Žurnalistiniame darbe esama ir daug nestandartinių situacijų. Štai prieš kurį laiką teko važiuoti į Veisiejus, kur ruošiausi įdėmiai klausytis, kaip įstaiga (pasivadinusi lyg „Jonvabaliu“ ar įtartiną „Jonvabalio“ akciją vykdanti) buvo sumaniusi aptarti atskirame seminare veiklos skaidrumą lyg ir Veisiejų regioniniame parke (gal ir visoje Lietuvoje?). Kaip ten bebuvę, tačiau viskas mįsle patapo, nes organizatoriai tada į Veisiejus neatvyko, mistiškai pasislėpė po menamu „Jonvabaliu“. (Po kurio laiko girdėjau lyg ir tokį pateisinamąjį žodį: „Jonvabalio“ akcija Veisiejuose neįvyko, nes patys organizatoriai… negalėjo atvykti vien todėl, jog tokia akcija „projekto rėmuose“ buvo numatyta, tačiau jai lėšų kažkas nenumatė. Tai bent projektai, tai bent projektėliai, tarsi jūrų mėliai…)
Nuo Vilniaus iki Veisiejų – kelias ne toks trumputis. Tad dairausi: kas čia tuose Veisiejuose? Skelbimo lentoje afiša rėkia: spektaklio premjera! Aktoriai – vietiniai. Seniai saviveiklos nematęs užsuku į Veisiejų kultūros centro salę. Sausakimša. Pasirodo, saviveikliniam vietos teatrui vadovaujantis Saulius Lukošiūnas, pedagogas iš Druskininkų, čia ir 50-metį beminintis. Tačiau dar labiau tada įsidėmėjau Veisiejų seniūno (kuris gal kiek ironiškai pasidžiaugė, jog ir vilniečiai į pastatymus Veisiejuose atvyko, ne vien Veisiejų žmonės į Vilniaus teatrus bevažinėjantys) kalbą.
Gražiai pagerbtas, po šventinio spektaklio ir nusprendžiau pakalbinti Veisiejų seniūną Zenoną Sabaliauską.
Pašnekovas pasirodė žodžio kišenėje neieškantis, nors ir piktinosi, savo kai kuriais kaimynais, kurie projektus berašydami gebėjo susitvarkyti kultūriniams renginiams skirtąjį pastatą, tačiau niekaip nežino tokio projekto, kuriuo galėtų vėl suburti beišsivaikščiojančius kultūrai neabejinguosius žmones.
„Kaimyno bėda, kaip įprasta, džiugina, tačiau tokia bėda – neitin… Labai jau keisti pasidarėme – viską tik pinigėliais skaičiuojame…“, – sakė Zenonas Sabaliauskas, tuoj pridurdamas, jog Veisiejų miesto ir netolimų aplinkinių kaimų žmonės labai džiaugiasi, jog turi tokius kaimynus, kaip Veisiejų miškų urėdija, kaip Veisiejų regioninio parko direkcija.
Išsipleikusių ežerų bendrijoje krutantys Veisiejų žmonės, kaip ir jų nenuorama seniūnas, iš tikro gali pasidžiaugti nuostabia gamta. Maloniausia, jog toji gamtinė aplinka mieste puošiama gėlynais, vejomis, kitaip gražiai tvarkoma aplinka. Kiek ilgėliau pavaikščiojus po Veisiejus aiškiai pajauti, jog čia gyvena savųjų valdų šeimininkai. Tai rodytų ir vietos gimnazijos pavyzdingai tvarkoma aplinka, ir greta regioninio parko direkcijos esantis parkas, ir miesto stadionas bei jo aplinka, ir senoliai medžiai, ir Ančios ežero pakrantės, ir…
Zenonas Sabaliauskas Veisiejų seniūno poste – jau kone ketvirtį amžiaus. Žinia, kone prieš porą metų būta dviejų seniūnijų: miesto ir kaimiškoji. Pastarąją prišliejus prie miesto tradiciškai seniūno pareigos patikėtos vėl Zenonui. Dabar jam reikia rūpintis per 2500 kaimo ir 1400 miesto žmonių gerbūvio ir kitokiais kasdieniais bei nekasdieniais reikaliukais.
