Lietuvos miškuose prasidėjęs eglynų sanitarinių kirtimų vajus dėl to, jog šiuose medžiuose pagausėjo žievėgraužių tipografų, nustebino gal tik jaunus žmones. Vyresnieji prisimena, jog didelė tų kinivarpų armija buvo apnikusi mūsų eglynus ir 1995-1997 metais, kai po didelių vėtrų 1993 metais ir keleto iš eilės sausringų vasarų daug eglių nusilpo ir jose priviso daugybė tų vabalų, mintančių mediena. Sveikų eglių jie vengia, nes tokios atbaido kenkėjus sakais, stipriai kvepiančiais eteriniais aliejais. O džiūstančio medžio gynyba susilpnėja.
Tais metais buvo iškirsta daug eglynų, nes miškininkų vadovai ir tada sakė – jei nekirsime, tai ne tik bus nuostolių dėl tipografų apgadintos medienos, bet tie žievėgraužiai paplis dar didesniuose plotuose.
Tuometė Generalinė miškų urėdija 1998 metų žiemą buvo surengusi žvalgybinį skrydį lėktuvu virš Lietuvos girių. Buvau pakviestas į tą skrydį ir aš. Drauge su miškininkų vadovais iš aukštai stebėjausi išdžiūvusių eglių ir kirtaviečių lopais giriose. Tų lopų buvo daug.
Kai orlaivis nusileido, susiruošiau į dar vieną kelionę – į Kauną, tuometinės Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą, kur tada dirbo garsus entomologas profesorius Simonas Pileckis.
Jis jau tada tarp gamtininkų ir miškininkų buvo pagarsėjęs solidžiomis knygomis „Vadovas miškų kenkėjams pažinti“, „Lietuvos fauna. Vabalai“, „Svarbiausių miško medžių kenkėjai ir ligos“, „Įdomioji entomologija“; jo veikla jau buvo įvertinta Lietuvos valstybine premija ir Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Kas jau kas, o šis gamtos žinovas bešališkai pasakys, ar galima išgelbėti Lietuvos eglynus.
Kirsti paskubėta
Profesorius priėmė mane savo bute Noreikiškėse, netoli Žemės ūkio akademijos. Atsiprašė dėl virpančių savo rankų („Tai Parkinsono liga, bet kol kas mano darbui ji nedaug trukdo“). Iš tiesų, jis dar ilgai gyveno (Amžinybėn išėjo 2012-aisiais, sulaukęs 85 metų) ir daug nuveikė.
„Mano kolegos miškininkai apie žievėgraužius sako tik pusę tiesos. Apie jų žalą kalba, o apie naudą nutyli. Padaryta didelė klaida, kad tiek daug eglių iškirsta. Gamta būtų pati įveikusi tuos tipografus“, – pareiškė profesorius, mums prisėdus prie stalo.
Pasak jo, tai ne tragedija, o įprasta gamtos tvarka, kai vieni organizmai maitina kitus ir jau vien todėl yra gamtoje reikalingi. „Miškui reikalingi net ir džiūstantys medžiai su juos užpuolusiais žievėgraužiais tipografais ir kitais kenkėjais. Nes jie – entomofagų maistas. Žievėvabalių, plokščiavabalių, keršvabalių ir kitų naudingų vabzdžių. Jie patys arba jų lervos minta tipografais ir kitomis kinivarpomis. O ir kai kuriuos paukščiai lesa. Todėl jei žmogus iškerta daug medžių, kuriuose yra kenkėjų, jis nuskriaudžia naudingus vabzdžius bei paukščius, nes atima jų maistą. Tada entomofagų sumažėja, o kinivarpų ir jų daromos žalos dar sparčiau daugėja“, – aiškino profesorius.
Kiek patylėjęs pridūrė: „Lietuvoje tapo įprasta tvarkyti miškus pjūklu. O norvegai savo miškuose prikabina daugybę feromoninių gaudyklių. Jomis prigaudo dešimtis kilogramų tipografų. Mūsų miškininkai įsikandę tik viena – kirsti, kirsti“.
Prisiminė profesorius ir dar vieną pavyzdį. „Vienu metu kinivarpų buvo labai padaugėję Gruzijoje, Boržomio slėnyje augančiose eglėse. O ten pat yra ir garsieji Boržomio mineralinio vandens šaltiniai. Kilo pavojus, kad, eglėms čia išdžiūvus, gali išsekti ir tie šaltiniai. Tai ką padarė gruzinai? – Jie ne pjūklų griebėsi, o atskrido į Lietuvą pasirinkti mūsų miškuose entomofagų. Aišku, leidome, negi gaila. Gruzinai tų naudingų vabalų rado čia apsčiai, parsivežę išplatino Boržomio tarpeklyje ir taip apgynė ir eglynus, ir šaltinius“.
