Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos spalio 10-11 dienomis Trakuose organizuota tarptautinė mokslinė-praktinė konferencija „Retų ir nykstančių žuvų ištekliai, grėsmės ir perspektyvos“, reikšminga ir įdomi ne vien žuvininkystės specialistams, bet ir žuvų išteklių naudotojams – žvejams mėgėjams. Ir nors žemės ūkio viceministras Petras Narkevičius teisingai akcentavo, jog žuvininkystė viena iš svarbiausių žemės ūkio šakų, galima pridurti, jog žuvininkystė taip pat yra labai svarbi mėgėjų žvejybai, jos verslui, aplinkos pažinimui, visuomenės kultūrai, gyvosios gamtos paveldo ir meškeriojimo tradicijų išsaugojimui.
Retos žuvys ir perspektyvos
Apie jas daug vertingos informacijos pranešime „Retų žuvų būklės apžvalga ir ateities perspektyvos“ pateikė Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto mokslininkas dr. Vytautas Kesminas. Tarp nykstančių ichtiofaunos rūšių pateikta svarbi informacija apie Lietuvos upėse gyvenančias apskritažiomenių klasės nėginių apskritažiomenių būrio nėginių šeimos rūšis. Daugelis senesnės kartos meškeriotojų prisimename, kaip plėšrių žuvų gaudymui buvo naudojamos smėlingame dumble įsiraususios ir jame paaugusios nėgių lervos – vingiliai. Dabar nėgių vingilius gaudyti draudžiama. Dr. V. Kesmino pranešime aiškiai įvardyta šio draudimo būtinybė. Kelia susidomėjimą, ko gero, meškeriotojams mažiausiai žinoma, 2014 m. Lietuvoje aptikta ir papulsianti į Lietuvos raudonąją knygą (LRK) ukraininė nėgė.
Per 50 metų gan įdomiai klostėsi nuo 2000 m. į LRK įrašyto vijūno situacija. Kažkada ši, upių senvagėse, protakose, grioviuose, dumblėtuose vandens telkiniuose, nesunkiai pagaunama žuvis nebuvo reta. Su ja susidūriau 1968 m. pradėjęs pedagoginę veiklą Šilalėje, o vėliau ir Vilniuje, dirbdamas su jaunaisiais akvariumininkais. Tuo metu vijūnai gyveno ten, kur kitos žuvys neišgyvendavo. Dėl savo savybių reaguoti į orų permainas ir cypimo nestipriai suspaudus, vaikams šis cyplius patikdavo ir patekdavo į akvariumus. Dr. Rostislavas Krotas 1971 m. išleistoje knygoje „Lietuvos gėlavandenės žuvys“, aprašydamas vijūną, teigė, jog tai geras masalas gaudyti plėšrioms žuvims. Mano akvariumininkai to nebandė, bet stebėdavo elgesį ir juo grožėdavosi.
Prof. Juozas Virbickas 1986 m. knygoje „Lietuvos žuvys“ rašo, jog vijūnai dažnos, valgomos, vartojamos jaukui žuvys. Japonijoje veisiamos ir auginamos tvenkiniuose. Tos pačios knygos 2000 m. papildytame leidinyje randame, jog vijūnas jau įrašytas į LRK.
Apie tai, jog Lietuvoje vijūnai labai reti, užsiminta ir autorių kolektyvo leidinyje „Lietuvos žuvys. Gėlavandenės žuvys“.
Dr. Algis Bubinas 2001 m. knygoje „Gėlavandenis akvariumas“, be kita ko, rašo: „Vijūnų paplitimas Lietuvoje beveik neištirtas. Manoma, kad vijūnai turėtų gyventi kiekvienoje dumblėtoje pelkėje, kūdroje ar griovyje, tačiau iš tikrųjų taip nėra. Be to, dėl melioracijos minėto tipo vandens telkinių lieka kaskart vis mažiau. Šios negausios žuvys yra įdomios gebėjimu prisitaikyti prie aplinkos sąlygų.“
Deja, žuvys gali prisitaikyti, jeigu tos sąlygos nekinta, o prie kintančiųjų tai padaryti nėra lengva. Apie tai, apžvelgdamas retų žuvų būklę, ir kalbėjo dr. V. Kesminas: „2019 m. vijūnų sumažėjo dėl žemo vandens lygio. Labai pasikeitė jų buveinės, ypač Nemuno deltos polderiuose, kur buvo viena iš pagrindinių jų buveinių.“
Aptardamas kitų retų žuvų išteklius mokslininkas teigė, jog perpelių populiacijos mažėjimą lėmė nepamatuota žvejyba.