„Kai buvau tik kaimiškosios seniūnijos vadovas, lyg ir buvo sunku, tačiau apjungus seniūnijas – dar daugiau darbo. Gerai, jog kaimuose yra labai padorių žmonių, kurie imasi seniūnaičio vadelių ir tvirtai jas laiko“, – sakė pašnekovas, kuriam lyg ir nemandagiu tonu bandau įteigti, jog kaime žmonių dar ar nebūsią pernelyg daug…
„Niekuo nesutikčiau, jog kaime žmonių esąs perteklius… Vien esama infrastruktūra nusako kiek kaime turi gyventi. Be to, ir darbo rankų reikia“, – nesutinka pašnekovas, pasibėdojantis, jog čionykštės dzūkiškosios žemelės nėra gerus derlius seikėjančios. Tada dzūkelį galima kaltinti ir verslo uoslės neturėjimu.
… Pavargusius nuo žemės vilioja ne vien anglijos, airijos, o ir Lietuvos didmiesčiai. O išblyškusieji nuo miestų smogo vyksta prie Veisiejų krašto ežerų, kur rengiami ir tarptautiniai menininkų plenerai, kur ir Veisiejų regioninio parko direkcija kviečia į įvairiausius renginius, neminint jau „kultūrinius ir chaltūrinius patiekalus“ besiūlančių vadinamųjų kaimiškųjų sodybų šeimininkų…
„Tuose renginiuose aktyviai dalyvauja mūsų seniūnijos bendruomenė. Man atrodo, jog tai yra labai svarbu. Aukščiau dvasia pakylantis žmogus juk ir nebejaučia, kad kokioje tariamoje provincijoje begyvenąs. Tuo tikrai noriu pasidžiaugti. Juk turime ir kelias savo meno galerijas, kuriame gražius skulptūrų parkus (ir prie seniūnijos Veisiejuose, ir prie Veisiejų miškų urėdijos „Vaikystės sodas“, ir prie Technologijos bei verslo mokyklos), esama sumanių vietos menininkų, kurie gali didžiuotis kalvystės darbais“, – kalbėjo Zenonas Sabaliauskas, atskirai pasidžiaugęs šio krašto istoriją atspindinčiais medžio drožiniais.
Gražus vietos bendruomenės turtas yra kasmet po plenerų dovanojami garsių menininkų dailės darbai, eksponuojami tiek Veisiejų miškų urėdijoje, tiek Veisiejų gimnazijoje, tiek kitose viešosiose erdvėse.
Be abejo, nuostabus Veisiejų bendruomenės turtas yra pati gamta, traukianti ne vien žmones iš visos Lietuvos.
„Lazdijų rajone yra apie 200 ežerų, tačiau sunkiau pasakyti, kiek jų yra seniūnijoje, nes ežero vienas krantas gali būti ir ne mūsiškis… Pasisavinus svetimą – lyg ir negeras jausmas“, – šmaikštauja seniūnas, minėdamas 29 ežerus, telkšančius vien Veisiejų seniūnijos teritorijoje. Kas atvyksta prie kiek tolėliau esančių didžiųjų Dusios, Metelių, Obelijos ežerų, būtinai turėtų aplankyti ir Veisiejų vejas skalaujantį gražuolį Ančios ežerą.
„Kažkas įkalė, jog upė Ūla yra perlas keliaujantiems baidare. Turiu pasakyti, jog Baltoji Ančia čia nė kiek nėra prastesnė. Nuostabi šiuo požiūriu žygeiviams ir netoli Lenkijos pasienio esanti Maros upė“, – džiaugėsi gamtos dovanomis Veisiejų seniūnas.
Pasiteiravus, kaip į šias gamtos dovanas rankas tiesia kaimo turizmo sodybų šeimininkai, Zenonas Sabaliauskas sakė: „Gaila, jog daugelį kaimo turizmo sodybų šeimininkai – ne vietiniai. Brangus dalykas… Gal – ir ne vietinių žmonių kišenei. Liūdniausia, jog dažni atvykėliai nė nežino, jog važiuoja į Veisiejų kraštą, vargas, jog nežino, prie kokio ežero atvykę…“
„Jei graži gamta užburia taip, jog net nebežino, kur beesantys, gal irgi gerai“, – sakau pašnekovui ir išgirstu smagų juoką. Tačiau, kai atvykėliai retkarčiais ir paakina („Jūs, vietiniai, nė nežinote, kokioje gražioje aplinkoje gyvenate!“), reikia tik patikinti, jog ne kvailiai gražia vietą ir nuolatiniam gyvenimui renkasi.
