Sostinėje vyko konferencija-forumas tema: „Vietovardžių (išnykusių kaimų vardų) išsaugojimo, įpaminklinimo sprendimai, pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį“. Konferencijoje buvo aptarta vietovardžių nykimo ir naikinimo problema, pasidalinta atskirų savivaldybių, bendruomenių patirtimi juos saugant, pateikta daug vertingų pasiūlymų dėl vietovardžių išsaugojimo.
Konferenciją surengė Etninės kultūros globos tarnyba, Seimo Kultūros komitetas.
1959-1989 m. iš Lietuvos gyvenamųjų vietovių sąrašo buvo išbraukta 5 600 kaimų pavadinimų (tradicinių vietovardžių). Šiuo metu, pagal dabar galiojančią įstatyminę bazę, neapibrėžtoje būsenoje yra 4 000 kaimų ir viensėdžių vardų. Atskirose savivaldybėse iš juridinės vartosenos ir toliau išbraukiami istoriniai kaimų pavadinimai. Kaimui likus be gyventojų ir trobesių jo teritorijai suteikiamas gretimos gyvenamosios vietovės pavadinimas.
Kaip pažymėjo LR Seimo Kultūros komiteto narys Stasys Tumėnas, idėja išsaugoti išnykusių kaimų vardus atėjo iš Pasvalio kraštiečių bendrijos. Ruošiantis paminėti mūsų valstybės 100-ąsias metines, žmonės jautriai prisiminė kaimus, kuriuose buvo jų sodybos, augo vaikai. Radosi privačių iniciatyvų, apie tai pradėjo galvoti seniūnijos. Kas pastatė koplytstulpį, kas buvusio kaimo vardą užrašė ant didelio akmens, jų vardais pavadino miestelių ar gyvenviečių gatves. Pasvaliečiai savo susitikime aptarė, kad tokių ženklų neužtenka. Kartu su buvusiais kaimais prarandami ir dideli mūsų tautos istorijos, kultūros bei tapatybės klodai. Norėtųsi prisiminti ir išsaugoti juose gyvenusių žmonių vardus. Norint visa tai išsaugoti ateinančioms kartoms, reikalingas daugelio institucijų bendras ir išsamus darbas, kai kurių galiojančių įstatymų pakeitimai ir pan.
Pasvaliečiai kreipėsi į Seimą. Šiuo pagrindu ir surengta konferencija.
Konferencijoje dalyvavo ir pranešimus skaitė Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas Virginijus Jocys, Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža, Vilniaus universiteto Geomokslų instituto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė Filomena Kavoliūtė, Pasvalio rajono savivaldybės meras Gintautas Gegužinskas, Pasvalio kraštiečių bendrijos pirmininkas, profesorius habilituotas daktaras Rimantas Kanapėnas, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Daiva Vaišnienė. Taip pat dalyvavo ir pasisakė Valstybės įmonės „Valstybės žemės fondas“, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Kultūros paveldo departamento, Vilniaus dailės akademijos, Lietuvių kalbos instituto, „Versmės“ leidyklos, Klaipėdos universiteto bei „Registrų centro“ atstovai.
Diskusijose buvo akcentuojama, jog išnykusių kaimų pavadinimai, visa surinkta informacija apie juose gyvenusių žmonių veiklą, tradicijas, jų gyvenimo istorijas – svarbi mūsų tautos paveldo dalis, kurią reikia išsaugoti.
Pagal šiuo metu galiojančius įstatymus, naikinami tie kaimai ir viensėdijos, kuriuose nebelieka gyventojų. Jų vardai išbraukiami iš registrų. Jei vieno žmogaus nuosavybėn atitenka keleto kaimų žemė, tai naujajam šeimininkui skiriamas vieno kaimo vardas, o kiti buvusių kaimų vardai išbraukiami. Savivaldybės įstatymas leidžia apsispręsti išbraukti ar neišbraukti vardus. Galima juos išsaugoti paliekant jų tapatybės ženklus. Yra išnykusių kaimų, kurių buvę gyventojai ir jų vaikai, prie nedidelio paminklo rengia susitikimus.
Pranešėja dr. Filomena Kavoliūtė pateikė išbrauktų kaimų ir viensėdijų vietovardžių geografinę statistiką. Yra rajonų, kurie siekia išsaugoti vietovardžius. Pasak Filomenos Kavoliūtės, būtų tikslinga parengti įstatymą, kuris leistų išsaugoti dar esamus ir atstatyti jau išbrauktų kaimų vardus.
Yra atvejų, kai išnykus kaimams, tuščiame lauke lieka kapinaitės. Visiškai neaišku, kurio išbraukto kaimo vardu jos turėtų būti įvardijamos. Nemaža dalis kaimo kapinių turi didelę istorinę ir kultūrinę vertę. Apie tai kalbėjo Kultūros paveldo departamento vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė Vyšniauskienė.