Dažna žiema Lietuvoje dabar būna nešalta, sniego mažai. Daug kas įsitikinę, jog tokios sąlygos parankios kenkėjams, esą jie tada lengvai peržiemoja ir paplinta. Tačiau S. Pileckis tvirtino priešingai: medžių kenkėjams geriausia, kai šalčiai pastovūs, o sniego danga stora. Tuomet jie laimingai sulaukia pavasario sulindę kur nors į žemę. „O šiltomis žiemomis prisiveisia daugiau entomofagų. Jie sudoroja daug tipografų ir kitų kenkėjų. Todėl jei miškininkai nebūtų skubėję kirsti džiūstančių eglių, daug jų būtų buvę išsaugota“, – aiškino entomologas.
Maži, tačiau tobuli
Simonas Pileckis vabalus tyrinėjo kelias dešimtis metų. Baigęs Lietuvos žemės ūkio akademijoje miškininkystės studijas, susidomėjo miškų kenkėjais, o tai daugiausia vabalai. „Nustebau, kai pirmą kartą per mikroskopą pamačiau, kokie jie įvairūs ir gražūs. Kokios nuostabios spalvos, koks formų tobulumas! Patraukė visam gyvenimui“, – prisiminė jaunystę profesorius.
Kadangi apie Lietuvos vabalus tada žinota nedaug, S. Pileckis didžiąją savo mokslinės karjeros dalį paskyrė jiems apibūdinti, sisteminti. „Lietuvos vabalai“, „Lietuvos fauna (vabalai)“ ir kitos knygos – šio darbo rezultatas.
Dar daugiau jis rašė apie tai, kaip saugoti nuo kenkėjų miškus, sodus, daržus. Tada, kai lankiausi, profesorius rodė jau baigtą leidinio „Didelio namo maži gyventojai“ rankraštį (vėliau jis tapo knyga „Neprašyti įnamiai“).
O „Įdomiojoje entomologijoje“, kurios pirmajame lape profesorius pasirašė, jis atskleidė kai kurių paslapčių iš vabzdžių gyvenimo. Kaip pats prisipažino, „tik menką dalį“.
„Žmonės daug metų stengiasi atsikratyti kai kuriais vabzdžiais, tačiau tai neįmanoma. Pačiu geriausiu atveju sunaikinsi 95 procentus jų, tačiau likę 5 procentai taps prisitaikę, dar atsparesni ir priveis ne mažiau palikuonių“, – sakė mokslininkas.
Tai seniausia, gausiausia ir mažiausiai besikeičianti gyvūnijos dalis. Išmirė dinozaurai ir daug kitų gyvūnų rūšių, o vabzdžiai išliko ir, kaip rodo prieš 50 milijonų metų gintare sustingusiųjų vabzdžių tyrimai – buvo ir liko beveik tokie pat.
Du trečdaliai gyvūnijos – vabzdžiai. Lietuvoje jų yra apie 15 tūkstančių rūšių (vien vabalų – apie pusketvirto tūkstančio rūšių).
Vabalai ir politika
„Ar daug kas jūsų klausia, kaip išnaikinti tarakonus? – paklausiau S. Pileckio. „O, labai. Šiuo metu patariu juos nuodyti peretroidiniais preparatais, kurie pagaminti iš augalų, todėl mažai kenksmingi žmogui. Bet vis tiek toji kova beviltiška. JAV Pentagonas kasmet milijonus dolerių išleidžia naikinti tarakonus kareivinėse, tačiau vis yra“.
Simono Pileckio bute šių vabalų nėra, tiktai faraoninės skruzdėlės buvo įnikę. Įveikė jas boraksu su cukrumi.
Profesorius pasakojo vienam žmogui padėjęs atsikratyti milčių. Aibė jų priviso spaliuose, kuriais buvo apšiltintas to žmogaus namas. Šių mažų vabaliukų gali atsirasti ir miltuose, jei į juos patenka drėgmės.
Kadaise Lietuvoje buvo mokamos premijos už rastus bulvių laukuose kolorado vabalus. Daug žmonių tada puolė juos rinkti, tačiau tų dryžuotų niekdarių nei kiek nesumažėjo, jie graužia bulvių lapus ir dabartinėmis vasaromis, nors premijų už juos seniai niekas nebemoka.
„Tačiau tas koloradų rinkimo vajus buvo savaip naudingas: žmonės atnešdavo mums, entomologams, visokiausių vabalų, tarp jų pasitaikydavo ir retų. Tokiu būdu buvo nustatyta reto vabalo elniaragio radimvietė“, – pasakojo S. Pileckis.
