Lietuviai nuo seno gyveno darnoje su Gamta, garbino medžius, gamtos reiškinius, saugojo natūralius vandens telkinius, laukinę gyvūniją ir kt. Nuo mažens buvo skiepijama pagarba ir meilė Gamtai, jau vien ką reiškia posakis „Nespjauk į vandenį, pats gersi“. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas dažnai sakydavo „Gamta – Dievo Šventovė, ir į ją reikia eiti švariomis kojomis ir švaria sąžine“.
Karai niokojo mūsų kraštovaizdį, miškus, gyvąją gamtą, dirvožemį. Atgavus nepriklausomybę po I Pasaulinio karo, vykdant prelato Mykolo Krupavičiaus parengtą Žemės reformą, buvo suformuota naujo tipo žemėvalda ir žemėnauda – išparceliuoti dvarai, kuriamos viensėdijos, vykdoma melioracija, atkuriami ir ugdomi miškai, diegiama moderni agrotechnika. Susiformavo naujo tipo kraštovaizdis (dingo didieji dvarai ir kaimai, atsirado viensėdijos), išsipildė daugelio kaimo žmonių svajonė turėti savo žemės gabalėlį ir sodybą. II Pasaulinis karas, okupacijos sudarkė natūralų krašto modernėjimo (vystymosi) procesą, pareikalavo daug aukų, didžiulių materialinių ir dvasinių nuostolių. Kolektyvizacija, industrializacija, militarizacija, besaikė hidromelioracija ir chemizacija išbalansavo ekosistemą. Pakitus žemėvaldai ir žemėnaudai buvo alinamas dirvožemis, jame plito vandens ir vėjo erozijos procesai, vyko tarša sunkiai yrančiais chloro organiniais ir kitais pesticidais. Mineralinės trąšos, augalų apsaugos priemonės ne tik kėlė derlingumą, bet ir apsprendė likutinę taršą sunkiųjų metalų junginiais. Buvo plėtojama pramonė, tenkinanti ne Lietuvos, bet regiono ar visos SSSR ir jos karinio komplekso poreikius. Augo pramonės gigantai, karinės bazės ir poligonai. Pastatytos mineralinių trąšų gamyklos Kėdainiuose, Jonavoje, statybinių medžiagų įmonė Akmenėje, naftos perdirbimo įmonė Mažeikiuose, elektronikos, metalo, staklių gamybos kompleksai Kaune, Vilniuje, Alytuje, Panevėžyje, Šiauliuose ir kt. Augo ir energetinių resursų poreikis. 3,4 % sieringumo mazutas, akmens anglis, žemos kokybės automobilių kuras su tertraetilšvino priedais maitino mūsų elektrines ir transporto sektorių. Avarijos, kurias lydėjo didelių naftos produktų kiekių išsiliejimai: tanklaivio „Globe Assimi“ Klaipėdoje, Mostų (Baltarusija) prie Nemuno, Juknaičiuose, raketinio kuro saugykloje Pagėgiuose; gaisro Jonavos azotinių trąšų gamykloje metu į aplinką patekusios cheminės medžiagos irgi paliko savo pėdsakus. Kur dar avarijos Černobylio AE, „rūgščių lietų“, atneštų iš Vakarų Europos, poveikis. Visas šis kompleksas sąlygojo ypač didelę mus supančios gamtinės aplinkos antropogeninę apkrovą. Tai ir sąlygojo tą aplinkos būvį, kurį šiandien vadiname „istorine tarša“.
Sunku įsivaizduoti, jei ir toliau būtų tokia aplinkos apkrova! Kokia žala būtų daroma! Lietuvoje ir sovietmečiu, ypač paskutiniais okupacijos metais, daug buvo daroma stabdant gamtinės aplinkos degradaciją, mažinant emisijas į aplinką. Buvo parengta ir įgyvendinta pirmoji SSSR regioninė galvaninių atliekų utilizavimo technologija ir sistema (autorius – akademikas dr. Julijus Budilovskis), kelios mūsų respublikos gamyklos SSSR mastu buvo patvirtintos aplinkos apsaugos požiūriu atraminėmis ir jose pirmiausia buvo diegiamos naujos aplinkosauginės technologijos (Jonavos azotinių trąšų gamykla, Kėdainių chemijos gamykla, „Akmencementas“, Mažeikių naftos perdirbimo gamykla, „Lietstanko projektas“.
