdą, paskatino mąstyti apie autentišką Jūros upės arealo kultūros kalbą ir bendradarbiavimo galimybes. Kultūros kalbos laboratorija buvo inicijuota projekto Jūra tekanti kultūra metu. Kelerius metus skirtingomis formomis vykstantis projektas kviečia vietos ir kitų regionų gyventojus susipažinti su Jūros upės areale esančiu kultūros paveldu, o taip pat kritiškai svarstyti komunikavimo, sklaidos apie kultūros paveldo objektus, turinį, formą ir būdus.
Kultūra prie upės kaip potvynis ir atoslūgis
Pažvelgus į Jūros upės kultūrinį kraštovaizdį, išryškėjo, kad jis daugiasluoksnis: religiškai ir etniškai prie tos pačios upės gyveno ir gyvena katalikai ir evangelikai liuteronai, žemaičiai ir lietuvininikai. Dalyviai pastebėjo, kad šiuo metu prie upės Jūros vykstančius kultūros įvykius taip pat galima skirstyti pagal jų laiko ir erdvinę pozicijas, pavyzdžiui, galima išskirti renginius, vykstančius, vykusius arba vyksiančius šalia upės rekreacinėse zonose ar prie upės esančiuose paveldo objektuose: bažnyčiose, piliakalniuose, arba renginius, kurių metu dalyvių akys buvo nukreiptos į virš upės esantį dangų – kviečiant stebėti žvaigždes.
Prie upės švenčiamos ir asmeninės, ir valstybinės šventės, tačiau Jūros upė areale vykstanti kultūra sezoniška: daugiausiai pasiūlymų ir veiklų vyksta vasarą, o šaltuoju metu renginių vis mažiau. Vaizdingai tariant, vasarą vyksta Jūros upė kultūros potvynis, o žiemą – atoslūgis. Taip ir čia gyvenantis žmogus – vasarą priartėja prie vandens, o žiemą atsitraukia, prie upės apsilanko vis rečiau.
Nepaisant kultūros gausos aplink upę, paaiškėjo, kad visi kultūros įvykiai, vykstantys aplink Jūros upę retai būna tiesiogiai susiję su upe, vandeniu. Dažniau upė tampa tik kultūrinių veiklų realizavimo lokacija. Projektas Jūra tekanti kultūra yra bemaž vienintelis, kurio epicentre – upė Jūra ir jos kultūrinis kontekstas.
Pastebėjus nepakankamą kultūros ir turizmo sektorių bendradarbiavimą, dalyviai kurdami idėjas ateities kultūros įvykiams formulavo pasiūlymus, kuriuose kultūrinės programos įgyvendinamos tiek brendant upe, tiek plaukiant baidare. Taip išvystė mintis svarstyti ir kultūros formavimo kryptį, susietą su gamtos objektais konkrečiame regione.
Jūra tekanti kultūra (nebe sieliai)
Jei kultūra strategiškai matoma kaip valstybės tapatybės pagrindas, vadinasi ir kultūros vystymo krypčių vertėtų ieškoti įvairesnių – ne tik tarp etniškai ar religiškai panašių bendruomenių arba administracinių rajonų ar apskričių ribose, tačiau ir tarp bendruomenių, organizacijų, kurias vienija bendras gamtos objektas, pavyzdžiui upė. Jei kultūriniu prioritetu taptų gamtos ir kultūros sąryšis, tikėtina, kad tokiu atveju atsirastų daugiau sąsajų tarp turizmo ir kultūros sektorių.
Bendrai kultūros ir gamtos santykio ryškinimas padėtų stiprinti ir aplinką saugantį, tausojantį požiūrį, kuris aktualus klimato kaitos akivaizdoje. Jei į vis dažniau ir nereguliariai išsiliejančius upių vandenis būtų žvelgiama ir per kultūros prizmę, tai paskatintų naujas bendradarbiavimo ir gyventojų įgalinimo formas, padėtų ieškoti ir surasti būdus, kaip valdyti vandens keliamas grėsmes ir užtikrinti vandens ekosistemų išsaugojimą. Tikėtina ir žmogus gamtos ieškotų ne tik vasarą. Anksčiau Jūros upe plaukdavo sieliai, bendradarbiavimui sujungdavę skirtingose upės vietose išsidėsčiusius punktus, dabar Jūros upe galėtų tekėti kultūra, sujungianti bendruomenes ir organizacija nuo upės ištakų iki žiočių.
Autoriaus archyvo nuotraukos