„Jei jau graži aplinkui gamta, tad ir gražiai tvarkomės. Kitaip ir negalima. Kaip aš nesidžiaugsiu, kaip mūsų bendruomenės žmonės nesidžiaugs, kai Veisiejų regioninio parko direkcija itin nuoširdžiai rūpinasi ir gamtiniu, ir kultūriniu, ir istoriniu, ir kitokiais paveldais…“ – kalba Zenonas Sabaliauskas, kuriam sakau, jog kenkiantys Lietuvai norėtų, jog tokių regioninių parkų direkcijų, specialistų jose kone suvis nebeliktų.
„Nesuvokiu, apie kokią velniavą kalbate! Žinau, jog visi tik ir svaičioja: apjungsime urėdijas, parkus, lėšų sutaupysime… Kieno sąskaitą?!. Juk centralizacijos laikas kažkada turi baigtis. Reikia ir regionams suteikti teisę žydėti! Nuogais ekonominiais skaičiukais sotūs gal ir būsime, tačiau kokie nelaimingi… Nužudant urėdijas, direkcijas ne valdininkus pavėjui paleidžiame, o ir vietos žmones!.. Ar apie šitokią regioninę politiką kalbėti gali kiek protingesni žmonės… Labai skaudu, kai norima Lietuvą niekinti“, – nerimą išsakė Veisiejų seniūnas.
Lyg ir tą nerimą pradanginti norėdamas užsiminiau seniūnui vėl apie tokią gamtos vertybę, vietinių įvardijamą „geležinėmis varlėmis“. Jei nebebūtų žmonių, jei tik traktoriai visur burgztų (pinigėlio vardan), ko gero „geležinių varlių“, t.y. lietuviškųjų balinių vėžlių taipogi nebeskaičiuotume.
„Unikalų gyvastį turime. Net iš užsienio atvažiuoja tyrinėti tas „geležines varle“. Jei ir šiuo požiūriu esame unikalūs, tai ir plėtokime tą unikalumą, kuriam nūnai specialistų pagalbos tikrai reikia. Čia esu gimęs, čia ir augęs. Žinau, jog atsiradus regioninio parko direkcijai mūsų kraštas tikrai prašviesėjo. Ar dar kažkam reikia tamsos? Ar reikia ir kasdienio darbo?“, – atsiduso Veisiejų seniūnas, primindamas apie savo seną svajonę, kad atvykėliai po Veisiejų kraštą (o ir tolėliau, juk greta – ir gražioji Kapčiamiesčio seniūnija) galėtų keliauti laiveliais. Lenkijos ežeringuose kraštuose tai – jokia naujiena. Pradžioje plaukiojant po Ančios ežerą iš žygeivių gal daug ir neuždirbsi, tačiau gamtos grožybės ne vien monetomis vertinamos.
„Verslo čia nebus. Regioniniame parke turint tokią priemonę, turistams apžvalgos ratas tikrai būtų kur kas platesnis. Nuo ežerų būtų galima apžvelgti ir dvarvietes, ir girias, ir Paveisininkų piliakalnį (prie Veisiejų ežero), ir pačius Veisiejus, ir… Dar niekas nesigailėjo ir praplaukdamas ežerus kartu su juos jungiančiomis upelėmis. Ir pats esu ne kartą plaukęs, tad visiems galiu rekomenduoti“, – kalbėjo Veisiejų krašto žmogus, patriotas bei bendruomenės vedlys Zenonas Sabaliauskas.
… Atsisveikinus su juo pamaniau, jog kažkokių „Jonvabalių“ akcija vyko tarsi nakčia, todėl tokioje atrakcijoje neteko pabūti. Tačiau dienos metu matai kur kas geriau, tad ir pakalbini šaknimis į tėviškės žemę įaugusį žmogų. Tarsi atsitiktinai į malonų spektaklį būtumei papuolęs…
Išsivaikščioti lengva – susiburti… O gal: išsivaikščioti, lengva susiburti… Kokia žodžių žaismės demokratija! Deja, tik žodžių…
Augusto Uktverio nuotraukos
