Ilgai rengėsi: apsivilko balčiausiuosius marškinius, geriausiąjį kostiumą, užsirišo naująjį kaklaraištį, užsidėjo naujuosius akinius, – ilgai rengėsi, – kaip niekada. Vis patikrindamas: ar gerai, ar tikrai gerai.
Sustojo prie durų – pravirų, laukiančių. Kelias akimirkas ir jis laukė – kad išdrįstų, įžengtų, – kai šiek tiek aprims širdis… Nes – taip keista ir nauja… Jį pasiekė švelnus dažų kvapas. Ir tarsi jau traukė – vidun…
Įėjo, pasisveikino – paduodamas ranką. Dailininkas jam atsakė – šiltu spustelėjimu – ir parodė į kėdę, kviesdamas sėsti.
Pirmoji dailininko tapymo diena: pirmosios minutės, valandos. Jis vien tik sėdės, o dailininkas jį tapys.
Jis dvejojo: kaip geriau atsisėsti, kaip laikyti rankas. Pradžioje jo poza buvo lyg mokinuko prieš mokytoją. Dailininkas priėjo, paprašė vieno, kitko, parodė… Ir jis surado pozą, kuri buvo priimtina jiems abiems.
Dailininkas buvo tvarkingas, klasikinio tipo menininkas, dėvintis gana puošnų, nors ir darbinį kostiumą iš šilkinio audinio – ne chalatą, kaip įprasta matyti tapantįjį.
Su dailininku jis jau matėsi ir šnekučiavosi nekartą; tai punktualus, stipriai jaučiantis atsakomybę ir pareigą jaunas, dvidešimt penkerių metų žmogus, minkštu, įtraukiančiu žvilgsniu… Jam gali patikėti save…
Abu žinojo, kad jų laukia ilgas ir kantrybės pareikalausiantis darbas. Ypatingos atsakomybės, – tokios, kokios neturėjo gyvenime dar nė vienas iš jų. Abiems – archisvarbus. Užsakymas. – Ir tuo viskas pasakyta.
Jam padėjo senasis krėslas – jaukioji kėdė: aukšta nugara (aukštam asmeniui) ir tvirtais, tobulai patogiais ranktūriais. ,,Lyg dieviškame glėbyje būtum…“ – pajuto jis, visiškai įsiliedamas į šį glėbį, – ir tai leido įtampai ir šiokiai tokiai nenatūralumo būsenai kuo greičiau praeiti.
Jie abu tris dienas galvoję, – kur jam reikės sėdėti; kol nutarę abu: štai šiame senoviniame, aptakių, minkštų formų ir švelnių spalvų krėsle…
Dailininko rankos, renkančios, maišančios aliejinius dažus, laikančios teptukus buvo panašios į paukščio sparnus – ilgus ir lanksčius. Tai sumosuoja tankiai, tai sklando srovėje – nejudėdami… Jo, rašytojo, galvoje šmėkštelėjo ir užsiliko šis palyginimas. Matyt, daug pastebėjimų ateis į mintis per tuos kasdienius seansus, kurių bus išties daug. Ir suvokė iškart mažą kančią, kuriai bus pasmerktas, kol sėdės pozuotojo kėdėje: atėjusių mintelių jis jokiu būdu negalės užsirašyti, – nes nevalia judėti. Atplauks jos ir – turės išnykti. Nebent tik po seanso – kurias beprisimins. Bet stipriausios jos būna tos, kurios užfiksuojamos, pagaunamos iškart, tuojau pat… vėliau užrašytos – tik miglelė, tik atsivėdėjęs putojantis gėrimas…
Šį rytą tvyrojo aplinkui gilus rūkas, – dabar jo nebelikę. Vadinasi, bus šilta ir giedra diena, gal net karšta. Jo storos medžiagos kostiumas – galgi nebus per storas tokiai dienai – rūbo keisti jis jau nebegalėsiąs… Paprašys atlapoti langus, jeigu įsitvyros karštis. Plaučių liga tvankumos jam įsako vengti. Jis pabandys klausyti… Trys mėnesiai kaip jis grįžęs iš klinikų – po plaučių krizės, kosėjimo krauju. Sava sodyba, gera jos vieta padėjo jam sustiprėti ir beveik pasveikti.
Dailininkas jau penkios dienos kaip gyvena jų sodyboje, fligelyje. Jį pakeri nuostabūs čionykščiai rytai ir – rožės rytą… Prieš dvi savaites jau pradėjusios žydėti.