O būta ir komiškų atsitikimų. „Vienu metu sovietinis KGB įtarė, kad Amerika prieš Sovietų Sąjungą įvykdė diversiją. Saugumiečiai atnešė man buteliuką keistų, kaip jie sakė, vabzdžių, kurių jie pririnko pamiškėje. Ar tai biologinis ginklas? – klausė saugumo vyrai.
Atkimšęs buteliuką pamačiau, jog tas „ginklas“ yra paprasčiausios podūros – Lietuvoje įprasti mažyčiai vabzdeliai, kurie pavasarį šokinėja ant tirpstančio sniego“, – prisiminė mokslininkas.
Tačiau kartais vabzdžiai iš tiesų gali tapti biologiniu ginklu. Vietname Jungtinės Amerikos Valstijos išbandė kai kurių vabzdžių galią, tarkim, blakes, kurios partizanus surasdavo pagal prakaito kvapą. Ant jų būdavo pritaisomi mažyčiai radijo siųstuvėliai. Vėliau šią patirtį perėmė SSRS saugumas. Ne veltui blakėmis pradėta vadinti dalį šnipinėjimo amunicijos.
Nereikalingų gyvūnų nėra
Vasarą ne vienas stebisi: ir kam Dievas sutvėrė uodus? „Uodai – žuvų, vėžių, paukščių, šikšnosparnių, varliagyvių, roplių maistas“, – paaiškino S. Pileckis.
Savaip naudingi ir tarakonai – jie sudoroja pūvančias maisto atliekas. Apskritai, aiškino S. Pileckis, „gerųjų“ vabzdžių (mokslininkai juos vadina reducentais) yra kur kas daugiau negu kenkėjų.
Antai mėšlavabaliai pagreitina organinių atliekų mineralizavimą, todėl Egipte laikomi šventais – ten sausa, todėl mėšlas ilgai gulėtų, jeigu mėšlavabaliai jo neperdirbtų ir neįterptų į dirvą. Australai mėšlavabalių net atsigabeno iš kitų šalių ir išplatino savo ganyklose, kad jos netaptų dykumomis dėl lėtai pūvančio mėšlo. O maitvabaliai – gamtos sanitarai: pirmieji imasi kritusių gyvūnų.
Praverčia ir vabzdžiai – grobuonys. Kas nėra džiaugęsis ant rankos nutūpusia boruže? Ne veltui ji vadinama Dievo karvyte: tas iš pirmo žvilgsnio nekaltas padarėlis sudoroja daugybę amarų, kurie apninka sodus ir daržus. Kai kuriose šalyse boružės specialiai platinamos.
„Žmogus yra egoistiškas, todėl skirsto gyvūnus į žalingus ir naudingus. Tačiau iš tiesų gamtoje kiekvienas gyvis turi savo paskirtį ir žalingų nėra“, – taip tada kalbėjo profesorius S. Pileckis.
Gamta susitvarko geriau
Jau dvylika metų nebėra to vabzdžių žinovo, tačiau jo žodžiai nei kiek nepaseno. Tebėra aktualūs jie ir mūsų miškams bei miškininkams. Klimatas keičiasi, tad eglės pamažėle traukiasi iš mūsų šiltėjančio krašto ten, kur šalčiau, joms vėsuma patinka. Žievėgraužiai tipografai šią metamorfozę gal kiek ir paspartina, betgi gamta ne veltui yra sutvėrusi ir tokių gyvių, kurie tomis kinivarpomis minta.
Viešvilės rezervate nuo pat jo įsteigimo dirbantis gamtininkas Algis Butleris per kelias dešimtis metų matė ir audrų, ir sausrų, kurios skriaudė šio rezervato eglynus, o pradėjusias dėl to džiūti egles užplūsdavo tipografų armijos.
Rezervate, žinoma, ir tokių susirgusių eglių niekas nekirsdavo. Ir, pasak A. Butlerio, per maždaug dvejus metus tie kinivarpų antpuoliai nuslūgdavo, daugelis medžių atsigaudavo.
„Greta rezervato yra urėdijos miškai. Ten miškininkai tipografus nuodydavo chemikalais, apniktas egles iškirsdavo ir išveždavo, kad kinivarpos neperskristų į dar sveikus medžius. Tačiau rezervate gamta su kenkėjais susitvarkydavo greičiau“, – pasakojo gamtininkas.
Atrodo – tik džiaukis tokia gamtos darna ir tvarumu, kaip dabar madinga sakyti. Tačiau apsukrių žmonių dievas – ne gamta, o pinigai.
Felikso Žemulio ir Kęstučio Verbicko nuotraukos