Šiaulių universiteto docentas dr. Juozas Pabrėža sakė, kad vietovardžių pavadinimai yra svarbi mūsų kalbos dalis. Lietuvių kalba nėra nykstanti. Ji pasaulyje užima 119 vietą iš esančių 6 tūkstančių kalbų. Mūsų vietovardžiai – daug pasakantys apie vietovę, turi gilias istorines šaknis. Yra kildinami iš gamtos, iš gyvenusių žmonių vardų ar pavardžių. Turime daug gražių sudurtinių vietovardžių. Jų išsaugojimas, docento manymu, turėtų būti valstybės rūpestis.
Valstybinėse saugomose teritorijose ypatingai daug dėmesio skiriama ne tik augalų ar gyvūnų apsaugai, bet ir ten esančių pastatų architektūrai, vietovardžiams. Prisimenamos ir puoselėjamos ten gyvenusių ar gyvenančių žmonių tradicijos.
Įvairios gyvenimo permainos atneša ir naujus vietovardžius. Daug metų egzistavusius ir visa savo esme atitinkančius mūsų kalbos taisykles, atspindinčius vietovės esmę, keičia neskoningi skoliniai iš kitų kalbų ir pan. Esamus vardus išsaugoti, atsisakyti neteisingų naujovių, taip pat reikalingos konsoliduotos pastangos.
Keičiant vietovardžio pavadinimą, atstatant išbrauktą, atstatant žemės sklypų teritorijų ribas, iškyla daug juridinių kliūčių, įvairių apribojimų ir net išlaidų gyventojams. Tenka keisti asmens, nuosavybės dokumentus.
Apie tai forume kalbėjo „Valstybinės žemės fondo“, „Registrų centro“ atstovai.
Pranešėjas Rimantas Kanapėnas akcentavo, kad turėtų būti regioninė politika, siekianti stabdyti kaimų tuštėjimą ir jų visišką išnykimą. Daug kaimų nunyksta dėl emigracijos, nekuriamos darbo vietos, daug skurdo.
Diskusijose daug laiko buvo skirta išnykusių kaimų vardų paženklinimo ir išsaugojimo galimybėms.
Viešosios įstaigos „Sintautų akademija“ vadovas Vitas Girdauskas papasakojo apie senųjų kaimų ir kapinių pagerbimą meninėmis ir informacinėmis priemonėmis (Šakių rajono Sintautų seniūnijoje). Čia apie kiekvieną išnykusį kaimą numatoma išleisti nedideles 100-150 egzempliorių knygeles, kuriose bus pažymėtos kaimo ribos, pasakojimai apie juose gyvenusius žmones, jų veiklą, likimus, gyvenimo būdą, šventes, tradicijas. Bus talpinamos išlikusios nuotraukos.
Rimanto Kanapėno išnykusių kaimų įamžinimo vizija – platus ir laisvas vietos gyventojų pasirinkimas. Tai gali būti stendai, koplytstulpiai, rieduliai, tvorelės dingusių kaimų parkas ir panašiai. Įspūdį palieka atminimo ženklai, pastatyti bažnyčių šventoriuose.
Visos šios priemonės čia atvykusiems žmonėms sukelia gražius prisiminimus. Ne vienas nubraukia ilgesio ašarą. Siekiant įamžinti kaimų atminimą, bus sukaupta daug informacijos apie juos. Jais galėtų naudotis studentai, istorikai, etnografai, kalbotyrininkai ir kitų sričių mokslininkai, tyrinėtojai. Jiems koplytstulpiai ar rieduliai ne daug ką galės pasakyti. Išsamesnės informacijos galima surasti „Versmės“ leidyklos „Lietuvos valsčių“ serijos leidiniuose.
Forume buvo svarstoma galimybė sukurti interaktyviuosius žemėlapius, kur paspaudus išnykusio kaimo pavadinimą, galėtum surasti ne vienasluoksnį pasakojimą apie jį. Tokie žemėlapiai turėtų plačias informacijos suradimo ir jos panaudojimo galimybes. Jie galėtų būti leidžiami ne viena kalba, nuolatos patikslinami, papildomi. Čia nesunkiai sau vietos surastų mokslininkų straipsniai apie Lietuvos vietovardžius, jų ypatumus ir pan.
Daug darbų turėtų būti atlikti iki mūsų valstybės 100-mečio minėjimo.
***
Konferencijos pabaigoje jos dalyviai priėmė pareiškimą raginantį Lietuvos vadovybė priimti reikiamas įstatymų pataisas, leidžiančias vietovardžius oficialiai pripažinti Lietuvos nematerialiąja kultūros paveldo vertybe ir sustabdyti jų išbraukimą iš juridinių dokumentų:
Marijonos Varneckienės nuotraukos