„2011 m. kaliningradiečiai sugavo 221 t perpelių. Po to jų gausumas krito, bet dabar atsikuria. Žvejyba turi būti reguliuojama, kad nebūtų pergaudymo. Vyksta tyrimai ir kitų „Natūra 2000“ žuvų rūšių. Salačių būklė tikrai gera, nebloga kartuolių, ožkos, paprastųjų ir auksaspalvių kirtiklių. 2015 m. paruošta sterlių introdukcijos programa, 2014 m. – ūsorių išteklių atkūrimo programa, 2018 m. – ūsorių išleidimo į Neries upę programa. Šį rudenį į Šventosios upę paleista 15 tūkst. skersnukių jauniklių“.
Lietuvoje nuo seno populiarus lašišiniuose upeliuose gyvenančių margųjų upėtakių meškeriojimas. Ilgą laiką dauguma meškeriotojų šias žuvis gaudė slieku ar kitokiu gyvūniniu masalu. Kylant meškeriotojų kultūrai pritarta pažangių žuvautojų siūlymui tausoti šių vertingų žuvų išteklius ir uždrausta marguosius upėtakius ir kiršlius žvejoti natūralios kilmės masalais bei gaudyti šias žuvis mažesnes nei 30 cm.
Norint išlaikyti tvarius margųjų upėtakių išteklius reikšmės turi ŽT atliekamas dirbtinis žuvų veisimas ir upėtakių buveinių įvertinimas. Apie tai detaliai pasakojo Latvijos mokslinio maisto saugos, gyvūnų sveikatos ir aplinkos instituto „BIOR“ specialistas Rudolfs Tutins.
Žuvų ištekliai Baltarusijoje ir Ukrainoje
Vladimir Kostouso (iš Baltarusijos žuvininkystės instituto) pranešime „Retų žuvų išsaugojimas Dnepro aukštupyje“ pasakojo apie intensyvų ir sėkmingą sterlės įžuvinimą, gan stambias ūsorių bei žiobrių populiacijas ir kitas reikšmingas vietinių žuvų rūšis. Ukrainos Karpatų regiono ichtiofaunos rūšinė sudėtis ir gamtosauginė būklė nagrinėta mokslininkų Oleksii Khudyi ir Lidiia Khuda iš Černovicų nacionalinio Jurijaus Fedkovičiaus universiteto. Pranešime nurodoma, kad regione dėl daug įvairių išsišakojusių ekologinių nišų, substratų, vandens telkinių, susiformavo įvairios faunos rūšys, populiacijos tokių žuvų rūšių, kurių nėra arba beveik nėra kituose regionuose. Tarp mums žinomų žuvų rūšių paminėtas ungurys, sterlė, skersnukis, salatis, žiobris, ūsorius, gružlys, paprastoji aukšlė, ešerys.
Įdomu tai, jog į LRK įrašytas skersnukis Karpatų regione labai plačiai paplitęs.
„Ne visiems žmonėms suprantama, kodėl tokia eilinė žuvis staiga tampa draudžiamas gaudyti ir gali atsidurti Ukrainos raudonojoje knygoje (URK), nes kai kuriuose sugavimuose skersnukiai sudaro apie 50 proc. nuo bendro sugavimų skaičiaus. Todėl manome, kad skersnukio įtraukimas į URK gali neigimai atsiliepti mėgėjų žvejybai regione ir sumažinti jo rekreacinį potencialą, kadangi iš tikrųjų yra gana masinė įprasta rūšis“, – nuogąstavo pranešėjas ir užsiminė, jog labai panaši salačių situacija. Šios žuvys paplitusios įvairiuose regiono vandens telkiniuose, nors jų skaitlingumas nėra didelis. Nemažo pasipriešinimo iš žvejų verslininkų sulaukia ketinimai į URK įtraukti žiobrį.
„Dunojaus žemupyje tai viena pagrindinių pramoninių žuvų rūšių ir žiobrio įtraukimas į URK galėtų neigiamai paveikti to regiono žvejų verslininkų gerovę“, – teigiama pranešime.
Ukraina turit bendras upes su Moldova ir saugo 18 bendrų žuvų rūšių, todėl abi šalys bendradarbiauja ir kartu siekia bendrų tikslų.