„Rožės… kurias pavasarį genėdavau – po vieną per dieną… Gryna tiesa, kai sakau, kad po mano apgenėjimo jos žydi prabangiai…“ – mintyse dėliojo žodžius rašytojas. Jis kasryt mato, kaip svečias šių žiedų prabangoje maudosi… ir lyg malda tai jo… lyg paaukojimas meno šventovei…
Žvirbliai čirškia sode, palangėje. Žvirbliai, kuriems jis pavasarį, grįžęs iš klinikų, irgi kasdien paberdavo kanapių sėklelių… Žvirbliai, rožės… O kas jam belikę – jeigu gydytojo praktika griežčiausiai – jo kolegų gydytojų – uždrausta. Baigta su šia profesija… nebegalima… Sodas, statybos apskrityje – štai ir visi jo rūpesčiai bei darbai. Ir, žinoma, dar žodžiai… Rašymas – kaip stichija… Ji liks su juo visada…
Dailininko judesiai pasikeitė – juose išsikerojo nerimas ir sutrikimas. Kažkas susijusio su spalvomis… Net nirtulingas jų ieškojimas – ne tai, ne tai, ne tai…
Jis neištvėrė ir paklausė: „Kas nutiko? Gal aš ką padariau?“ Dailininkas tik padėjo teptuką, paėjėjo atokiau nuo drobės – šalia lango, pravėrė jį. Įkvėpė oro.
„Ar jums nebus šalta?“ – jis paklausė. „Gerai! Oro ir man reikia! Jau saulė pakilusi – darosi net karšta…“
Dailininkas žiūrėjo į sodą – turbūt ir rožių kraštelis buvo matyti. Ir tik dabar galėjo atsakyti į išgirstąjį klausimą.
„Apie jūsų galvą pastebėjau tokį lyg debesėlį – lyg prasiveržimą – kažko – jumyse… Regėjau… Jis gyvavo, pulsavo… O perteikti – nemoku… Nėra tokių spalvų… nėra tokių pustonių… Kažkas ne šio pasaulio… Ir mūsų dažai – bejėgiai.. Kaip gaila… Tas debesėlis ir teliks vien mano akyse, jį išvydusiose… Drobėje – jo nebus, nė užuominos,– neįmanoma… Kaip gaila…“
Dailininkas grįžo prie dažų ir drobės. Tapė toliau – vien tai, kas įmanoma, kas pasiekiama…
„Ten, prie lango, jis buvo žavus, – mąstė rašytojas.– Ir aš esu ne sykį su tuo susidūręs. Yra – o neįstengi perduoti, parodyti… Niekuo… Vadinasi, žmogus dar neturi to, kuo galėtų tai išreikšti. Dar neduota… Dar neverti esame pasiekti… neverti turėti.. Ir gerai… Jei – dar ne laikas… Tikriausiai būtų pernelyg pavojinga… Todėl…“
Ir jis prisiminė belgų rašytoją Meterlinką, kurio knygą neseniai pradėjo skaityti. Jau perskaitė pjeses „Aklieji“, „Nekviestoji“, „Aglavena ir Selizetta“. Keistoki, kerintys kūriniai, paliekantys milžinišką įspūdį. Ir štai jau kelios dienos jo mintyse įsišaknijusi vizija: „Jeigu turėčiau teatrą, tai būtinai statyčiau „Akluosius“. Apie tai, kaip senis, aklųjų vedlys, tyliai pasimirė, ir aklieji, nežinodami to, sėdi ir laukia jo sugrįžtant… Jeigu turėčiau teatrą…“ Jis suprato – jeigu…
Dailininkui, atrodo, pavyko nuginti matyto debesėlio įspūdį į tolimą kamaraitę – ir jis dirbo toliau, ir stengėsi suvokti, kas bus pagrindų pagrindas būsimame paveiksle. Sprendimas prašėsi pats: kakta – aukšta ir spindinti, kažkaip neregėtai gryna; rankos: kairioji – pakelta, paremianti galvą,– dešinioji – ant kūno, po krūtine, lyg besiilsinti, lengvai sugniaužta, – darbščioji: tiek gydžiusi žmones – gydytojo pacientus, tiek rašiusi grožinius kūrinius, o ir laiškus – įvairiausiems žmonėms, – pavargusi profesijoms abiems tarnaudama, abiems pašaukimams, tačiau tebesanti pagrindinis darbo instrumentas, kuriuo atliekama viskas, kuriuo prasiveržia, išsiskleidžia visas šio žmogaus gyvenimas… Ranka – pridengianti… ir laikanti savyje – jį visą… Ir dar – pagrindo branduolys, žinoma, – akys. Su naujaisiais akiniais – vadinamais pensnė. Šioje sodyboje ką tik – beveik du mėnesius gyveno akių gydytojas, – parinkęs rašytojui pačius tinkamiausius stiklus. Dailininkas šį gydytoją dar buvo sutikęs – jo svečiavimosi pabaigoje. O parinkti stiklus buvę ypatingai sunku, nes viena paciento akis yra toliaregė, kita – trumparegė. Rašytojas sakėsi turįs astigmatizmą, – dėl jo dažnai užeinanti migrena. Dailininkas prisimena, kaip rašytojas sakęs – po to, kai prisipažino apie šias ligas: „Matote, koks aš luošys… Bet aš tai skrupulingai slepiu ir stengiuosi atrodyti lyg žvalus jaunas žmogus, lyg dvidešimt aštuonerių, – kas man pasiseka gana dažnai, nes aš perku brangius kaklaraiščius ir kvėpinuosi Vera-Violetta…“ Akys rašytojo – gelmeninės… įžvelgiančios viską… Su pensnė… Kaip visa tai perteikti?.. Ir kartu – jo sustiprėjimą po plaučių krizės, po klinikų…– Kaip?!.. Juk ir visa tai turi įsirašyti… Būti perskaitoma, įskaitoma, įžiūrima… Rašytojas, dramaturgas – vienas garsiausių visoje Rusijoje, o ir pasaulyje jau žinomas… Jis, paveiksle, turės kalbėti ir ateities žmogui – žiūrinčiajam į drobę… Juk specialiai, asmeniškai užsakė Didysis Mecenatas… „Ar man pavyks? Ar sugebėsiu parodyti viską, ką šis Rašytojas kalba?..“
O rašytojas, rodos, matė šias dailininko mintis… ir nefizine šypsena šypsojosi… Tuo padėdamas dailininko rankai ir dvasiai… suteikdamas jėgų ir mūziškojo mokėjimo…
„Akys, kakta… ir kažkokio nebūto baltumo marškiniai… Kaip man rasti tokią spalvą? kur? iš ko?..“ – vėl sukosi dailininko mintyse klausimai.