Su kuo susiduriame likviduodami „istorinę taršą“ – visas problemas sunku įvardinti, jų daug ir įvairių. Pradėkime nuo teritorijų tvarkymo planų rengimo, kaip šių darbų rangovui svarbiausio dokumento, pagal kurį bus vykdomi valymo darbai. Jis rengiamas organizacijų, turinčių tik leidimus vykdyti ekogeologinius tyrimus, remiantis jų pačių ar giminingų organizacijų atliktų ekogeologinių tyrimų ataskaita ir jos vertinimo išvada, kurią teikia Lietuvos geologijos tarnyba (LGT). Tačiau praktikoje gana dažnai pasitaiko, kad šie tyrimai nebūna pateikti LGT vertinimui, jos išvadai gauti, nėra atlikta net teritorijos toponuotrauka, nors nurodomas valomo grunto kiekis! Nurodant valymo būdą ex situ ar in situ, išvalymo lygis nurodomas remiantis ne LAND-9 nustatytais normatyvais, o įvedant patikslinimus priklausomai nuo grunto granuliometrinės sudėties ir teritorijos naudojimo tipo, visais atvejais „kartelė“ pakeliama, išvalymo lygis žeminamas ir siūloma palikti savivalai. Kitas klausimas, kai projekto rengėjai nenurodo užterštos teritorijos ir pastatų joje nuosavybės – ar tai valstybės, ar privati. Atgavęs žemę ar pastatus tūlas pilietis nėra informuotas, kad tai užteršta teritorija, o jos valymas ES ir LR biudžeto lėšomis nefinansuojamas. Tokiu atvejų potencialus taršos židinys (PTŽ) išvalomas tik iš dalies, tik toje dalyje, kuri priklauso valstybei, o savininkas lieka „džiaugtis“ gauta „dovana“.
Tokiu būdu, ir įvykdžius projektą, lieka nelikviduotas PTŽ. Ši problema galėtų būti išspręsta paprastai. Pagal galiojančią tvarką tvarkymo planus tvirtina RAAD (dabar AAD), o įvykdymo išvadą teikia LGT, kuri nemato AAD suderinto plano. Reikėtų pavesti LGT ne tik vertinti ekogeologinių tyrimų ataskaitas, bet ir derinti parengtus tvarkymo planus. Norėtųsi, kad ir planų rengėjams būtų patvirtinti aukštesni kvalifikaciniai reikalavimai, apimantys ne tik leidimą atlikti ekogeologinius tyrimus, bet ir reikalavimai žinoti, kaip atlikti kitas būtinas operacijas tokio pobūdžio darbams (toponuotrauka, derinimas su teritorijos savininkais, institucijomis, elektros, dujų, vandentiekio ir kanalizacijos tinklais ir kt., numatyti apsaugos priemones planuojant darbus saugomose teritorijose, vandens telkinių ir kultūros paveldo apsaugos zonose. Būtina patikslinti tvarkymo planų apimtį ir turinį. Tvarkymo planų rengėjai turėtų pateikti ir rekomendacijas, kur būtų galima panaudoti išvalytą gruntą.
Šalies teritorijos tarša – naftos angliavandeniliai (CH), sunkieji metalai, pesticidų liekanos. Jeigu naftos angliavandenilių biodegradavimo technologijos žinomos ir naudojamos, tai sunkiųjų metalų, pesticidų likučių grunte valymas yra sudėtingas ir brangus. Jų likutinė koncentracija nėra didelė, tačiau kelia pavojų ne tik gyvenamajai aplinkai, bet ir požeminiam vandeniui, nes šiomis medžiagomis užteršto grunto kiekis vertinamas dešimtimis tūkstančių tonų.
Planuose nurodoma, kad reikia išvalyti tam tikrą grunto kiekį, o kaip – nutylima. Ir „valoma“ išvežant į kitą teritoriją, karjerą, maišant be jokio apdorojimo su švariu gruntu ir t. t. O juk žinomi ir užsienyje plačiai taikomi pavojingų medžiagų grunte stabilizavimo metodai ir medžiagos. Taip apdorotas gruntas naudojamas kelių ir viadukų statybai, pramoninių teritorijų tvarkymui, pažeistų žemių ir sąvartynų perdengimui ir rekultivacijai. Natūralus gruntas ir inertinės medžiagos šalyje nepamatuotai pigios, nestimuliuoja statybinių organizacijų naudoti išvalytą iki normatyvų buvusį užterštą gruntą, dėl ko gruntą valančiose įmonėse kaupiasi dideli jo kiekiai.
Vyksta aplinkosaugos sistemos reforma. Norisi tikėti, kad stiprės bendra valstybinė kontrolė, bet nebus pamiršta ir „istorinės“ taršos likvidavimo darbų kontrolė, pradedant užterštų teritorijų tvarkymo planų rengimu ir baigiant išvalytos bei sutvarkytos teritorijos priėmimu. Naujoje struktūroje būtina aiškiai apibrėžti šiame procese dalyvaujančių tarnybų ar padalinių funkcijas, jų atsakomybę: kas rengia ir nustato bei teikia ministrui tvirtinti užterštų teritorijų tvarkymo planų turinį ir jų derinimo tvarką, kas nustato planų rengėjų kvalifikacinius reikalavimus, kas išduoda leidimus (licencijas) šiai veiklai, kas nustato prioritetus parenkant valymui užterštas teritorijas, atrankos kriterijus, eiliškumą (karinio aerodromo, kurio bazė yra šalia miesto, ir buvusio kolūkio degalinė viduryje lauko nėra lygiaverčiai objektai). Tikslinga teikti metodinę paramą savivaldybėms ruošiant konkursų sąlygas ir kvalifikacinius reikalavimus juridiniams ir fiziniams asmenims šių planų realizavimui. Tai leis mažinti korupcijos riziką, padės atrinkti kvalifikuotus, patyrusius šių paslaugų teikėjus, mažins finansines sąnaudas, trumpins vykdymo laiką ir t. t.
Panaudokime gaunamą ES finansinę paramą racionaliai taupiai, skaidriai.
„Žaliojo pasaulio“ redakcijos archyvo nuotraukos