Raina karosų ir kartuolių „sugyventinė“
Labai atsparus nepalankioms gyvenimo sąlygoms paprastasis arba auksinis karosas buvo Lietuvos kūdrose ir kituose gausiai užžėlusiuose vandens telkiniuose dažniausiai sutinkama žuvų rūšis. Gal taip viskas ir būtų likę, jeigu 1952 m. Lietuvoje nebūtų aklimatizuotas sidabrinis karosas. Jis beveik visiškai išstūmė Lietuvos dumblynų senbuvį, lengvai veisiasi, sėkmingai gaudomas ir meškeriotojų gerai žinomas. To nepasakysi apie mažą, karosėlį primenančią, 4-7 cm ilgio žuvelę kartuolę. Dauguma meškeriotojų jos niekada neregėjo, negaudė ir todėl nepažįsta. Kartuolių paplitimas priklauso nuo gėlavandenių dvigeldžių moliuskų gausumo, nes kartuolių patelės deda ikrus į šių moliuskų žiaunas. Ten ikreliai saugūs, jiems pakanka vandenyje ištirpusio deguonies, nes moliuskai nuolat filtruoja vandenį.
Man su jaunaisiais akvariumininkais auginti šių žuvelių ir stebėti neršto akvariume neteko, tačiau su Vilniaus SOS vaikų kaimo globotiniais daug kartuolių pagaudavom tinkliniu samteliu masalui gaudydami saulažuves. Šią gausią kartuolių populiaciją aptikome greta Karklės SOS vaikų poilsiavietės esančiame tvenkinyje. Kartą visiškai netikėtai su kartuolėmis susidūriau Vilbėno tvenkinyje (Kelmėje). Prisimindamas pirmąsias vaikystės žvejybas tėviškėje nutariau pameškerioti ir buvau nustebintas, kai kartu su kuojytėmis tvenkinyje kibo kartuolės.
Lietuvos upeliuose, kur akmenuotas arba smėlėtas dugnas ir švarus, sraunus vanduo, gyvena rainės. Jos retai perkopia 7 cm ilgį, todėl meškeriotojai jų nevertina ir mažai kas pažįsta. Šilalėje dirbant su akvariumininkais arčiau susipažinti su tomis rainomis žuvelėmis mums padėjo atsitiktinumas. Ieškant po balas dafnijų ir ciklopų, prie daugiabučių kolektyvinių daržų aptikom patvenktą griovį. Susidaręs nedidelis tvenkinukas, matyt, buvo reikalingas laistyti daržams. Padirbėjus tankiu graibšteliu vietoj vėžiagyvių pagavom tinkamų plėšrioms žuvims gaudyti rainių. Daug kur rašoma, jog šios gražios žuvelės nereikšmingos ir nevalgomos, o R. Krotas, be kita ko, pastebi: „Rainės smulkios, bet skanios. Jomis minta upėtakiai; tai geras masalas plėšriosioms žuvims gaudyti“.
2006 m. pirmą karą Lietuvoje rasta ir aprašyta ežerinė rainė nuo 2007 m. įrašyta į LRK. Kol kas Lietuvoje žinomos tik kelios šios žuvų rūšies radavietės. Ežerinė rainė įrašyta ir į Lenkijos Respublikos raudonąją knygą. Kodėl taip yra, daug kas paaiškėjo išklausius Lenkijos Olštyno Stanislovo Sakovičiaus vidaus vandenų žuvininkystės instituto prof. Jacek Wolnicki ir Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto dr. Vytauto Rakausko pranešimą „Ežerinės rainės paplitimas, grėsmė ir apsaugos poreikis“.
Jeigu Lietuvoje ši labai reta žuvų rūšis aptinkama vos penkiose vietose, tai Lenkijoje jų randama apie 130-tyje, tačiau tarp jų žinoma tik viena šios rūšies didelė buveinė. Lenkijoje ši žuvų rūšis yra labai reta, nes aptinkama mažuose, iki 0,5 ha, sekliuose telkiniuose ir todėl jai gresia išnykimas. Labai reta ji ir Lietuvoje, nes tikėtina, mūsų krašte yra ežerinės rainės šiaurinė riba. Didžiausia tikimybė aptikti šias žuvis ten, kur anksčiau buvo išgaunamos durpės. Karpinių šeimos žuvis ežerinė rainė gyvena prie dugno kartu su karosais, lynais. Anksčiau ši rūšis buvo priskirta rainių genčiai, dabar ežerinė rainė perkelta į kartuolių gentį.