Už pravertų durų jau gal pusvalandį kažkas lūkuriavo, – nedrįsdamas įeiti…
Kai dailininkas buvo baigęs mažą etapėlį darbo, – jis įsižiūrėjo į tą lūkuriuojantį siluetą anapus durų. Atpažino: Maša!– rašytojo sesuo. Ji taip pat dailininkė. Jiedu netgi yra kartu aptarę būsimą jo darbą. Maša kai ką net patarusi. Jis, rodos, išgirdęs ir priėmęs… Dabar jis nusišypsojo Mašai, – ir ji tai suprato kaip leidimą užeiti.
„Josifai Emanuilovičiau… prašom pietų… Ir labai skanią arbatą paruošiau – žemuogių… Gal jau galite – padarykite atokvėpio valandėlę… O ir tau, Antonai, reikia pietauti. Privalai laikytis gydytojo nurodymų… Ateikite – pietūs garuoja…“
Jie paklausė. Dailininkas sudėliojo dažus, teptukus į vietas. Nusivalė rankas. Leidęs dar sekundę, kitą Mašai žvilgtelėti į pradėtą drobę (juk kolegos!), jis uždengė būsimą paveikslą lengvu audeklu.
Rašytojas, pakilęs nuo krėslo, miklino kojas ir rankas, – sustingo jis bepozuodamas. Nelengvas tai darbas – jau pajuto… Balta nosine nusišluostė kaktą, rankas…
„Ar dar galėsite, Antonai Pavlovičiau, šiandien kokią valandėlę man skirti? Jei dar nelabai jus išvarginau…“– teiravosi dailininkas. „Galėsiu… Nepavargau… Bet dabar einu persirengti – nesėsiu juk prie stalo su šiuo rūbu…“ Ir nuėjo persirengti.
„Ir aš turiu pakeisti drabužį. Su šiuo – juk negaliu – prie stalo…“ Ir jis nuėjo persirengti…
Maša minutėlei pasiliko kambaryje, tapusiame – gal mėnesiui – dailininko darbo studija. Jame tvyrojo savita – tapymo – dvasia… ir kūrybinio dialogo pradžios laukas… Ir toks jai pažįstamas, artimas dažų, drobės kvapas… Nieko nelietė. Nė nukritusio dailininko skudurėlio, nė kažkokio popierėlio, iškritusio iš Antono kišenės. Pabuvo čia… ir išėjo… Nes paruošti pietūs iš tiesų jau garavo…
Tai buvo pirmoji diena: pirmosios valandos, pirmasis seansas. Abiems… Tokių seansų bus dar daug. Dailininkas tapys ilgai… …
… … Kol gims paveikslas: „Rašytojo A. P. Čechovo portretas“, – nutapytas J. E. Brazo, 1897-1898 metais… Kad jis kabėtų žiūrovui, lankytojui šimtą, du, tris, penkis… šimtus metų Tretjakovo galerijoje, Maskvoje, – šios kolekcijos pradininkui Pavelui Michailovičiui Tretjakovui įžvalgiai užsakius…
Tą vasarišką, įsibėgėjusio birželio dieną – du didūs menininkai valgė kerinčiai gardžius pietus – po archisunkaus ir dieviškai atsakingo darbo… Gardžius, stiprinančius, įkvepiančius — — garuojančius iki šiol…
20013 07 17
(Panaudota dokumentinė medžiaga iš A. P. Čechovo laiškų: Kn.: А. П .Чехов. Собрание сочинений в 12 томах. Т. 12 – Избранные письма.– М., Правда, 1985. – Письма Но. 170-178).
