Kai kam atrodo, kad iš neseniai sodinto, ne ką tepaaugusio miško nėra jokios naudos, jos negreitai sulauksi. Bet rūpesčių yra: mišką reikia prižiūrėti, saugoti nuo gaisrų, taigi susidaro ir tam tikrų išlaidų. O štai Alė ir Ignas Kuckailiai, turintys sodybą netoli Leipalingio miestelio esančiame Mikalinos kaime, įsitikinę, kad net pats jauniausias miškas jau teikia savininkui daugiau naudos, negu reikalauja kokių nors su juo susijusių sąnaudų.
Pirmiausia – grožis, dvasios atgaiva
Nors Kuckailių oficiali gyvenamoji vieta – Kaunas, šiame mieste jie įsikūrė seniai, ten daugelį metų dirbo, užaugino vaikus, kurie dabar su anūkais – dažni svečiai Igno tėviškės kaimo (o teisingiau – miško) sodyboje, bet visą šiltąjį pusmetį, kartais ir ilgiau, tėvai praleidžia čia, Mikalinoje, kur aplinkui ošia pačių rankomis pasodintas ir išpuoselėtas dar labai jaunas miškas. Tiesa, palei sodybą ir anksčiau būta nedidelio suaugusių medžių pušyno bei medžių grupių, kurios dabar žymi erdvaus kiemo ribas, sudaro tarsi jo romantišką aureolę, tačiau toliau aplinkui – jau beveik vien jaunuolynai.
„Iš viso – devyniolika hektarų naujo miško, – pasakojo savininkas, lydėdamas mane keliuku per savo valdas. – Buvo čia smėlinga žemė, kai kur net vejas smiltis pustė, tose vietose vien grikius tegalėjai sėti, tad, kai netekau čia gyvenusių abiejų tėvų ir reikėjo man pačiam su žmona imtis tvarkyti ūkį, taip ir nusprendėme: tebus verčiau miškas. Jis mums – pirmiausia grožis, tyras, kvepiantis oras, dvasios atgaiva. Net ir mūsų katė Mikasė čia jaučiasi kur kas geriau, nei mieste… Va, matai, – ar patikėsi? – tik prieš vienuolika metų šitą plotelį sodinau, o kaip paūgėjo!..“
Iš tikrųjų, į tankaus jaunuolyno pušaičių viršūnes jau reikia žvelgti galvą užvertus…
„O šičia, kitoje kelio pusėje, – toliau su įkvėpimu porina Ignas, – buvo viena kita sena pušis, tai jos visą šį plotą pačios ir apsėjo. Šitas miškas – vien savaiminis, ne sodintas. Vyriausioms jo pušelėms bus apie dvidešimt metų. O ten, toliau – vėl sodintas, mišrus, čia visai gerai berželiai su pušelėmis sutaria. Beržas – naudingas medis, iš jo – ne tik sula, bet ir gera mediena, kaitrios malkos, o subręsta, kaip žinai, aiškiai anksčiau už pušį.“
Priežiūra – kaip žaidimas
Suprantama, neiškenčiau nepaklausęs, ar tikrai daug rūpesčių atsiranda paūgėjus pasodintam miškui, ar sudėtingi priežiūros darbai. Bet šeimininkas tik nusijuokė:
„Kokie jau labai sudėtingi tie darbai? Svarbiausia, palei kelius griovius išarti, o jei didesni plotai, tai ir kvartalines linijas laiku atšviežinti. Man tokiems plotams apdoroti nereikia jokios technikos. Štai kaimyną prašau: paskolink arklį su plūgu, o jis: verčiau jau pats tau viską išarsiu, nes arklys jaunas, aikštingas, tik prie manęs įpratęs, tai dar pabėgs nuo tavęs su visu padargu. Na, taip ir sutarėm. Po kurio laiko einu keliuku, sutinku nepažįstamą žmogų. Jis ir klausia: ar nežinau, kas šito miško savininkas? Sakau: aš savininkas. Tada žmogus prisistato, paaiškėja, kad tai pareigūnas, privačius miškus tikrina. Tai, sakau, gal ir mano mišką pažiūrėtumėt? O jis šypsosi, girdi, jau apžiūrėjęs, viskas gerai, jokių priekaištų, tik štai savininkas turi aktą pasirašyti. Na, pasirašiau, abu patenkinti išsiskyrėm… Tai ar čia koks ypatingas sunkumas jaunuolyną prižiūrėti? Man tai tik malonus žaidimas. Nesuprantu žmonių, kuriems savas miškas gali atrodyti našta…“
Naują mišką apsėdo grybai
Taip šnekučiuodamiesi ir vaikščiojam, jaunais medžiais grožimės, sodriu pušelių skleidžiamu aromatu gėrimės.
Tačiau nuo jaunų medžių viršūnių greitai tenka akis žemyn nukreipti. O tai todėl, kad vos spėji žingsnį, kitą iš keliuko išsukti, vis reikia saugotis, kad ant grybo neužmintum – visur tik švyti kazlėkų kepurėlės, o vos porą dešimčių metrų toliau paėjus, regi tarsi pilkšvai rožiniu kilimu užklotą žemę – visur tik rudmėsės, vien rudmėsės!
„Matai, – vėl prabyla šeimininkas, – kiek čia jų? Tik kad šitos šviežiai pridygusios, dar smulkios, nepatogu rinkti. Paėjėkim dar, ten mačiau jau didesnių…“
Bet vos spėjo jis taip pasakyti, žiūrim iš tankmės šeimininkė į kelią išeina, kiek telpa į rankas gražių rudmėsių prisirinkusi. Na, čia jau puolam rinkti visi trys. Nors rengėmės tik pasivaikščioti, tai nė pintinėlės nepasiėmėme, bet prisiminiau į kišenę apdairiai nemažą polietileninį maišelį įsidėjęs. Netrukus jis jau buvo pilnas kuo gražiausių rudmėsių. Paskui, dar grįžę, prisikrovėme ištisą pintinę. „Parsiveši namo, – pasakė Ignas, – kaip čia atrodytų, jei iš grybų pilno miško tuščiomis grįžtum?“
„Šiemet mūsų miškuose kaip reta geras grybų derlius, pavaikščiojus po tankumyną, visai arti namų gali ir baravykų nemažai rasti, – tikino Alė. – Vakar visą pintinę prisirinkau. Yra ir kitokių – šilabaravykių, raudonikių, voveraičių.“
Žinoma, ėmė noras dar pagrybauti, baravykų pasiieškoti, bet neužteko laiko, buvo beveik pavakarė, reikėjo apie nelabai artimą kelionę namo jau galvoti.
Tačiau šeimininkės iškeptų rudmėsių dar spėjau prisivalgyti. Tikras gardumynas! Ypač su ką tik iškastomis ir su lupenomis virtomis bulvėmis (mat tada jos išsaugo visas geriausias savybes). Beje, tų bulvių skonis buvo ypatingas, tokių neteko niekada ragauti – regis, naujos veislės, kuri Lietuvoj gal dar nelabai paplitusi. O štai šiame, galima sakyt, nuošaliame kaime, jos auginamos jau ne pirmus metus!
Vytauto LEŠČINSKO nuotraukos