„Norint gelbėti ežerinę rainę Lenkijoje ir Lietuvoje turime gerinti šių žuvų gyvenimo sąlygas atnaujindami buveines“, – teigia pranešimo autoriai.
Dalijimasis patirtimi
Visi konferencijoje pagarsinti pranešimai buvo informatyvūs ir įdomūs ne vien žuvininkystės specialistams, bet kiekvienam suinteresuotam geriau pažinti žuvis, suprasti didžiulį žuvininkystės specialistų indėlį gausinant jų išteklius, vertinti mokslinių tyrimų reikšmę. Manau, meškeriotojams, ypač laukinių karpių gaudytojams, aktualus Vilniaus universiteto Gamtos mokslų centro dr. Egidijaus Bukelskio pranešimas „Aplinkos kaitos ir invazinių žuvų rūšių poveikis retosioms žuvims Lietuvoje“. Karpininkai suinteresuoti įveisti karpius dideliais kiekiais į daugumą mūsų krašto vandens telkinių. Remdamasis atliktais tyrimais pranešimo autorius įrodo, jog invazinė žuvis karpis, blogindamas vandens telkinių ekologinę būklę, neigiamai veikia mūsų vietinių žuvų populiacijas, blogina ichtiofaunos įvairovę. Pasak E. Bukelskio, jau turima žinių apie sėkmingą vidaus vandenyse karpių nerštą gamtoje ir tik kol kas nepalankios gamtinės sąlygos išsiritusiems karpiukams neleidžia tinkamai peržiemoti ir augti. Jeigu šiltėjant klimatui karpiai pradėtų natūraliai veistis, tai prilygtų ekologinei bombai.
„Karpis, potencialiai pavojų natūralioms vandens telkinių buveinėms kelianti rūšis, ateityje turi būti žuvinamas kas dveji-treji metai tik jam skirtuose ežeruose ir du kartus mažesnėmis normomis“, – įsitikinęs pranešimo autorius. Pasak jo, gamtos specialistai ir ekologai susirūpinę dėl svetimžemių rūšių poveikio aplinkai, dėl galimo ekologinio disbalanso ir biologinės įvairovės išsaugojimo.
Šioms mintims antrina Latvijos specialistų paruoštas pranešimas, nagrinėjantis neigiamą nuodėgulinio grundalo, kitaip – rotano, poveikį ir grėsmę retoms žuvų rūšims. Itin agresyvus nuodėgulinis grundalas Lietuvoje gerai žinomas ir ne kartą „Žaliajame pasaulyje“ aprašytas. Labiausiai neramina tai, kad žinomi fiksuoti tikslūs invazinės žuvies rotano (Perccottus glenii) pardavimai įveisimui Latvijoje ir Lietuvoje.
Paruoštame ŽT specialistų pranešime „Retų žuvų išteklių atkūrimas Lietuvoje“ pasidalinta sukaupta patirtimi su svečiais iš užsienio ir įvertinti atliktų darbų rezultatai.
Dauguma žuvininkystės problemų skirtingose šalyse yra panašios. Viena jų – pasaulinė europinio ungurio populiacijos apsauga. Apie tai pasakojo Baltarusijos nacionalinės mokslų akademijos Bioresursų mokslinio praktinio centro specialistas Vladimir Koltunov. Apie invazines jūros rūšis Europoje pasakojo Tarptautinės žuvininkystės plėtros Vidurio ir Rytų Europoje organizacijos (EUROFISH) atstovas iš Danijos Toni Bartulin.
Natalija Matvijenko iš Ukrainos agrarinių mokslų akademijos Žuvininkystės instituto dalijosi patirtimi apie vertingų erškėtinių žuvų jauniklių ligas ir gydymą. Čekijos Pietų Bohemijos universiteto Žuvininkystės ir vandenų apsaugos fakulteto atstovas Jan Kouril pranešime „Ūsorių hormoninis neršto skatinimas ir dirbtinis veisimas“ nagrinėjo ir mūsų žuvivaisos specialistams labai aktualią ir opią problemą.
… Pabuvus konferencijoje „Retų ir nykstančių žuvų ištekliai, grėsmės ir perspektyvos“ supranti, jog dauguma žuvininkystės problemų aktualios tarptautiniu mastu, o specialistų pasidalijimas patirtimi sveikintinas ir naudingas.
Vacio Paulausko archyvo nuotraukos
